Pokario rezistencija Lietuvoje - labai opi ir skaudi tema. Daugelio pasakotojų atmintyje jau išblėsę aprašomuose įvykiuose dalyvavusių žmonių vardai, ne visai tikslios datos, vietos, laikas. Nors šiandien gal šie faktai ir nebėra tokie reikšmingi, bet mano pareiga tai perteikti kuo tiksliau, kuo išsamiau.
Ši knyga sudaryta iš Prisikėlimo, Kęstučio ir iš dalies Žemaičių partizanų apygardose veikusių Laisvės kovotojų prisiminimų. Pasakojimus stengiausi pateikti laikantis aprašomų įvykių sekos ir juos koncentruoti pagal atskirus būrius, rinktines, rajonus, valsčius ir kitas partizaninių bei administracinių vienetų teritorijas. Dažnai vienų autorių prisiminimus papildo kitų prisiminimai, kad ne tik paprastiems skaitytojams, bet ir pokario istorijos tyrinėtojams galima būtų lengviau išskirti optimaliausius aprašomų įvykių variantus.
Lietuvos partizanai 1945 m. Nuotrauka iš Vikipedijos.
Prisiminimų Tikslumas ir Subjektyvumas
Be abejo, atsiras klaidų, netikslumų, abejotinų teiginių bei nuomonių, tačiau neturėtume pamiršti, kad nuo aprašomų įvykių praėjo daugiau kaip pusė amžiaus, kita vertus, pačių pasakotojų atmintis jau gerokai priblėsusi, pasakojant neišvengta subjektyvumo. Kaip ir anksčiau išleistose knygose „Aukštaitijos partizanų prisiminimai" (toliau - A. P. Knygoje buvo laikytasi prisiminimų autorių nurodytų vietovių priklausymo anuomet buvusiems administraciniams vienetams.
Teko išklausyti nemažai priekaištų dėl prisiminimų autorių pateiktų įvykių interpretacijos, netolerantiškumo ir panašiai. Vieni priekaištai ne esminiai, kiti verti dėmesio ir gilesnės analizės. Apmaudu, kad klaidos ir netikslumai išaiškėja jau knygai pasirodžius. Vėliau tenka iš naujo apklausinėti žmones, tikslinti, tikrinti faktus, bet objektyvios tiesos vis tiek negalime garantuoti.
Išdavystės Akcentavimas
Dažnai teko išgirsti sakant, kad knygose pateiktas per gausus išdavysčių akcentavimas menkina rezistencinės kovos herojiškumą. Išanalizavus šūsnis KGB archyvuose esančios medžiagos, jau galime teigti, kad miško brolius, jų rėmėjus, ryšininkus dažniausiai išdavinėjo artimiausi jų aplinkos žmonės: broliai, seserys, pusbroliai, draugai, kaimynai... Stribai, enkavedistai buvo tik represijų vykdytojai. Retas kuris stribas buvo užverbuotas ir tapo slaptu MGB agentu. Komunistų partijos nariai irgi nebuvo verbuojami. Deja, ne visi kolaborantai yra žinomi, net ir šiandien jie slepiasi, kiršina pačius rezistentus, rezga intrigas.
Ši knyga, kaip ir anksčiau išėjusios knygos, manau, bus vertinama nevienareikšmiškai. Kadangi anksčiau išleistose A. P. P. knygose rasta kai kurių netikslumų, atsižvelgiant į pareikštas pastabas, prašymus ir pageidavimus, šios knygos pabaigoje pateikiama pastebėtų klaidų bei patikslintų įvykių aiškinimo lentelė.
Stribai: Lietuviai Okupantų Tarnyboje
Atsiprašau tų Laisvės kovotojų, kuriems nepatiks šioje knygoje pateikiama okupacinės valstybės MGB - KGB archyvinė dokumentinė medžiaga bei kitoks kai kurių prisiminimų autorių požiūris ar buvusio „liaudies gynėjo" prisiminimai. Juk ne vien Laisvės kovotojai buvo malami okupantų mėsmalėje, toje pačioje mėsmalėje buvo sumalta ir daug lietuvių -stribų, kurie, švelniai tariant, save vadino „liaudies gynėjais".
Juozo Starkausko sudarytoje knygoje „Stribai" (2001 m., p. 120) pažymėta, kad 1947 m. iš visų 5318 Lietuvoje buvusių stribų - 3687 sudarė vien lietuviai (iš viso Lietuvoje 1944 -1954 m. buvo per 20 000 stribų, iš jų didelis 69 procentai lietuvių).
LTSR MGB agentai. Nuotrauka iš Vikipedijos.
Štai lentelė, iliustruojanti stribų tautybę 1947 m.:
| Tautybė | Skaičius |
|---|---|
| Lietuviai | 3687 |
| Kiti | 1631 |
| Viso | 5318 |
Dėkoju tiems, kurie supranta, kad prisiminimų užrašymas, leidinių sudarymas reikalauja daug žmogiškų pastangų, pinigų ir laiko.
Prisikėlimo Apygarda
Doc. dr. Dalis Prisikėlimo apygardos partizanų prisiminimų jau buvo publikuota „Aukštaitijos partizanų prisiminimų" 3-ioje dalyje. Apie Prisikėlimo apygardą gana plačiai aprašyta Aurelijos Malinauskaitės knygoje „Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje" (1999, Vilnius). Kažkiek informacijos apie šios apygardos Žaliąją rinktinę, dar vadinamą Lietuvos Žaliąja rinktine, pateikta Elenos Šveistienės knygelėje „Mūsų jaunystė" (1997, Radviliškis). Dalis Prisikėlimo apygardos laisvės kovotojų pavardžių pateikta Vytauto Steponaičio sudarytame partizanų pavardžių sąvade „Laisvės kovų aukos Pietų Žemaitijoje" (pakartotinas leidimas, 1998, Kaunas). Nemažai rašytinės, archyvinės bei vaizdinės medžiagos apie Prisikėlimo apygardą ir jos Žaliąją rinktinę pateikta profesoriaus Vytauto Šerno sudarytoje knygoje „Daugyvenės kraštas" (1998, Kaunas).
