Žmonės vartotojiškose visuomenėse, net ir dirbantys šūdmalos darbus, gyvena šiokį tokį gyvenimą, nors ir kyla klausimas, kiek tokia gyvenimo forma iš tikrųjų pasiteisina ilgalaikėje perspektyvoje, turint omenyje, kad gyventojų sluoksniui, kuriam labiausiai gresia įstrigimas beprasmiškame darbe, regis, labiausiai gresia ir tikimybė, kad jo atstovų gyvenimus paženklins klinikinės depresijos ar kitų psichikos ligų epizodai, jau nekalbant apie galimybę susilaukti palikuonių.
Net jei nė vienas iš šių dalykų nepasitvirtins, viena yra neišvengiama - tokia darbo sąranga skatina neapykantos ir apmaudo kupiną politinį klimatą.
Vargstantieji ir bedarbiai piktinasi dirbančiaisiais. Dirbantieji skatinami piktintis neturtingaisiais ir bedarbiais, kurie, kaip jiems nuolat sakoma, yra kaulytojai ir išlaikytiniai.
Šūdmalos darbuose įstrigę žmonės piktinasi darbuotojais, turinčiais galimybę dirbti tikrą, produktyvų ar naudingą darbą, o žmonės, kurie dirba tikrą, produktyvų ar naudingą darbą, kuriems nepakankamai mokama, kurie žeminami ir jaučiasi nevertinami, vis labiau piktinasi tais, kurie, jų manymu, monopolizuoja tą nedaugelį darbų, kuriuos dirbantis žmogus gali gerai gyventi ir daryti kažką naudingo, didžiadvasiško ar efektingo, ir vadina juos „liberaliuoju elitu“.
Kai kurios iš šių pasipiktinimo formų gana įprastos, ir skaitytojas jas atpažins iš karto; kitos, mažiau aptariamos, iš pradžių gali pasirodyti gluminančios.
Nesunku įsivaizduoti, kad žmonės, dirbantys prancūzų arbatos gamykloje, galėtų piktintis jiems primestu nenaudingų naujų vidurinės grandies vadovų būriu (net tiems vadovams dar nenusprendus atleisti jų visų).
Toli gražu nėra taip aišku, kodėl tie vidurinės grandies vadovai turėtų piktintis gamyklos darbininkais. Bet vidurinės grandies vadovai, o dar labiau - tų vadovų administraciniai asistentai, neretai akivaizdžiai piktinasi gamyklos darbininkais dėl paprastos priežasties - pastarieji turi teisėtą pagrindą didžiuotis savo darbu.
Moralinis pavydas
Moralinis pavydas yra nepakankamai teorizuotas reiškinys. Nesu tikras, ar kas nors yra parašęs apie jį knygą. Vis dėlto žmonių santykiuose pavydas yra neabejotinai svarbus veiksnys.
„Moraliniu pavydu“ čia vadinu pavydo ir pasipiktinimo jausmus, nukreiptus į kitą asmenį ne todėl, kad tas asmuo turtingas, talentingas ar sėkmingas, o todėl, kad manoma, jog jo ar jos elgesys taiko į aukštesnius nei paties pavydūno moralės standartus.
Paprastai šią jauseną galima nusakyti maždaug taip: „Kaip tas asmuo drįsta teigti esąs geresnis už mane (iš tikrųjų, pripažįstu, elgdamasis geriau nei aš)?“
Prisimenu, kaip koledže pirmąsyk susidūriau su tokiu požiūriu, kai kairuolis draugas kartą pasakė nebejaučiantis jokios pagarbos vienam garsiam aktyvistui, nes sužinojo, kad tas aktyvistas paliko brangų butą Niujorke savo buvusiai žmonai ir vaikui.
„Koks veidmainis! - sušuko jis. - Jis galėjo atiduoti tuos pinigus vargšams!“ Kai atkreipiau jo dėmesį į tai, kad minėtas aktyvistas atidavė vargšams beveik visus savo pinigus, tai nė kiek jo nesujaudino.
Kai atkreipiau dėmesį į tai, kad pats kritikas, pats nebūdamas visiškai neturtingas, regis, nieko neskiria labdarai, jis įsižeidė. Tiesą sakant, nesu tikras, ar kada nors dar kalbėjosi su manimi.
