Naujamiesčio kraštas - tai vietovė, turtinga istorinėmis asmenybėmis ir įvairiausiais įvykiais. Nagrinėjant krašto praeitį ir dabartį, atsiveria įdomus ir vertingas kultūros paveldas.
Panevėžio rajono savivaldybės žemėlapis
Istorija ir Atsiradimas
Patikimų ir konkrečių apie Naujamiesčio kūrimąsi žinių nėra, todėl tą klausimą tyrę mokslininkai pateikė net kelias versijas. Viena jų, jog Naujamiestis priskiriamas prie vietovių, kuriose buvo gyvenama maždaug nuo 1400 metų. Čia remiamasi dešiniajame Nevėžio krante esančiais ir iki šių dienų žinomais Vadaktais, ir kairiajame, ir dešiniajame krante buvusiais Nevėžninkais.
Antra, populiari ir labiausiai žinoma versija - vietovė atsiradusi Vytauto Didžiojo laikais, kai Vytautas čia įkurdinęs karaimus ir pavadinęs Karaimų Naujamiesčiu. Karaimai Naujamiestyje XVI-XVIII a. tikrai gyveno, bet čia jie buvo įkurdinti ne Vytauto, o atsikėlė vėliau, iš Trakų. Kada jie įsikūrė Naujamiestyje, ne visai aišku, bet teoriškai ne anksčiau kaip 1441 metais. Gal net gerokai vėliau - XVI a. ar net XVII a.
Akademikas Romualdas Grigas savo veikale „Tautinės tapatybės drama“ apie karaimų atsiradimą Panevėžio rajone pateikia tokias žinias: „Istorikų teigimu, Livonijos ordino puolimo smaigalys buvo nukreiptas kaip tik į dabartinio Panevėžio žemes, todėl būtent čia atsirado garsioji Upytės pilis, antroji (didumu) po Trakų - ten buvo įkurdinta ir karaimų įgula. Todėl tikėtina, kad baltiškoji kultūra, jos dvasinis substratas Panevėžio-Upytės žemėse buvo ypač gerai organizuotas ir galėjo suvaidinti neeilinį vaidmenį formuojantis lietuvių tautos branduoliui“.
Taip Vytauto laikais, kaip Upytės pilį aptarnaujantis sargybos būrys, čia įkurdinti karaimai - jie Naujamiestyje gyvena ir dabar. Manoma, kad miestelio pradžia susijusi su Vytauto Didžiojo laikais krašto apsaugai atkeltais karaimais, kurių palikuonys Naujamiestyje - miestelyje ant Nevėžio upės kranto - gyvena ir šiais laikais.
Trakų pilis
Upytės Žemė ir Naujamiesčio Valsčius
Naujamiesčio katalikų parapija susidarė senosios Upytės žemės teritorijoje. Upytės žemė (terrarum Opiten) pirmą kartą minima 1254 m. žemių dalybose tarp Rygos vyskupo ir Livonijos ordino. 1368 m. Hermano Vartbergės kronikoje rašoma, kad 1368 m. rugpjūčio 20 d. Livonijos ordino kariuomenė niokojo Upytės žemę. Tarp niokotų gyvenviečių - Vaišvilčiai (Vysevilte), Švaininkai (Swayniken), Prievačka (Preyweysiken) ir Nevėžninkai (Nevesenken).
Tos rašytiniuose šaltiniuose anksčiausiai paminėtos būsimos Naujamiesčio parapijos gyvenvietės jos priešų buvo niokojamos ir vėliau. Iki 1584 m. susiformavo nemaža privati žemės valda, kurioje buvo įsteigtas Naujamiesčio dvaras ir miestelis, pastatyta ir aprūpinta evangelikų reformatų bažnyčia.
Naujamiesčio valsčius įkurtas XIX a. antroje pusėje. 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis valsčiuje buvo 165 gyvenamosios vietos: dvarai, dvareliai, kaimai ir viensėdžiai. Iš viso tais metais buvo surašyta 1 410 ūkių (kiemų), kuriuose gyveno 9 311 žmonių. 1947 m. dalis teritorijos perduota naujiems Berčiūnų ir Sidabravo valsčiams. 1949 m. valsčiuje buvo 7 apylinkės: Mickiemės, Naujamiesčio, Ragaudžių, Sargėnų, Upytės, Vadaktėlių ir Vilkelių. 1950 m. birželio 20 d. Naujamiesčio valsčiaus teritorija, 7 apylinkės, perduotos Panevėžio rajonui.
