Skaitytojams pateikiame ištrauką iš žinomo amerikiečio psichiatro Hovardo Katlerio ir Tibeto dvasinio bei pasaulietinio lyderio Dalai Lamos pokalbių knygos „Menas būti laimingam“, kurioje susitinka Rytų ir Vakarų pasaulėžiūros ties kiekvieno žmogaus siekiu - būti laimingam.
Dalai Lama teigia: „Šiame fundamentaliame lygmenyje mes visi vienodi, kiekvienas mūsų trokštame laimės, nė vienas nenorime kentėti. Tai mūsų tikrovės esmė. Ir šiame lygmenyje mes, kaip žmonės, susiduriame su tokiomis pačiomis problemomis“.
Pasak psichiatro Hovardo Katlerio, „aiškindamas, kaip pasiekti laimę keičiant savo nuostatas ir požiūrį, Dalai Lama mums rodo, kad raktas į laimę yra mūsų pačių rankose.
Tokiais žodžiais, skirtais gausiai Arizonos auditorijai, Dalai Lama nusakė pačią savo mokymo esmę. Ar išpažįstame kokią religiją, ar ne, ar tikime viena religija, ar kita, mes visi siekiame ko nors geresnio. - Esu įsitikinęs, kad svarbiausia mūsų gyvenime siekti laimės. Tai akivaizdu.
Vis dėlto jo tvirtinimas, kad gyvenimo tikslas yra laimė, privertė mane sudvejoti. Kaip žmogus apskritai negalėjau neatsiliepti į laimės, kaip pasiekiamo tikslo, idėją. - Ar daugeliui mūsų siekti laimės realu? - paklausiau.
Net žodis „laimingas“ (angl. happy) tėra islandų kalbos žodžio happ, reiškiančio sėkmę ar gerą progą, vedinys. Vakaruose tikrosios laimės samprata visada atrodė nevykusiai apibrėžta, neapčiuopiama, nesuvokiama. Nuo tada, kai įgijau psichiatro išsilavinimą, beveik neprisimenu, kad būčiau girdėjęs minint laimę - bent kaip vieną iš psichoterapijos siekinių.
Tomis džiaugsmingomis akimirkomis, kurias mums teikia gyvenimas, laimė atrodo tarsi kas netikėta. Atrodo, daugelis mūsų pritaria tokiai paslaptingos laimės prigimties sampratai.
Dalai Lama suskubo aiškinti: „Kalbėdamas apie proto lavinimą šiame kontekste, apibūdinu protą ne vien kaip žmogaus kognityvinį gebėjimą ar intelektą. Veikiau vartoju šį terminą kaip tibetietišką žodį sem, turintį daug platesnę prasmę, artimesnę psichikai ar dvasiai. Man ši sąvoka apima intelektą ir jausmą, širdį ir protą.
Bet kalbėdami apskritai dažniausiai įvardijame tuos veiksnius, kurie veda į laimę, ir tuos, kurie verčia kentėti. Tai atlikę, imamės pamažu šalinti verčiančius kentėti ir puoselėjame vedančius į laimę veiksnius. Jei kalbėsime apie vidinę drausmę, tai, aišku, gali reikšti daug dalykų, daugelį metodų.
Vieną rytą po paskaitos, prieš grįždamas į viešbutį, Dalai Lama vaikštinėjo grįstame kiemelyje apsuptas įprastos palydos. Pastebėjęs, kad viena iš viešbučio tvarkytojų stabtelėjo prie lifto, jis jos paklausė: „Iš kur tu?“ Dalai Lama tvirtina radęs asmeninės laimės matą.
Šyptelėjusi ji droviai pasisakė esanti iš Meksikos. Akimirką moteris tarsi nustebo prakalbinta užsieniečio rusvos spalvos drabužiais, ją sutrikdė ir pagarbus lydėtojų nusiteikimas.
Laiko šiame gyvenime mums skirta nedaug. Tarkime, ir šią akimirką daug tūkstančių žmonių ateina į pasaulį, bet kai kuriems jų teskirta gyventi vos kelias dienas ar savaites, o paskui būti pakirstiems ligos ar kitokios nelaimės. Kitiems lemta sulaukti amžiaus ribos, gal net žingtelėti už jos, ir gyvenime patirti viską: pergalės džiaugsmą, neviltį, džiaugsmą, neapykantą, meilę.
Vis dėlto, ar gyventume dieną, ar šimtmetį, svarbiausias klausimas vis tas pats: koks mūsų gyvenimo tikslas? Mūsų egzistencijos tikslas - siekti laimės. Kiek mums skirta, nežinome.
