Šiandien nepaprastai svarbu kuo garsiau kalbėti apie Ukrainos istoriją ir jos raidą. Pasaulis iš naujo atranda Ukrainos dailę, paveldą, architektūrą, muziką ir daug kitų kultūrinių šio krašto sluoksnių.
Išėjus iš spaudos II-os dalies pirmai ir antrai knygoms, susilaukiau nemažai prieštaringų vertinimų bei pastabų. Dėl to negaliu labai kaltinti ir tų žmonių, kurie pateikė tokius savo prisiminimus, juk viskas vyko maždaug prieš penkiasdešimt metų. Laikas daug ką ištrynė iš atminties, todėl kartais teko pasiremti archyvuose esančia medžiaga arba tą patį klausimą užduoti keliems, tik po to daryti išvadas. Toks anų įvykių aiškinimo būdas ne visiems tiko, daugiau ar mažiau įsipainioję į KGB agentūrinius tinklus ėmė kaltinti neobjektyvumu, įvykių iškraipymu.
Kiekvienas tuos įvykius suprato ir išgyveno savaip, bet archyvinė medžiaga padeda skaitytojui objektyviau vertinti pateiktą informaciją. Visus įvykius stengiausi atskleisti tiesos šviesoje, kad neliktų abejonių. Kaip man tai pasisekė, tegu sprendžia pats skaitytojas.
Teko išgirsti priekaištų ir dėl paties knygos turinio, kad ne vien partizanų, bet ir ryšininkų, rėmėjų prisiminimai užrašyti, ne visi iš jų vertingi. Tačiau ne vienas buvęs partizanas, prieš pasakodamas apie save, pirmiau siūlė pašnekėti su ryšininkais, rėmėjais, nes tik jų dėka taip ilgai išsilaikė partizaninės kovos fronte mūsų miško broliai. Skaitytojų atsiliepimus labai vertinu ir visas pastabas priimu kaip nuoširdžius patarimus.
Atrodo, žmogus pasakoja, bet kada tą jo pasakojimą užrašai ir pateiki tarsi kokį dokumentą, ne kartą kyla daug abejonių, ne kartą tenka vis sugrįžti prie to paties ir daug ką mintyse pasverti, atsirinkti. Ne paslaptis, kad prieš daugelį metų patirti išgyvenimai kai kam šiandien jau asocijuojasi su sapnuotais sapnais, tą gali pajausti tik turėdamas didelę prisiminimų užrašinėjimo patirtį.
Ši (ketvirtoji) „Aukštaitijos partizanų prisiminimų" knyga sudaryta iš keturių partizaninių apygardų ryšininkų, rėmėjų ir partizanų prisiminimų. Tai dėl to, kad norėta aprėpti daugiau vietovių ir sudominti platesnį skaitytojų ratą. Juk visas pokario laisvės kovų etapas paliko ryškius pėdsakus mūsų tautos istorijoje. Nors pokario partizanai buvo bejėgiai prieš tūkstantines atėjūnų armijas, bet savo gyvybių auka tautą jie išgelbėjo nuo visiško sunaikinimo.
Ką tik praėjus pirmajai fronto bangai, kraštą užplūdo ne tik iki dantų ginkluotos NKVD gaujos, bet ir tūkstančiai terbomis apsikarsčiusių vadinamųjų „bežancų" iš Rusijos, kurie dienomis eidavo per kaimus iš gryčios į gryčią prašydami išmaldos, o naktimis grįždavo jau su įnagiais plėšt tų pačių, pas kuriuos dieną išmaldos prašė. Okupantų valdžia juos toleravo, apgyvendindavo tuščiuose išvežtųjų į Sibirą namuose, varydavo juos šnipinėt vietinių gyventojų; apsimetę grybautojais ir uogautojais, jie bastėsi po miškus ir, pastebėję ten esančius partizanus, pranešdavo NKVD daliniams. Tai buvo dar viena iš daugelio okupantų vykdomo genocido rūšių. Tik partizanų dėka šitie vadinamieji „bežancai" nedelsiant buvo išguiti iš Lietuvos.