Naujamiesčio valsčius įdomus tuo, kad nemaža dalis jo teritorijoje esamų ar jau tik buvusių dvarelių buvo statomi ant kalneliais išvagoto dešiniojo Nevėžio upės kranto. Kai kurie dar išlikę, vis dar bent simboliškai menantys savo turtingą praeitį ir savininkus.
Svarbios vietovės Naujamiesčio valsčiuje
- Nevėžninkai - viena seniausių Panevėžio krašto vietovių, istoriniuose dokumentuose minima XIV a.
- Baltadvario (Baltasodžio) dvaras - iš kurio 1919 m. Nepriklausomos Lietuvos vyriausybės įstatymu žemės gavo buvę kariškiai savanoriai - taip ant Kiršino kranto buvo įkurtas Sargėnų kaimas.
- Murmuliai - primenantys jo buvusią savininkę Mariją Puziną.
- Vadaktų (Vadaktėlių) dvaras ir bažnytėlė - ilgus metus didikų Grotusų giminei priklausęs, o vėliau Kopanskiams tarnavęs.
- Ustronės palivarkas - menantis knygnešius ir kunigą Juozą Tumą-Vaižgantą.
- Vadaktai (Onos Maksimaitienės minimi Vytautynės pavadinimu).
- Viktariškis, Jutkoniai, Birželiai, Bučiai, Gustoniai, Kurmėnai, Liberiškis, Memenčiuvka, Naudvaris, Namišiai, Paliesė - Puzinų giminei priklausę dvarai.
Naujamiesčio seniūnija
Knygnešystė ir Revoliucijos Aukos
Naujamiesčio kraštas garsus knygnešiais, kurie iš Prūsijos gabeno ten spausdinamas caro draudžiamas lietuviškas knygas ir jas platino po Lietuvą. Nuostabiame Vadakties upelio šlaite iki šių dienų išlikęs rūpestingai įrengtas ir prižiūrimas Ustronės palivarkas, menantis Garšvių, Puorių, Vaskonių ir kituose apylinkės kaimuose gyvenusius ir lietuvybę platinusius knygnešius bei kunigą Juozą Tumą-Vaižgantą.
Naujamiestis mena 1905-1907 m. revoliucijos aukas: senųjų Naujamiesčio kapinių rytinėje dalyje stovi joms skirtas įspūdingas skulptoriaus Kazio Ulianskio paminklas „Angelas“. Kitas paminklas kapinėse skirtas kovotojams už Lietuvos laisvę 1915-1949 metais.
Administraciniai Pokyčiai
Naujamiesčio apylinkė buvo įkurta 1940 metais. Jos teritoriją sudarė Vidurmiškio, Puškonių ir Kiemėnų kaimai, Jaciniškio ir Naujamiesčio vienkiemiai bei Naujamiesčio miestelis. Stambinant apylinkes, prie Naujamiesčio apylinkės buvo prijungtos Mickiemės, Sargėnų, Strulionių ir Vadaktėlių apylinkės, o nuo 1959 m. Naujamiesčio miestelis iš Naujamiesčio apylinkės buvo atskirtos ir sudaryta Naujamiesčio gyvenvietė su jos Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomuoju komitetu. 2003-2007 m. Panevėžio rajono savivaldybės duomenimis, Naujamiesčio seniūnijoje buvo 54 kaimai (su Naujamiesčiu).
Žymūs Žmonės
Naujamiesčio kraštas išaugino daug žinomų mokslininkų, inžinierių, menų atstovų.
Su pagarba kalbame apie:
- Profesorių Romualdą Grigą (gimtuosius Asteikius, Naujamiestį).
- Pasaulinio garso mokslininką Algirdą Antaną Avižienį (Čiūrų kaimas).
- Tiltų inžinierių Stanislovą Kerbedį (Naudvaris).
- Knygnešį Kazimierą Ūdrą (Garšviai).
- Mokslininkę Janiną Žėkaitę (Degonių kaimas).
- Inžinierių Edmundą Leparską (Gastupio palivarkas).
