Atskleisti Turtingų Šeimų Auklių Reikalavimai Lietuvoje: Darbo Ypatumai ir Didžiausi Iššūkiai

Lietuvoje darbo nerandančias merginas vilioja galimybė įsidarbinti užsienyje, ypač patraukli auklės profesija. Šiame straipsnyje aptarsime, kokie yra turtingų šeimų auklių reikalavimai, darbo specifiką ir iššūkius.

Auklės Darbo Specifika Turtingose Šeimose

Auklės darbas turtingose šeimose gali atrodyti patraukliai, tačiau dažnai slypi daug iššūkių. Vienos lietuvės patirtis Londone atskleidžia, su kokiais sunkumais tenka susidurti.

Įsidarbinusi aukle viename turtingiausių Londono rajonų - Meifere, šeimoje, kurią sudarė azerbaidžanietė mama, jos vyras, močiutė ir trys vaikai - septynmetė dukra ir trimečiai dvynukai sūnūs, ji susidūrė su netikėtais reikalavimais ir priežiūros ypatumais. Darbo sąlygos iš pradžių atrodė gundančios - beveik pusantro tūkstančio svarų į rankas, gyvenimas prabangiame name, maistas jų sąskaita.

Tačiau netrukus paaiškėjo, kad darbas nebus lengvas. Pirmiausia mama pasakė, kad auklė yra per daug „apvali“ ir turėtų numesti bent penkis kilogramus, tada davė adresą ir liepė vykti į privačią kliniką atlikti pagrindinius tyrimus ir atnešti jai pažymą, kad neserga jokiomis „bjauriomis ligomis“.

Namuose buvo ir namų šeimininkė, maloni moteris iš Ukrainos, valgyti auklei nereikėjo gaminti. Tiesa, ji turėjo turėti dvi valandas laisvo laiko, bet jos buvo tik teorinės, nes dvyniai pietų miego beveik nemiegodavo. Vyresnioji duktė lankė mokyklą, auklės darbas buvo suruošti ją kas rytą ir kartu su vairuotoju nuvežti į mokyklą, po pietų pasiimti.

Auklei teko mokyti dvynius sėdėti ant puoduko, nes mama nusprendė savo dvynius atpratinti nuo sauskelnių. Kiekvieną kartą tik pamatę savo prabangius puodus jie žviegdavo lyg apsėsti. Net išėjusius į namų kiemą palakstyti ant sodininko išpuoselėtos žolės turėdavau nuprausti, perrengti, išplauti nosį jūros vandeniu.

Filmukus galėdavau įjungti tik kai valgydavo, bandžiau iš pradžių protestuoti, kad vaikams taip nėra gerai, bet buvau užčiaupta, nes taip rekomendavo prieš tai buvusi anglė auklė, o ji buvo ne bet kokia, o iš Normando koledžo!

Po savaitės darbo Aitan lyg tarp kitko užsiminė, jog visuose namuose įrengtos stebėjimo kameros, kad tarnai (taip ji ir vadino samdomus žmones), kurie jai dirbo, elgtųsi padoriai, nevogtų, o aš - neskriausčiau vaikų. Močiutė namuose neveikė nieko, kai ji nebūdavo kokiame nors manikiūro ir pedikiūro salone ar nesiaubdavo prabangių parduotuvių, stebėdavo mane per kompiuterį ir parašydavo žinutę, pavyzdžiui, kad ne taip valgydinu vaikus. Jos darbas būdavo ir vakarais peržiūrėti visus dienos įrašus ir taip kontroliuoti „tarnus“.

Nežinau, kaip tie vaikai augo iki manęs, ar motina juos žindė, ar glaudė, ar skaitė pasakas, greičiausiai, kad jie nieko to nebuvo gavę, nes elgėsi kaip laukinukai, man jų buvo nuoširdžiai gaila. Naktimis miegodavau dvynių kambaryje, jiems susapnavus blogą sapną, glaudžiau ir tyliai dainuodavau lietuviškas lopšines.

Su septynmete kalbėdavome ne tik apie dizainerių drabužius ir „jos būsimą plastinę nosies operaciją, kad nosytė būtų kaip mamos“, bet ir apie draugus mokykloje, kaip sekėsi, kaip jaučiasi. Man pačiai buvo labai sunku, pats požiūris kaip į tarnaitę labai slėgė ir dar tas žinojimas, kad tave stebi kameros visur, net ir tualete.

