Ukmergės miestas, kaip ir bet kuris kitas, gyvena savo ritmu, kuriame persipina kasdieniai įvykiai, kriminalinės naujienos ir kultūriniai reiškiniai. Šiame straipsnyje pažvelgsime į vieną Ukmergės dėvėtų drabužių parduotuvę daugiabutyje, aptarsime joje užfiksuotas vagystes, prisiminsime socialinį eksperimentą ir trumpai apžvelgsime stalo įrankių, konkrečiai šakučių, istoriją Lietuvoje.
Ukmergės panorama
Vagystės Dėvėtų Drabužių Parduotuvėje
Ukmergės rajono policijos komisariato pareigūnai atkreipia dėmesį, kad didesnėse žmonių susibūrimo vietose reikia saugotis kišenvagių. Balandžio 8 d. į policijos komisariatą kreipėsi 64-metų G. P. Apie 12 val. ji lankėsi parduotuvėje „Humana“. Ukmergiškė nė nepastebėjo, kaip iš jos rankinės buvo ištrauktas polietileninis maišelis, kuriame buvo apie 1000 litų. Šiais metais pradėti penki ikiteisminiai tyrimai dėl kišenvagysčių minėtoje parduotuvėje. Pareigūnai ragina gyventojus atidžiau saugoti daiktus.
Jei per spūstį suspaudžiama kuri nors jūsų kūno dalis, būkite budrūs, nes neretai kišenvagiai, dirbdami grupėmis, dirbtinai sukelia grūstį. Be to, primenama - nereikėtų piniginių, mobiliųjų telefonų laikyti kuprinėse ar rankinėse už nugaros, nes jas praėjus, daiktus lengva pasiekti.
Socialinis Eksperimentas: „Pelenė Princesė“ Ukmergėje
Pirmą kartą lnk.lt rodomoje „Pelenė Princesė“ laidoje gyvenimais pasimatuos gražuolė drabužių dizainerė, prekės ženklo „Top to Bottom“ kūrėja Gabrielė Gineikaitė ir paprasta mergina iš Ukmergės rajono Miglė, dirbanti ūkyje. Tuo metu kukliame bute gyvenanti 24 metų Miglė iš Masiulių kaimo, be darbo ūkyje, internetu prekiauja drabužiais, papuošalais ir pigia kosmetika. Jos laisvalaikis - su šeima ir augintiniais.
Įžengusi į princesės butą, pelenė nustėro. „Žinojau, kad yra pasiturinčių žmonių, bet niekada nemačiau, kaip jie gyvena“, - stebėjosi Miglė, apžiūrinėdama stilingą židinį ir lengvu spustelėjimu atsidarančias virtuvės spinteles. Iš Gabrielės gavusi penkis šimtus eurų dienos išlaidoms, mergina sakė niekada nemačiusi tiek pinigų vienoje vietoje. O štai princesei ji paliko tik dėvėtų drabužių ir papuošalų, kuriuos viešnia turės parduoti vietos turgelyje.
Naujuosiuose namuose princesė Gabrielė neturės net geriamo vandens, o maistui teko uždarbiauti prekiaujant daiktais turguje. „Juokinga ir graudu man“, - turguje sako Gabrielė, pirmuosius penkis užsidirbtus eurus turėjusi investuoti į kebabą, kurį pačiai teko susisukti vietos kioskelyje.
Tai - nereali galimybė dviem merginoms pasimatuoti svetimą gyvenimą ir suprasti, apie ką iš tikrųjų jos svajoja. Jos stengiasi suprasti, kaip gyvena kiti žmonės, pasinerti į kitą aplinką ir smagiai praleisti laiką. Merginoms tai - nauja nepakartojama patirtis, galimybė pamatyti, kaip gyvena kiti žmonės, pasisemti motyvacijos.
Šakučių Istorija Lietuvoje
Pažvelkime į stalo įrankių istoriją, konkrečiai šakučių, Lietuvoje. „Dievo duotas maistas turi būti valgomas Dievo duotomis rankomis!“ - šis bažnyčios teiginys ilgokai stabdė europiečių norą valgyti šakute. Todėl žmonės valgė naudodamiesi šaukštu, peiliu ir sutvėrėjo duotais pirštais. Vis dėlto, šakutės kaip ir visos nuodėmės, ėmė pamažėl plisti, tad kurį laiką buvo gaminamos tarsi juvelyriniai dirbiniai ir savininkų nešiojamos su savimi specialiuose futliaruose.
Pirmą kartą rašytinuose šaltiniuose šakutė minima IX a.. Nedidelės tridantės šakutės atsirado Artimuosiuose Rytuose, Bizantijoje, iš kur per dinastines monarchų vedybas kaip prabangaus kraičio dalis pateko į Italiją. Tačiau Vakarų Europoje jos ilgai negalėjo įsitvirtinti dėl jau minėto draudimo.