- Operos solistą Romualdą Vešiotą (Auriliškio kaimas).
- Gamtininką Alfonsą Palionį (Povilauskų kaimas).
- Biologijos mokslų daktarą Stanislovą Mastauskį (Mastauskių dvaras).
- Kalbininkę Angelę Kaulakienę (Naujamiestis).
- Informatiką Albertą Čaplinską (Naujamiestis).
- Istoriką Algį Povilą Kasperavičių (Berčiūnai).
Profesorius Romualdas Grigas
Kultūrinis Gyvenimas
Naujamiestis garsėja bendruomeniškumu: įvairūs renginiai organizuojami netradicinėse erdvėse. Vigytos Dumbrienės vadovaujamas Naujamiesčio kultūros centras-dailės galerija - pirmoji kultūrinė įstaiga Panevėžio rajone, puoselėjanti profesionalųjį meną.
Rudenį miestelio pakraštyje išauga šiaudinių skulptūrų parkas, darbščių rankų pagimdytas iš šiaudų. O paskui jis virsta Ugnies skulptūromis, kurios, švedų menininko G. Nillsono žodžiais „...tarsi teatro spektaklis - čia ir dabar. Laikinumas, o vis tik grožis, kurį tu išsineši su savimi ir kuris lieka tavyje...“ Propaguojami senieji amatai, kai plėtojama etninė kultūros pusė, suvienijanti ne tik visus aktyvius miestelio gyventojus: renginiuose aktyviai dalyvauja Panevėžio regiono dailininkai ir tautodailininkai. Šiuo pleneru domėjosi ir vyksmą filmavo Korėjos, Prancūzijos televizijos.
Šalia Naujamiesčio esančiame Baluškių kaime gimė kunigas Kazimieras Kuzminskas, Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidėjas Amerikoje. Jo tėviškėje veikęs muziejus, 2020 m. švenčiant Valstybės dieną, Atminties kambario pavadinimu perkeltas į Naujamiesčio kultūros centrą-dailės galeriją.
1994 m. Naujamiesčio bažnyčios kunigo Rimanto Gudelio dėka buvo restauruoti parapijos namai ir juose įkurtas Panevėžio rajono muzikos mokyklos Naujamiesčio skyrius. Į šią mokyklą buvo priimta 40 mokinių, atidaryti fortepijono, liaudies instrumentų, pučiamųjų instrumentų skyriai. Muziko kelią pasirinko buvę mokiniai: Paulius Palionis, Kęstutis Kuncė, Vilhelmina Magylaitė, Šarūnas Kizla.
Upytė: Istorija ir Dabartis
Vos šeši kilometrai skiria Naujamiestį ir Upytę, kuri garsėja savo sena, dar karaliaus Mindaugo laikus siekiančia istorija. Remiantis archeologiniais III-V a. plokštinio kapinyno tyrinėjimais ir radiniais, Upytės senovę reikia nukelti į praeitį dar beveik tūkstančiu metų. Manoma, kad pirmieji gyventojai į dabartines Upytės apylinkes atsikraustė II-III amžiuje. Tyrinėtojai daro išvadą, kad pirmieji žmonės tame krašte gyveno dar prieš Kristų. XIV a. Upytė tapo administraciniu centru su pilimi, pritaikyta gynybai - Upytės žemė buvo nuolat ordino puolama, ir senoji tvirtovė - sala Vešetos ežere - buvo sutvirtinta, todėl ordino riteriams ne visada pasisekdavo pasiekti klampių pelkių apsuptą pilį. Jos liekanos išsilaikė iki XVI amžiaus.
XVI a. pradžioje-XVII a. vid. Upytę valdę Sicinskiai (Čičinskai) išpažino protestantizmą. Jonas Sicinskis buvo pastatęs evangelikų reformatų maldos namus, tačiau 1665 m. mirus paskutiniajam Sicinskių giminės palikuoniui, jų tikėjimo bažnyčia neteko savo reikšmės. Pagal 1638 m. Upytės dvaro inventorių, kaime stovėjusi medinė, gontais dengta bažnytėlė (koplyčia). Beveik po šimtmečio, 1742 m., pirmojoje Upytės bažnytėlėje, pastatytoje dvarininkų Stanislovo ir Ievos Bielozaraitės Tiškevičių, jau vyko iki tol dar nežinomi katalikiški atlaidai.
