Įrodymų vertinimo atmetimas įrodomoji galia teisme

Atsižvelgiant į asmeninę profesinę patirtį, suponuojančią išvadą, kad įrodymų vertinimas vis dar yra silpniausia teisminės veiklos dalis, norėčiau priminti ir svarbiausias įrodymų ir įrodinėjimo baudžiamajame procese taisykles.

Šią savaitę Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) pasiūlė devynias nutartis.

Skaitykim, apgalvokim, vertinkim ir patobulėkim kartu su Lietuvos Aukščiausiuoju Teismu.

Įrodymų samprata, teismo nuosprendžio motyvavimas, teismo diskrecija vertinant įrodymus ir esminis įrodymų vertinimo pažeidimas, kaip kasacijos pagrindas

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys).

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

Įrodymų patikimumas - tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais.

Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius.

Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1-4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1-4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan.

Pagal BPK 304-307 straipsniuose įtvirtintus nuosprendžio turiniui keliamus reikalavimus, nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą.

Nuosprendis privalo būti teisėtas, t. y. priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys).

Pažymėtina, kad proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Proceso dalyviai gali teismui teikti prašymus, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių prašymų ir pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Įrodymų vertinimas: teismo diskrecija ir objektyvumas

Doc. dr. Remigijus Merkevičius: nors įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, tačiau teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Taigi įstatyme nustatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija spręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius.

Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Kasacinės instancijos teismas laikosi nuostatos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurių privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

Netiesioginiai įrodymai baudžiamajame procese

Doc. dr. Remigijus Merkevičius: teismo nuosprendis gali būti grindžiamas ir netiesioginiais įrodymais; tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius; įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis ir reikalauja daugiau kruopštumo, nuoseklumo, tikslumo įtikinamai susiejant esamus įrodymus į loginę seką.

Tačiau nagrinėjamų aplinkybių kontekste svarbu pažymėti, kad teismo nuosprendis gali būti grindžiamas ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą - ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai).

Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius - ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai.

Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine.

Kartu pripažintina, kad įrodinėjimas ir sprendimas dėl įrodymų pakankamumo ir dėl jais grindžiamų išvadų tikrumo yra sudėtingesni ir reikalaujantys daugiau kruopštumo, nuoseklumo, tikslumo įtikinamai susiejant esamus įrodymus į loginę seką, jeigu teismo išvados iš esmės grindžiamos netiesioginiais įrodymais.

Organizuotos grupės samprata (sudėtis)

BK 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Organizuota grupė gali susiformuoti rengimosi padaryti nusikaltimą stadijoje arba jau pradėtos ar tęsiamos veikos metu.

Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, subjektyvieji - tyčia (savo veiksmų bendrumo suvokimas) ir susitarimas daryti nusikalstamą veiką. Pagal teismų praktiką, sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo ir pan.

Be to, organizuotą grupę, be susitarimo ir tyčios požymių, išskiria būtent vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas. Teismų praktikoje taip pat nurodyta, kad svarbus aspektas sprendžiant klausimą dėl organizuotos grupės buvimo yra <...>“

Jungtinės Karalystės teismo sprendimo, kuriuo paskiriama „prailginta“ (angl. extended) bausmė, suderinimas su Lietuvos baudžiamajame įstatyme numatytomis bausmėmis

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“, kuriuo buvo įgyvendintas 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2008/909/TVR dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje, 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, nusprendęs pripažinti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės, ta pačia nutartimi suderina kitos Europos Sąjungos valstybės narės paskirtą laisvės atėmimo bausmę ar kitą priemonę su Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse nustatytomis bausmėmis ar kitomis priemonėmis.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus šiuo atveju aktualius Jungtinės karalystės bausmių sistemos ypatumus, pritaria tokiai praktikai. Derinant bausmes prailgintas trejų metų terminas šiuo atveju negali būti prilyginamas laisvės atėmimo bausmei.

Atsižvelgiant į tai, nuteistojo A. Š. prašymas tenkintinas, o Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2018 m. gruodžio 10 d. nutartis keistina - derinant nuteistajam A. Š. Jungtinės Karalystės Linkolno karūnos teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendžiu paskirtą aštuoniolikos metų prailgintą bausmę su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 1 dalimi, 146 straipsnio 2 dalimi, 138 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 253 straipsnio 1 dalimi (trys veikos) galutinė subendrinta bausmė mažintina iki <...>“

Nekaltumo prezumpcija, kai ikiteisminio tyrimo pradžioje baudžiamojo persekiojimo institucijų vadovai viešai paskelbia apie „išaiškintą“ nusikaltimą ir ją „padariusį“ asmenį

EŽTT praktikoje dėl Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nurodoma, kad joje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra vienas iš teisingo baudžiamojo proceso, kurio reikalaujama pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, elementų. Ji pažeidžiama tuo atveju, jei valstybės pareigūno teiginys, susijęs su asmeniu, kuriam pareikšti kaltinimai (įtarimai) dėl nusikalstamos veikos, atspindės nuomonę, kad jis yra kaltas, anksčiau, negu tai bus įrodyta pagal įstatymą.