Pirmą darbo mėnesį auklė gavo tiek, kiek buvome sutarę, vėliau prasidėjo cirkai. Antrą mėnesį ji man išskaičiavo pusę už privačios klinikos tyrimus, nes, girdi, ir man taip naudinga žinoti apie savo sveikatą. Vėliau pradėjo kabinėtis prie smulkmenų - įskėliau porcelianinį puodelį iš „Harrods“ parduotuvės - minus penkiasdešimt svarų, suvalgiau ekologišką obuolį, kuris man nebuvo skirtas, dar minus dvidešimt svarų, įtartinai sumažėjo jos specialiai atsisiųsdintų kvepalų iš Omano buteliuko tūris, kas gi kitas, jei ne aš, galėjo juos iškvėpinti?

Taip „minusuodavo“, kad nebeuždirbdavau nei 1000 svarų. Į jokias kalbas nesileido, negalėjau pasiaiškinti, tiesiog mokėdavo, kiek norėdavo.

Auklės Darbas Pagal "Au Pair" Programą

Todėl tarp norinčiųjų dirbti auklėmis populiari tarptautinė Au Pair programa, suteikianti galimybę ne tik užsidirbti, bet ir pagilinti kalbos žinias, susipažinti su šalimi, susirasti draugų. Be to, merginas iš Lietuvos svečioje šalyje globoja ir jų interesus gina programos atstovai.

Pasak Lietuvos darbo biržos Užsienio ryšių skyriaus vedėjos Lionginos Beinoravičienės, merginoms, kurios nori susirasti auklės darbą kurioje nors Europos Sąjungos šalyje, verta pabandyti įsidarbinti pagal Au pair programą. Geriausia tai daryti per darbo biržą, nes jos paslaugos nemokamos, be to, garantuojamas patikimumas.

Au Pair sąlygos palankios, nes suteikia galimybę ne vien įsidarbinti, neblogai uždirbti, bet ir pagilinti kalbos žinias, pažinti kitų šalių kultūrą, tradicijas. Šeima joms suteikia atskirą kambarį, nemokamą išlaikymą, kišenpinigius, nemokamą draudimą ligos ar nelaimingų atsitikimų atvejais. Kas savaitę su jomis susitinka įdarbinusios agentūros atstovai.

Programoje gali dalyvauti 18 - 27 metų amžiaus nerūkančios, netekėjusios ir neturinčios vaikų merginos. Pageidautina, kad jos būtų nevienturtės ir turėtų vairuotojo pažymėjimą, mylėtų vaikus ir turėtų bendravimo su jais patirties, atsakomybės jausmą. Ir, žinoma, tikrai gerai mokėtų užsienio kalbą.

Lietuvės, dirbančios pagal Au Pair programą, ES šalyse turi gerą vardą. Dėl jų nusiskundimų negauna nei jas įdarbinančios kitų šalių agentūros, nei Darbo birža.

Merginos paprastai taip pat būna patenkintos, nes gyvena šeimose, nemažai uždirba, o išlaikymas ir maistas nekainuoja, todėl įmanoma nemažai susitaupyti. Kartu su šeimininkais jos netgi vyksta atostogauti, leidžia laisvalaikį - galima sakyti, tampa šeimos narėmis.

Programa trunka tik vienerius metus vienoje šalyje, todėl kai kurios auklės ima uoliai mokytis kitos užsienio kalbos, kad galėtų išvykti dar metams į kitą šalį. Šiuo metu pagal Au Pair programą lietuvaitės gali vykti dirbti į Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalystę, Vokietiją bei Austriją.

L.Beinoravičienės duomenimis, Au Pair auklių paklausa viršija pasiūlą, tad jei tik atitinka reikalavimus merginos gali tikėtis būti įdarbintos. Šią savaitę Lietuvos darbo biržoje į atranką dirbti Au Pair auklėmis buvo pakviesta 14 merginų. Nemaža jų dalis yra iš nedidelių Lietuvos miestelių ir rajonų - Mažeikių, Šilutės, Šakių, Ignalinos, Kaišiadorių, Ukmergės, Šalčininkų, Jonavos. Čia didelis nedarbas ir darbą susirasti sunku arba mokamas labai mažas atlyginimas.