Tik ar gyvenimas, paremtas asmeninės laimės siekiu, pačia savo prigimtimi nėra egoistiškas, gal tai pataikavimas sau? Tai, atrodytų, savaime suprantama, šiai idėjai pritarė Vakarų mąstytojai nuo Aristotelio iki Viljamo Džeimso. Nebūtinai.
Laimingi žmonės, priešingai, paprastai pasirodo esantys visuomeniški, paslankūs, kūrybingi, jiems daug lengviau pakelti kasdienio gyvenimo nesėkmes negu nelaimingiesiems. Ne viena apklausa rodo, kad nelaimingi žmonės linkę labiau susitelkti į save, jie dažniau atsiriboja nuo visuomenės, yra nugrimzdę į apmąstymus, net kupini priešiškumo.
Pavyzdžiui, eksperimentuotojai paskatina tiriamąjį objektą pasijusti laimingą parengdami eksperimento situaciją taip, kad tiriamasis, tarkime, telefono būdelėje netikėtai rastų pinigų. Tyrėjai sukūrė gana įdomių eksperimentavimo būdų, ir šie rodo, jog laimingi asmenys pasižymi ypatingu atvirumu, pasirengimu pastebėti kitus žmones ir jiems padėti.
Nors šie eksperimentai iš esmės paneigia nuostatą, kad asmeninės laimės siekimas kažin kokiu būdu skatina egoizmą bei susitelkimą į save, savo kasdienio gyvenimo laboratorijoje tokį eksperimentą galime atlikti ir patys. Tarkime, įstringame transporto kamštyje. Po dvidešimties minučių mašinų srautas pagaliau pajuda gedulo eisenai deramu greičiu.
Jei jūsų ūpas sumautas, ko gero, tiesiog spustelėsite greičio pedalą ir nepaliksite nė plyšelio. Jei jūsų nuotaika gera, veikiausiai sulėtinsite greitį ir mostelėsite jai važiuoti pirmai. Kitame automobilyje matote, kaip dama jums rodo norinti įvažiuoti į eismo juostą pirma jūsų.
Taigi pradėti reikėtų nuo esminės prielaidos, kad siekti laimės yra mūsų gyvenimo tikslas.
Prieš pusantrų metų ji metė medicinos sesers darbą ir nuėjo dirbti pas du savo bičiulius, pradėjusius nedidelį sveikatos priežiūros verslą. Prieš kelerius metus mano bičiulė netikėtai praturtėjo. Šis susilaukė žaibiškos sėkmės ir per kitus pusantrų metų buvo perpirktas stambios bendrovių grupės už didžiulę sumą.
- Na, - atsakė ji, - tikrai nuostabu galėti keliauti, daryti tai, ką visada norėjai daryti. Bet, - pridūrė, - keista, kai atsitokėjau nuo susijaudinimo, kad uždirbau visus tuos pinigus, visa tarsi grįžo į vėžes. Mano bičiulė buvo įsikūrusi apatiniame senosios bendrovės pastato aukšte ir, parduodant verslą, turėjo tokių gerų sandorių, kad būdama trisdešimt dvejų galėjo išeiti į pensiją.
Maždaug tuo pat metu, kai bičiulė skaičiavo pelną, kitam panašaus amžiaus mano draugui buvo diagnozuotas ŽI virusas.
- Suprantama, iš pradžių puoliau į neviltį, - kalbėjo jis, - man prireikė kone metų vien susitaikyti su mintimi, kad esu užsikrėtęs. Tačiau pernai mano gyvenimas pasikeitė. Rodos, iš kiekvienos dienos gaunu daugiau negu kada nors anksčiau, patiriu tokių akimirkų, kad jaučiuosi daug laimingesnis. Ko gero, išmokau labiau vertinti kasdienius dalykus ir esu dėkingas, kad iki šiol nepasireiškė jokių rimtų AIDS simptomų, kad galiu tikrai mėgautis tuo, ką gyvenime turiu.
- Na, pavyzdžiui, žinai, kad aš visą gyvenimą buvau užkietėjęs materialistas. Bet per paskutinius metus susitaikiau su savo mirtingumu ir man atsivėrė visiškai naujas pasaulis. Pirmą kartą gyvenime pradėjau gilintis į dvasingumo sritį, perskaičiau daug knygų šia tema, kalbėjausi su žmonėmis… atradau tiek daug dalykų, apie kuriuos anksčiau nė negalvodavau. - Kokiu būdu pakeitė?
