Grigorijus Rasputinas: Pamišėlis Vienuolis ar Šventasis?

Grigorijus Rasputinas - viena iš prieštaringiausių figūrų Rusijos istorijoje, apipinta legendomis ir mitais. Ar jis buvo pamišęs vienuolis, apgavikas, ar iš tiesų turėjo mistinių galių ir įtakos caro šeimai? Šiame straipsnyje panagrinėsime jo gyvenimą, įtaką ir pranašystes.

Ankstyvasis gyvenimas ir mistinės galios

Kai kurių šaltinių teigimu, mistinės Grigorijaus galios atsiskleidė jam dar būnant 12-mečiu bernioku. Po trumpo apsigyvenimo vienuolyne, kuriame taip ir nebuvo įšventintas į vienuolius, beveik trisdešimtmetis Grigorijus grįžo į pasaulį jau aiškindamas, kad, permiegojęs su moterimi, gali perimti jos nuodėmes bei padėti jai rasti „Dievo malonę“.

„Aš jūsų nežeminu - aš jus apvalau“, - atseit sakydavo Rasputinas savo ištikimoms sekėjoms, ateidavusioms į jo rengiamas orgijas miške su šokiais aplink laužą ir „apvalymo“ apeigomis su kiekviena iš jų. O dėl tokių hipnotizuojančių akių,kurių vyzdžius Rasputinas, pasak legendos, panorėjęs galėdavo išplėsti, kad žvilgsnis taptų dar intensyvesnis, norinčiųjų niekada netrūkdavo.

Kiekvieną pavasarį Rasputinas leisdavosi piligrimystėn po įvairias šventas vietas ir kiekvienam, kas tik klausydavo, girdavosi patirtais nepritekliais. Vienas Rasputiną sutikęs žmogus vėliau teigė, jog tas dvokė it ožys. Kiti pasakojo apie bjaurų kvapą iš burnos ir kad jo dantys buvo kaip „pajuodę strampgaliai“.

Neįtikėtina, bet Rasputino žmona kuo ramiausiai toleravo tokį vyro elgesį. Trejais metais vyresnė Paraskevė, su kuria Grigorijus susituokė būdamas 18-os, į tai žiūrėjo filosofiškai. „Jo pakaks visoms“, - mįslingai sakydavo ji.

Patekimas į karališkuosius rūmus

Kartais atrodo stebėtina, kaip pėsčias iš Sibiro į sostinę atkulniavęs nesiprausęs, susivėlusia barzda prasčiokas taip greitai pateko į karališkuosius rūmus. Bet iš tikrųjų jokio stebuklo čia nebuvo. Tereikėjo, kad gandai apie Grigorijaus Rasputino galias nuvilnytų per Sankt Peterburgą ir pasiektų didžiąją kunigaikštienę Milicą. Ji buvo nenusakoma lengvatikė, nuolat pristatinėjusi visokiausius „šventuosius“ savo pusseserei - carienei Aleksandrai.

Paskui dar buvo tas įsimintinas epizodas1903-iaisiais, kai Rasputinas per mišias cerkvėje viešai pareiškė, jog carienė per metus pagimdys ilgai lauktą vyriškos lyties palikuonį. Kaip ir išpranašauta, 1904 metų rugpjūtį gimė caraitis Aleksejus. Ceremoningas pagarbumas prasčiokams buvo madingas tarp to meto Rusijos aristokratų, tad imperatoriškosios poros nesutrikdė nei Rasputino papratimas valgyti pirštais, nei familiarumas.

Įtaka carinei šeimai

Grigorijus Rasputinas prieš mirtį pranašingu laišku įspėjo Romanovus apie gresiantį pavojų, bet tai jų neišgelbėjo. Carienė besąlygiškai tikėjo ir Rasputino maldų gydomąja galia. Dabar daug kas mano, kad Rasputino mistinės galios nebuvo tokios ir mistinės - paprasčiausiai jis sugebėdavo nuraminti caraitį, kraujospūdis nukrisdavo ir kraujavimas imdavo lėtėti.

