Turto pagrįsta ekonomika: kas tai?

Turto pagrįsta ekonomika - tai sistema, kurios pagrindą sudaro įvairūs mokėjimai į valstybės biudžetą. Šie mokėjimai yra valstybės ekonominio gyvenimo pagrindas. Įstatyminiais aktais nustatyta įvairių mokesčių rūšių visuma ir sudaro valstybės mokesčių sistemą, o apmokestinimo samprata - tai valstybės mokesčių įplaukos iš namų ūkių ir įmonių pajamų ir išlaidų.

Šiame straipsnyje aptarsime turto pagrįstos ekonomikos principus, mokesčių sistemos ypatumus Lietuvoje ir valstybinio turto valdymo aspektus.

Mokesčių sistema Lietuvoje

Dabartinė mokesčių sistema Lietuvoje sukurta po nepriklausomybės atkūrimo 1990-1996 metais ir kasmet vis papildoma reikalingais įstatymais. 1998 m. atliktas auditas (atliko ES finansininkų ir buhalterių taryba) įvertino teigiamai mūsų šalyje sukurtą mokesčių sistemą ir atvirkščiai neigiamai įvertino statistikos įstatymus.

Pagrindiniai mokesčių sistemos elementai:

• Apmokestinimo objektas: Tai įstatymu priklausantis apmokestinimo objektas.
• Kadastriniai mokesčiai: Renkami sutinkamai su apmokestinimo objekto aprašu ir įkainojimu. Tai teisinę galią turintis apskaitos dokumentas (2001 009 14). Šiame dokumente, kaip taisyklė, pateikiami tipinių objektų sąrašai.

Mokesčių surinkimo būdai:

• Juridinio asmens buhalterija.
• Mokesčių inspekcijos, atsižvelgdamos į deklaracijoje pateikto apmokestinamo objekto dydį, sutinkamai su veikiančiomis normomis ir taisyklėmis, nustato mokesčio sumą.

Priklausomai nuo valdymo organų, kurie renka mokesčius, jie skirstomi į valstybinius ir vietinius. Pagal Lietuvos įstatymus funkcionuoja ir tarptautiniai mokesčiai.

Mokesčių administravimas

Valstybinę mokesčių politiką Lietuvoje įgyvendina Finansų ministerijos FM VMI (Valstybinė Mokesčių Inspekcija). Dabar rajonų mokesčių inspekcijos perduotos apskritims.

VMI administruoja visus mokesčius Lietuvos Respublikoje, taip pat administruoja ir naftos, dujų, kitų išteklių, konsolinį, žyminius, prekyviečių, žemės ir vandens nuomos mokesčius. Akcizo mokesčio objektas tampa įstatyme išvardintos prekės. Nuo 1999 metų akcizo dydžius reguliuoja ne vyriausybė, o įstatymas. Įstatymas veikia nuo 1995 m. sausio 11 d.

Pagrindiniai mokesčiai:

• Nekilnojamojo turto mokestis: Mokesčio mokėtojai - juridiniai asmenys ir juridinio asmens teisių neturinčios įmonės. Mokesčio objektas - nekilnojamas turtas, išskyrus žemę. Mokama nuo įmonės bendrųjų pajamų.
• Žemės mokestis: Apmokestinama valstybinė žemė. Mokesčių mokėtojai: žemės savininkai ar nuomininkai.
• PVM: Fiziniai, juridiniai asmenys, kurių pajamos, įplaukos per metus sudaro nuo 10 000 iki 100 000 Lt, gali registruotis PVM mokėtojais, o jei fiziniai asmenys, kurių pajamos sudaro virš 100 000 Lt, privalo mokėti PVM į biudžetą, pradedant nuo to mėnesio, kurį viršijo 10 000 Lt. Jų sąskaitoje (faktūroje) už apmokestinamas prekes PVM neišskirtas.

Verslo planas ir jo reikšmė

Verslo planas padeda giliai suprasti jūsų valdomos organizacijos ekonominę, finansinę, techninę būklę, siekiant užbrėžtų tikslų. Dažniausiai jis nukreiptas kreditorių (bankų) sudominimui įmonės veikla, kuri skirta įmonės verslui plėtoti ir gauti jai vystyti investicijų ar kreditų. Įprastai verslo planas turi 8-10 dalių, o jo apimtis 30-50 psl. Verslo projekte reikia vengti nereikalingos beletristikos, para-mokslinio pavidalo.

