Mus nuolat bombarduoja žmogaus grožio etalono įvaizdis iš parduotuvių lentynose išrikiuotų bulvarinių žurnalų. Žiniasklaida savo reklamomis nuolat mus skatina mesti svorį, mankštintis sporto klubuose, lyginti raukšles plastikos klinikose ar net taupyti savo sunkiai uždirbamus pinigėlius radikalioms chirurginės plastikos operacijoms. Kare prieš mus dalyvauja ištisos industrijos, įtaigiai parodančios, kokie esame išoriškai netobuli.
Žmogaus grožis iš esmės yra labai sureikšminamas. Bandant suvokti gerai tai ar blogai, reikia apibrėžti, ką mes įvardintume išoriniu grožiu: proporcingą kūno sandarą? Simetrišką veido ovalą? O gal vieno ir kito faktoriaus visumą? Ir kas iš esmės yra tas grožis, apie kurio ašį sukasi pasaulis? Sociologai teigia, kad grožis - asmens, objekto, vietovės, idėjos savybė, sukelianti subjektyvų estetinio malonumo, reikšmingumo, pasitenkinimo jausmą. Grožį nagrinėja estetika, sociologija, socialinė psichologija, kultūra. Visuomenėje yra iškeliami grožio etalonai, o pati grožio sąvoka dažnai pateikiama kaip siekiamybė.
Išorinis grožis: siekiamybė ar realybė?
Apklausos rodo, kad tik 6 procentai žmonių, kalbant apie žmogaus grožį, visiškai patenkinti savo išvaizda. Kitiems 94 procentams atrodo, kad jiems reikia pagalbos. Kadangi žiniasklaida ilgai mus pratino prie „tobulo“ kūno, mūsų sąmonė tai ir priima kaip neginčijamą aksiomą. Tuomet galime daryti prielaidą, kad idealus kūnas yra klasikinės formos. Tokios moteriškos figūros pečiai ir klubai beveik vienodi ir visiškai aiški juosmens linija. Žodžiu, natūralių proporcijų su pabrėžta talija visumą, nepervertinant išlinkimų, galėtume apibrėžti kaip idealios figūros etaloną. Daugelį šimtmečių vyro kūno idealu buvo laikomas Apolono prototipas.
Mes galėtume išvardinti tuziną šiuolaikinės moters grožio sampratos bruožų. Tai sveika išvaizda, harmoningi, simetriški veido bruožai, gražūs, sveiki plaukai, proporcinga figūra, spinduliuojančios akys, lygūs, balti dantys, malonus balso tembras, grakšti, lengva eisena, tiesi laikysena, komunikalumas, aštrus protas (sąmojingumas), nuoširdumas. O meistriškų visažistų ir gausios kosmetikos pagalbos dėka veidelį galima paversti tikru šedevru. Socialinės psichologijos tyrimai rodo, kad išoriškai patraukliems žmonėms iš tiesų labiau sekasi gyvenime: jie sulaukia daugiau dėmesio, su juo - daugiau naudingų pažinčių. Jų karjera sėkmingesnė, jie tampa populiaresni, pasižymi geresne fizine bei psichologine sveikata.
Psichologai teigia, kad mums patrauklu tai, kas mūsų sąmonei signalizuoja „gerus genus“, lemiančius asmens sveikatą, socialinį statusą ar net asmenybės bruožus - t.y. mūsų sėkmingą prisitaikymą visuomenėje. Yra paskelbti tyrimų rezultatai, įrodantys, kad pagal santykinį vyriško veido plotį galima nuspėti testosterono išsiskyrimo lygį, kuris daro įtaką vyro agresyvumui.
Išorinis grožis skirtingose kultūrose
Kultūrinės psichologijos atstovai vienbalsiai tvirtina, kad fizinis patrauklumas ypatingai akcentuojamas ir susijęs su realia žmogaus sėkme individualistinėse kultūrose, kuriose individo savastis apibrėžiama individualiomis jo savybėmis, pomėgiais, pasiekimais ir, be abejo, išvaizda. Fizinis asmenybės patrauklumas mažiau svarbus kolektyvinėse kultūrose, kuriose žmogaus savastį apibrėžia daugiausiai tik socialiniai vaidmenys. Išorinio grožio kultas giliai skverbiasi į mūsų sąmonę, vis pastiprindamas jau suformuotus stereotipus, kad gražūs žmonės yra sėkmingesni karjeroje, labiau mylimi šeimoje, aplinkinių labiau vertinami, pripažinti ir jais labiau žavimasi.