Nuo to laiko ne kartą susidūriau su tokiu požiūriu. Tokio pobūdžio moralinio pavydo apstu aktyvistų ar religinėse bendruomenėse; norėčiau iškelti prielaidą, kad jo, tik gal subtilesnio, esama ir su darbu susijusioje politikoje.
Kaip ir pyktis ant emigrantų, neretai kaip vienalaikis kaltinimas, kad atvykėliai dirba sykiu per daug ir per mažai, pasipiktinimas neturtingaisiais taip pat vienu metu sutelkiamas ir ties tais, kurie nedirba, nes manoma, kad jie yra tinginiai, ir ties tais, kurie dirba, nes jie nedirba šūdmalos darbų (nebent buvo priversti įsitraukti į kokią viešųjų darbų programą).
Pvz., kodėl JAV konservatoriai taip sėkmingai kurstė visuotinį pasipiktinimą profesinėms sąjungoms priklausančiais ligoninių ar automobilių pramonės darbuotojais?
Nors 2008 m. gelbstint finansų pramonę ir kilo viešas pasipiktinimas dėl milijoninių bankininkų premijų, netaikytos jokios realios sankcijos; tačiau paskesnis automobilių industrijos gelbėjimas numatė ir sankcijas prie konvejerio dirbusiems darbuotojams.
Jie buvo stipriai smerkiami kaip išlepę, nes kolektyvinės darbo sutartys leido jiems mėgautis dosniais sveikatos apsaugos ir pensijų planais, atostogomis ir 28 dolerius siekusiais valandiniais atlyginimais, ir buvo masiškai verčiami grąžinti pinigus.
Tų pačių įmonių finansų skyriuose dirbantys žmonės (jei ne vien sėdėjo be darbo, nieko neveikdami) ir buvo tie, kurie iš tikrųjų sukėlė šias problemas, tačiau iš jų nebuvo tikimasi panašių aukų.
Po bankų gelbėjimo vasarį atėjo laikas automobilių įmonių gelbėjimui. Buvo padaryta prielaida, kad reikia atsikratyti tūkstančių darbo vietų, kad įmonės vėl taptų pelningos.
Jau seniai buvo pavydima automobilių pramonės darbuotojų darbo saugumo ir sveikatos draudimo; dabar jie tapo atpirkimo ožiais. Viena iš priežasčių, kodėl Amerikos automobilių pramonės darbuotojai turėjo tokius gana dosnius planus, palyginti su kitomis „mėlynosiomis apykaklėmis“, pirmiausia buvo tai, kad jie atliko tokį esminį vaidmenį kuriant kažką, ko iš tiesų reikėjo jų bendrapiliečiams, be to, kažką, kas buvo laikoma kultūriškai svarbiu dalyku (tiesą sakant, neatsiejamu nuo amerikiečių savivokos).
Sunku nusikratyti įspūdžio, kad kiti piktinosi jais būtent dėl šios priežasties. „Jie gamina automobilius! Ar jiems neturėtų to pakakti?
Tas pats pasakytina ir apie kitaip nepaaiškinamą priešiškumą, nukreiptą į Jungtinių Valstijų pradinių ir vidurinių mokyklų mokytojus.
Žinoma, mokytojai pagal apibrėžimą yra tie žmonės, kurie pasirinko visuomeniškai svarbų ir prakilnų pašaukimą puikiai suvokdami, kad jis bus neatsiejamas nuo mažo atlyginimo ir įtemptų darbo sąlygų.
Mokytoju tampama, nes žmonės nori teigiamai veikti kitų žmonių gyvenimus. (Kaip rašyta viename Niujorko metro iškabintame mokytojo darbą siūliusiame skelbime: „Dar niekas niekada po dvidešimties metų neskambino kokiam nors žmogui, kad padėkotų jam, jog buvo toks ambicingas draudimo ekspertas.“)
Bet ir vėl atrodo, kad būtent dėl šios priežasties jie tampa lengvu taikiniu visiems tiems, kurie juos smerkia ir laiko išlepusiais, įsivaizduojančiais, kad turi teisę į privilegijas, pernelyg gerai apmokamais pasaulietinio humanistinio antiamerikietiškumo skleidėjais.
