Privatizacija - tai valstybinės, savivaldybių ar visuomeninės nuosavybės (įmonių, jų padalinių ir turto, akcijų, gyvenamųjų namų ir butų, žemės, gamtinių išteklių ir kitos) perdavimas privačių subjektų nuosavybėn, taip pat šio turto valdymo perleidimas privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims.
Privatizacijos sąvoka pradėta vartoti XX a. viduryje. Didžiausią poveikį privatizacijos populiarinimui visame pasaulyje padarė M. Thatcher vyriausybės Didžiojoje Britanijoje 9 dešimtmetyje įgyvendinta plati privatizacijos programa, kurios metu privatizuota apie 60 % viso viešojo ekonomikos sektoriaus.
Iki 9 dešimtmečio pabaigos pagal Didžiosios Britanijos pavyzdį privatizaciją t. p. pradėjo įgyvendinti Prancūzija (bankai, telekomunikacijų, stiklo gamybos ir kitos bendrovės), Japonija (telekomunikacijų monopolija Nippon Telegraph and Telephone Corporation, geležinkelių, oro transporto, tabako pramonės įmonės), Vokietija, Australija, Argentina ir kitos šalys.
XX a. 10 dešimtmetyje-XXI a. pradžioje dar didesnio masto privatizaciją įvykdė buvusios socialistinės Vidurio ir Rytų Europos bei Azijos valstybės. Išsivysčiusiose Vakarų šalyse privatizacija apėmė iki 10 % viso ūkio, vyko pamažu ir iš esmės nepakeitė visuomenės socialinės struktūros, tuo tarpu posocialistinėse šalyse, kuriose komunistų partijų valdymo metais buvo suvalstybintas beveik visas ūkis, privatizuota 60-80 % ūkio perduodant privatiems savininkams daugumą svarbiausių ūkio šakų.
Privatizacijos procesas vyko sparčiau (tai kaip ekonomikos liberalizacijos apraišką skatino ir Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio banko atstovai, Vakarų valstybių vadovai) ir buvo susijęs su radikaliais ekonominiais ir socialiniais pertvarkymais.
Kaip paaiškėjo vėliau, privatizacija geriau pavyko Čekijoje, Slovėnijoje, buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, Lenkijoje, Kinijoje, Vietname, kur ji buvo vykdoma laipsniškai, ilgesnį laikotarpį. Šalys, kurios įgyvendino privatizaciją šoko terapijos būdu, patyrė daug gilesnį ekonomikos nuosmukį, nesugebėjusių veikti rinkos sąlygomis privatizuotų įmonių bankrotų bangą, masinį nedarbą, didesnes socialines problemas.
Buvo privatizuojamos 3 svarbiausios grupės objektų (skirtinga tvarka): valstybinės įmonės, valstybinis butų fondas, kolūkių ir tarybinių ūkių turtas.
Privatizacija Lietuvoje
Pirmajame etape (vadinamosios pirminės privatizacijos) visiems šalies piliečiams nemokamai išdalyti investiciniai čekiai, kurie tapo privatizacijos pagrindine priemone (nuvertėjus gyventojų santaupoms SSRS rubliais dauguma jų neturėjo lėšų privatizuoti valstybės ir savivaldybių turto už pinigus).
1992 m. leidus parduoti investicinius čekius kitiems asmenims ir investicinėms bendrovėms privatizacija paspartėjo. Oficialiai privatizacijos svarbiausias tikslas buvo padaryti visus piliečius buvusio valstybinio turto savininkais.
Valstybinių įmonių privatizacija buvo vykdoma skelbiant viešą įmonės akcijų pasirašymą ar konkursą geriausiam verslo planui parengti (didelės ir vidutinės įmonės), parduodant įmones ir jų turtą viešuose ar uždaruose (dalyvaujant tik tos srities išsilavinimą turintiems potencialiems pirkėjams, pvz., privatizuojant medicinos, farmacijos, žiniasklaidos įmones) aukcionuose (mažesni iki 30 000 litų vertės objektai), rengiant už konvertuojamąją valiutą parduodamų objektų viešuosius konkursus.
Privatizuojamų įmonių darbuotojams lengvatinėmis sąlygomis leista įsigyti ne mažiau kaip 10 % įmonės akcijų, vėliau jų dalis padidinta iki 50 % (praktiškai jas dažnai supirkdavo įmonių vadovybė), 11-50 % akcijų turėjo likti valstybei.