Reiktų paminėti, kad galbūt daugiausia Prisikėlimo apygardos partizanų archyvinės medžiagos jau po Atgimimo surado ir iš po žemių iškasė kaunietis Česlovas Kišonas. Prisikėlimo apygardoje didelis dėmesys buvo skiriamas partizaninei spaudai. 1948 m. birželio 1 d. pasirodė pirmas šios apygardos laikraščio „Prisikėlimo ugnis" numeris, kuris buvo skirtas plačiajai visuomenei.
Planas sustabdyti „Valencia“ ir esminis „Žalgirio“ žmogus | Radare „Valencia“
Tais pačiais metais buvo parengta partizanų dainų ir eilėraščių rinktinė „Kovos keliu žengiant", 1949 m. išleistas laikraštėlis „Kova dėl laisvės", 1952 m. - „Mano gimtinė", vėliau buvo išleisti leidiniai „Povilo Lukšio rinktinė", „Partizano keliu", „Prie rymančio rūpintojėlio" ir kt. Taigi Prisikėlimo apygardos vyrai neapsiribojo vien ginkluota kova, jie su didele viltimi žvelgė į ateitį, kėlė kovotojų patriotinę dvasią, numatė gaires ir ruošė ateinančią kartą tolimesnei kovai.
Iš Aurelijos Malinauskaitės knygos „Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje" (p. 84 - 91). Viktoras Šniuolis-Vitvytis, Girėnas, l. e. p. Boleslovas Kriščiūnas-Puntukas, l. e. p. Algirdas Trinka-Algis, l. e. p. Kazys Trinka-Vyrutis (?), l. e. p. Žemėlapiuose Prisikėlimo apygardos ribos yra tik menamos. Be to, ir visų kitų partizanų apygardų ribos pateikiamuose žemėlapiuose nėra tikslios, jos dažnai įvairuoja.
Atsiminimai apie Partizanų Veiklą
Gimiau ir gyvenau Pasvalio rajone, Pumpėnų valsčiuje, Moliūnų kaime. Pokario metais pas mus dažnai užeidavo partizanai. Kadangi mūsų teritorija priklausė Povilo Žilio-Klevo būriui, todėl maistą užsakydavo Žilio vyrai. Man tada buvo septyniolika metų, tuomet partizanų veikla aš dar nesidomėjau, bet kai kuriuos iš jų pažinojau. Masilioniai, kiek pamenu, buvo keturi, Žiliai - penki. Pažinojau ir partizaną Bernadicką, kuris vėliau stojo į stribyną ir pradėjo išdavinėti partizanus.
Kartą mamytė minkė duoną ir pamatė Bernadicką, išsigandusi sako: „Dabar jau viskas, mes išduoti...". Vėliau mus išdavė kaimynai Morozai, tiksliau - jų sūnus V., kuris anksčiau Žaliosios partizanams tiekdavo ginklus. Buvo gimnazistas, bet vieną kartą rusai jį su tais ginklais sugavo Žaliosios miške, kiek patardė ir užverbavo. Po to su M. S. iš Moliūnų kaimo jie mus ir išdavė. Tas M. S. buvo žmogus kaip žmogus, bet vienu metu pradėjo išdavinėt žmones. Iš pradžių jis irgi palaikė ryšius su partizanais.
Kartą su partizanais Tamošiūnu, Tamulioniu, Stašiu ir S. Mažeika pas mus buvo atėję. O jie visi suėjo į gryčią, susėdo už stalo, tėvas atnešė alaus. Geria alų, šnekasi. Dažnai ateidavo stribai, visaip grasindavo, terorizuodavo, ypač kai nebūdavo namuose tėvų. Mus, vaikus, sustato prie sienos, barškina automatus ir reikalauja pasakyt, kada banditai buvo atėję, ką kalbėjo ir t. Šiuo metu S. Mažeika gyvena netoli Panevėžio. Jo brolis Juozas apie 1951 metus vedė vieną partizaną ir atseit sutiko rusus, kurie tą partizaną nušovė. Kaip ten buvo iš tikrųjų, neaišku.
Apie 1953 m. Morozienė nugirdė partizanus ir būtinai užsispyrė, kad jie miegotų daržinėje. Partizanams kilo įtarimas, kodėl taip primygtinai ši moterėlė varo juos gulti. Be to, partizanus buvom informavę, kad su Morozais būtų atsargūs. Išėję iš Morozų, jie išsisklaidė kas kur. Vienas jų atsigulė prie buvusios Kavaliauskų sodybos ir užmigo. Tuo metu pro šalį važiavo toks Vosylis iš Kriklinių ir, pamatęs, kad guli žmogus su ginklu, pranešė stribams.
Mes ruošėmės eit į bažnyčią, kai pamatėm pilnas kareivių mašinas. Paėmė tą miegojusį partizaną, nusivežė į Kriklinius, o ten jį, matyt, kankino ir tardė. Paskui kartu su juo nuvažiavo į Moliūnų kaimą miškan, gal kokį bunkerį norėjo parodyt. Partizanų kovos buvo aršios ir kupinos išdavysčių, o atsiminimai apie jas - subjektyvūs ir nevienareikšmiški.