Aišku, galima suprasti, kodėl respublikonų aktyvistai taikosi į mokytojų profesines sąjungas. Mokytojų profesinės sąjungos yra viena iš pagrindinių Demokratų partijos palaikymo atramų.
Tačiau mokytojų profesinėse sąjungose esama ir mokytojų, ir mokyklų valdytojų, ir būtent pastarieji iš tikrųjų yra atsakingi už didžiumą politinių sprendimų, kuriems prieštarauja dauguma respublikonų aktyvistų. Tad kodėl nesutelkus dėmesio į juos?
Jiems būtų žymiai lengviau įrodyti, kad mokyklų valdytojai yra pernelyg gerai apmokami parazitai, nei kad mokytojai išpaikinti ir išlepę. Stebina tai, kad respublikonai ir kiti konservatoriai iš tikrųjų skundėsi mokyklų valdytojais, bet paskui liovėsi.
Tie balsai (kurių iš pat pradžių buvo nedaug ir kurie buvo tylūs) dėl nežinomų priežasčių dingo beveik pačioje pokalbio pradžioje. Vėlgi, manau, kad tai galima sieti tik su moraliniu pavydu.
Taisyklė, kad visi žmonės, dirbantys naudingą ar prakilnų darbą, sykiu besitikintys nemažo atlyginimo ir socialinių garantijų, yra teisėtas pasipiktinimo objektas, turi vieną didelę išimtį. Ši taisyklė negalioja kariams ir visiems kitiems kariuomenėje tiesiogiai dirbantiems žmonėms. Priešingai, kariais niekada negalima piktintis.
Jau esu rašęs apie šią keistą išimtį, bet galbūt būtų verta labai glaustai priminti šią tezę, nes manau, kad be jos neįmanoma suprasti dešiniojo populizmo. Leiskite dar sykį imti Amerikos atvejį kaip pavyzdį, nes esu geriausiai su juo susipažinęs (nors esu tikras, kad ši tezė bendrais bruožais galioja visame pasaulyje, nuo Brazilijos iki Japonijos).
Dešiniesiems populistams, ypač jiems, kariškiai yra patys didžiausi geriečiai. Kariuomenę reikia remti; tai yra besąlygiškas imperatyvas, ir bet kuris kaip nors jį diskredituojantis žmogus yra ne kas kita, kaip išdavikas.
Ir priešingai, inteligentija yra didžiausi blogiečiai. Pvz., korporacijų vadovai yra ne itin naudingi didžiumai konservatyvių darbininkų, tačiau neapykanta jiems dažniausiai nekelia ypatingos aistros.
Tikroji jų neapykanta nukreipta į „liberalųjį elitą“ (šis skirstomas į įvairias sritis: „Holivudo elitą“, „žurnalistų elitą“, „universitetų elitą“, „prašmatnius teisininkus“ ar „medicinos aparatą“), t. y. tuos, kurie gyvena dideliuose pakrantės miestuose, žiūri visuomeninę televiziją ar klausosi visuomeninio radijo, ar, negana to, galimai patys prisideda prie jų kūrimo ar kalba juose.
Man taip pat atrodo, kad šie abu įsivaizdavimai yra didžiąja dalimi taiklūs. Pirmasis yra kone neabejotina tiesa, jei reakcijos į 2016 m. Donaldo Trumpo išrinkimą prezidentu turi kokios nors reikšmės. Būtent baltųjų darbininkų klasė yra vienintelė tapatybės grupė Amerikoje, kuriai adresuojami pareiškimai, kurie kitame kontekste būtų išsyk pasmerkti kaip nepakantūs (pvz., kad tam tikros klasės žmonės yra bjaurūs, linkę smurtauti ar kvaili), garbioje kompanijoje būna priimami be jokių pastabų.
Geriau pagalvojus, antrasis įsivaizdavimas taip pat yra teisingas. Ieškodami pavyzdžio galime dar sykį atsigręžti į Holivudą.
XX a. 4-ajame ir 5-ajame dešimtmečiuose jau vien vardo „Holivudas“ paminėjimas dažniausiai sužadindavo magiškos socialinės pažangos vaizdinius: Holivudas buvo vieta, kur paprasta kaimo mergina galėdavo nuvykti į didmiestį, būti atrasta ar susirasti žvaigždę.