Valstybinius butus galėjo įsigyti visi juos nuomojantys gyventojai. 1991-92 m. privatizuoti beveik visi gyvenamieji pastatai, 99 % kolūkių ir tarybinių ūkių turto (SSRS okupacijos metais nacionalizuota žemė, kitas išlikęs nekilnojamasis turtas grąžintas buvusiems savininkams ar jų įpėdiniams natūra, pinigais ar kitu lygiaverčiu turtu, o bendruoju kolūkių ir tarybinių ūkių darbu sukurtą turtą privatizavo jų darbuotojai), dauguma mažų prekybos, viešojo maitinimo, buitinio aptarnavimo įmonių.
Privatizacijos procesą ideologiniais ir politiniais motyvais dažnai siekta vykdyti kuo skubiau, nepagrįstai sumažinant privatizuojamų objektų kainas. Investiciniai čekiai labai nuvertėjo, didelė dalis valstybinio turto privatizuota už abejotinos kilmės pinigus, privatizacijos procese aktyviai dalyvavo buvusi sovietinė nomenklatūra ir nusikalstamos struktūros.
Vienos privatizuotos įmonės iš tikrųjų pradėjo efektyviau naudoti jų turimą ekonominį potencialą, padidino gaminamų prekių ir teikiamų paslaugų įvairovę ir kokybę, kitos, priešingai, jau per kelis mėnesius ar metus po privatizacijos patyrė finansinių sunkumų, sumažino darbuotojų skaičių ar nemokėjo jiems darbo užmokesčio, galiausiai pakeitė ekonominės veiklos profilį, buvo suskaidytos į mažesnes bendroves ar bankrutavo.
Iš viso 1991-95 m. privatizuota 5714 įmonių, iš jų 2928 (didelės ir vidutinės įmonės) - viešo akcijų pasirašymo būdu, 2726 (mažesni objektai) - parduota aukcionuose, 12 - pagal geriausio verslo plano konkursą, 48 - už laisvai konvertuojamą valiutą.
Antrajame etape (nuo 1996 m.) valstybės ir savivaldybių turtas parduodamas už pinigus rinkos verte, įsigyti jį gali lygiomis teisėmis ir Lietuvos, ir užsienio šalių fiziniai ir juridiniai asmenys. Investiciniai čekiai galėjo būti naudojami tik iki 1998 m. pabaigos žemei, gyvenamosioms patalpoms ir kai kuriems kitiems objektams (išskyrus įmones ir jų turtą) privatizuoti.
Privatizaciją reglamentuoja Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas (1997 m., nauja redakcija 2014 m. - Valstybei ir savivaldybėms priklausančių akcijų privatizavimo įstatymas), pagal kurį numatyti 6 galimi privatizacijos būdai:
- Viešas akcijų pardavimas (bendrovių akcijos platinamos Lietuvos ar užsienio šalių vertybinių popierių rinkose).
- Viešas aukcionas (dalyvaujančių potencialių pirkėjų skaičius neribojamas, o laimėtoju pripažįstamas didžiausią kainą pasiūlęs aukciono dalyvis).
- Viešas konkursas (konkurso dalyviai, kurių skaičius neribojamas, raštu pateikia kainos ir investicijų pasiūlymus, o laimėtoju pripažįstamas dalyvis, kurio pasiūlymas yra geriausias).
- Tiesioginės derybos (derybos su vienu ar keliais pasirinktais potencialiais pirkėjais, kurie raštu pateikia kainos ir investicijų pasiūlymus, o laimėtoju pripažįstamas dalyvis, kurio pasiūlymas yra geriausias).
- Valstybės ar savivaldybės kontrolės perdavimas jų kontroliuojamoje įmonėje (naujų konvertuojamųjų obligacijų ar akcijų išleidimas, dėl kurių valstybės ar savivaldybės įmonės kapitalo dalis tampa mažesnė kaip du trečdaliai, pusė ar trečdalis akcijų, suteikiančių balso teisę, o privataus kapitalo dalis atitinkamai padidėja).
- Nuoma su išsipirkimu (potencialus pirkėjas išsinuomoja materialųjį ilgalaikį turtą, o visiškai sumokėjęs už jį tampa jo savininku).
Tam pačiam objektui gali būti derinama 2 ar daugiau skirtingų privatizacijos būdų. Už privatizuotą objektą pirkėjas turi sumokėti iš karto arba dalimis: už nuomos su išsipirkimu būdu privatizuotą materialųjį ilgalaikį turtą - iki dešimties metų, privatizuotą kitais būdais - iki dvejų metų, už akcijas - iki penkerių metų laikotarpiu.