Šakutės kaip valgymo įrankis plačiau minimos XIV a. istorinėse kronikose. Šakučių naudojimo momentų jau galima pamatyti ir XV a. dailininkų darbuose. Viduramžiais šakutė buvo gana retai aptinkama net ir žymiausių to meto monarchų rūmuose, kuriuose prabangios naujovės paprastai plisdavo sparčiausiai.
Vakarų Europoje šakutė tapo populiari Renesanso epochos įtakoje XVI a. antroje pusėje. Tuo metu draugiškas bendravimas prie stalo labai dažnai peraugdavo į ilgesnius intelektualius pokalbius. Didesnis dėmesys imamas kreipti ir į patiekalų pateikimo bei valgymo estetiką. Tad praėjus maždaug šimtmečiui nuo pirmosios servetėlės pasirodymo, apie 1550 m. pamažu pradėjo populiarėti ir šakutė.
Lietuvą šakutė pasiekė gan anksti, nes jas išpopuliarino už Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo 1518 m. Nežinia, kiek laiko nuodėmingoji šakutė dar būtų neišpopuliarėjusi, jei ne praktiškas dalykas. Į madą atėjus didelėms, baltoms gofruotoms apykaklėms, rankomis tapo tiesiog neįmanoma paimti maisto, nesutepant tokio prabangaus drabužio atributo. Todėl mėsai ir kitiems patiekalams valgyti reikėjo šakutės, o sriuboms - šaukšto ilgesniu kotu.
Iš senovinių vaišių aprašymų akivaizdu, kad dažnai ant prabangiai padengtų stalų šalia indų ir lėkščių būdavo dedami tik šaukštai. Svečiai turėdavo patys į vaišes atsinešti savo peilius ir šakutes. Lietuvos ir Lenkijos bajorai nešiojosi su savimi visus valgymo įrankius: šaukštus, peilius ir šakutes. Tam, kad įrankiai visuomet būtų šeimininkui po ranka, juos laikydavo ir veždavosi specialiuose odiniuose futliaruose, išklotuose aksomu.
Senovinė šakutė
Senovėje šakutės labai skyrėsi savo forma nuo dabartinių - ją sudarė du ilgi, aštrūs plieniniai danteliai, o kotelis buvo trumpas, pagamintas iš medžio, kaulo, rago, sidabro, koralo ar pusbrangių akmenų. Priklausomai nuo šakutes gaminusių meistrų nagingumo, koteliai galėjo būti raižyti ir prabangiai inkrustuoti. XVII a. pabaigoje šakučių formą imta tobulinti. tad XVIII a. pradžioje jos jau gamintos su trimis trumpesniais, kiek išlenktais danteliais.
Lietuviški prabavimo ženklai
1918 m. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis 1922 m. kovo 15 d. pasirašė Steigiamojo seimo priimtą „Prabavimo rūmų “ įstatymą. Dokumentas buvo labai trumpas ir neišsamus. Be to, veiklai plėtoti trūko lėšų, specialistų, įrengimų, patirties.Labai svarbus buvo 1922 m. birželio mėn. 8 d. priimtas kitas įstatymas, kuriuo remiantis įvesti lietuviški prabavimo ženklai: aukso dirbiniams - 980, 960, 855, 750, 585; sidabro - 990, 950, 925, 900, 875, 800. Dokumente taip pat nurodoma, kad auksinių ir sidabrinių dirbinių gamintojai ir pirkliai, kurie turi teisę nustatyti dirbinio prabą, turi įspausti savo inicialus ar monogramą, įregistruotą Prabavimo rūmuose ir paskelbti juos gamintojo ar prekiautojo lėšomis “Vyriausybės žiniose” ir “Lietuvos Aide”.Gamintojams ar prekeiviams likvidavus savo įmonę, jų monogramos buvo naikinamos.Įstatyme nurodomi ir valstybiniai Lietuvos prabos ženklai: auksui - saulutė, trumpais banguotais spinduliais, sidabrui - žvaigždutė ilgais tiesiais spinduliais.
Šiandien dėvėtų drabužių parduotuvės Ukmergėje ir kituose Lietuvos miestuose yra ne tik vietos, kur galima rasti pigių drabužių, bet ir erdvės, kuriose vyksta įvairūs socialiniai procesai ir net nusikaltimai. O šakučių istorija primena, kaip keitėsi žmonių įpročiai ir kultūra per šimtmečius.
tags: #ukmerges #mieste #atidaryta #parduotuve #daugiabutyje #prekes