Pažvelkite į kokį didesnio biudžeto šių dienų filmo pagrindinių aktorių sąrašą, ir greičiausiai rasite vos vieną žmogų, kurio šeimos medyje nebūtų bent dviejų kartų Holivudo aktorių, scenaristų, prodiuserių ir režisierių. Kino industrijoje įsivyravo tarpusavyje besituokianti kasta.
Tad ar turėtų stebinti tai, kad Holivudo įžymybių pretenzijos į egalitarinę politiką dažniausiai skamba kiek tuščiai daugumos amerikiečių darbo klasės atstovų ausims?
Sakyčiau, kad konservatyvūs rinkėjai yra labiau linkę piktintis intelektualais, o ne turtingaisiais, nes geba įsivaizduoti scenarijų, pagal kurį jie ar jų vaikai gali praturtėti, tačiau niekaip negali įsivaizduoti scenarijaus, pagal kurį jie kada nors galėtų tapti kultūros elito atstovais.
Geriau pagalvojus, tai nėra neprotingas vertinimas. Sunkvežimio vairuotojo duktė iš Nebraskos gal ir neturi labai daug šansų tapti milijoniere - dabartinė Amerika pasižymi mažiausiu socialiniu mobilumu tarp išsivysčiusio pasaulio šalių, - bet taip galėtų atsitikti.
Tačiau iš esmės nėra nė menkiausios galimybės, kad ta pati duktė kada nors taps tarptautinių žmogaus teisių specialiste ar The New York Times dramos kritike. Net sugebėjusi patekti į reikiamas mokyklas, ji tikrai nieku gyvu neišgalėtų toliau gyventi reikiamą metų skaičių Niujorke ar San Fransiske, dirbdama neapmokama stažuotoja.
Net jei stikliaus sūnus ir įsikabintų į gerą šūdmalos darbo poziciją, tikriausiai jis nesugebėtų ar nenorėtų paversti šio darbo privalomos tinklaveikos platforma.
Jei grįžtume prie ankstesniame skyriuje išdėstytos „vertės“ ir „vertybių“ priešpriešos, galėtume pasakyti ir taip: jei tiesiog norite užsidirbti daugybę pinigų, gali būti, kad rasite, kaip tai padaryti; kita vertus, jei jūsų tikslas yra siekti kokių kitų vertybių - tiesos (žurnalistika, akademinis pasaulis), grožio (meno pasaulis, leidyba), teisingumo (aktyvizmas, žmogaus teisės), labdaros ir kt. - ir iš tikrųjų norite, kad už tai jums būtų mokamas atlyginimas, iš kurio galima pragyventi, tuomet, jei neturite tam tikro dydžio šeimos turto, nesate užmezgę socialinių tinklų ir susikrovę kultūrinio kapitalo, tiesiog niekaip nepateksite ten.
Taigi „liberalusis elitas“ yra žmonės, kurie iš esmės užkabino po spyną ant visų pozicijų, kuriose dirbant galima gauti atlyginimą už veiklą, kurios būtų galima imtis ir dėl kokios nors kitos priežasties, ne vien dėl pinigų. Manoma, kad jie bando tapti naująja Amerikos bajorija, ir tai jiems puikiai sekasi, lygiai kaip ir Holivudo aristokratijai, monopolizuojančiai paveldimą teisę į visus darbus, kuriuos dirbant galima gerai gyventi ir vis tiek jausti, kad tarnauji kokiam nors aukštesniam tikslui, t. y.
Žinoma, Jungtinėse Valstijose visa tai labai apsunkina vergijos ir šalyje įsišaknijusio rasizmo palikimas. Sutelkdama dėmesį į intelektualus, klasinį pasipiktinimą daugiausia reiškia baltųjų darbininkų klasė; afroamerikiečiai, migrantai ir migrantų vaikai dažniausiai atmeta antiintelektualinę politiką, ir švietimo sistemą vis tiek laiko tikėtiniausia savo vaikų socialinės pažangos priemone.
Bet ką visa tai turi bendro su kariuomenės rėmimu? Na, jei ta sunkvežimio vairuotojo duktė...