Užutrakio dvaro sodyba - grafų Tiškevičių III (Užutrakio) linijos lizdas, Užutrakio majorato administracinis centras. Šis kultūrinis perlas yra tikslingai suformuoto kraštovaizdžio dalis.
Užutrakio dvaro sodyba. Šaltinis: Wikipedia
Tiškevičių giminės istorija
Lentvaryje rezidavę, vėliau į Kretingą persikėlę, grafai Sofija ir Juozapas Tiškevičiai vyriausius dukrą ir sūnų pakrikštijo savo vardais. Deja, tiek pirmagimės Sofijos, tiek jos brolio Juozapo gyvenimo kelias buvo trumpas. Juozapas gimė 1868 m. sausio 12 d. Lentvario dvare.
Augo šeimos rūmuose Vilniuje, Trakų gatvėje, Lentvario ir Kretingos dvaruose. Nuo mažens jį auklėjo ir mokė guvernantės Scholastika Michalovska ir prancūzė Marija Fajard. Jojimo meno išmoko ir elgesio su ginklais įgūdžių berniukas įgijo tėvo dvaruose ir medžioklės vilose. Nuo mažens tėvai ir artimieji jį vadino Juziu (lenk. Józio). Šiuo mažybiniu vardu vėliau, būdamas jau suaugęs, jis pasirašinėjo artimiesiems rašytuose laiškuose.
Sulaukusį mokyklinio amžiaus tėvai sūnų, kaip ir jo brolius, išsiuntė į Sankt Peterburgo privilegijuotų berniukų vidurinę karo mokyklą, kurią baigęs jaunuolis studijavo kariūnų mokykloje ir įgijo karinį-ekonominį išsilavinimą. Baigęs mokslus, gavo korneto - jaunesniojo kavalerijos karininko - karinį laipsnį ir buvo paskirtas į Rusijos imperijos kavalergardų pulką, kuris ėjo imperatoriaus rūmų garbės sargybą, rūpinosi imperatoriaus šeimos narių saugumu. Juozapas tapo caro Nikolajaus II motinos Marijos Sofijos Frederikos Dangmar Gliuksburg (1847-1928), rusų vadintos Marija Fiodorovna, asmeniniu adjutantu, jam buvo suteiktas imperatoriaus rūmų kamerhero titulas.
„Mano brolis Juozapas buvo visiškai kitokio tipo [negu kiti broliai]: labai aukštas, gana dailus brunetas gražiomis akimis ir tamsiais antakiais, - rašo atsiminimuose sesuo Elena Klotilda Tiškevičiūtė-Ostrovska. - Labai taupus, net smulkmenose, skrupulingas, savikritiškas. Perdėtai teisingas, nepakentė vadinamas geresniu negu pats apie save manė. Jei jį kas nors pagirdavo už gerą darbą, visada aiškindavo, kad tai padarė ne dėl kilnių ketinimų, o iš pareigos jausmo. Tiesą, dažniausiai nemalonią, visada neprašytas žmonėms sakė tiesiai į akis, dėl ko jo draugų ratas nepapilnėjo. Buvo snobas, ir pats tai pripažino. Ne kartą man sakė: „Tai taip kvaila būti snobu. Tiesą sakant galėčiau būti laimingas su šeima nedideliame namelyje ir su vienu tarnu, tačiau statau įspūdingą rezidenciją. Nežinau kam. Ar tik tam, kad sudaryčiau žmonėms įspūdį? Bet tokia yra mano prigimtis, kurios negaliu atsikratyti.“ Jis buvo stipriai prisirišęs prie šeimos, nuoširdus ir mylintis. Tačiau, nepaisant to, jam sunku buvo palaikyti gerus santykius, nes dažnai skundėsi ir murmėjo.