Sėkmė gali suteikti laikiną pakilumo jausmą, tragedija gali ilgam sukelti depresiją, bet anksčiau ar vėliau mūsų laimės jausmas pasiektų ankstesnį mastą. Abiejų žmonių atvejai patvirtina svarbiausią dalyką: laimę nulemia ne tiek išoriniai veiksniai, kiek psichinė žmogaus nuostata.
Atlyginimo padidinimas, naujas automobilis, bendraamžių pripažinimas gali trumpam pagerinti nuotaiką, bet netrukus grįžtame į sau įprastą laimingumo lygį. Psichologai tokį procesą vadina adaptacija, o mes matome, kaip šis principas veikia kasdieniame gyvenime.
Ši tendencija neapsiriboja trivialiais kasdieniais įvykiais, ji išlieka ir kraštutinėmis triumfo ar nelaimės sąlygomis. Pavyzdžiui, tyrėjai apklausė Ilinojaus valstijos loterijos laimėtojus bei britų biliardo žaidėjus ir nustatė, kad pradinis pakilumas ilgainiui išsisklaido, o laimėjusio asmens būsena grįžta į įprastą konkrečioms situacijoms būdingą laimės lygmenį.
Dar svarbiau - ar šį laimės lygmenį įmanoma keisti, padaryti aukštesnį? Jei mes, nepaisydami išorinių sąlygų, esame linkę grįžti į sau būdingą pradinį laimingumo lygmenį, tai kas jį nulemia?
Vis dėlto, net jei genetinė sandara ir daro tam tikrą įtaką laimės jausmo raidai (dar nenustatyta, kiek ji reikšminga), psichologai vieningai mano, kad mes, iš prigimties apdovanoti nevienodu laimingumo lygiu, esame pajėgūs konkrečiomis priemonėmis patobulinti „sąmonės veiksnį“ ir sustiprinti laimės jausmą. Kai kurie tyrėjai tvirtina, kad individui būdingas laimės ar gerovės lygmuo yra genetiškai nulemtas, bent jau tam tikru laipsniu.
Taip yra dėl to, kad kiekvienos gyvenimo akimirkos laimė gerokai priklauso nuo mūsų požiūrio.
Lygindami esamą padėtį su praeitimi ir suvokdami, kad dabar mums sekasi geriau, jaučiamės laimingi. Kas lemia mūsų suvokimą ir pasitenkinimo lygmenį? Pasitenkinimo jausmui didžiulę įtaką daro polinkis lyginti.
Mes dairomės aplink ir lyginame save su kitais. Tarkime, tai nutinka, kai mūsų pajamos nuo 20 000 JAV dolerių netikėtai šokteli iki 30 000 dolerių per metus, ir vis dėlto laimingus mus padaro ne absoliuti pajamų suma, kaip netrunkame suprasti, priprasdami prie naujų pajamų ir suvokdami, kad nebūsime laimingi, jei neuždirbsime 40 000 dolerių per metus.
Profesionalūs sportininkai karčiai skundžiasi vieno, dviejų, trijų milijonų metiniu uždarbiu ir nurodo savo nelaimės priežastį - komandos draugas uždirba daugiau. Kad ir kiek uždirbtume, veikiausiai jausimės nepatenkinti savo pajamomis, jeigu kaimynas uždirbs daugiau.
Suprantama, lyginame ne tik pajamas, bet ir kitus dalykus. Ši tendencija tarsi patvirtina H. L. Taigi matome, kaip pasitenkinimo gyvenimu jausmas dažnai priklauso nuo to, su kuo lyginamės.
Daugelio eksperimentų rezultatai rodo, kad asmens pasitenkinimo lygį galima padidinti, atkreipiant jo dėmesį į kitus dalykus, skatinant jį pamąstyti, kad viskas galėtų būti blogiau. Nuolatinis lyginimasis su tais, kurie yra protingesni, kuriems sekasi geriau negu mums, gimdo pavydą, nusivylimą, nelaimingumo jausmą.
Per kitą eksperimentą, atliekamą Niujorko valstijos Bafalo universitete, tiriamieji buvo paprašyti užbaigti sakinį: „Džiaugiuosi, kad aš ne…“ Penkis kartus pakartoję šį pratimą jie pasijusdavo daug labiau patenkinti gyvenimu. Vieno eksperimento metu Viskonsino Milvokio universitete moterims buvo rodomi nepaprastai sunkaus gyvenimo amžiaus pradžios Milvokyje vaizdai, jos buvo prašomos įsivaizduoti ir aprašyti, ką reikštų patirti tokią asmeninę tragediją, kaip būti apdegintai ar sužalotai. Atlikusios šią užduotį moterys buvo prašomos įvertinti savo gyvenimo kokybę. Užduotis parodė, kad visų jų pasitenkinimo savo gyvenimu jausmas padidėjo.
