Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau - Įstatymas) numato, kad draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos net jei draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų. Atrodytų, kad ir tokiu atveju draudiminė apsauga galioja, nes nukentėjusiesiems žala atlyginama.
Tačiau, dėl netinkamo savo sutartinių įsipareigojimų vykdymo vežėjas pats gali likti be draudiminės apsaugos, nes Įstatymas suteikia išmoką išmokėjusiam draudikui teisę reikalauti iš vežėjo grąžinti dėl padarytos žalos išmokėtas sumas. Šitaip vežėjas, o ne draudimo įmonė, lieka tuo „kraštiniu“ žalos atlygintoju.
Teismų praktika rodo, kad vykdydami draudimo sutartis vežėjai daro ir daugiau klaidų, dėl kurių vėliau tenka draudikui grąžinti draudimo išmoką ar jos dalį. Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarka (toliau - Tvarka) nustato vadinamąsias lubas, kurios taikomos apskaičiuojant draudimo įmonei grąžinamos išmokos dydį. Nustatant grąžinamos sumos dydį kiekvienu atveju taip pat atsižvelgiama į draudimo sutarties nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes.
Spręsdami tokias bylas, teismai dažnai reikšminga aplinkybe laiko tai, kad vežėjų veikla yra susijusi su transporto paslaugomis, krovinių vežimu keliais. Laikoma, kad vežėjams yra (turi būti) žinomi draudimo tikslas ir ypatumai, galimi teisiniai padariniai ir atsakomybė, jeigu nesilaikoma (pažeidžiamos) įstatymo ar konkrečios sutarties nuostatos.
Teismų praktikos pavyzdžiai
LAT nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2013 nustatyta, kad eismo įvykio metu lūžo vežėjui priklausiusios priekabos ašis, nukrito ratai, kurie apgadino dvi trečiųjų asmenų transporto priemones, sutrikdė jų valdytojų sveikatą. Nukentėjusiesiems žalą atlyginęs ieškovas (draudimo bendrovė) prašė teismą iš vežėjo priteisti dalį draudimo išmokos, nes vežėjas apie draudiminį įvykį nepranešė per Įstatyme numatytą trijų darbo dienų terminą ir eksploatavo techniškai netvarkingą transporto priemonę.
Kasacinį skundą nagrinėjusi teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į svarbias aplinkybes, kad ieškovą apie draudiminį įvykį vežėjas informavo tik po dešimties dienų, kai priekaba jau buvo sutaisyta. Teismas sprendė, jog dėl šių priežasčių draudimo įmonė prarado galimybę ištirti per eismo įvykį padarytos žalos priežastis, taigi ir faktą, ar eismo įvykio metu transporto priemonė buvo techniškai tvarkinga.
Teismai yra nagrinėję ne vieną bylą, kur draudimo bendrovės reikalaudavo grąžinti dalį draudimo išmokos dėl to, kad vežėjai nesumokėdavo draudimo įmokos. Teismų praktikoje pripažįstama, jog tiek dalies, tiek visos įmokos sumokėjimas ne sutartyje nurodytu terminu laikomas draudimo sutarties pažeidimu.
Vežėjai ieškinius prašydavo atmesti, teigdami, kad draudimo bendrovė nuo tokio pažeidimo galėjo gintis nutraukdama draudimo sutartis, reikalaudama delspinigių ar nuostolių atlyginimo. Įmokas sumokėję pavėluotai (kartais ir po draudiminio įvykio), pabrėždavo, kad draudimo įmonės jas priimdavo ir negrąžindavo, o pretenzijų ar priminimų nereikšdavo.
Tačiau teismai suformulavo taisyklę, kad nuostatos, tiek reglamentuojančios draudimo sutarties nutraukimą, kai vežėjas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartį, tiek numatančios draudiko teisę reikalauti delspinigių nuo nesumokėtos sumos ar pranešimas apie draudimo įmokų nesumokėjimo padarinius savaime neriboja draudimo įmonės teisės reikalauti draudimo išmokos sugrąžinimo. Kitaip tariant, draudimo bendrovė turi teisę reikalauti draudimo išmokos grąžinimo net ir tuo atveju, kai vežėjas draudimo įmoką sumoka po draudiminio įvykio.