Kariūnas Juozapas Tiškevičius. Šaltinis: Kretingos muziejus
Išlikę Juozapo laiškai, rašyti tėvams mokslo ir tarnybos Sankt Peterburge metais, liudija, kad su motina jis susirašinėjo, kaip įprasta buvo to meto Rusijos imperijos aristokratijai, prancūzų kalba. Juozapo laiškai motinai sudaro didesniąją dalį Kretingos muziejuje saugomo epistoliarinio grafų Tiškevičių palikimo ir jie leidžia teigti, kad Juozapas buvo mylimiausias Sofijos sūnus, skyręs daug dėmesio ir laiko bendravimui su motina. Tėvui skirtuose laiškuose, kurie rašyti daugiausia lenkiškai, Juozapas dažniausia reiškė susirūpinimą jo sveikata, įvairiomis progomis siuntė sveikinimus ir linkėjimus. Be to, juose dalinosi praktiniais patarimais, pavyzdžiui, 1886 m.
Juozapo ir Jadvygos santuoka
Likimas jaunąjį grafą Juozapą Tiškevičių suvedė su kunigaikštyte Jadvyga Stefanija Marija Juzefina Sviatopelk-Četvertinska (1878-1939), kuri tapo neišskiriama tolimesnio jo gyvenimo drauge. Jiedu 1896 m. Žemaitijoje, puošniuose gero Kretingos grafų Sofijos ir Juozapo Tiškevičių bičiulio Mykolo Oginskio Plungės dvaro rūmuose susižadėjo, o 1897 m. sausio 11 d. Varšuvos šv.
Tėvui mirus, Juozapas paveldėjo senąją šeimos valdą - Izabelino dvarą Ašmenos apskrityje bei apie 7 tūkst. ha žemės Trakų apskrityje: Užutrakio dvarą su Užutrakio ir Būdos palivarkais, Daugirdiškių dvarą su palivarkais ir dalimi Užkryžių kaimo, Dembinos dvarą su palivarku, Užmiškį ir Žukiškio dvarą su palivarku. Vienas didžiausių buvo Daugirdiškių dvaras, kuris su aplinkiniuose kaimuose grafui priklausančiais žemės sklypais apėmė daugiau kaip 3 tūkst. ha.
Vilniuje grafas 1891 m. įsigijo Neries krantinėje netoli Biržų Tiškevičių rūmų (dabartinės Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos) stovėjusį reprezentacinį pastatą, kurį pagal K. Užutrakio dvarui tuo metu priklausė tik 435 ha žemės. Valdant tėvui, tai buvo ekonominė Tiškevičių šeimos valda, kurios administraciniame centre stovėjo seni mediniai gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Naujasis savininkas nutarė šioje nuostabioje vietoje, Algirdo sala vadintame pusiasalyje tarp Galvės ir Skaisčio ežerų, įkurti šeimos rezidenciją.
Dvaro statyba ir architektūra
Pagal lenkų architekto Juzefo Huso projektą 1896-1901 m. buvo pastatyti naujieji rūmai. Naujieji rūmai buvo dviejų aukštų, su erdviu pusrūsiu po visu pastatu, kuriame veikė pagalbinės ūkinės patalpos: virtuvė, kepykla, sandėlis, tarnų valgomasis. Rūmų portalą puošė ornamentuotas lipdytas kartušas su grafų Tiškevičių giminės herbu Leliva. Virš pagrindinio fasado kilo kartušo juosiamas kitas, abiejų šių rūmų savininkų jungtinis herbas, kurio dešinėje pusėje puikavosi kunigaikščių Sviatopelk-Četvertinskių šv.
Puošniausia ir įspūdingiausia rūmų patalpa buvo pokylių salė, kuri dėl daugybės paauksuotuose rėmuose kabančių veidrodžių vadinta Veidrodine sale. Iš jos galima buvo patekti į Gobelenų salę, buduarą ir rūkomąjį, išeiti į dengtą rūmų terasą. Šalia buvo šeimininko kabinetas, kamerdinerio ir liokajaus kambariai. Interjere dominavo ankstyvojo prancūzų klasicizmo - Liudviko XVI stiliaus dekoras. Patalpas puošė krištoliniai sietynai ir žvakidės, iš Prancūzijos parvežti autentiški senoviniai baldai, porceliano kolekcija, Faberžė dirbiniai, spalvotos graviūros, XVII-XVIII a. dailininkų nutapyti paveikslai, natiurmortai ir portretai, Obiusono dirbtuvių gobelenai ir kilimai.