Privatizuota daugiau didelių įmonių: 1996 m. - Lifosa, 1998 m. - Lietuvos telekomas (2006-17 TEO LT, 2017 tapo Telia Lietuva dalimi, didžiausias privatizacijos sandoris Lietuvoje, už 60 % įmonės akcijų gauta 2,04 mlrd. litų), 1999 m. - Mažeikių nafta (vienas kontroversiškiausių privatizacijos atvejų, sukėlęs šalyje politinę krizę), Lietuvos draudimas, 2001 m. - Lietuvos taupomasis bankas, 2002 m. - Lietuvos žemės ūkio bankas (vėliau DNB bankas, 2017 tapo Luminor Bank dalimi), 2003-04 m. - alkoholinių gėrimų gamybos bendrovės (Alita, Anykščių vynas, Stumbras, Vilniaus degtinė), Lietuvos dujos, 2005 m. - Lietuvos avialinijos ir kita.
Antrasis privatizacijos etapas vyko sklandžiau už pirmąjį, davė daugiau pajamų valstybei ir savivaldybėms, padidino užsienio investicijų Lietuvoje mastą. Dauguma privatizuotų įmonių nebuvo suskaidytos, sėkmingai tęsia veiklą, gerina savo finansinius rodiklius ir paslaugų kokybę. Įvyko dalinė viešųjų paslaugų privatizacija (ypač teisinių, komunalinių).
Privatizacija tęsiasi ir XXI a. Lietuvos visuomenė privatizacijos rezultatus vertina labai prieštaringai. Privatizacija dažnai kritikuojama dėl to, kad buvo vykdoma skubotai (dauguma gyventojų nespėjo susiorientuoti kintančioje ekonominėje aplinkoje ir tinkamai panaudoti turimus investicinius čekius ir pinigus) ir neskaidriai (privatizacijos procesui, ypač jo pradžioje, valstybinių įmonių ir kolūkių vadovai, biurokratai, politikai, šešėlinės ekonomikos atstovai turėjo didesnę įtaką nei paprasti piliečiai).
Privatizacija pasaulyje
Privatizacijos procesai Ukrainoje
Lietuvoje liepos 7-8 dienomis vyko aukščiausio lygmens Ukrainos reformų konferencija. Vienas iš delegacijos narių - Ukrainos Turto fondo vadovas Dmitro Sennyčenko (ukr. Дмитро Сенниченко), pasidalijo nauja kovos su politine korupcija strategija - Ukraina ketina privatizuoti šalies valdomas įmones. 44 mln. turinti šalis jau dabar ant prekystalio krauna daug valstybinio turto.
Susitikdamas D. Sennyčenko tiesia vizitinę kortelę, kuri simboliškai pagaminta iš skaidraus plastiko - taip ukrainietis siunčia signalą, kad viskas vyks kitaip nei anksčiau, ir turtas bus parduodamas ne oligarchams, o skaidriuose ir viešuose aukcionuose. Šiemet kovą Ukrainos parlamentas atvėrė kelią didelio masto privatizacijai ir jau antrąjį pusmetį planuojami keli stambūs aukcionai.
Ukraina ruošiasi privatizuoti aibę valstybinio turto, kurį sudaro 3600 valstybės valdomų kompanijų - tuo galėtų pasinaudoti ir Lietuvos investuotojai. Privatizuojamų objektų sąrašas netgi pavadintas „Investicijų meniu“.
D. Sennyčenko pripažįsta, kad ankstesnė privatizacija arba neatnešė gyventojams naudos, arba pralobo oligarchai, bet žada, kad tai nesikartos. Aš manau, kad valstybės aparatas turi būti labai modernus, labai išmanus, kompaktiškas, strategiškas, o ne kaip Sovietų Sąjunga, kuri viską kontroliuoja ir valdo. Strategijos, vizijos kūrimas, teisingas reguliavimas, apmokestinimas, antimonopolinis reguliavimas, taip pat teisingumas, policija - čia valstybės vaidmuo.
Ukraina eina šiuo keliu, mes einame gera linkme, žinoma, norėtume, kad viskas vyktų greičiau. Tačiau tai priklauso nuo visų valdžios šakų vienybės - prezidento, parlamento, vyriausybės. O mes, Valstybės turto fondas, esame politinės valios realizuotojai.
