Ažubalių Kaimo Sodyba: Istorija, Gyventojų Atsiliepimai ir Tradicijos

Ažubalių kaimo pavadinimas iškart sukelia mintį, kad kaimas yra už „balos“. Tačiau kodėl rajone yra keli kaimai, pavadinti Ažubaliais, o Juodupės seniūnijoje esantis dešimtmečius buvo vadinamas Užubaliais? Vietiniai gyventojai nežino, kodėl kaimas buvo perkrikštytas į Ažubalius, tačiau jie vis dar naudoja senąjį pavadinimą ir nekreipia dėmesio į kelio nuorodą „Ažubaliai“.

Jūžintų seniūnijos pakraštyje esančiam Ažubalių kaimui vardą davė ponaitis. Pasakojama, kad kartą vėlų žiemos vakarą per ežerą (spėjama, Sartų) nuo Dusetų pusės arklių traukiamu vežimaičiu važiavo ponas. Ledas lūžo, arkliai su vežimu paskendo, o ponaitis išsikabarojo iš eketės ir atšliaužė į krantą. Jis ėjo laukais ir pamatė žiburį. Priėjęs trobą, pasiprašė leisti sušilti. Trobos šeimininkai išklausinėjo, kas nutiko ponaičiui, iš kur jis keliavęs. Šis atsakė, kad atėjo iš „ažu balos“.

Gyvenimas Ažubaliuose: Teresos ir Antano Istorija

Sodyba, kurioje gyvena sutuoktiniai Teresa ir Antanas, yra Antano tėvų. Teresa į šį kraštą atvažiavo iš Nemenčinės, kaip jauna veterinarijos specialistė pagal paskyrimą. Iš pradžių ji baiminosi, kad lenkės šis kraštas nepriims, tačiau nuogąstavo be reikalo. Čia ji sutiko savo gyvenimo žmogų ir susituokė. Teresa šypsosi ir sako, kad Antano tėvai lenkės marčios nelabai norėjo, girdėjo kitus žmones kalbant, bet gyvenimas susiklostė darniai: gimė sūnus, šeima Jūžintų miestelyje pasistatė didelį namą, įveisė sodą, katilinėje - tuomet modernų skysto kuro katilą „Beržas“ pasistatė.

„Architektas siūlė vieno aukšto, kuklesnį. Bet nesutikom, tokia buvo mada - būtinai dviejų aukštų, didelį, kad neatrodytume lyg skurdžiai. Dabar gailiuosi, kad architekto nepaklausėm. Kolūkiams subyrėjus, išlaikyti didžiulį namą tapo per brangu, o ir tiek vietos dviem likus nebereikėjo.

Sutuoktinių gyvenimas paprastas: namai spindi švara ir jaukumu, tvarte - karvutė, vištų, sode - kelios dešimtys avilių. Visas maistas - savas, dar ir kitiems užtenka. Vasarą pro Vanagų namus keliu zuja poilsiautojų mašinos, važiuoja jie į Anapilio kaimą, į poilsiavietes, esančias prie Sartų, tai nori šviežio pieno, sūrių, sviesto, kiaušinių ir daržovių. O žiemą nykiau, žmogus ar mašina čia retai kada užklysta. Todėl labai laukiama laiškanešė, atnešanti ne tik spaudą, bet ir naujienų.

Teresa ir Antanas sako, jog nuo miestų atitolę kaimai nyksta, nes visa, ko reikia jaunai šeimai - toli. Tiesa, jų kaime gyvena jauna šeima, dar kelios sodybos gyvos vasaromis, bet buvusios gyvasties seniai nebėra. Prie kelio prieš kelis dešimtmečius pastatytas kaimo kryžius, anksčiau buvęs kapinėse. Anksčiau Teresa prie jo sodindavo gėles, ravėdavo, dabar dėl sveikatos tą daro vis rečiau. Sutuoktinių sūnus gyvena Dusetose, tad sodyba gali sulaukti kaimyninių trobų likimo. „Kur jis čia grįš? Namas senas, kiek galim, tiek patvarkom, mums gerai, o jauni nori kitokių patogumų. Kai numirsima, gal parduos?“ - svarstė Teresa, patenkinta gyvenimu gražioje, bet atokioje vietovėje.

Guvūs sutuoktiniai darbų turi ligi valiai: sodybos aplinka išpuoselėta, bičių šeimynos paruoštos žiemai, pridžiovinta sūrių, namai kone kasdien kvepia Teresos kepamais pyragais. Vanagai žino, kad rajone yra ir daugiau Ažubalių kaimų. Mat dažnai jiems siunčiami laiškai pirma apkeliauja du tris kitus kaimus: „Gauni laišką, o ten kelis kartus užbraukta „Ažubalių kaimas“.

Ažubalių Kaimo Istoriniai Aspektai ir Tradicijos

Ažubalių kaime galima rasti grafų Vaisenhofų pėdsaką. Apie Ažubalių kaimą, esantį Kamajų seniūnijoje, yra užrašytas Marijos Čirūnienės (Kepalaitės) pasakojimas. Seniau šio kaimo „ulyčioje“ buvo apie 42 sodybas. Pasakojama, kad Ažubalių kaimo gyventojai sodybos ūkinius pastatus krėtė iš molio, o gyvenamieji namai ir klėtys buvo renčiamos iš rąstų. Žmonės buvo labai sąžiningi, niekas nerakindavo nei trobų, nei svirnų durų.

