Lietuvoje per pastaruosius dešimtmečius tradicinės šeimos samprata stipriai pakito. Nesusituokusių porų bendras gyvenimas kartu praktiškai niekuo nesiskiria nuo santuoką sudariusių porų. Jos lygiai taip pat, kaip ir susituokusios poros, susilaukia bendrų vaikų, ima bendras paskolas, įsigija nekilnojamojo turto (butą, sodybą ir kt.), ar kito materialaus ir nematerialaus turto (akcijų, reikalavimo teisių ir kt.).
Įprastai visas nesusituokusių porų įgytas turtas, arba bent jau didžioji jo dalis, yra įregistruojamas tik vieno iš jų vardu kaip asmeninė vieno sugyventinio nuosavybė, nors turtas ir būna įgytas bendromis lėšomis (pavyzdžiui, automobilis, namas, butas ir kt.). Todėl tais atvejais, kai nesusituokusios poros nusprendžia skirtis, neretai tenka spręsti klausimą, kaip reikėtų padalinti tokį bendro gyvenimo metu įgytą turtą?
Galiojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) šeimos teisės normos reglamentuoja tik sutuoktinių tarpusavio turtinius santykius. Tuo tarpu kartu gyvenančių ir santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja.
Dar 2000 m. priimto CK trečiojoje knygoje buvo įtvirtintas partnerystės (bendro gyvenimo kartu nesusituokus) institutas, o šios CK normos turėjo įsigalioti priėmus įstatymą, reguliuojantį partnerystės įregistravimo tvarką. Tačiau toks įstatymas iki šiol nepriimtas.
Tikėtina, kad įstatymo leidėjo nenorą reglamentuoti partnerystės teisinių santykių nulėmė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) sprendimas byloje Oliari ir kiti prieš Italiją, kuris galutinai parodė Europos valstybių kryptį reglamentuojant partnerystės institutą. Todėl galima teigti, kad Lietuvoje vis dar esant konservatyviam požiūriui į tos pačios lyties asmenų santykius, įstatymų leidėjas baiminasi sureguliuoti skirtingų lyčių partnerystės institutą, kadangi priėmus tokį teisinį reguliavimą, tarptautinėse institucijose prieš Lietuvą gali būti pateikti skundai, grindžiami nediskriminavimo principu tos pačios lyties asmenims, nurodant, jog Lietuvoje nustatytas teisinis reguliavimas suteikia teisinę apsaugą tik skirtingų lyčių asmenims ir leidžia jiems įregistruoti savo partnerystę, kai tuo tarpu tos pačios lyties asmenims jokia teisinė apsauga nėra suteikta.
Atsižvelgiant į tai, susiklosto situacija, kai nesusituokusios poros, įsigijusios turtą bendrai, lieka teisiškai neapsaugotos, jei turtas įregistruotas tik vieno partnerio vardu.
Pagal formuojamą teismų praktiką, nesusituokusių asmenų turtiniai santykiai yra vertinami remiantis prievolių teisės normomis, o tiksliau, CK šeštoje knygoje įtvirtintu jungtinės veiklos (partnerystės) institutu.
Teismų praktikoje vertinant susiklosčiusius nesusituokusių asmenų turtinius santykius per jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį, buvo modifikuota CK 6.969 str. 4 d., kurioje yra įtvirtinta imperatyvi nuostata, jog jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais - notarinės formos. Šiame straipsnyje taip pat nurodoma, kad minėtų sutarties formų nesilaikymas daro jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį negaliojančią.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vertindamas nesusituokusių asmenų tarpusavio faktinius santykius, nurodė, jog reikalavimas, kad kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys (sugyventiniai) bendrai įgydami turtą dar turėtų sudaryti tarpusavio rašytinius susitarimus, neatitiktų sąžiningumo ir protingumo principų, įtvirtintų CK 1.5 str.
Taigi, nepaisant CK 6.969 str. 4 d. esančios normos imperatyvumo, teismų praktikoje nesusituokusių asmenų tarpusavio santykiai yra vertinami per jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį, nepaisant to, ar santuokos nesudarę asmenys buvo sudarę tokią rašytinę sutartį, ar ne.
Taigi, nesusituokusių asmenų bendro gyvenimo metu įgytas turtas, kuris, nors ir yra įregistruotas tik vieno sugyventinio vardu, ir (ar) nesant sugyventinių rašytinio susitarimo dėl šio turto įgyjimo jų bendrojon nuosavybėn, gali būti teismo tvarka pripažintas sugyventinių bendrąja daline nuosavybe.
Kaip Įrodyti Susitarimą Dėl Bendros Nuosavybės?
Šios dvi aplinkybės yra kumuliatyvios. Todėl sugyventinis, siekdamas konkretaus turto objekto nuosavybės pripažinimo, pirmiausia turi įrodyti, kad jį sugyventiniai buvo sutarę įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, t.y. jog tarp sugyventinių buvo susitarimas, kad įgyjamas turtinis objektas bus bendras, nors jis ir bus įregistruotas tik vieno iš jų vardu.