LAT praktikoje akcentuojama, jog: „svarbus ir gintinas, priteisiant kompensavimo išlaidų dalį, draudiko interesas laiku gauti finansines įplaukas iš draudėjų, taip garantuojant draudikų stabilią finansinę būklę, užtikrinančią efektyvų draudimo apsaugos teikimą.
LAT ne vienoje byloje akcentavo, kad ši draudimo bendrovės teisė - santykinė ir taikoma kartu su Įstatyme įtvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijais, taip pat kitais kriterijais, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažins teismas.
Be anksčiau minėtų Įstatyme ir Tvarkoje nustatytų bendro pobūdžio kriterijų, sprendžiant ginčus dėl draudimo išmokų grąžinimo, kai nesumokėta draudimo įmoka (jos dalis) atsižvelgiama į nesumokėtos sumos dydį, praleisto termino trukmę, terminų praleidimo priežastis, kitas su tuo susijusias aplinkybes.
Taip pat atsižvelgiama į tai, kad ginčo šalys yra juridiniai asmenys, kur ieškovui draudimas yra įprasta komercinė veikla, dėl ko jam, kaip profesionaliam verslininkui, keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai. Dėl šių priežasčių atsiradę neigiami padariniai LAT praktikoje paprastai padalinami abiems ginčo šalims - ieškiniai tenkinami tik iš dalies.
Pavyzdžiui, civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2013 LAT atsižvelgė į tai, kad vežėjas, nors ir pavėluotai, bet draudimo įmoką ieškovui sumokėjo, terminą praleido tik 4 mėnesius, o draudimo išmoka nedaug viršijo draudimo įmokos dydį ir priteisė ieškovui pusę reikalautos sumos.
Pažymėtina, kad draudimo sutartis yra viešoji sutartis, dėl ko draudimo įmonė negali atsisakyti ją sudaryti. Todėl galima teigti, kad draudikams suteikta teisė reikalauti draudimo išmokos sugrąžinimo yra kaip garantija, kad netgi tuo atveju kai draudimo įmonė negauna draudimo įmokos, ji gali teikti draudimo apsaugą ir išmokėti draudimo išmokas nukentėjusiems asmenims.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis - rizikos sandoris. Jos sudarymo metu šalys nežino ir neturi žinoti, ar įvyks įvykis, dėl kurio kils vežėjo atsakomybė, o draudimo įmonei teks pareiga išmokėti draudimo išmoką trečiajam nukentėjusiam asmeniui.
LAT yra išaiškinęs, kad: „Toks šios sutarties pobūdis glaudžiai susijęs su jos fiduciariniu pobūdžiu. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą“.
Būtent dėl to Įstatymas numato draudiko teisę, prieš sudarant sutartį, patikrinti vežėjo pateiktą informaciją, dokumentus, o taip pat apžiūrėti transporto priemonę.
Civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2013 LAT sprendė, kad draudimo sąlygų standartizavimas: „nepaneigia draudikų galimybės nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo jų skirtingu tikėtinumo laipsniu draudikui sukuriamos tikimybės vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai. Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis“.
Minėtoje byloje draudimo įmonė pareiškė ieškinį dėl trečiajam nukentėjusiam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos priteisimo. Atsakovo vairuotojas žalos padarė Vokietijoje, kai šalių sudaryta Draudimo sutartis numatė, kad vežėjo transporto priemonė bus eksploatuojama tik Lietuvos Respublikoje. Ieškovas laikė, kad vežėjas neinformavo jo apie padidėjusią riziką ir rėmėsi tuo metu galiojusių Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėmis.