Vietiniai gyventojai partizanus labai rėmė, juos maitino ir rengė. Čia okupantai irgi gana išradingai pritaikė visus jau seniai išbandytus metodus, kaip šituos rėmėjus neutralizuoti: tūkstančiai lietuvių šeimų prievarta buvo grūdami į belangius gyvulinius vagonus ir tremiami į Sibirą, daugeliui jų buvo „priklijuotos" buožių etiketės, tai reiškė, kad jie turėjo daug žemės ir išnaudojo neturtinguosius. O kada „buožes" išvežė, šituos „neturtinguosius" suvarė į kolchozus, tai ir partizanų rėmimas buvo galutinai užgniaužtas. Taip ir liko partizanai vienui vieni -nei savi, nei užsienis jiems jau jokios pagalbos suteikti nebegalėjo, po vieną buvo išdavikų, provokatorių surankioti, iššaudyti.
Išlikime verti partizanų priesaikos žodžių - tęsti brolių krauju rašytą testamentą...
„Prisikėlimo" apygarda įkurta 1948 04 01 padalijus jungtinę „Kęstučio" apygardą į dvi apygardas. Į „Prisikėlimo" apygardą įėjo centrinėje Lietuvos dalyje (Šiaulių, Joniškio, iš dalies Kėdainių, Panevėžio ir Raseinių apskrityse) veikę partizanų junginiai. Apygardą sudarė 3 rinktinės: „Kunigaikščio Žvelgaičio" (anksčiau „Voverės"), „Maironio" (anksčiau „Povilo Lukšio") ir „Lietuvos žalioji" (į ją įtraukta „Atžalyno" rinktinė).
Apygarda leido laikraštį „Prisikėlimo ugnis", jos teritorijoje (Radviliškio raj. Minaičių k.) 1949 02 10-20 įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS), sudaryta vyriausioji partizanų vadovybė, paskelbta politinė 1949 m. Vasario 16-osios deklaracija.
„Prisikėlimo" apygardoje bazavosi LLKS Visuomeninė dalis, buvo leidžiami vyriausiosios vadovybės spaudos leidiniai, palaikomi ryšiai su visomis partizanų sritimis. Trūkstant štabų pareigūnų, 1952 05 20 Vakarų srities įsakymu „Prisikėlimo" apygarda buvo panaikinta, likę gyvi kovotojai įtraukti į „Kęstučio" apygardą.
Kaip organizacinis vienetas ilgiausiai išsilaikė „Kunigaikščio Žvelgaičio" rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos partizanai, iki 1957 m. leidę laikraštį „Partizanų šūvių aidas". Paskutinis apygardos partizanas Pranciškus Prūsaitis buvo suimtas ir sušaudytas 1963 m.
Gyvenimo pradžia. Gimiau 1922 m. sausio 2 d. Radvilų kaime prie Radviliškio miesto. Tėvai buvo visiškai beturčiai. Tėvas Teodoras Vyšniauskas vertėsi atsitiktiniais darbais, motina Zuzana Baltramaitytė-Vyšniauskienė - namų šeimininkė. Turėjau dvi seseris ir brolį. Vyresnioji sesuo, gim. 1917 m., mirė 1990 m., brolis Vincas, gim. 1924 m., gyvena Sauginių kaime, Šiaulių rajone, sesuo Janina, gim. Šiaip taip 1940 m. man pavyko užbaigti Linkuvos gimnaziją.
Studijuoti aukštojoje mokykloje neturėjau lėšų, todėl, užbaigęs Mokytojų kursus Ukmergėje, pradėjau mokytojauti Bokštų pradžios mokykloje, Tauragės apskrityje. 1946 06 09 patekau į MGB rankas. Paleistas iš lagerio 1955 02 09 bandžiau tęsti mokslus, bet visi keliai į aukštąsias mokyklas buvo uždaryti. Pavyko įstoti tik į Vakarinį Karagandos Kalnų technikumo PCS skyrių. 1961 m. gavau diplomą su raudonais viršeliais ir tuoj pat išvykau į Lietuvą. 1940-1941 m. (kaip visiški beturčiai) nei aš, nei šeima kokių nors represijų nepatyrėme. Mokykla, kurioje dirbau, dėl blogo kelio buvo nepasiekiama sovietiniams ideologams.