Antrajame aukšte buvo svetainės, grafo ir grafienės apartamentai, vaikų miegamieji, žaidimų ir mokymosi kambariai, indaujos patalpa, guvernančių kambariai, biblioteka, biliardo salė. Šio aukšto patalpų puošyba buvusi kuklesnė, o baldai - kokybiškos antikvarinių baldų kopijos. Nuo XX a. pr. rūmai buvo elektrifikuoti. Pusrūsyje ir abiejuose aukštuose įrengtiems 57 šviestuvams elektros energiją gamino 1901 m.
Rūmus apjuosė apie 40 ha dydžio mišraus stiliaus parkas, kurį sukurti grafas 1898 m. patikėjo prancūzų parkų architektui-dendrologui Eduardui Fransua Andrė. Šis priešais rūmus įrengė du prancūziškojo stiliaus (geometrinių formų) parterius su karpomų liepų alėjomis, ornamentiniais gėlynais, marmuro vazomis ir antikos mitinių personų skulptūromis.
Į pusiasalį grafai ir jų svečiai kėlėsi plaustu per Galvės ir Skaisčio ežerų sąsmauką, prie kurios specialiai pastatytame name gyveno keltininkas. Besikeliančius per sąsiaurį globojo ir saugojo Švč. Mergelės Marijos su vaikeliu skulptūra, stovėjusi labiausiai į ežerą išsikišusioje pusiasalio dalyje. Sausumos keliu grafų šeima nesinaudojo. Jis vedė į ūkinę sodybos dalį, todėl buvo skirtas ūkio reikmėms ir vadintas Bulvių keliu. Šioje sodybos dalyje 1895-1902 m.
Užutrakio rezidencijoje šeima leisdavo vasaras, rengė šventinius pokylius ir giminės susitikimus, priimdavo svečius. Juozapo šeimos gyvenimą aprašiusi istorikė Liliana Narkowicz savo knygoje pasakoja, kad dvaro tarnautojais dirbo nemažai prancūzų. Greta kitų garbingų svečių Užutrakyje lankėsi caro motina Marija Fiodorovna.
Kaip ir daugelis grafų Tiškevičių, Juozapas buvo kolekcininkas, meno mecenatas, palaikė brolių Vladislovo ir Antano idėją įkurti Vilniaus mokslo ir meno muziejaus draugiją, tapo jos nariu, dovanojo draugijos įsteigtam muziejui meno kūrinių, gyvendamas šalia muziejaus padėjo broliui jame tvarkytis. Su žmona Jadvyga Juozapas susilaukė 5 vaikų. Sūnus Edvardas mirė būdamas kūdikis. Vyriausioji duktė Joana Sofija Marija gimė Varšuvoje, o abu sūnūs Andrejus ir Zdzislovas Stanislovas Kostka bei jaunėlė duktė Marija - Vilniuje. Juozapo pastangomis 1901 m. birželio 5 d. Rusijos imperatorius Nikolajus II paskelbė Užutrakį majoratu - vieninga ir nedaloma valda, kurią galėjo paveldėti tik vyriausias savininko sūnus. Tokiu būdu atsirado grafų Tiškevičių giminės III (Užutrakio) linija, o Juozapas Tiškevičius tapo pirmuoju Užutrakio majorato ordinatu.
Žmona Jadvyga buvo elegantiška, atsidavusi šeimai, labai pamaldi ir apsiskaičiusi moteris. Ji užsiėmė labdara, Vilniuje įsteigė Moterų draugiją beturčių priežiūrai, kuri rūpinosi vargingomis moterimis, mokė jas rankdarbių, organizavo rinkliavas vargšėms materialiai paremti. Su kitomis grafų Tiškevičių giminės moterimis 1904 m. Trakų gatvėje įkūrė Šv. Jadvygos namus - prieglaudą siuvėjoms. Ji rūpinosi Trakų Švč.