Verslo plano struktūra:

1. Santrauka
2. Įmonės aprašymas
3. Rinkos analizė
4. Marketingo strategija
5. Gamybos planas
6. Valdymas
7. Rizikos veiksniai
8. Finansinis planas
9. Grafinė medžiaga
10. Priedai

Santrauka: Pateikiama esmė viso to, kas detaliai bus išdėstyta tolimesniuose skyriuose. Apibendrinimas atliekamas tada, kai yra baigtos viso plano dalys.

Rinkos analizė: Pristatomi verslo, aplinkos veiksniai (teisiniai, politiniai, vyriausybinio reguliavimo, technologiniai, ekonominiai, kultūriniai, socialiniai, netgi etniniai). Taip pat analizuojama konkurencija. Ar bus pakankamai sukaupta išteklių tikslinių rinkų ir jų rinkinių sukūrimui, t.y čia analizuojami faktoriai lemiantys vartotojų poreikius ir jų pirkimų galimybių sprendimus.

Marketingo strategija: Pristatomi prekės paskirstymo kanalai, kad vartotojams jos būtų patogiose vietose, norimu laiku, bei reikiamais kiekiais. Pateikiamas kainų pagrindimas, kuris įrodo, ar verta įeiti į rinką, joje išsilaikyti ir gauti nors vidutinį pelną. Čia pateikiamos marketingo veiklos kaštų prognozės.

Gamybos planas: Gamybos vykdymo vieta. Šalyje dažnai šiam reikalui ūkio subjektai neskiria reikiamo dėmesio. Daug gamybininkų ir verslininkų stokoja netgi elementarių ekonominių žinių, todėl neteisingai vertina savo gamybos kaštus. Kaip taisyklė, jų paskaičiavimuose dominuoja tik optimistinės prognozės, o tai sukelia savo ruoštu įtarimą kreditoriams ir investuotojams ir kitoms finansinėms organizacijoms, į kurias kreipiamasi dėl paskolų.

Rizikos veiksniai: Aprašyti ir pateikti rizikos veiksnius. Šalyje veikia apie 150 tūkst. įmonių.

Finansinis planas: Tai bene svarbiausias biznio projekto skyrius, kuriuo siekiama parodyti (įrodyti), kaip juda jūsų ir pritrauktos lėšos siekiant svarbiausio tikslo: maksimizuoti apjungtų lėšų pelną, gaminant kuo daugiau produkcijos su tikslu, kaip įmanoma greičiau laike įvykdyti savo įsipareigojimus.

Grafinė medžiaga: Grafinėje medžiagoje pateikiami kalendoriniai linijiniai, spinduliniai, grafikai, atvaizduojantys ne tik vertinių rodiklių dinamiką, bet pasiskirstymą, o taip pat pajėgumų dinamiką ir pasiskirstymą.

Pagrindiniai finansiniai rodikliai:

• Bendrasis pelningumas: Rodiklis parodo skirtumą tarp pajamų ir tiesioginių išlaidų. Jei jis yra 10-30%, parodo teigiamą organizacijos veiklą. Jei >10% - įmonė turi ūkininkavimo išlaidų padengimo sunkumu. Jei yra » 30% - įmonė dirba nepraprastai efektyviai.
• Turto apyvartumas: Jei > 0,3 - rodo, kad turtas išnaudojamas nepakankamai efektyviai. Parodo, kiek vienas turto litas sukuria pajamų. Didesnė reikšmė rodo aukštesnį apyvartumo laipsnį.
• Debitorinio įsiskolinimo apyvartumas: Parodo, kiek debitorinis įsiskolinimas padaro apyvartos per metus. Didesnė rodiklio reikšmė rodo aukštesnį sumų surinkimo efektyvumą; mažesnį - įmonės priklausomumą nuo nemokių pirkėjų.
• Ilgalaikio turto apyvartumas: Rodo, kiek vienas ilgalaikio turto litas sukuria pajamų. Kuo didesnė reikšmė, tuo efektyviau išnaudojamas ilgalaikis turtas.
• Grynojo apyvartinio kapitalo įtaka pinigų srautui: Rodo, kokia dalimi grynojo apyvartinio kapitalo augimas veikia pinigų srautą.
• Ilgalaikio turto įtaka pinigų srautui: Rodo, kokia dalimi ilgalaikio turto padidėjimas veikia pinigų srautą.
• Paskolos grąžinimo pajėgumas: Rodo paskolos gavėjo pajėgumą grąžinti paskolą.