Taigi Konvencijos 6 straipsnio 2 dalis apima valstybės pareigūnų pareiškimus apie vykstantį baudžiamąjį tyrimą, kurie skatina visuomenę manyti, kad įtariamasis yra kaltas, užbėgant už akių kompetentingo teismo pateikiamam bylos aplinkybių vertinimui.

Tačiau EŽTT praktikoje taip pat pažymima, kad Konvencijos 6 straipsnio 2 dalis negali užkirsti kelio valstybės institucijoms informuoti visuomenę apie atliekamus baudžiamuosius tyrimus (Konvencijos 10 straipsnyje nustatyta garantija į saviraiškos laisvę), ypač tuos, kurie vyksta, pavyzdžiui, dėl asmenų, kurie nusikalstamos veikos padarymo metu buvo svarbios politinės figūros, ar tiriami įvykiai yra svarbūs visuomenei ir kelia didelį jos susidomėjimą, tačiau pabrėžiama, kad tai turi būti daroma diskretiškai ir apdairiai, kaip būtina, kad būtų laikomasi nekaltumo prezumpcijos.

Dėl kasatoriaus argumento, kad teisėsaugos vadovų pasisakymai per spaudos konferenciją suformavo teismų išankstinį nusistatymą prieš A. P. ir taip neigiamai paveikė baudžiamojo proceso teisingumą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisėjų ir teismų nepriklausomumo principas ne tik draudžia kištis į teisėjų ir teismų veiklą, bet ir įpareigoja teisėjus, nagrinėjančius bylas, nepasiduoti valdžios ar valdymo institucijų, pareigūnų, žiniasklaidos priemonių, visuomenės bei atskirų asmenų įtakai. Taigi vieši valstybės pareigūnų pareiškimai, net ir pažeidžiantys kaltinamojo nekaltumo prezumpciją, savaime negali būti traktuojami kaip realios įtakos teis...

Bausmės skyrimas

Doc. dr. Remigijus Merkevičius: kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje paskirta laisvės atėmimo bausmė iš principo negali būti trumpinama, įskaitant į bausmę laikotarpį, kuriuo ji nebuvo vykdoma dėl kompetentingų valstybės institucijų klaidos.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau - ESTT) praktikoje pažymėta, kad Pamatinio sprendimo 2008/909 8 straipsnyje nustatytos griežtos sąlygos, kuriomis vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija gali nuspręsti išduodančiojoje valstybėje nustatytą bausmę adaptuoti. Šios sąlygos kartu yra ir vienintelės išimtys iš minėtai institucijai tenkančios pagrindinės pareigos pripažinti jai perduotą nuosprendį ir vykdyti bausmę, kurios trukmė ir pobūdis atitinka išduodančiojoje valstybėje priimtu nuosprendžiu paskirtą bausmę.

Vadinasi, kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalies sutrumpinimas įskaitant į bausmę laikotarpį, kuriuo ji nebuvo vykdoma dėl kompetentingų valstybės institucijų klaidos, iš principo neatitiktų Pamatiniame sprendime nustatytų griežtų taisyklių, kuriomis siekiama, kad bausmė būtų vykdoma tokia, kokia buvo paskirta, išskyrus būtiną jos trukmės ir pobūdžio adaptavimą vykdančiojoje valstybėje. Tokia perduotų nuteistųjų laisvės atėmimo bausmių vykdymo praktika keltų pavojų, kad kitos Europos Sąjungos narės nepasitikėtų Lietuvos Respublika, o tai savo ruožtu galėtų pakenkti Pamatiniame sprendime 2008/909 įtvirtintos sistemos veikimui, kartu ir nuteistųjų socialinės reabilitacijos tikslui, kurio ja siekiama.

Bausmės švelninimas

Doc. dr. Remigijus Merkevičius: švelninti bausmę, remiantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, galima tada, jei reikšmingų aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimas suponuoja išvadą, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti.

BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, įtvirtinančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su reikšmingų aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti.

Pažymėtina ir tai, kad teismo teisė motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, nei nurodyta konkretaus BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, išplaukia iš pamatinių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo, proporcingumo, teisinės valstybės principų. Kita vertus, konstitucinėje jurisprudencijoje pabrėžiama, kad teismas turi pareigą švelnesnės, negu įstatymo nustatyta, bausmės skyrimo institutą taikyti itin atidžiai ir atsargiai, kad nebūtų pažeisti nukentėjusio asmens, visuomenės ir valstybės interesai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas).