LAT kolegija sprendė, kad draudimo įmonė, vertindama draudimo riziką ir apskaičiuodama draudimo įmoką, pagrįstai atsižvelgė į vežėjo nurodytą aplinkybę dėl transporto priemonės eksploatavimo tik Lietuvos Respublikoje. Teismo nuomone, prieš vykdamas apdraustąja transporto priemone į kitas valstybes, vežėjas privalėjo apie tai informuoti ieškovą, o šis, atsižvelgdamas į padidėjusią draudimo riziką, galėjo pareikalauti perskaičiuoti draudimo įmoką.
Kasacinis teismas atmetė vežėjo argumentus, jog jis neprivalėjo mokėti papildomos draudimo įmokos dėl draudimo apsaugos kitose Europos Sąjungos valstybėse, nes draudimo apsauga visoje Europos Sąjungos teritorijoje privalo būti suteikta vieningos draudimo įmokos pagrindu (Įstatymo 10 str. 1 d.).
LAT kolegijos vertinimu: „Draudimo įmokos perskaičiavimas (padidėjimas), kai transporto priemonė eksploatuojama ir kitose valstybėse, vertintinas ne kaip TPVCAPDĮ 10 str. 1, 2 dalyse nurodytos nuostatos dėl vienos (bendros) draudimo įmokos pažeidimas, o kaip draudimo įmokos perskaičiavimas paaiškėjus naujoms aplinkybėms, turinčioms reikšmės draudimo rizikos vertinimui“.
Teismas laikė, kad byloje nėra ginčo dėl draudimo apsaugos galiojimo kitoje ES valstybėje narėje, o atitinkamai nėra ir pagrindo tenkinti vežėjo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo. Tokia poziciją teismas grindė aplinkybe, kad nukentėjusiam asmeniui padaryta žala buvo atlyginta.
Atsižvelgiant į tai, koks bus ESTT prejudicinis sprendimas aukščiau nurodytais klausimais, priklausys ir LAT sprendimas civilinėje byloje Nr. 3K-3-402/2013.
Aptarta teisminė praktika iliustruoja tik keletą situacijų, kuomet draudimo bendrovė gali pareikalauti vežėją sugrąžinti draudimo išmoką. Tačiau, atkreiptinas dėmesys, jog Įstatymas nenumato baigtinio sąrašo atvejų, kada draudimo įmonė gali pasinaudoti tokia teise. Pagal Įstatymą, draudimo įmonė to gali pareikalauti, jei vežėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas.
Pavyzdžiai, kada draudimo įmonė gali pareikalauti vežėją sugrąžinti draudimo išmoką:
- Vežėjas nepranešė apie draudiminį įvykį per Įstatyme numatytą terminą.
- Vežėjas eksploatavo techniškai netvarkingą transporto priemonę.
- Vežėjas nesumokėjo draudimo įmokos sutartyje nurodytu terminu.
- Vežėjas neinformavo draudimo įmonės apie padidėjusią riziką (pvz., transporto priemonės eksploatavimą kitose valstybėse).
Lietuvos kelių tinklas
Įmonės turto draudimas:
Apsaugokite savo įmonės turtą visapusišku draudimu: kad ir kokį turtą valdo jūsų įmonė, rasime jums tinkamiausią draudimo apsaugą. Individualūs draudimo sprendimai, kad jūsų verslas išliktų saugus nutikus netikėtumams. Siūlome individualius draudimo sprendimus, pritaikytus pagal jūsų verslo sritį, dydį ir veiklos rizikas bei reikalavimus. Atsargų draudimas pagal faktą Jei Jūsų veiklai būdingas sezoniškumas, apdrausime atsargas pagal faktą. Kartu su įmonės turto draudimu, mūsų klientai dažnai renkasi verslo nutrūkimo draudimą.
Esame pirmieji draudikai Baltijos šalyse pradėję specializuoti savo produktus žemės ūkio įmonių poreikiams. Lauko darbų metu užsidegė apdraustas traktorius. Nuostolius kompensavome pagal mašinos vertę rinkoje. Audra apgadino tvarto stogą. Kombainas atsitrenkė į elektros stulpą - apgadintas šiaudų smulkintuvas.