Verslininkystė ir jos formos

Tai svarbiausia rinkos ekonomikos varomoji jėga. Verslininkas - asmuo (fizinis ar juridinis) įkuriantis įmonę savo ar sutelktomis lėšomis su tikslu gauti maksimalų pelną. Dėl to pagrindinis efektyvumo vertinimo kriterijus yra max pelno. Naudojamos taipogi ir minimalios sąnaudos.

Net išsivysčiusios ekonomikos šalyse praktika rodo, kad apie 50% naujo verslo bandymų žlunga per 2-3 metus ir apie 80% žlunga 10 metų laikotarpyje.

Verslininkystės formos:

1. Individuali nuosavybė
2. Partnerystė; pasireiškia bendra nuosavybė, kolektyvinės įmonės.
3. Korporatyvinė (akcinė) nuosavybė.

Paminėtos verslininkystės rūšys, kad ir būdamos santykinai savarankiškos, yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo, todėl viena verslininkystės rūšis gali susilieti ar persipinti su kita verslininkystės rūšimi. Pagrindinė verslininko funkcija - tenkinti tam tikros žmonių grupės tam tikrų prekių ar paslaugų poreikius. Sėkmingai verslininkystei užtikrinti būtinas tinkamas vadovavimas.

Pagrindiniai vadovavimo principai:

1. Planavimas
2. Organizavimas
3. Motyvavimas
4. Kontrolė
5. Koordinavimas
6. Komunikacija
7. Sprendimų priėmimas

Europoje paplito Pareto ir Eizenhouerio vadovavimo principai, vadinami koncentruotos įtampos efektu. Jo esmės pagrindas - tai koncentruotas dėmesys gyvybiškai svarbiai veiklai. Čia vienodai svarbu mikro, makro lygiuose.

Investicijos ir kapitalizacijos norma

Atliekant investicinių projektų analizę dažnai į pagalbą tyrinėjant investuotojo pelną pasitelkiamas rodiklis, vadinamas kapitalizacijos norma (pelningumo rodiklis). Dabartiniu metu Lietuvoje pastebimas bankų palūkanų normų mažėjimas. Mažėja ir kapitalizacijos norma.

Šiuo metu daugelis organizacijų, investuojančių Lietuvoje į naujai kuriamus ar renovuojamus ūkio subjektus, orientuojasi maždaug į 16-22% kapitalizacijos normą, t.y investiciniai projektai Lietuvoje atsiperka per 5-8 metus. Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse kapitalizacijos norma yra 7-9%.

Dabartiniu metu, nors statybos ir nekilnojamo turto organizacijų pelnai sumažėję, statybų bumas išlieka maždaug toks pats. Tyrimai rodo, kad dabartiniu metu naudingiausia investuoti Latvijoje, o konkrečiai Rygoje. Ten palyginti nedidelės nekilnojamo turto kainos ir aukštos nuomos kainos. Lietuvoje parankiausia investuoti Vilniuje ir Klaipėdoje.

Populiariausi investavimo objektai paminėtuose Lietuvos miestuose yra: administracinės patalpos, patalpos komercijai, viešbučiai ir kitos patalpos, turinčios geras panaudojimo perspektyvas. Investicijų sėkmė labai priklauso nuo objekto išsidėstymo, jo strateginės padėties, todėl potencialūs investuotojai daugiau domisi ne pačiu objektu, o panaudojimo galimybėmis, bei perspektyvomis. Toliau nuo centro rizika didėja ir kapitalizacijos norma.

Tarptautinis kreditas

Pagrindinė tarptautinio kredito funkcija - tai užsienio ekonominės apyvartos proceso formavimas.

Tarptautinio kredito formos:

• Pagal kreditorius:
  • Valstybiniai kreditai
  • Privatūs kreditai
  • Mišrūs kreditai
• Pagal paskirtį:
  • Prekiniai kreditai
  • Piniginiai kreditai
• Pagal laikotarpį:
  • Trumpalaikiai kreditai
  • Vidutinio laikotarpio kreditai
  • Ilgalaikiai kreditai

Pagal tarptautinio kredito šaltinį skiriamos ir vidinis, ir išorinis užsienio prekybos kreditavimas ir finansavimas.

Tarptautinio kredito rūšys:

• Avansiniai kreditai
• Apyvartiniai kreditai
• Tarpiniai kreditai

Praktikoje nedažni atvejai, kai kreditai skiriami 25 metams. Trumpalaikiai kreditai dažniausiai panaudojami užsienio prekyboje ir tarptautinėje mokėjimo apyvartoje.