Dalai Lama aiškina taip: „Nors laimę įmanoma pasiekti, ji nėra paprastas dalykas. Ją sudaro daug lygmenų. Tarkime, budizme kalbama apie keturis išsipildymo, arba laimės, lygmenis: turtą, pasaulietišką pasitenkinimą, dvasingumą ir nušvitimą.
Tradiciškai pripažįstama, kad laimę ir džiaugsmą šiame kontekste nulemia keli svarbiausi elementai. Dabar trumpai palikime nuošalyje religines ar dvasines aspiracijas, tokias kaip tobulumas ir nušvitimas, ir pakalbėkime apie džiaugsmą bei laimę, kaip juos suprantame kasdienio gyvenimo ar šio pasaulio prasme. Pavyzdžiui, gera sveikata laikoma vienu esminių laimingo gyvenimo veiksnių.
Jei pasinaudojame tokiomis palankiomis aplinkybėmis, kaip gera sveikata ar materialinė gerovė, kad padėtume kitiems, jos gali tapti veiksniais, prisidedančiais prie laimingesnio mūsų pačių gyvenimo. Kitas veiksnys, mūsų laikomas laimės šaltiniu, yra materialioji gerovė, arba sukauptas turtas. Papildomas veiksnys yra turėti draugą ar gyvenimo partnerį. Visi tie veiksniai, tiesą sakant, yra laimės ištakos.
Tik be tinkamo psichologinio nusiteikimo, be dėmesio dvasiniam veiksniui visa tai vargu ar užtikrina bent kiek ilgiau trunkantį laimės jausmą. Tačiau tam, kad individas galėtų jais tinkamai pasinaudoti siekdamas laimingo gyvenimo ir lūkesčių išsipildymo, svarbiausia jo psichologinė būsena. Suprantama, materialine gerove, sėkme, kitais dalykais džiaugiamės savaime.
Lygiai taip pat jums esant psichologiškai nelaimingiems ar nusivylusiems, fizinė paguoda menkai tepadės. Pavyzdžiui, jei slapta ko nors nekenčiate, jei smarkiai ant ko nors pykstate, tokios emocijos ardo jūsų sveikatą, kitaip tariant, naikina vieną iš laimės veiksnių.
Kita vertus, jei įstengiate išlikti ramūs, taikingai nusiteikę, tai net būdami silpnesnės sveikatos galite jaustis visai laimingi. Arba, net jei turite nuostabių daiktų, apimti intensyvaus pykčio ar neapykantos, esate pasiruošę juos išmėtyti, sudaužyti. Tokią akimirką tai, ką turite, praranda vertę.
Po blizgančiu prabangos paviršiumi slypi psichologinis nerimas, vedantis į nusivylimą, nereikalingus ginčus, priklausomybę nuo narkotikų ar alkoholio, blogiausiu atveju net į savižudybę. Mūsų laikais esama ypač materialiai klestinčios visuomenės, bet joje gyvena daugybė ne itin laimingų žmonių. Taigi nėra jokių garantijų, kad vien turtas gali suteikti tą jūsų siekiamą džiaugsmą ar lūkesčių išsipildymą. Tą patį galima pasakyti ir apie draugus.
Visa tai rodo, kokią didžiulę įtaką kasdienio gyvenimo patirčiai daro psichikos būsena, sąmonės veiksnys.
„Reikėtų paminėti, kad kalbame apie nusiraminimą, kaip psichikos būseną, arba apie proto ramybę, ir neturėtume jos painioti su visišku nejautrumu, su apatiška psichikos būsena. Jei pasiekiame ramią ar taikingą psichikos būseną, tai nereiškia, kad mūsų psichika „išre... "öÞvõÐM)xgk&?Si1w±'¶fßt-×iùÓ¾PKXx Gâ+(K OEBPS/content.opf]£6ï+õ? Ö ¾qÃuÏî! Óó/Â%ÓÉiYrÙâOѦ_º±)K7íúº¢]ÑCTh g2WÂ=íQÒ;ìÔ8/z·vQ;ñjtrÔ¯ ±ERZá¢f{£õ-ÿ ¾: éö{û( (¡´(!%"! JØÉ£Àã¢Ã§Þ$P~T*P=[Læj|äÏm hGæ(½ Õ?úëJ&`ÃÚ¦,ßþL÷D¹ß°¸ /mþ¥§-ú)èJ>f¬CèE»Þ&]9EÏ]ÏÈr´á%ÕQ:-Ïÿî´Ô§tZ´~5þ§±ý! ã. ¨!O´BbSzãW