Šiuolaikinės Auklių Paieškos Platformos Lietuvoje

Šiuo metu Lietuvoje veikia įvairios platformos, skirtos auklių paieškai. Štai keli pavyzdžiai su siūlomais atlyginimais:

Austėja P. (Vilnius): Nuo 8 € už valandą, ieško auklės 11 mėnesių mergaitei.
Kendall B. (Vilnius): 900-1100 € už mėnesį, ieško auklės Valakampiuose.
Urte R. (Vilnius): Nuo 1500 € už mėnesį, ieško auklės berniukui (1 metai ir 7 mėn.).
Vaida Š. (Neringa): Nuo 7 € už valandą, ieško auklės 4 vaikams.
Bogdan J. (Palanga): Nuo 6 € už valandą, ieško auklės dviem vaikams (3 ir 5 metų).

Šie pavyzdžiai rodo, kad atlyginimai už auklės darbą Lietuvoje gali labai skirtis priklausomai nuo miesto, vaikų skaičiaus ir kitų reikalavimų.

Auklės Darbas Auginant Vaiką su Autizmu: Iššūkiai ir Galimybės

Auklės darbas auginant vaiką su autizmu reikalauja ypatingų įgūdžių ir kantrybės. R. Juškienė pasakoja, kad suderinti motinystę ir kilimą karjeros laiptais pavyko, nors tikrai nebuvo lengva: „Turėjau daug problemų su ugdymo įstaigomis. Kai darželio atstovai susipažindavo su dukros diagnoze niekas nenorėdavo jos priimti.

Ilgai kovojus su vėjo malūnais, man pavyko atrasti ugdymo įstaigą, kur mokytojos dirba labai atsidavusios, deda pastangas, kad vaikai būtų integruoti. Tiesa, ir čia direktorė sakydavo, kad personalas dėl mano vaiko nori išeiti iš darbo. Džiaugiuosi, kad specialistų kantrybė atsipirko su kaupu. Žvelgdamos atgal matome, kokią nerealią pažangą dukra padarė, kokį nelengvą kelią kartu nuėjome. Jai jau trylika metų, ji savarankiška, turi labai išlavintą smulkiąją motoriką - savo emocijas, aplinką išreiškia lipdydama smulkius dalykus, žmones.“

Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ pirmininkė Lina Sasnauskienė prisimena, kad sužinojus vaiko diagnozę prieš 15 metų, esama situacija gerokai išmušė iš vėžių - ne tik dėl emocinės sveikatos, bet ir Vaiko raidos centro specialistų rekomendacijų, kad vaiko sėkmė ateityje priklausys nuo to, kiek darbo bus įdėta į vaiką dabar: „Supratau, kad bet koks delsimas yra vaiko galimybių ribojimas sėkmingai įtraukčiai ateityje.

Įvertinusi terapijų, logopedų, kitų specialistų kainas Vilniaus mieste buvo aišku, kad bet kokiu atveju turiu grįžti į darbo rinką, nes viskas kainuoja labai didelius pinigus. Tiesa, mano darbdavys ypač lanksčiai prisitaikė prie šeimos situacijos, tačiau yra daug šeimų, kurių patirtys nėra tokios sėkmingos.“

„Karjerą turbūt gali padaryti bet kas, bet labai priklauso nuo šeimos palaikymo, kiek yra pagalbos iš artimųjų. Aš neturėjau jos tiek daug. Labiausiai padėjo auklės, kurios irgi keitėsi, nes ne visi gali prižiūrėti vaikus, turinčius specialiųjų poreikių“, - sako R. Juškienė.

Pasak L. Sasnauskienės, nemaža pagalba tėvams neiškristi iš darbo rinkos tapo nuo 2015 m. pradėtos teikti kompleksinės dienos socialinės globos paslaugos raidos sutrikimus turintiems vaikams: „Socialinių paslaugų srities plėtojimas vaikams su negalia tapo sėkmės pavyzdžiu organizuojant specialistų pagalbą po pamokų ar užimtumą vasaros metu.

Tačiau, žinoma, šių paslaugų poreikis yra ženkliai didesnis nei šiuo metu savivaldybės yra pajėgios pasiūlyti. Pavyzdžiui, Vilniaus mieste dienos socialinės globos paslaugų laukia virš 70 vaikų. Tad tėvų, auginančių vaikus su negalia, galimybės dalyvauti darbo rinkoje, yra ribotos.