Kredito garantijos:

1. Užtikrinimas turtu:
   • Aukso užstatas
   • Prekės užstatas apyvartoje
   • Vertybiniai popieriai
2. Be užtikrinimo:
   • Blanko kreditas; Blanko kreditas išduodamas pagal skolininko įsipareigojimus jį padengti per atitinkamą laikotarpį.

Firmos kreditai

Firmos kreditai, tai paskola skirta kažkokios tai firmos, paprastai vienos eksportuojančios šalies kitos šalies importuojančiai šaliai. Dažniausiai taikomas tada, kai reikia nukelti mokėjimo terminą. Firminio kredito atmaina gali būti pirkėjų avansas, kuris sudarant kontraktą suteikiamas importuojančios šalies ūkio subjektui. Praktikoje nusistovėjusi norma 10-15% nuo visos pirkinio sumos.

Bankų vaidmuo

Čia svarbiausią vaidmenį vaidina bankai, tampantys tarpininkais tarp skolininkų ir tiesioginių kreditorių, investorių, įdedančių savo lėšas į vertybinius popierius.

Ilgalaikio turto nusidėvėjimas

Ilgalaikio turto nusidėvėjimo normatyvai skaičiuojami tiek materialiam, tiek nematerialiam turtui. Materialiam ilgalaikiam turtui priskiriami objektai, kurie daugelį kartų dalyvauja gamybos ir aptarnavimo procese, ir išsaugodami savo natūrinę formą nusidėvi, naudojami ilgiau nei per vienerius metus. Sutinkamai su šalies įstatymdavyste, žemei nusidėvėjimas neskaičiuojamas.

Nusidėvėjimas skaičiuojamas Lietuvos Respublikos valstybinių įmonių, valstybinių akcinių įmonių, akcinių bendrovių bei kitų ūkio subjektų, kurių veiklą reglamentuoja LR “Įmonių Įstatymas” jų balanse, apskaitomam ilgalaikiam turtui. Nusidėvėjimo sumos priskaičiuojamos kasmet. Kiekvieno materialaus ilgalaikio turto nusidėvėjimo per visą jo naudojimo laikotarpį suma apskaičiuojama iš jo pradinės vertės atėmus numatomą likvidacinę vertę.

Nematerialiam ilgalaikiam turtui likvidacinė vertė nenustatoma (V2=0), ir skaičiuojama tiesiai proporcingu būdu. Užkonservuotam ir nenaudojamam ilgalaikiam turtu nusidėvėjimas neskaičiuojamas.

Visos įmonės ir organizacijos ilgalaikio materialaus turto remonto išlaidas įtraukia į gamybos produkcijos paslaugų savikainą. Firmos ir organizacijos, nustačiusios ilgalaikio turto (turimo materialaus/nematerialaus) nusidėvėjimo normatyvus, pateikia jos miesto ar apskričių valstybinėms mokesčių inspekcijoms.

Investicinių projektų valdymas

Investicinių projektų valdymo technika buvo sukurta 6 dešimtmetyje, JAV. Ši sistema įgavo kritinio kelio metodo pavadinimą ir viena pirmųjų ją panaudoja firma “Diupon” įmonėms modernizuoti.

Investicinių projektų skaidymo taisyklės logiškos ir paprastos: žemesnio lygio darbai reikalingi aukštesnio lygio tikslui pasiekti. Tinklinis modelis - tai grafiškai atvaizduoti darbų ar kitos veiklos procesai, nurodant tarpusavio ryšius tarp šių procesų.

Fiktyvus darbas - tai tinklinio grafiko elementas, kuris panaudojamas teisingam darbų ar procesų sąryšiui atskleisti. Fiktyvus darbas nereikalauja nei laiko, nei materialinių techninių, technologinių, bei darbo jėgos resursų.

Kiekvienas tinklinis grafikas turi pradžios bei baigmės įvykius. Prieš-einantys darbai - tai darbai, kurių įvykdymas yra būtina sąlyga duotojo darbo pradžiai.

Esant keliems lygiagretiems darbams, kurie turi bendrus pradžios bei baigmės įvykius, jų teisingam atvaizdavimui įvedami papildomi įvykiai bei priklausomybės (fiktyvūs darbai). Tinkliniame grafike neturi būti kelių- aklaviečių.