Maisto perdirbimui ir gamybai priskiriame įmones, kurios perdirba gyvulius ir žemės ūkio žaliavas į produktus, skirtus tarpiniam arba galutiniam vartojimui. Gaisras oro kompresoriuje. Ugnis iš vieno kompresoriaus išplito į kitus. Įmonės elektros pastotėje kilo gaisras. Mieste sutriko elektros energijos tiekimas. Parduotuvėje atitirpo visi šaldyti produktai. Ar įmonė siuva drabužius, ar gamina medinius žaislus, ar užsiima metalo apdirbimu - kiekvienas gamybos procesas turi savo unikalią specifiką. Kasdien siekiate geriausių verslo rezultatų, todėl neleiskite, kad nelaimingi atsitikimai sugriautų jūsų planus.
Sandėlyje kraunant gaminį, darbuotojas su sunkvežimiu netyčia atsitrenkė į lentynas, apgadindamas tiek jas, tiek patį gaminį. Dėl elektros svyravimų ir perkrovos sugedo CNC staklės. Trūkus šildymo sistemai nutekėjo vanduo. Sugadinta įranga, žaliavos ir produktai. Dažniausi nelaimingi atsitikimai parduotuvėse yra trūkęs vamzdynas ir elektros gedimai. Net ir nedidelis gaisras gali ilgam sustabdyti parduotuvės darbą. Nedidelis namelis svečių apgyvendinimui, viešbučių kompleksas, restoranas ar pakelės užeiga - nors verslo tikslas panašus, tačiau siūlomos paslaugos skiriasi. Šildymo ar vandens vamzdžių nuotėkis užliejo kelis kambarius. Automobilis trenkėsi į pakeliamą užtvarą viešbučio automobilių stovėjimo aikštelėje. Dėl elektros įtampos šuolio buvo apgadinta vėdinimo įranga. Nekilnojamojo turto pramone vadiname verslo tikslams naudojamą turtą, tiek nuomojamą, tiek nuosavą. Stiprus vėjas nuplėšė dalį stogo ir jį reikia atkurti. Gaisras kilo dėl elektros instaliacijos pastato bendrose patalpose.
Kas yra turto draudimas? Turto draudimas atlygina žalą, padarytą jūsų įmonės pastatams ir kitam turtui dėl tokių įvykių kaip gaisras, audra, vandens nuotėkis, vandalizmas ir vagystė. Ar draudžiama vandens žala dėl trūkusio vamzdžio? Taip, daugeliu atvejų staigi ir atsitiktinė vandens žala dėl trūkusio vamzdžio yra draudžiama. Nutikus draudimo įvykiui, išmoka padengia sugadinto turto remontą ar keitimą lygiaverčiu. Išskaita yra nuostolių dalis, kurią po įvykio apdraustasis padengia pats. Ši suma nurodoma kiekvienoje draudimo sutartyje ir ji atimama iš kompensacijos sumos. Draudimo suma turėtų būti tokia, kad po avarijos galėtumėte įsigyti arba suremontuoti lygiavertį kilnojamąjį turtą arba atkurti turto būklę iki tokios, kokia jis buvo prieš įvykį. Kas yra nepakankamas draudimas? Nepakankamas draudimas - tai situacija, kai draudimo suma yra per maža, kad turtas būtų visiškai atkurtas iki ankstesnės būklės.
Ką daryti, jei mano turtas sugadintas? Pirmiausia imkitės veiksmų, kad kuo labiau sumažintumėte žalą ir nuostolius. Jei reikia, kreipkitės į pagalbos tarnybas. Tinkamai apdraustas automobilis - sklandaus verslo dalis. Apdrauskite naują ar naudotą žemės ūkio techniką: traktorių, kombainą, purkštuvą, sėjamąją, rulonų vyniotuvą, šieno vartytuvą ar kitus prikabinamus padargus.
Žemės ūkio technikos draudimas