Grigaliūną ir dar du gimnazistus. Dirbdamas Lyduvėnų mokykloje, su kolega Antanu Šiukšta įsitraukiau į pogrindinį darbą. 1948 05 22 A. Antroji sovietų okupacija užklupo Radviliškyje. 1944 10 01 mane paskyrė pradinės mokyklos Nr. 2 vedėju. Čia tęsiau rezistencinę veiklą prieš naujus okupantus su kolegomis ir su gimnazijos moksleiviais. 1945 m. pradžioje prieš mano norą buvau paskirtas kandidatu į TSRS AT Tautybių tarybą.
Visų nuostabai - 1945 04 02 į mano butą Dariaus-Girėno gatvėje atėjo NKGB agentai manęs areštuoti. Pasitaikius progai, nuo arešto pabėgau ir įstojau savanoriu į partizanų „Žaliąją rinktinę". Netrukus prie manęs prisijungė brolis Vincas-Ginutis, dirbęs mokytoju Pakalniškių mokykloje. Niršdami iš pykčio partijos aktyvistai, vadovaujami paties pirmojo sekretoriaus Malaknos, su rusų kareiviais 1945 07 24 apsupo tėvų namus Radviliškyje ir išvežė namuose buvusias mamą ir seserį Janiną, Šiaulių prekybos mokyklos mokinę. Malakna norėjo išvežti ir ketverių metukų vyresniosios sesers dukterį Vidą, bet ši pasislėpė kaimynų darže. Vežė ypatingai žiauriai, neleido nieko pasiimti. Tėvas negrįžo į namus ir taip pat išėjo į mišką. Kadangi kovoti partizanų gretose jis buvo per senas, kapitonas Radvila nusiuntė jį į Mašnauskų ūkį Dervelių kaime, Rozalimo valsčiuje. Olga Mašnauskaitė parūpino jam pasą Jankausko pavarde, jos tėvas iš savo ūkio paskyrė jam žemės. Šitame ūkyje tėvas laimingai išgyveno iki 1961 m. Grįžęs iš tremties, parsivežiau jį į Klaipėdą, kur 1964 m.
Brolis Vincas Vyšniauskas-Ginutis partizanų gretose išbuvo tik iki rudens. Žuvus kapitonui Radvilai, naujasis „Žaliosios rinktinės" vadas leitenantas Petraitis įsakė jam legalizuotis. Kadangi NKGB brolio neieškojo, jis be jokios registracijos pradėjo dirbti Kupreliškio pradžios mokykloje. Tai buvo 80-150 vyrų turėjęs labai drausmingas karinis dalinys, susiformavęs 1945 m. kovo pabaigoje.
KGB pastatas Vilniuje
Miškais skurdžioje Vidurio Lietuvoje šitokiam dideliam partizanų daliniui išsilaikyti buvo nelengva. Daug kartų saugumas, sutelkęs didžiules karines pajėgas, bandė jį apsupti ir sunaikinti, bet jis vis išsprūsdavo ir vėl pasirodydavo už keliasdešimties kilometrų. Vos tik MGB agentai išsiaiškindavo „Žaliosios rinktinės" buvimo vietą ir keli tūkstančiai pasieniečių, vidaus ir reguliariosios armijos karių pasiruošdavo „košti" tą ar kitą mišką, partizanai iškart nežinia kur pradingdavo. Į šitą partizanų rinktinę įstojau savanoriu 1945 m. balandžio pradžioje ir ištarnavau joje 14 mėnesių. Per kolegą Simaitį (dabar gyvena Vilniuje) susisiekiau su kapitonu Izidoriumi Pucevičiumi-Radvila.
Kai kuriuos iš jų prisimenu. Visi jie garbingai žuvo. Tai Algis Žitkus-Balsys iš Šeduvos, Blėka-Patrimpas, buvęs Šeduvos valsčiaus viršaitis, ūkininkas Bugailiškis-Bosas iš Užuožerių kaimo, jo sūnus Lydys, broliai Masilaičiai- Virpša ir Kerpė iš Užuožerių kaimo, Karvelis, Misiūnas-Knaras, Česnakavičius-Valas, Gorkis, Meškauskas-Lapinas, Upokšnis ir Puškinas. Pastarasis su dviem partizanais (jų slapyvardžių neprisimenu) netrukus pateko rusų kareivių pasalon ir žuvo prie kelio Aukštelkai-Vismantai. Jų išniekinti kūnai buvo paguldyti Radviliškio turgavietėje.