Mūsų bendruomenės vaikams neretai priežiūros reikia visą gyvenimą, tad tai tampa labai didele emocine ir finansine našta šeimai.“ R. Juškienė atvirai dalijasi, kad pirmiausia reikia suvokti, kokį vaiką augini, tada ateina to fakto priėmimas ir susitaikymas su esama situacija - kad tai ne liga, o gyvenimo būdas: „Tada jau gali išsigryninti, ką ir kaip daryti, susidėlioti dalykus ir judėti žingsnis po žingsnio pirmyn. Tai galioja kalbant apie vaiką ir apie karjerą.

Žinojau, pastaroji turi būti pagrįsta didesniu uždarbiu, nes visos paslaugos, įvairios terapijos, kurios reikalingos mano dukrai, kainuoja daug. Tikrai žinau, kad ne visi gali sugrįžti į darbą, ne visi gali tobulėti jame, daug kas priklauso nuo to, sunkus ar lengvas vaiko sutrikimas, kiek pagalbos galima gauti iš išorės ir pan.“

„Auginant vaiką su specialiaisiais poreikiais ir taikant įvairias terapijas, užsiimant ugdymu progresas ir pažanga tapo akivaizdūs. Tada pačiai pasidarė nebesunku apie tai kalbėti. Iš pradžių pasakydavau kolegoms, paskui vadovams, žiūrėdavau, kaip žmonės priima šią informaciją ir pastebėjau, kad jie tiesiog neturi žinių apie tai.

Pavyzdžiui, vadovas klausia, kas yra autizmas ir pradeda domėtis, ar darbuotojui dažnai reikės išeiti iš darbo dėl vaiko reabilitacijos ar užsiėmimų, būti nedarbingam. Taip yra dėl informacijos stokos, todėl labai svarbu dalintis savo patirtimi, nes tėvai, mamos, auginantys vaikus su negalia, dirbti gali. Mano visi darbdaviai į žinią apie vaiką reagavo normaliai, sunku įvertinti kokios tikrosios mintys buvo jų galvoje, bet diskriminacijos ar kitokio netinkamo elgesio, nepastebėjau“, - komentuoja R. Juškienė.

Patarimai Ieškant Darbo

R. Juškienė dalijasi patarimais, kaip elgtis darbinantis, kai auginamas vaikas su negalia: „Visų pirma, darbo paieškai siūlyčiau rinktis socialiai atsakingą organizaciją. Jos jau yra įdarbinusios žmonių su negalia, o tai daug pasako apie jų vertybinį pamatą, tokios organizacijos turės daugiau empatijos konkretaus darbuotojo atveju, nediskriminuos dėl negalios, stengsis suteikti kuo geresnes sąlygas. Būtent tokiose organizacijose yra saugu ir tikrai galima paminėti jau darbo pokalbio metu, jeigu auginamas vaikas su negalia.

Jeigu vis tik darbinamasi į ne socialiai atsakingą organizaciją, R. Juškienė pataria pasidomėti, koks yra būsimas samdantysis vadovas, kiek jis žmogiškas, kiek turi empatijos.

Tėvai turi dalyvauti vaiko gyvenime ir išmintingai įsilieti į kiekvieną periodą. Tam, kad vaikas negyventų dvigubais standartais - vienaip namie, o kitaip - darželyje ar mokykloje, svarbus suaugusiųjų susikalbėjimas ir sutarimas dėl esminių vaiko ugdymo ir auklėjimo momentų. Jei darželyje vaikas elgiasi netinkamai, tai yra ne auklėtojų, o tėvų problema. Tėvų pareiga - auklėti vaiką, o auklėtojų - jį ugdyti.

Svarbu pedagogams ir tėvams suprasti, jog ir vieni, ir kiti dirba dėl to paties vaiko, taigi juos sieja bendras tikslas. Vaikas nuo mažų dienų turi suprasti, kad mokslas yra skirtas jam pačiam, o ne tėvams ar mokytojams. Jei vaikas kažką darys dėl pažymio, dėl įvertinimo, jam greitai pristigs motyvacijos, nes ji bus ne vidinė, o išorinė. Todėl labai svarbu girti vaiką ne už rezultatą, o už pastangas. Jau geriau tegu jis padaro namų darbus netobulai, bet pats, savo jėgomis, negu mato, kaip juos ruošia mama ir tėtis, kad mokytoja parašytų gerą pažymį.