Pirmasis pasaulinis karas ir dvaro likimas
Pirmojo pasaulinio karo pradžioje šeimyna, pirmiausia - tėvai, o vėliau - vaikai su tarnautojais, evakavosi į Sankt Peterburgą. Užtrakio rūmus ūkvedys užkonservavo, vertingesnius daiktus paslėpė, atidavė saugoti tarnams arba išvežė į šeimos rūmus Vilniuje. Įvedus karinį okupacinį krašto valdymą, vokiečių karinė valdžia dvarą 1915 m.
Dar gyvendamas Užutrakyje Juozapas skundėsi sutrikusia sveikata, ypač silpnais nervais. Evakuacijoje sveikatai dar labiau pablogėjus, po sekinančios ligos grafas 1917 m. birželio 20 d. mirė.
Prieš mirtį grafas surašė testamentą, kuriuo Užutrakio majoratą su 7 tūkst. 340 ha žemės paliko vyriausiajam sūnui Andrejui, jaunėliui sūnui Zdzislovui Kostkai užrašė Izabelino dvarą, o visiems vaikams po lygiai padalino Buchovščinos dvarą netoli Molodečno. Po vyro mirties žmona Jadvyga su vaikais išvyko pas gimines į Švediją. Pasibaigus karui persikėlė į Varšuvą, o nurimus lietuvių ir lenkų kovoms dėl Vilniaus, 1921 m. grįžo į Užutrakio dvarą, atsidūrusį Lenkijos užgrobtame Vilniaus krašte.
Artimieji pasakojo, kad visą likusį gyvenimą Jadvyga gedėjo mirusiojo vyro, iki pat mirties vilkėjo tamsius gedulo rūbus. Mirė Kretingoje, 1939 m. su jaunesniojo sūnaus Zdzislovo Stanislovo Kostkos šeima pabėgusi iš Raudonosios armijos užgrobto Vilniaus krašto ir prieglobstį radusi pas dieverį Aleksandrą Tiškevičių, kuris ją palaidojo Kretingos katalikų parapijos kapinių grafų Tiškevičių šeimos koplyčios kriptoje.
Sūnų likimą nulėmė 1939-1940 m. sovietų okupacija. Majorato ordinatas Andrejus (1899-1977) atsidūrė Londone, kuriame praleido likusį savo gyvenimą. Zdzislovas Stanislovas Kostka (1901-1941) su šeima 1941 m. buvo ištremtas į Altajaus krašto Ust Pristanės rajoną.
Užutrakio dvaras, užėjus sovietams, 1940 m. buvo nacionalizuotas. Per karą jį valdė vokiečių okupacinė valdžia. Po karo čia veikė sovietinio valstybės saugumo (NKGB, MGB, MVD, KGB) aukštųjų pareigūnų sanatorija, vėliau - pionierių stovykla ir poilsio namai, turizmo bazė.
Dvaro atkūrimas ir dabartis
Lietuvai atkūrus valstybingumą, dvaro sodyba tapo 1991 m. įsteigto Trakų istorinio nacionalinio parko sudėtine dalimi. Parko direkcijos iniciatyva nuo 1995 m. vykdomi jos atkūrimo darbai, 2008-2010 m.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, teisę pretenduoti į Užutrakio dvarą gavo JAV gyvenantis vyriausiasis Užutrakio majorato II ordinato Andrejaus Tiškevičiaus sūnėnas Juozapas Marija Tiškevičius. Paveldėto turto susigrąžinimą apsunkino tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1992 m. dvaro sodybą įtraukė į neprivatizuojamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą, o grafas pretenzijas į savo dalį pareiškė pasibaigus įstatymu nustatytam terminui pirminiam prašymui paduoti. 2007 m. jam buvo atkurtos nuosavybės teisės tik į dalį Užutrakio dvaro sodybos pastatų, tačiau valstybė nusprendė jų negražinti natūra, o išmokėti kompensaciją.
Trakų istorinis nacionalinis parkas
Užutrakio dvaro sodyba yra Trakų istorinio nacionalinio parko dalis. Trakų istorinis nacionalinis parkas įsteigtas Lietuvos valstybingumo istoriniam centrui Trakuose - pilių kompleksams, Trakų miesto ir jo apylinkių kultūros ir gamtos vertybėms, kitiems objektams ar jų kompleksams, istorinio nacionalinio parko kraštovaizdžiui, etnokultūriniam paveldui saugoti, tvarkyti ir naudoti. Trakų istorinis nacionalinis parkas kol kas vienintelis istorinis nacionalinis parkas Lietuvoje.