1945 m. balandžio pabaigoje drąsi ryšininkė Apolonija Šernaitė, prof. Šerno sesuo (dabar gyvena Rozalime), atvežė iš Radviliškio mano tėvų namuose paslėptą nuosavą rašomąją mašinėlę „Standart-Korona". Tą pačią dieną kapitonas Radvila paskyrė mane „Žaliosios rinktinės" spaudos redaktoriumi ir leidėju. Tą darbą dirbau iki patekimo nelaisvėn, iki 1946 09 06. Turėtą slapyvardį Gražvydas pakeičiau į Aušrą. Tačiau po savaitės, atėjus į rinktinę vyresniam už mane partizanui Aušrai, tapau Aušrele.
„Žaliosios rinktinės" branduolys sparčiai didėjo. 1945 m. balandyje, labai suaktyvėjus NKGB veiklai, buvo išaiškinta daug pogrindinių organizacijų. Išvengę areštų, jų nariai pasitraukė į miškus. Be to, suaktyvėjo ir rekrūtų gaudymas. Gegužės pradžioje „Žaliojoj rinktinėj" jau buvo 80 partizanų. Trūko ginklų, todėl buvo nutarta nuginkluoti visus kaimuose valdžios apginkluotus aktyvistus. Dauguma jų turėjo sovietinius karabinus su atlenkiamais keturbriauniais durtuvais, bet buvo ir automatų bei „dešimtukų". Be to, kaimų gyventojai turėjo pasislėpę nuo karo išlikusių rusiškų ir vokiškų ginklų, kuriuos mielai perleido partizanams. Dauguma aktyvistų atiduodavo ginklus nesipriešindami. Tokiems mes padėkodavome ir pasiūlydavome nutraukti ryšius su okupantais bei jų kolaborantais. Įspėdavome, jog už dalyvavimą bolševikų terore prieš gyventojus nusikaltėliai bus baudžiami mirtimi.
Be spaudos redaktoriaus ir leidėjo pareigų, kapitonas Radvila buvo mane įpareigojęs rašyti „Žaliosios rinktinės" metraštį, ką aš ir dariau iki 1945 m. liepos vidurio. Prisimenu, kad apie „Žaliosios rinktinės" įkūrimą buvau užrašęs maždaug taip: 1945 m. kovo 21 d. vokiečių lėktuvas nuleido Panevėžio apskrityje Frankenhageno desantininkų mokykloje paruoštų jaunuolių grupę. Jie buvo apginkluoti rusiškais ginklais ir aprūpinti GRU padalinio pažymėjimais, įpareigojančiais visus pareigūnus teikti pažymėjimo savininkui visokeriopą pagalbą. Jie susirado Šeduvos valsčiuje besislapstantį kapitoną I. Pucevičių ir paprašė būti jų vadu. Prie šito būrelio prisijungus dar keletui vyrų, gimė „Žalioji rinktinė". Šerkšnas (Vyt. Dauguma šitų jaunuolių buvo vokiečių suimti likviduojant Marijampolės karo mokyklą, išvežti Vokietijon ir įjungti į priešlėktuvinius dalinius. Į desantininkų mokyklas jaunuoliai stojo manydami, kad tai trumpiausias, o gal ir vienintelis kelias sugrįžti į Lietuvą.
Laisvės kovų archyvo Nr. 8 išspausdinta Visvaldo LLKS „Žaliosios rinktinės" istorija 1944-1951 m. rašyta iš nuogirdų ir yra labai netiksli. Labai daug dezinformacijos paskleidė ir Vytautas Vaitiekūnas-Šerkšnas. Tiesa, prieš karo pabaigą kažkas buvo paruošęs visuotinės mobilizacijos planą. Pagal jį „Žaliojoje rinktinėje" privalėjo būti sudarytos visos tokiais atvejais reikalingos struktūros.