Šią aplinkybę, kaip ir bendro gyvenimo kartu faktą, galima įrodinėti visais leistinais įrodymais, t.y. Teismui įsitikinus, kad sugyventinių susitarimas dėl konkretaus turto įgijimo bendrosios dalinės nuosavės teise buvo, toliau yra sprendžiama dėl kiekvienam iš sugyventinių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies.
Ji yra nustatoma pagal kiekvieno iš sugyventinio įnašus į turtinį objektą, kurie gali būti piniginiai (pavyzdžiui, asmeninės sugyventinio santaupos, dovanotos lėšos, ar kitos pajamos), kitas turimas sugyventinio turtas, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (CK 6.970 str. 1 d.).
Teismų praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad bendroji nuosavybė gali būti kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, ar kitu turtu, bet ir sugyventiniui dalyvaujant savo darbu kuriant bendro turto objektą.
Dalyvavimas savo darbu gali būti įvairus. Jis iš esmės priklauso nuo įgyjamojo turto objekto pobūdžio.
Konkretūs Pavyzdžiai Iš Teismų Praktikos
Pavyzdys Nr. 1: Santuokos Nutraukimo Byla Dėl Namo
2022 metais Vilniaus mieste į teismą kreipėsi ieškovė, žmona, santuokos nutraukimo byloje, dalyje dėl pasekmių, reikalaudama pripažinti namą kuriame gyveno besiskirianti šeima bendrąja jungtine nuosavybe ir padalinti jį ½. Sudėtingumas šioje istorijoje yra tas, kad santuoka buvo sudaryta dar ieškovei tik sulaukus pilnametystės. Ginčo sklypas buvo registruotas ieškovo tėvo vardu ir statybų leidimas dar tuo metu statant namą, buvo tai pat atsakovo tėvo vardu. Kitaip tariant, nekilnojamas turtas, namas ir sklypas kuriame stovi namas, priklausė trečiąjam asmeniui. Visą šią situaciją byloje apsunkina dar ir tai, kad namas buvo pastatytas, tačiau jo baigtumas neįregistruotas nekilnojamo turto registrų centre.
Ieškovė savo reikalavimą į nekilnojamą turtą padalinti ½ įrodinėjo, jog ji 9 metus gyveno su sutuoktiniu ir ginčo objektas buvo pradėtas statyti ir buvo pastatytas po 9 metų. Tai yra visą santuokos laikotarpį. Šalys kartu kūrė buitį, dėjo savo uždirbtas ir sutaupytas lėšas į namo statybas turėdami kartu planus pastatytame name gyventi kartu ir auginti vaikus. Jie kartu kūrė namo dizainą, rinkosi medžiagas apdailai, derino sprendimus namo apipavidalinimui.
Ši istorija neįtikino pirmos instancijos teismo ir teismas tokį reikalavimą dėl ½ dalies namo pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe atmetė kaip nepagrįsta nurodydamas, jog ieškovė nurodytu laiku buvo dar per jauna prisidėti savo lėšomis prie nekilnojamo turto statybos.
Visgi, aukštesnės instancijos teismas apeliacine tvarka įvertines visus byloje surinktus įrodymus, vertino, jog ginčo pradėtas satyti ir baigtas statyti, bet neįregistruotas registrų centre namas buvo statomas tuo metu dar ne santuokoje, o vėliau santuokoje tik tuo vieninteliu tikslu bendru sutarimu kartu gyventi ir kurti bendrą nekilnojamą turtą (CK 6.970 STR), tai yra siekė sukurti bendrą dalinę nuosavybę į nekilnojamą turtą.
Teismas vertino, kad nėra pakankamai duomenų ir įrodymų nustatyti kokia dalis buvo pastatyta iki santuokos ir santuokos metu, tačiau teismas vadovaudamasis CPK 3 str, pasisakė, kad labai tikėtina, jog sutuoktiniai sukūrė ginčo nekilnojamą turtą abu. Todėl teismas pripažino ieškovės nekilnojamo turto, namo, dalį ½ bendra jungtine nuosavybe ir priteisė kompensaciją, o atsakovui, pripažinus ½ nekilnojamo turto dalį bendra jungtine nuosavybe priteisė natūra.
Pavyzdys Nr. 2: Byla Dėl Nesusituokusių Asmenų Buto
Byloje sprendžiamas klausimas dėl nesusituokusių asmenų turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe. Byloje nustatyta, kad ieškovas su atsakove buvo pora ir po 7 draugystės metų atsakovė pasiėmė paskolą butui įsigyti. Įsigytas butas buvo apleistas, jame buvo atliekami remonto darbai.