Nagrinėjamoje byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai išsamiai išnagrinėjo visus gynybos argumentus dėl pagrindo švelninti nuteistiesiems bausmes remiantis BK 54 straipsnio 3 dalimi. Pritartina teismų išvadai, kad vien to, kad nuteistieji pripažino savo kaltę ir dėl to gailisi, yra jauno amžiaus, dirbo, turi šeimą, pasižada daugiau nenusikalsti, veikė mažiausio pavojingumo bendrininkavimo forma (bendrininkų grupe), kad labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos nespėta išplatinti, nepakanka konstatuoti, kad bausmės skyrimas jiems laikantis BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijos ribų prieštarauja teisingumo principui. Šios išvados negali pakeisti ir tai, kad, nuteistuosius suėmus <...>.

Doc. dr. Remigijus Merkevičius: BK 50 straipsnio 3 dalies, kurioje buvo nurodyta inter alia, kad „bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą“, panaikinimas 2019 m. birželio 27 d. įstatymu neturi grįžtamosios galios.

Kasaciniame skunde pateikti įtikinami argumentai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatyta bausmės atlikimo įstaiga (pataisos namai) yra palanki asmeniui, nuteistam už labai sunkų nusikaltimą, nes kitaip pagal BVK esamas normas toks asmuo būtų siunčiamas atlikti bausmės sunkesnėmis kalėjimo sąlygomis. Tokiam vertinimui savo atsiliepime į kasacinį skundą pritaria ir prokurorė.

BK 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Taigi sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju turėjo teisinį pagrindą vadovautis BK 50 straipsnio 3 dalimi, kuri, nors nuosprendžio priėmimo metu jau nebegaliojo, tačiau galiojo nusikalstamos veikos padarymo metu, ir kad šią normą panaikinęs 2019 m. birželio 27 d. įstatymas šiuo konkrečiu atveju grįžtamosios galios neturi. Antai kasacinės instancijos teismas dėl analogiškos situacijos jau yra pasisakęs, kad tokiu atveju teismas turi įgaliojimus nuspręsti, jog už labai sunkų nusikaltimą paskirtą laisvės atėmimo bausmę nuteistasis turi atlikti pataisos namuose, ir tokį sprendimą apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 4 dalimi, gali panaikinti tik esant atitinkamam prokuroro, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo apeliaciniam skundui.

Mažamečio seksualinis prievartavimas

Doc. dr. Remigijus Merkevičius: vien tai, kad iki formalios procesinės apklausos seksualinę prievartą patyręs vaikas bendrauja su kitais asmenimis, inter alia globėju (-a) ar psichologu (-e), jei nėra duomenų, kad vaikas buvo kurstomas, lenkiamas, mokomas ar pan. duoti neteisingus parodymus, neužkerta kelio vadovautis vaiko parodymais, duotais procesinės apklausos metu.

Byloje nustatyta, kad pirmasis asmuo, kuriam V. V. papasakojo apie patirtą seksualinį prievartavimą, buvo jos tuometinė globėja L. S.. Vėliau tokias pačias nusikaltimo aplinkybes nukentėjusioji nurodė ir globos namų „(duomenys neskelbtini)” Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centro psichologei T. G., atlikusiai nukentėjusiosios psichologinį įvertinimą.

Byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių kasatoriaus teiginį, kad globėja ir (ar) V. V. psichologinę pagalbą teikusi psichologė prieš apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją mokė ir skatino nukentėjusiąją duoti jos tėvą A. K. kaltinančius parodymus. Kasatoriaus įsitikinimas, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausoje nukentėjusioji įtartinai nuosekliai ir detaliai išdėstė visas patirto seksualinio prievartavimo aplinkybes, savaime teiginio apie galimą nukentėjusiosios parodymų modeliavimą nepatvirtina.

Doc. dr. Remigijus Merkevičius: prieš pradedant ikiteisminį tyrimą atlikto nukentėjusiojo psichologinio įvertinimo, kurio pagrindinis tikslas yra atlikti nukentėjusiojo psichologinį vertinimą ir suteikti jam psichologinę pagalbą dėl patirtos seksualinės prievartos, išvada nelaikytina „specialisto išvada“ BPK 90 straipsnio prasme, todėl šį dokumentą surašę specialistai neprivalo būti įspėti dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingos išvados pateikimą; ši išvada laikytina dokumentu, kuris gal...

tags: #turto #vertinimo #atmesdamas #irodomoji #teismas