Čia gyvenę Tumai, Grižai, Kepalai ir kiti mokėjo labai gražiai groti, o kokius balsus turėjo vyrai! Pasakojama, jog šiame kaime visi buvo ne tik labai darbštūs, bet ir gabūs amatams: Kepalas buvo batsiuvys ir statybininkas, Tumų Petras išdirbdavo odas, iš kurių siuvo batus savo šeimai, o Vladas Tumas - siuvėjas. Jonas Balaišis buvo viso kaimo kalvis, Verutė Žigytė - talentinga siuvėja. Antanas Žigė darydavo karstus, o Vanda Jurgelionytė garsėjo margais audimo raštais.

Užubalių Kaimas: Brenčių Sodybos Istorija

Juodupės seniūnijos pakraštyje, netoli Latvijos sienos, yra Užubalių kaimas, o jame - Brenčių sodyba, kurioje beveik prieš 100 metų buvo įkurta sidro, limonado ir „kvaso“ gamykla. Tai buvo nagingo kalvio Antano Brenčio sumanytas verslas. Septynių vaikų šeimoje užaugęs Antanas (gim. 1888 m.) vedė to paties kaimo gyventoją Agotą ir ūkininkavo 9 ha žemėje. Jis garsėjo kaip nagingas kalvis ir labai verslus kaimietis. Pasistatęs naują namą, senajame įsteigė sidro gamyklą, kurioje buvo gaminamas sidras, limonadas ir „kvasas“.

Gamykloje darbavosi jis pats, žmona ir dar dvi moterys. Produkcijos pagrindinį komponentą - vandenį - naudojo savo sodybos šulinio, nes tyrimais buvo nustatyta, kad jis labai aukštos kokybės. Sidrą saldino sacharinu, jis buvo rausvos spalvos ir labai paklausus, kaip ir limonadas bei „kvasas“.

Dėl verslo A. Brenčys ne kartą kentėjo ir buvo baustas. Mat stiklo butelius tekdavo gabentis kontrabanda iš Latvijos. Tarp jų - Vytauto Didžiojo metų Vyriausiojo tribunolo nutartis. Tribunolas, peržiūrėjęs žemesnio teismo skirtą nuobaudą, ją šiek tiek sušvelnino.

A. Brenčys teismo buvo apkaltintas 1929 m. gegužės 29 d. slapta arkliniu vežimu gabenęs iš Latvijos kontrabandą (529 „bonkas“, kurios svėrė 222 kg ir kurių vertė buvo 195 litai) ir nesumokėjęs 507 litų muito rinkliavos. Už tokį nusikaltimą A. Brenčiui buvo paskirta 6 779 litų nuobauda, už nelegalų sienos kirtimą - 100 litų baudos. Tribunolas nuobaudą sušventino iki 6 124 litų ir atleido nuo baudos už nelegalų sienos kirtimą, bet įpareigojo A. Brenčį laikyti 6 mėn.

Atsiradus šio verslo konkurentų, Užubalius garsinusi sidro gamyba buvo nutraukta, nes nebedavė pelno, o gamyklos pastatą Antanas perdavė seseriai Elžbietai.

Nagingo ir sumanaus kaimiečio A. Brenčio anūkė Laima teigia: „Aš labai mažai žinau apie senelio verslą. Jo sūnus, mano tėvas Povilas, vaikams beveik nepasakojo, gal sovietmečiu bijojo, kad sulauks valdžios nemalonumų. Išliko keletas dokumentų apie buvusį verslą - sąskaitų, kvietimų į susirinkimus, leidimų gaminti produktus, kokybės pažymų, bet kiek buvo gaminama ir kodėl gamyba nutrūko, tiksliai nežinau“, - Laima gailėjosi, kad tėvo neišklausinėjo apie giminę ir visą kaimą garsinusią senelio verslovę.

Paklausta, ar tikrai labai skanus šulinio vanduo, ji nusijuokė: „Vanduo kaip vanduo.“ Pagal žmonių pasakojimus, šiame kaime galėjo būti per trisdešimt sodybų, Laima prisimena 26, o dabar - vos keturios gyvos: Laimos, Nijolės ir Juozo Černiauskų, Vaido Kavoliūno ir Valentino Skrandausko. „Niekada šis kaimas nebuvo Ažubalių: nuo senųjų dokumentų iki dabar. Bet kažkas sumanė ir pervadino Ažubaliais, net rodyklę su tokiu pavadinimu kelininkai buvo uždėję“, - apie kaimo perkrikštijimą dėstė L.

Prie Minkūnų-Ažubalio kelio sovietmečiu pastatytas žyminis akmuo, žymintis Zalūbiškio senkapį.

Gyventojų Skaičiaus Pokyčiai

Ši lentelė parodo, kaip keitėsi gyventojų skaičius Užubalių kaime per dešimtmečius:

tags: #uzubaliuose #kaimo #sodyba