Kiti svarbūs ekonominiai terminai

• Naudos principas: Apmokestinimo principas, teigiantis, kad mokesčio dydis turi atitikti mokesčio mokėtojo gaunamos paslaugos vertę. Vadovaujantis šiuo principu nustatomas rinkliavų dydis.
• Ad valorem: Tam tikro dydžio (mokesčių, nuolaidų) skaičiavimas ir nusakymas proporcingai prekės ar paslaugos kainai. Dažniausiai vartojama kalbant apie mokesčius, kurie gali būti nustatomi ad valorem (t. y. proporcingai kainai) arba absoliučia suma (eurais už kiekio vienetą).
• Alternatyvūs kaštai: Prekių ir paslaugų visuma, kurią būtų galima įsigyti, jei lėšos nebūtų išleistos pasirinktoms prekėms, paslaugoms ar kitiems tikslams.
• Amortizacija: Ekonomikoje - laipsniškas ilgalaikio turto vertės perkėlimas į gaminamos produkcijos vertę.
• Anarchija: Valdžios nebuvimas. Santvarka, kurioje visuomenės gyvenimas vyksta, klausimai sprendžiami ir visi poreikiai tenkinami be valstybės, jos sukurtų institucijų ir teisės.
• Antimonopolinė politika: Valstybės taikomos priemonės, skirtos vieno subjekto dominavimui rinkoje sumažinti ir užkirsti kelią kartelio susitarimams.
• Arbitražas: Uždarbis iš kainų skirtumo, kai prekė vienoje rinkoje nuperkama pigiau ir kitoje parduodama brangiau.
• Apropriacija: Lėšų skyrimas tam tikroms funkcijoms vykdyti ar tikslams pasiekti.
• Asketizmas: Materialių gėrybių atsisakymas. Analizuojant ekonomiką paprastai daroma prielaida, kad žmogus nėra asketas ir kad kiekviena žmogiška būtybė nori pagerinti savo materialią būtį.
• Austeritetas: Valstybės taupymo politika, mažinant biudžeto išlaidas ir didinant mokesčius.
• Autarkija: Uždaroji rinka be tarptautinės prekybos, ekonominis šalies atsiskyrimas nuo pasaulinės mainų sistemos, atsiribojimas nuo tarptautinio darbo pasidalijimo. Priešingybė atvirajai rinkai.
• Aukso standartas: Auksu padengtų pinigų sistema, kurioje centrinis bankas įsipareigoja popierinius pinigus nustatytu kursu pakeisti į auksą. Aukso standartas buvo panaikintas 1971 m.
• Bazelis I: Bazelio tarptautinio komercinių bankų priežiūros komiteto (vadinamo Bazelio komitetu) sukurta bankų rizikos valdymo sistema. Bazelis I, sukurtas 1988 m., nustatė bankams kapitalo pakankamumo reikalavimą ir jo skaičiavimo metodiką.
• Bendroji rinka: Laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimas ES rinkoje. Kitaip dar vadinamas „keturiomis laisvėmis“.
• Biudžeto deficitas: Biudžeto išlaidų perviršis, palyginti su įplaukomis. Valstybės biudžeto deficitas finansuojamas skolinantis iš komercinių bankų, išleidžiant vertybinius popierius, parduodant valstybės turtą, kai kuriais atvejais - centrinio banko kreditais.
• Biudžeto perteklius: Biudžeto įplaukų perviršis, palyginti su išlaidomis.
• Čikagos mokykla: Pinigų vertės teoriją sukūrusi ir išplėtojusi Čikagos universiteto ekonomistų grupė, ginanti konkurenciją ir kritikuojanti valstybės intervencijas į rinką. Čikagos mokyklos pradžia sietina su 1920 m., Franko H. Knighto veikla.
• Defliatorius: Kainų lygio indeksas, kuriuo matuojamas vidutinis šalies produkcijos kainų lygis, palyginti su kainų lygiu, buvusiu baziniais metais. Šis išvestinis rodiklis taikomas realiajam bendrajam vidaus produktui apskaičiuoti. Realusis BVP lygus nominaliojo BVP ir defliatoriaus santykiui.
• Depresija: Laikotarpis, kuriam būdingas užsitęsęs ekonominio aktyvumo mažėjimas: krinta paklausa, mažėja kainos ir BVP, didėja nedarbas. Depresiją dažnai sukelia valstybės intervencijų į pinigų rinką krypties pasikeitimas (kai apribojama kreditų emisija).

tags: #turtu #pagristi #ekonomika