Tėvai dažniausiai turi puikių idėjų, nori įsitraukti į veiklą, pasiūlyti pagalbą, tačiau nedrįsta arba nežino, nuo ko pradėti. Įsitraukimas ir prisidėjimas prie ugdymo įstaigos gyvenimo visada yra sveikintinas ir laukiamas. Pradėti galima nuo paprasčiausių dalykų - pokalbio su pedagogu. Įsitraukimo į ugdymo įstaigos gyvenimą būdų ir formų yra begalė ir įstaigos darbuotojai mielai patars, jei tik išreikšite savo norą. Galbūt dirbate įdomų darbą ir galite vaikus supažindinti su savo profesija? Galbūt turite hobį, kuriuos užkrėstumėte vaikus?

Šiuolaikiniai tėvai jaučiasi turintys vis mažiau įtakos savo vaikams.

Praeityje vyresni žmonės dažnai skųsdavosi, kad jaunimas nebe toks pagarbus ir drausmingas, kokie būdavo jie, bet šiandien daug tėvų intuityviai žino, kad kažkas yra negerai. Vaikai nebe tokie, kokius mes prisimename save. Jie rečiau seka suaugusiųjų patarimu ir mažiau bijo patekti į bėdą. Daugelis vaikų atrodo pernelyg patyrę, kartais netgi viskuo persisotinę, anksčiau laiko subrendę. Jie greitai ima nuobodžiauti, vos tik atsiskiria nuo bendraamžių ar nebūna pasinėrę į šiuolaikines technologijas. Kūrybinga individuali veikla tapo praeities reliktu.

Vaikų auklėjimas, regis, taip pat pakito. Mūsų tėvai labiau pasitikėjo savimi ir turėjo mums didesnę - gerą ar blogą - įtaką. Šiandien daugeliui suaugusiųjų tėvystė nebeatrodo natūralus ir savaime suprantamas dalykas. Nūdien tėvai savo vaikus myli taip pat, kaip ir anksčiau, bet meilės ne visada užtenka. Mes turime juos išmokyti tiek pat daug dalykų, bet mūsų gebėjimas perteikti savo žinias kažkaip sumažėjo. Mes nebesijaučiame galį padėti savo vaikams visiškai save realizuoti. Kartais jie gyvena ir elgiasi taip, lyg būtų pavilioti kažkokios mums negirdimos sirenų dainos. Mes jaučiame miglotą baimę, kad pasaulis jiems tapo nesaugesnis ir mes negalime jų apginti. Mes stengiamės būti tokie tėvai, kokius įsivaizduojame juos turint būti. Nesulaukę trokštamų rezultatų, pataikaujame savo vaikams, nuolankiai jų prašome, mėginame juos papirkti, apdovanojame arba baudžiame. Orientacijos į bendraamžius reiškinys atrodo per griežtas ir neatitinkąs mūsų tikrojo būdo. O kartais būname visiškai abejingi, kai jie išgyvena krizę - kaip tik tada, kai norėtume parodyti savo besąlygišką meilę. Kaip tėvai, jaučiamės įskaudinti ir atstumti. Mes kaltiname arba save, kad nesugebėjome išauklėti savo vaikų, arba vaikus, kad jie tokie nepaklusnūs, arba televiziją, kad ji juos atitraukia, arba mokyklą, kad ji nepakankamai griežta.

Suabejota pačia tėvų įtakos svarba vaikų vystymuisi ir brendimui. Klausimas apie tėvų įtaką nebūtų toks svarbus, jei mūsų atžaloms viskas būtų gerai. Tai, kad vaikai mūsų neklauso ar neperima mūsų vertybių, galbūt ir būtų priimtina, jeigu jie iš tikrųjų būtų savarankiški, pasitikintys savimi, jeigu jie teigiamai vertintų save ir turėtų aiškią gyvenimo kryptį bei tikslą. Tačiau mes matome, kad daugelis vaikų ir jaunuolių šių savybių neturi. Šeimose, mokyklose ir bendruomenėse pastebima, kad jauni bręstantys žmonės nebesijaučia saugūs. Daugeliui trūksta savikontrolės, daugelis susvetimėja, ima vartoti narkotikus, smurtauja ar šiaip tuščiai leidžia laiką. Daugelis prarado gebėjimą prisitaikyti, mokytis iš neigiamos patirties ir subręsti. Dar niekada tiek daug vaikų ir paauglių nevartojo vaistų nuo depresijos, nerimo ir daugybės kitų psichologinių sutrikimų.