Privatizacija, minimizuojant valstybės valdomų įmonių skaičių ir privatizuojant skaidriuose aukcionuose, yra vienas iš geriausių įrankių eliminuoti politinę korupciją. Šiandien Ukraina yra 30 metų nepriklausoma, ir, kaip sakau, kai kuriems žmonėms reikėjo 40 metų klajoti dykumoje, bet mums jau gana ir 30-ies. Progresas priklauso nuo valdymo - žmonės išsirenka parlamentą, prezidentą, vyriausybę. Tačiau labai dažnai valstybės valdomos įmonės Ukrainoje tampa ir vis dar yra didžiausias korupcijos šaltinis.
Ši korupcija pumpuoja pinigus iš ekonomikos, finansuoja šešėlinius politikus, tie šešėliniai politikai perka kitą rinkimų turą per televiziją, video, reklaminius skydus. Tinkamos partijos nesusiformuoja ir mes turime nuolatinį politinės korupcijos ciklą kas 3-5 metus.
Kaip vyksta privatizacija Ukrainoje?
Turtas skirstomas į du tipus: vadinamoji didelė privatizacija ir maža privatizacija. Maža privatizacija - turtas, kurio buhalterinė vertė mažesnė nei 250 mln. grivinų (apie 7,74 mln. eurų). Jį mes inventorizuojame, patikriname, atskleidžiame visą informaciją, patalpiname internetinėje svetainėje, vyksta elektroninis aukcionas - trys stadijos.
Kalbant apie didelio masto privatizaciją, pagal įstatymą mes samdome specialų privatizavimo patarėją - investicijų banką, įtraukiant BIG4 auditorių, jie atlieka gilius auditus, kartais siūlo restruktūrizuoti, įvertina pradinę kainą, galimas sąlygas po privatizavimo, jei reikia. Aukcionas trunka apie 9 mėnesius.
Svetainėje privatization.gov.ua kiekvienas gali matyti viską: koks turtas, kada bus privatizuojamas, čia galima pasirašyti neatskleidimo sutartis, įeiti į virtualų kambarį, kuriame galima rasti visus dokumentus po kruopštaus audito (angl. due diligence). Tuomet vyksta aukcionai ProZorro.sale svetainėje - tai yra vienas iš geriausių pasaulyje elektroninių instrumentų, pelnęs daug tarptautinių apdovanojimų, kuris eliminuoja korupciją.
Verslo pusryčiai „Rebuild Ukraine“ III
D. Sennyčenko teigia, kad aš į šią poziciją atėjau įgyvendinti reformų, o tada, tikiuosi, grįžti atgal į verslą. Niekas nėra tobulas, mes taip pat turime žiūrėti ir mokytis iš Vakarų klaidų, privatizuojant ar transformuojant valstybę.
Ukraina, žinoma, vis dar yra besivystanti valstybė, bet ji juda demokratijos, įstatymo viršenybės link, ir tai, ką mes pasiekėme, tai yra stabilią infliaciją, stabilų biudžeto deficitą, ir visa kita. Ukraina yra didžiulė valstybė, turinti didžiulį potencialą. Turiu omenyje - laikas investuoti. Mano žinutė - dabar laikas investuoti. Antra, aš ieškau geriausių ir blogiausių reformų pavyzdžių Lietuvoje. Antra mano žinutė - dabar mes atliekame skaidrią privatizaciją, turime palankias sąlygas investuoti į mažą, vidutinį ir didelį turtą Ukrainoje su didžiausia potencialia grąža.
Pastaraisiais metais Ukraina ne tik stabilizavo biudžetą, bet reformavo bankinį sektorių, reikšmingai padidino tarptautinius rezervus, pagerėjo nacionalinė ekonominė strategija. Ukraina stiprina institucijas ir mažiau kišasi į ekonomiką. Ekonomikos dereguliacija, pristatyta žemės reforma yra absoliučiai revoliucinė, dar šiemet pradėjome nacionalinės ekonomikos demonopolizaciją. Kūrybinės ir skaitmeninės industrijos sparčiai auga, tarp jų ir sėkmingas skaitmenizavimas visų įmanomų leidimų ar paslaugų visiems ukrainiečiams, verslams, vietiniams ir iš užsienio. Efektyvus viešasis sektorius, privatizavimo reforma, mažėjančios procedūros, nauji įstatymai, nauji procesai, visiškas viešumas, informacija ir skaidrumas - tai mano žinutė. Ukrainoje turime virš 3000 šalies valdomų įmonių ir daug valstybinio turto, todėl yra gerų galimybių darytis Ukrainoje.