O gali būti, jog paslaptis susijusi su Rasputino antipatija naujajam stebuklingam vaistui aspirinui, kurį rūmų gydytojai dalijo saujomis - skausmams palengvinti. Aplinkinėse gatvėse prie Rasputino buto Sankt Peterburge dažnai susidarydavo pamišusio vienuolio sekėjų spūstys. Galiausiai jo gerbėjų svita net pradėta vadinti rasputinkomis. Vienu metu jų susirinkdavo iki 400. Ateidavo dar prieš aušrą ir kartais laukdavo net po tris dienas, kad pamatytų „Dievo žmogų“.

Jos tikėdavosi stebuklo ar bent jau kokios relikvijos. Tokios, kaip, pavyzdžiui, nukarpyti stareco nagai. Be to, visi žinojo, jog Rasputino žodžiai keliauja tiesiai jų imperatoriškosioms didenybėms į ausį, taigi prie jo slenksčio rikiuodavosi ir visokio plauko malonių prašytojai. Suprantama, ne tuščiomis rankomis, o visokiausiomis dovanomis nešini: Rasputinui tempė brangius kilimus, vyną, net žuvį. Bet pačios populiariausios buvo gėlių puokštės. „Idiotai - kasdien neša šviežias gėles.

Pirmiausia, žinoma, visiems kliuvo stareco įtaka imperatoriaus šeimai. Rasputinas turėjo galios įtikinti carienę padaryti beveik viską, vadinasi, iki tam tikro laipsnio valdė ir carą, dievinusį savo neurotišką žmoną ir paprastai jai nusileisdavusį. Imperatoriaus dėdė didysis kunigaikštis Nikolajus nepasitikėjo pamišusiu vienuoliu, įtarinėjo jį, o sykį net grasino pakarti.

Dar viena bėda buvo gandai, neva Rasputinas miega su cariene. Tokia tikimybė buvo niekinė - kad ir dėl to, jog imperatorienė Aleksandra garsėjo drovumu, ji skrupulingai reikalavo dangstyti išvietę ir vonią, kai jomis nebuvo naudojamasi. Tačiau pats Rasputinas nesąmoningai kurstė liežuvautojų vaizduotę savo elgesiu.

Per vienus liūdnai pagarsėjusius pietus restorane Maskvoje jis ir vėl išgėrė per daug. Ir šiaip nevengdavęs pasigirti karališkosios šeimos malone, tąsyk Rasputinas išvis įsišėlo ir ėmė šūkauti, esą „senė“ su juo permiegojo. Bet net ir po šio incidento carienė nenorėjo girdėti nė vieno blogo žodžio apie savo numylėtąjį „šventąjį“. Jai labiau norėjosi tikėti, jog kažkoks apsimetėlis pasinaudojo Rasputino vardu, kad apjuodintų jį.

Paskalos ir tikrovė

Bet kiek iš tikrųjų buvo tiesos visose tose paskalose, ganduose, istorijose apie Grigorijų Rasputiną? 1990-ųjų pabaigoje nežinia iš kur „išplaukė“ slaptas archyvas, ilgą laiką laikytas negrįžtamai prarastu, - iš viso apie 500 puslapių dokumentų, susijusių su Rasputinu. Unikalius dokumentus 1995 metais Londono „Sotheby’s“ aukcione įsigijo ne kas kitas, o garsusis muzikantas ir dirigentas Mstislavas Rostropovičius.

Vienu pirmųjų žmonių, kuriam teko susipažinti su archyvu, tapo istorikas ir dramaturgas, populiarių knygų apie Rusijos istoriją autorius Edvardas Radzinskis. Pasirodo, 1917 metais Specialioji tyrimų komisija apklausė visas damas, lankydavusias Rasputiną jo bute Žirnių gatvėje. Nevengė užduoti ir „nepatogių“ klausimų.