Nesusituokę kartu gyvenantys asmenys nėra prilyginami sutuoktiniams, todėl tokių asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija. Pagal kasacinio teismo praktiką, jeigu kartu gyvenantys nesusituokę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių.
Sprendžiant ginčą dėl nesusituokusių asmenų turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia. Tai reiškia, kad reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto.
Taigi vien pats gyvenimo kartu ir ūkio tvarkymo kartu faktas negali lemti turto priklausymo bendrąja daline nuosavybės teise, t.y. Tik nustačius buvus sugyventinių susitarimą įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, turi būti sprendžiama dėl konkrečios kiekvienam iš bendraturčių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies.
Pagal CK 6.970 str., bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais (asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan.), bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą.
Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje. Taigi, asmuo, siekiantis, kad kartu gyvenant įgytas nesusituokusių asmenų turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe, privalo įrodyti aplinkybes, patvirtinančias šalių siekį šį konkretų turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, taip pat ir kiekvieno iš narių įnašo dydį.
Nagrinėjamu atveju kilęs ginčas dėl buto, kuris įgytas notarinės formos sandoriu, sumokant nustatytą kainą. Nors konkretaus bendro gyvenimo metu įgyto turto objekto nuosavybės forma, nurodyta šio turto įgijimo sandoryje ir Nekilnojamojo turto registre, nėra lemiama aplinkybė sprendžiant dėl sugyventinių bendro gyvenimo metu įgyto turto nuosavybės, ši aplinkybė yra reikšminga teismams sprendžiant dėl atitinkamo susitarimo tarp šalių turinio.
Butas gali būti pripažįstamas bendru sutarties dalyvių turtu, jeigu būtų įrodyta, kad jis įsigytas kelių asmenų lėšomis ir turint tikslą sukurti bendrąją nuosavybę, arba esant patikimų įrodymų, kad butas buvo iš esmės pagerintas.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą pripažinti bendrąja daline nuosavybe butą, kurį, šalims gyvenant kartu, sumokėjusi pradinį įnašą asmeninėmis lėšomis ir viena pasiėmusi banko paskolą, įsigijo atsakovė. Šioje byloje ieškovas savo reikalavimo pripažinti ginčo butą bendrąja daline šalių nuosavybe negrindė faktinėmis aplinkybėmis, kad jis prisidėjo prie šio turto įgijimo ar jo išlaikymo (pvz., mokėtų dalį pradinio įnašo, paskolos, turto draudimo įmokų ir pan.) ar butas atsakovės vardu įregistruotas tik formaliai, tačiau įrodinėjo, kad ginčo butas buvo įrengtas (iš esmės pagerintas) ne tik atsakovės, bet ir jo asmeninėmis lėšomis, jo ir jo giminaičių, draugų darbu.
Kasacinis teismas pažymėjo, kad tokiu atveju, kai ieškovas reikalavimą pripažinti turtą bendrąja daline nuosavybe grindžia esminiu turto pagerinimu asmeninėmis lėšomis ir darbu, ginčui spręsti pagal analogiją taikytina panašius teisinius santykius - turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažinimą bendrąja sutuoktinių nuosavybe - reglamentuojanti CK 3.90 str. 1 d. norma ir ją aiškinant teismų praktikoje suformuoti kriterijai.
Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe, kai nustatomos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu.
Esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita. Jeigu turto pagerinimas nebuvo esminis, turtas, esantis asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe, teismo negali būti pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe.
Spręsdamas dėl esminio pagerinimo teismas turi atsižvelgti į tikrosios asmeninio turto vertės prieš pagerinant ir pagerinus santykį. Šioje byloje kasacinis teismas vertino, kad teismams nekonkretizavus konkrečių šalių įnašų į nesusituokusių asmenų turto pagerinimą vertės, taip pat bendro ginčo turto vertės padidėjimo, atitinkamai nepagrindus, jog atliktas pagerinimas buvo esminis, išvada dėl nesusituokusių asmenų turto bendrosios dalinės nuosavybės laikytina teisiškai nepagrįsta ir nemotyvuota.
Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai taikė lygių partnerių įnašų prezumpciją. Šalys į bylą teikė konkrečius įrodymus, kurie leistų teismui atskirti kiekvienos iš jų įnašą į turto pagerinimą, dėl to prezumpcijos taikymas šiuo atveju paneigė rungimosi principą civiliniame procese.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
Išvados
Apibendrinant, teismų praktika dėl turto pripažinimo bendrąja nuosavybe, ypač nesusituokusių asmenų atveju, yra sudėtinga ir reikalauja kruopštaus įrodymų vertinimo. Svarbu įrodyti susitarimą įsigyti turtą bendrai ir kiekvieno iš partnerių indėlį į šio turto įsigijimą ar pagerinimą.
Advokatas; skyrybos, santuokos nutraukimo aspektai Žinių radijo studijoje
tags: #turto #pripazinimas #bendraja #nuosavybe #neturtinis #reikalavimas