Jaunimo krizė grėsmingai pasireiškia dažnėjančiomis patyčiomis mokykloje ir, kraštutiniais atvejais, vaikų mirtimis nuo bendraamžių rankos. Rūpestingi ir atsakingi tėvai jaučiasi pasimetę. Nepaisant mūsų meilės ir rūpesčio, vaikai atrodo itin įsitempę. Tėvai ir kiti suaugusieji, regis, nebėra natūralūs vaikų vadovai, kaip visada būdavo žmonių bendruomenėje ir iki šiol yra būdinga natūralioje aplinkoje gyvenančioms žinduolių rūšims.

Kad ir kokie geranoriški, išsilavinę ar gailestingi būtume, auklėjimas nėra toks dalykas, kuriam savaime pasiduotų bet kuris vaikas. Veiksmingam auklėjimui reikalingas kontekstas. Jei norime, kad mums pavyktų išugdyti, paguosti, pamokyti ir nukreipti vaiką, jis turi būti imlus. Nėra taip, kad vaikai savaime pripažintų mūsų teisę juos auklėti vien todėl, kad esame suaugę, arba vien todėl, kad juos mylime ar manome žiną, kas jiems yra geriausia, ar kad rūpinamės jų poreikiais. Su šiuo faktu dažnai susiduria patėviai ir pamotės, taip pat tie, kuriems tenka prižiūrėti svetimus vaikus, pavyzdžiui, globėjai, auklės, darželių auklėtojos ar mokytojai. Jeigu auklėjimo įgūdžių ir netgi meilės neužtenka, ko gi dar reikia?

Egzistuoja tam tikra svarbi santykių rūšis, be kurios auklėjimas praranda tvirtą pagrindą. Raidos specialistai - psichologai ir kiti mokslininkai, tiriantys žmogaus vystymąsi - juos vadina prieraišumo santykiais. Kad vaikas pasiduotų auklėjimui, jis turi prisirišti prie savo auklėtojo, norėti su juo bendrauti ir suartėti. Gyvenimo pradžioje šis poreikis prisirišti yra grynai fizinis - kūdikis tiesiogine prasme įsikabina į tėvus, jis turi būti jų laikomas. Vaikus, neturinčius tokio pobūdžio santykių su už juos atsakingais asmenimis, labai sunku auklėti, o dažnai - netgi ir ko nors išmokyti. Auklėjimo paslaptis - ne tai, ką tėvai daro, o tai, ką jie reiškia savo vaikui. Jei vaikas nori su mumis artimai bendrauti, mes jam tampame auklėtoju, guodėju, vadovu, pavyzdžiu, mokytoju ar treneriu. Prie mūsų prisirišusiam vaikui mes esame uostas, iš kurio jis leidžiasi į pavojingą pasaulį, prieglobstis, į kurį jis gali grįžti, jo įkvėpimo šaltinis. Visos įmanomos auklėjimo žinios negali atstoti prisirišimo trūkumo.

Vaiko prisirišimas prie tėvų turi trukti bent jau tol, kol jam reikia auklėjimo. Kaip tik tai tampa vis sunkiau nūdienos pasaulyje. Tėvai nepasikeitė - jie netapo mažiau kompetentingi ar atsidavę. Esminė vaikų prigimtis taip pat nepakito - jie netapo labiau nepriklausomi ar maištingi. Pasikeitė kultūra, kurioje mes auginame vaikus. Vaikų prisirišimas prie tėvų nebesulaukia paramos, kurią turėtų teikti kultūra ir visuomenė. Netgi tie tėvų-vaikų santykiai, kurie iš pradžių būna stiprūs ir ugdantys, gali nutrūkti, kai vaikai išeina į pasaulį, nebevertinantį ir nebestiprinantį prieraišumo. Vaikai vis dažniau prisiriša prie asmenų ir dalykų, kurie konkuruoja su jų tėvais. To pasekmė - auklėjimas vis labiau netenka deramo konteksto. Vaikų auklėjimas tampa nesėkmingas ne dėl to, kad trūksta meilės ar žinių, bet kad nyksta prieraišumą skatinančios sąlygos.