Iš pradžių Upytės Šv. Karolio Baromėjaus bažnyčia buvo Naujamiesčio parapijos koplyčia arba filijinė bažnyčia, o 1849 m. ji įgijo parapijines teises ir sudarė cirkulą iš 25 kaimų bei vienkiemių. XIX a. įėjusi į Panevėžio apskrities sudėtį Upytė vis dar buvo bažnytkaimis ir dvaras, bet jos neaplenkė svarbiausi šio amžiaus įvykiai. Rusinimas, represijos, savivalė, baudžiavos panaikinimo sąlygos, siekiai atkurti nepriklausomą valstybę kėlė nepasitenkinimą caro politika.
1863 m. sukilime aktyviai dalyvavo ir upytiečiai, kurių palikuonys didžiuojasi iki šių laikų išlikusia medine liaudies architektūros formų, neobaroko bruožų turinčia Šv. Karolio Baromėjaus bažnyčia, - kurią 1878-aisiais kartu su parapijiečiais pastatė klebonas Felicijonas Bytautas. Joje 1936-1940 m. dažnose sekmadieninėse mišiose kartu su savo tėvu, vargonininku Kazimieru Belazaru grodavo ir būsimasis kompozitorius Antanas Belazaras.
Upytės Šv. Karolio Baromėjaus bažnyčia
Monografijos Rengimas
Visą savo gyvenimą domėjausi gimtaisiais Vadaktėliais, jų istorija, o ypač čia gyvenusiais darbščiais ir kūrybingais žmonėmis. Pagarbos žmogui mane išmokė tėtis, išeivių iš Panevėžio Juškevičių giminės palikuonis Vladas Juška (Juškevičius). Už tai, kad man buvo suteikta galimybė parengti monografiją ir kad savo pagarbą galėjau išreikšti gimtųjų apylinkių bei viso Naujamiesčio krašto žmonėms, esu nuoširdžiai dėkinga „Versmės“ leidyklos vadovui Petrui Jonušui, atsakingajai redaktorei Živilei Driskiuvienei, maketuotojai Violetai Barkauskaitei, kalbos redaktorei Vidai Kasparavičienei, korektorei Rasai Kašėtienei, kompiuterių specialistei Rimgailei Pilkionienei, autoriams. Knygoje spausdinami prisiminimai apie sovietinę tremtį į Sibiro gilumą, kovotojus už Lietuvos laisvę. Nepamiršti ir tie lietuviai, kurie, nenorėdami gyventi ir savo vaikus auginti sovietinėje Lietuvoje, pasitraukė į Vakarus. Nemažas dėmesys skirtas krašto tarmei, tautosakai, švietimui, kultūrai.
Knygos autoriai: Prof. habil. dr. ROMUALDAS APANAVIČIUS (etnologija), prof. habil. dr. BALTRŪNAS (geologija), prof. habil. dr. GRAS LDA BLAŽIENĖ (kalbotyra), dr. ARŪNAS BUBNYS (XX a. istorija), dr. RASA BUTVILAIT Ė (menotyra), LMA tikrasis narys prof. habil. dr. ALGIRDAS GAIŽUTIS (kultūrologija), doc. dr. VIRGINIJUS GERULAITIS (geografija), VIDA GIRININKIENĖ (XIX a. istorija), LMA narys emeritas prof. habil. dr. ROMUALDAS GRIGAS (sociologija), doc. dr. ALGIRDAS JAKUBČIONIS (XX a. istorija), doc. dr. ARTŪRAS JUDŽENTIS (kalbotyra), doc. dr. ROBERTAS JURGAITIS (istorija), dr. ZITA MEDIŠAUSKIENĖ (XIX a. istorija), LKMA akademikė prof. habil. dr. IRENA REGINA MERKIENĖ (etnologija), dr. JURGA MOTIEJŪNAITĖ (botanika), prof. habil. dr. STASYS SKRODENIS (tautosaka), dr. DARIUS STONČIUS (biologija), dr. ŽILVYTIS ŠAKNYS (etnologija), IRENA ŠUTINIENĖ (sociologija), doc. dr.
Už knygoje spausdinamų straipsnių turinį ir visą juose pateiktą informaciją atsako straipsnių autoriai.