Trakų apylinkės - ištisi Lietuvos istorijos ir archeologijos klodai. Čia susipynusi Trakų ir visos Lietuvos istorija. Istorinio nacionalinio parko branduolys - Trakų salos ir Pusiasalio pilių kompleksas bei Trakų senamiestis, besidriekiantis siaurame pusiasalyje tarp Galvės, Totoriškių ir Bernardinų ežerų.
Trakų istorinis nacionalinis parkas - mažiausias iš Lietuvos nacionalinių parkų. Jo kraštovaizdis atspindi žmogaus ir gamtos darnaus sambūvio istoriją bei Lietuvos gyventojų gebėjimą išmintingai naudoti gamtinę aplinką valstybės kūrimui, savigynai ir saviraiškai, nesumenkinant gamtos vertybių ir grožio.
Valstybingumo pėdsakus kraštovaizdyje paliko Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė su iškilių istorinių asmenybių gyvenimu bei veikla. Čia vyko svarbūs Europos istorijos įvykiai, išliko vertingiausias Lietuvių tautos bei tautinių mažumų (karaimų, totorių, lenkų, rusų) dvasinis ir medžiaginis paveldas, kultūrinės tradicijos.
Nacionalinis parkas yra Dzūkų aukštumos miškingųjų ir mažai sukultūrintų didžiųjų ežerynų juostos pakraštyje, jos fliuvioglacialinių bei moreninių darinių areale ir atstovauja unikalios istorinės kultūrinės bei nenuotakinės hidrologinės ekosistemos kraštovaizdžiui. Tai ekologiškai jautrią kultūrinio kraštovaizdžio struktūrą turintis šalies nacionalinis parkas, išsiskiriantis ypač svarbiais šalies kultūros paveldo objektais bei dideliu rekreaciniu ir pažintiniu turistiniu potencialu. Jis reprezentuoja Lietuvos valstybingumo istorinį centrą Trakuose ir jo artimąją aplinką.
Augalija ir gyvūnija
Bendras augalų rūšių skaičius - 1 324, iš jų 3 saugomos Europos Bendrijos, 42 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Bendras gyvūnų rūšių skaičius - 109. Žinduolių - 42, iš jų 2 saugomos Europos Bendrijos, 8 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Paukščių - 240, iš jų 4 saugomos Europos Bendrijos, 6 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Žuvų - 24, iš jų 1 saugoma Europos Bendrijos, 2 įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Varliagyvių ir roplių - 17, iš jų 2 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.
Saugomų teritorijų produktas
Saugomos teritorijos traukia lankytojus savo gamtinėmis ir kultūrinėmis vertybėmis. Dažnas, užsukęs į nacionalinį ar regioninį parką, nori išsivežti suvenyrą ar tiesiog gerą prisiminimą. Siekiant atkreipti lankytojų dėmesį į vietinių gyventojų gaminamus produktus ir teikiamas paslaugas, buvo sukurtas Saugomų teritorijų produkto ženklas. Ženklo turėtojas pirmiausiai bus tas, kuris gyvena ar veiklą vykdo saugomoje teritorijoje, taip pat savo veikla nepažeidžia saugomų vertybių.
Saugomų teritorijų produkto ženklas - viena iš darnaus turizmo skatinimo priemonių. Saugomų teritorijų produkto ženklo simbolis (paukštis) yra bendras visoms Lietuvos saugomoms teritorijoms, skiriasi tik parkų pavadinimai.
lankytis telmologiniuose, zoologiniuose (teriologiniuose, herpetologiniuose, entomologiniuose, ornitologiniuose) draustiniuose nuo balandžio 1 d. Senamiestis su Trakų Šv.
Užutrakio dvaro sodyba, 300 s
Užutrakio dvaro sodyba. Šaltinis: Trakų istorijos muziejus