Tačiau atsakymų sulaukdavo vienodų: nė viena iš moterų neprisipažino turėjusi intymių santykių su starecu. Net tokią mintį kategoriškai neigė ir dainininkės, ir žinomos Sankt Peterburgo koketės, ir damos, bolševikų protokoluose įvardytos prostitutėmis, ir kitų vyrų žmonos bei našlės. Žodžiu, visame archyve istorikui pavyko rasti tik du liudijimus, metančius šešėlį Rasputino reputacijai.

Vienas jų buvo surašytas pagal imperatoriaus vaikų auklės Marijos Višniakovos žodžius. Antirasputiniškų nuotaikų piko metu po Sankt Peterburgą pasklido gandas, kad starecas ją išprievartavo. Kai kalbos apie auklės išniekinimą pasiekė carą, jis įsakė nedelsiant pradėti tyrimą. Bet tas labai greitai buvo nutrauktas užklupus Mariją Višniakovą lovoje su imperatoriškosios gvardijos kazoku.

Legendinis vadinamojo pamišusio vienuolio ištvirkimas taip pat pradėjo kelti rimtų įtarimų. Pasirodo, Rasputino leidėjas ir draugas Aleksejus Filipovas labai domėjosi bičiulio santykiais su moterimis. Ne sykį bandė apie tai pradėti kalbą, kad iškvostų daugiau, tačiau Rasputinas nuo tokių pokalbių visada išsisukdavo. A. Filipovas niekaip negalėjo suvokti, už ką Sibiro valstietį taip dievino net aukštuomenės damos.

Deja, ten A. Filipovo laukė didžiulis nusivylimas - jokių fizinių ypatybių, galėjusių pagrįsti Rasputino reputaciją tarp damų, jis nepastebėjo. Pavyzdžiui, A. Filipovo tikinimu, Rasputinas buvo nepaprastas švaruolis - dažnai keisdavo baltinius, vaikščiodavo į pirtį, nuo jo niekada nesklido nemalonus kvapas.

Ir dar: „Jo kūnas buvo nepaprastai tvirtas, nesusiraukšlėjęs, dailus ir stotingas, be tokiam amžiui būdingo nukarusio pilvo ir suglebusių raumenų (nors mirties dieną Rasputinui tebuvo 47-eri - red. Galbūt kaip tik tai, kad Grigorijus Rasputinas buvo paprastas tvirtai suręstas kaimietis, labiausiai ir žavėjo Sankt Peterburgo ponias?

Jau vien tai, jog Grigorijui Rasputinui kažkaip pavyko palenkti savo valiai visą Nikolajaus II šeimą ir aplinką, bylojo apie nepaprasta emocinę jo galią.

Pranašystės

Tačiau garsėjo Rasputinas ir paslaptingesniais dalykais - taip pat ir pranašystėmis. Įdomu tai, kad dalis Rasputino pranašysčių jau išsipildė:

Štai ką jis rašė: „Kas sykį, kai apkabinu carą ir motušę, ir mergaites, ir caraitį, suvirpu iš siaubo - tarsi glėbesčiuočiaus su numirėliais… Ir tada meldžiuosi už šiuos žmones, nes visoje Rusioje jiems labiau už kitus to reikia.

Rasputinas pranašavo Rusijai naujos valdžios atėjimą ir kalnus lavonų, tarp kurių bus ir didžiųjų kunigaikščių kūnai, o jų kraujas nudažys Nevos vandenis raudonai. „Ant Peterburgo nusileis tamsa.

1916-ųjų gruodį imperatoriui adresuotame laiške jis teigė jaučiąs, jog „atsisveikins su gyvenimu dar iki sausio 1-osios“. Taip pat rašė, kad jeigu jį užmuš paprasti „galvažudžiai rusai valstiečiai“, tai caras Nikolajus galės nesirūpinti dėl savo likimo - Romanovų palikuonys sėdės soste „šimtą metų ir dar ilgiau“.