Ukraina yra kelyje kuriant geresnes sąlygas. Tačiau pasižiūrėjus iš kitos pusės, tai yra greitį, kiek užtruko pagerinti „Doing Business“ indeksą. Prieš 4 metus Ukraina sąraše užėmė apie 120 vietą, o šiuo metu apie 60-ą. Tai labai didelis šuolis. Žinoma, tai nėra TOP 5, tačiau mes judame toliau.
Apjungiant savo pastangas versle, politikoje, geopolitiškai, mes būtume stipresni, Ukrainiečiai yra laisvę mylinti tauta ir imlūs. Lietuva jau perėjo visą šį procesą ir jau yra ES narė, ji yra geras draugas ir advokatas. Štai kodėl šis forumas yra rengiamas aukščiausiu galimu politiniu lygmeniu, ir plati ekonominė delegacija atvyko čia.
Pirmiausia - tai keitimasis patirtimi. Antra - politinė parama. Trečia - abipusė nauda. Kaip prezidentas Vladimiras Zelenskis šiandien pasakė, stipri Ukraina stiprina ES ir Lietuvą taip pat. Tad mes visi turėtume būti stiprūs, kurti stipresnius ryšius, pagrįstus abipuse nauda. Mes labai vertiname, kad Lietuva ir Lietuvos žmonės, Vyriausybė padeda Ukrainai, taip pat siunčia aiškias politines žinutes ir atlieka didelį politinį darbą ES lygmeniu.
Ukrainiečiai yra labai atviri, tačiau verslas yra apie pragmatizmą ir abipusę naudą. Nematau nieko specifiško kuriant verslą Ukrainoje. Čia yra daug gerai išsilavinusių žmonių, su kuriuos galima pragmatiškai kalbėtis apie verslo planą ar rizikos valdymą. Iš kitos pusės, ukrainiečiai yra žinoma dėl savo atvirumo, svetingumo - tokia kombinacija, asmeninio prisilietimo ir pragmatizmo. Po nepriklausomybės čia daug jaunų tapo sėkmingais verslininkais ir raudonieji direktoriai, dominavę privatizavimo pradžioje, jie eina į antrą planą, auga naujos industrijos. Todėl dabar tai daug labiau civilizuota ir daug skaidresnė šalis. Aišku, kad niekas nėra tobulas, tebėra daug korupcijos, tačiau jos daugiausia viešajame sektoriuje ir valstybės valdomose įmonėse. Todėl privatizacija yra geriausias įrankis ją eliminuoti.
Šiuo metu turime unikalią stabilią situaciją, kai po bankinės sistemos išvalymo prieš kelerius metus dabar rinkose auga metalų, chemijos pramonės produktų, kuriuos Ukraina eksportuoja, kainos. Mes turime itin palankias tiek vidutinės trukmės, tiek ilgalaikes prognozes valiutos kursui.
Pagrindiniai privatizuojami objektai Ukrainoje
Ukraina šiuo metu siūlo įvairių tipų turtą investuotojams. Tai apima:
- Viešbučius ir restoranus, įskaitant viešbutį „Dnipro“ Kijeve, kuris buvo parduotas už 40 mln. dolerių. Planuojama ir daugiau viešbučių privatizacija, įskaitant „President“ viešbutį Kijeve.
- Distiliavimo gamyklas, kurių yra 78. Ukraina iki neseniai turėjo valstybinį monopolį spirito gamybai, tačiau dabar siekia demonopolizuoti šią sritį.
- Akcijų paketus ir valstybės valdomas įmones, kurių yra 253.
- Atskirai parduodamus objektus, kurių yra 391.
- Nebaigtas statybas, kurių yra 68.
- Uždarytus kalėjimus, kurie įsikūrę miestų centruose. Pajamos iš šių teritorijų pardavimo skiriamos naujoms investicijoms ir esamų kalinių gyvenimo kokybės gerinimui.
- Sunkiosios pramonės gamyklas, energijos gamybos ar paskirstymo įmones, chemijos pramonės ar žaliavų gavybos kompanijas. Iš viso yra 23 dideli privatizacijos objektai.
Vienas iš svarbiausių objektų yra „United Mining and Chemical Company“, didžiausia chemijos kompanija, kuri specializuojasi titano-cirkono telkinių plėtroje ir gamina 4 proc. pasaulio titano turinčių medžiagų.
Taip pat planuojama parduoti neveikiančią gamyklą Kijeve, kuri užima 33 ha teritoriją miesto centre. Šioje vietoje gali iškilti gyvenamasis, komercinis ar viešbučių kompleksas.
tags: #turto #bankas #bus #parduodama