Apie stiliaus išmanymą ir individo estetinę pajautą? Išorinio ir vidinio grožio santykį? Gal iš esmės keliam klausimą, kodėl kažkas ryžtasi atrodyti „kitaip“? Siekiamybė būti orginaliais, išskirtiniais, nepakartojamais - antrinio efekto produktas. Vienaip ar kitaip, esame „išsiskiriantys“, ar ne, priklauso ne tik nuo pačios asmenybės, bet ir nuo aplinkos, kurioje ji pateikia save. Viskas reliatyvu. Vienoje aplinkoje būdamas išskirtinis, toks gali nebūti kitoje. Apskritai, kalbant apie kai kuriuos dalykus, pravarčiau naudoti sąvoką „savitumas“, „individualumas“ o ne „išskirtinumas“.
Vidinio grožio svarba
Savitumo reikia siekti lavinant asmenybę, čia ir atrandama vietos kitai grožio dedamajai - išlavintam turtingam vidiniam pasauliui, iš vidaus suteikiančiam asmenybei išorinio spindesio, elegancijos ir sukuriančiam dvasiškai turtingos asmenybės įvaizdį. Ne vienas mūsų savo gyvenimo kelyje esame sutikę brandžias, dvasiškai turtingas, profesionaliai kvalifikuotas asmenybes, mielai demonstruojančias savo intelektą, tačiau tuo pačiu ignoruojančias savo išorę. Bendravimui su žmogumi nėra svarbi jo veido ar figūros forma... Kur kas svarbesnis požiūris į tai, kaip vienas ar kitas žmogus moka save pristatyti, pateikti, kokias pastangas deda į savitarpio santykius, pritaikydamas savo išorines savybes maloniam bendravimui su kasdien sutinkamais jį supančiais aplinkiniais.
Pastangos, įdedamos į savo išorės priderinimą aplinkai kiekvienam visuomenės individui duoda atitinkamų dividendų: su malonios išvaizdos žmonėmis lengviau bendraujama, lengviau dalinamasi mintimis, su jais paprasčiau užmegzti pokalbį, jie mažiau kompleksuoti ir įsitempę... Suprantama, kad neverta bijoti išsiskirti ir išoriškai. Vidinis ir išorinis grožis nėra antipodai. Jie vienas kitą papildo. Tai žaidimas, kurio pagrindinė taisyklė - kūrybinė erdvė. Ir, be abejo, išorinis grožis padeda atskleisti vidinį (ir atvirkščiai). Jei žmonės būtų atsparesni visuomenės opinijai ir nustotų išvaizdą taip sureikšminti, dėl jos nuolat teisintis, rastų jėgų atsispirti panoraminei minios nuomonei, patys taptų laisvesni nuo mus visus sukausčiusių stereotipų.
Yra savaime suprantama, kad kiekvienas laisvas žmogus turi teisę rengtis, kaip jam patogu ir atrodyti taip natūraliai, kaip jį sukūrė gamta - motina, tačiau daugelis koreguojame savo išorę kasdienėmis kosmetinėmis priemonėmis, tuo parodydami, kad turime priklausomybę tokiai bendruomenei, kuri mus priima pagal tam tikrus kriterijus.
Apibendrinant pateiktas mintis, galima pridurti, kad žmogaus išorinio grožio ir vidinio gerumo santykis, kaip ir amžinojo variklio utopija, yra neišsemiama, tačiau nuolat diskutuotina tema. Kiekvienas tuo klausimu turėtų savo nuomonę, kuri turi teisę būti kardinaliai priešinga autorės požiūriui, tačiau turint omenyje mūsų, žmonių, klasifikaciją biologinėje žemės grandinėje, t.y. priklausymą homo sapiens sapiens porūšiui, kuriam būdingas siekis tapti tobulesniais kitų to paties porūšio individų atžvilgiu.