Buvo pasiūlyti ir skyrių viršininkai, tačiau kapitonas Radvila ryžtingai atmetė šį planą. Man pasiteiravus, ką užfiksuoti metraštyje, jis patarė apie šią vaikišką avantiūrą apskritai nieko nerašyti. Tai todėl, jog visuotiniam atviram ginkluotam pasipriešinimui dar neatėjęs laikas. Reikia pažymėti, jog tuo metu visą šalį buvo apėmęs patriotizmo bumas. Į kovą veržėsi ir tie, kuriems negrėsė sovietų represijos. Daugelis motinų prašė kapitono priimti į partizanų gretas jų sūnus. Kapitonas diplomatiškai paaiškindavo, kad kova dėl Nepriklausomybės gali užsitęsti ir kad dar nesusidarė reikalinga tarptautinė padėtis. Į partizanų gretas turi teisę stoti tik tie, kuriems gresia represijos. Kapitonas Radvila gerai suprato konspiracijos svarbą. Apie „Žaliosios rinktinės" branduolį priešas neturėjo gauti jokių žinių, nei apie žmonių skaičių jame, nei apie vidaus struktūras ir jų vadus. Oficialiai buvo minimos tik trys pareigybės: „Žaliosios rinktinės" vadas, vado pavaduotojas ir adjutantas. Kapitonas Radvila skrupulingai vengė bet kokio biurokratizmo. Paskyręs mane „Žaliosios rinktinės" spaudos redaktoriumi ir leidėju, jis nesuteikė jokio titulo. Pasišaukęs į savo palapinę, paklausė ar aš sutinkąs dirbti šį darbą. Man atsakius teigiamai, jis teištarė: „Tokiu atveju dirbk! Tai labai svarbu. Enkavedistai bijo spausdinto žodžio labiau negu velnias kryžiaus, todėl apie savo darbą stenkis kuo mažiau pasakoti. Nenoriu, kad taptum enkavedistų taikiniu Nr.
Struktūriškai „Žaliosios rinktinės" branduolys susidėjo iš trijų būrių, po 40 žmonių kiekviename. Tai - žvalgybos, sargybos ir štabo apsaugos skyriai, su ūkio padaliniu prie pastarojo. Aš tarnavau štabo apsaugos skyriuje, kuriam vadovavo vyr. puskarininkis Virpša. Visvaldas ir Vyt. Vaitiekūnas tvirtina, kad „Žaliosios rinktinės" organizacinės struktūros buvo suformuotos priesaikos davimo dieną. Pirmasis rašo, jog priesaikos ceremonija įvyko balandžio mėn. ir joje dalyvavo 20 vyrų. Ta proga buvęs sudarytas štabas su rikiuotės, informacijos ir organizacijos skyriais, be to, paskirtas rinktinės adjutantas. Vyt. Vaitiekūnas rašo, jog priesaiką davė 80 vyrų, o jos aktas įvyko netrukus jam atvykus į „Žaliąją rinktinę", t. y. po balandžio 11 d. Tą pačią dieną buvęs sudarytas štabas iš rinktinės vado, jo pavaduotojo ir keturių skyrių viršininkų. Jei tai būtų buvusi tiesa, kapitonas Radvila būtinai būtų mane informavęs, nes tai svarbus faktas „Žaliosios rinktinės" metraščiui. Deja, apie tai sužinojau tik po 49 metų, perskaitęs Vyt.
Iš tikrųjų partizanų priesaika vyko jau visiškai susiformavus rinktinei, ją priėmė apie 100 vyrų. Tikslios datos nurodyti negaliu, bet gerai atsimenu, kad šis aktas vyko stovyklaujant Draumėnų miške, jau sulapojus lapuočiams medžiams ir krūmams. Priesaiką priėmė vienas iš dviejų LLA karininkų, nežinau iš kur atvykęs. Jie atsivežė ir priesaikos tekstą. Po kreipimosi į „Žaliosios rinktinės" karius, svečiai vado palapinėje ilgai tarėsi su kapitonu Radvila, jo pavaduotoju Patrimpu, adjutantu Balsiu ir trimis skyrių viršininkais. Žvalgybos skyriaus vyrams išly...
tags: #vaidas #steponavicius #mano #bustas