„Kilmingieji pradės bėgti iš šalies, o caro giminės neliks tarp gyvųjų per dvejus metus, broliai sukils prieš brolius ir žudys vienas kitą“ ir „dvidešimt penkerius metus šalyje nebus taikos“, pranašavo starecas.

„Visame pasaulyje bus pristatyta bokštų.., tai bus mirties pilys, - aiškino Rasputinas. - Kai kurios iš tų pilių grius, ir iš tų žaizdų pradės tekėti sugedęs kraujas, užkrėsiantis žemę ir dangų. Ir užkrėsto kraujo krešuliai, kaip plėšrūs paukščiai, pradės kristi ant mūsų galvų.

Grigorijus Rasputinas pranašavo ir daugiau nelaimių, kurias teks patirti planetos gyventojams. „Žemės drebėjimai tuo metu padažnės, atsivers žemė ir vandenys, ir jų žaizdos praris žmones ir mantą, - rašė jis. - Jūs kiekvieną dieną stebėsite smurtą ant savo namų slenksčio, nes žmogus vėl taps žvėrimi, ir, kaip visi žvėrys, puls arba bus puolamas.

Ir dar: „Jūros, kaip vagys, įžengs į miestus, namus, ir žemės taps sūrios. Druska pateks į vandenis, ir nebeliks vandens, kuris nebūtų sūrus. Sūrios žemės daugiau nebeduos derliaus, o jei ir duos, jų vaisiai bus kartūs. Ir pamatysite, kaip derlingos žemės virsta sūriais liūnais. Kitas žemes gi išdžiovins didėjantis karštis. Žmogus kęs sūrų lietų ir klaidžios po sūrią žemę tarp sausros ir tvano“.

„Kai laikai priartės prie bedugnės, žmogaus meilė žmogui virs sausuoliu, - gąsdino starecas. - To meto dykynėje augs tik du augalai - naudos ir ambicijų. Tačiau šių augalų žiedus bus lengva supainioti su meilės žiedais. Tais prakeiktais laikais visa žmonija bus panirusi į abejingumą.

„Gims pabaisos, kurios nebus nei žmonės, nei gyvūnai, - žadėjo Rasputinas. - O daugybė žmonių, neturėsiančių ženklo ant kūno (bambos), turės paženklintą sielą. Savo pranašystėse Grigorijus Rasputinas užsimena ir apie nekontroliuojamų genetinių eksperimentų pavojingumą: „Neatsakinga žmogiškoji alchemija galiausiai pavers skruzdes milžiniškomis pabaisomis, kurios suniokos namus ir ištisas šalis, prieš jas bus bejėgiai ir ugnis, ir vanduo.

Rasputino pranašystėse minimi trys pasauliniai karai: „Žmonės artinasi prie katastrofos. Patys didžiausi nemokšos taps vadeliotojais ir Rusijoje, ir Prancūzijoje, ir Italijoje, ir kituose kraštuose… Žmonija bus sutrypta po bepročių ir niekšų padu. Išmintį sukaustys grandinėmis. Valdingas neišmanėlis diktuos įstatymus išmintingam ir net nuolankiam. O paskui didžioji dalis žmonių patikės turinčiaisiais valdžią, tačiau praras tikėjimą Dievu… Dievo bausmė bus negreita, bet siaubinga. Europos keliais pradės šliaužti trys alkanos gyvatės po savęs palikdamos pelenus ir dūmus. Jos turi vienintelius namus - tai kalavijas, ir jos paklūsta vieninteliam įstatymui - smurto. Tačiau pervilkusios žmoniją per dulkes ir kraują, jos pačios nuo kalavijo ir žus… Ateis taikos metas, tačiau taika bus surašyta krauju. Ir kai tik du laužai užges, kitas sudegins net pelenus. Mažai žmonių ir mažai daiktų išliks.

Ir dar viena Rasputino pranašystė apie būsimą karą: „Pasaulio laukia trys „žaibai“, paeiliui išdeginsiantys žemę tarp šventųjų upių, palmių sodą ir lelijas.

tags: #turtingiausio #pasaulio #zmogaus #vardas