Nors LDK ekonomika rėmėsi žemės ūkiu, visus žemės ūkio darbus atlikdavo baudžiaviniai valstiečiai ir juodaodžių vergų atsivežti būtinybės nebuvo.
Afrikos žinios ir juodaodžiai LDK
Tuometinis lietuvių geografinių žinių plėtimo būdas buvo karo žygiai, o tolimos ir svetimos bei lietuviams neaktualios teritorijos nebuvo žinomos. Pagoniškoje XIII-XIV a. Lietuvoje net apie Afrikos žemyno egzistavimą ir jo gyventojus, vargu ar buvo žinoma.
Net ir priėmus krikštą supratimo apie Afriką ir jos gyventojus Lietuvoje stokota ilgai. XV a. viduryje rašęs lenkų kronikininkas Janas Dlugošas buvo, ko gera, pirmasis, kuris tuometinėje Lenkijoje savo raštuose minėjo ne tik Aziją, bet ir Afrikos „karštą žemę“.
1477-1489 m. sukurtame Krokuvos Šv. Marijos bažnyčios altoriuje tarp Trijų karalių galima išvysti vieną juodaodį.
Iš jo XV a. Lietuvą galėjo pasiekti miglota informacija apie Afriką. 1467-1469 m. Kazimiero Jogailaičio valdinys, LDK didikas Aleksandras Soltanas keliavo ne tik per visą Europą, bet ir buvo Jeruzalėje.
XIV a. pab. - XV a. Vakarų Europos valdančiųjų dvaruose jau buvo populiaru turėti juodaodžių ar maurų, pasigrobtų žygių metu ar pirktų vietoje. Tolimų kraštų gyventojai kartu su juokdariais tapo dvaro atributais, savotiškomis keistenybėmis.
1472 m. juodaodžiai pirmąkart pasirodė Maskvoje - į ją atvykus būsimajai didžiojo kunigaikščio Ivano III žmonai, paskutiniajai Bizantijos imperatoriaus giminaitei Sofijai, metraštininkai pažymėjo, kad jaunosios svitoje buvo ir „juodųjų“ žmonių, iki tol nematytų Rusioje.
Nors LDK, o vėliau - ATR didikai juodaodžių vergų neatsiveždavo, į valdovų ir diduomenės dvarus juodaodžiai buvo gabenami. Tiesa, tai vyko epizodiškai. Juodaodžiai buvo laikomi įdomia retenybe. Jiems teko juokdarių arba žemesnių dvaro tarnų padėtis.
Nuo XVI a. vid. beveik visuose LDK valdovų dvaruose būdavo bent po vieną juodaodį. Toks tarnas buvo atvykusio į Lietuvą 1544 m. Žygimanto Augusto dvariškių sąraše.
Wikipedia Commons nuotr./1651 m. paveikslas, kuriame vaizduojama škotų didikė su juodaodžiu tarnu. Panašų vaizdą buvo galima išvysti ir to laiko LDK dvaruose.
Juodaodžiai nuo XVI a. antrosios pusės pasirodė ir LDK diduomenės dvaruose. 4-5 kamuoliu žaidusius juodaodžius, vėliau išmokusius groti trimitais ir būgnais, XVI a. viduryje išlaikė Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis.
XVII, o ypač XVIII a., jau buvo įprasta, kad ATR valdovų dvaruose tarnautų mažiausiai keli juodaodžiai. 1677 m. ATR karaliui Jonui Sobieskiui įžengiant į Gdanską, eisenos priekyje ant dviejų kupranugarių jojo juodaodžiai.
Juodaodžiais buvo ir persirengiama
LDK ir ATR buvo galima sutikti ne tik tikrų, bet ir apsimestinių juodaodžių, kuriuos vaidindavo juodai kūnus išsitepę samdyti aktoriai. 1592 m. Zigmanto Vazos ir Anos Habsburgaitės vestuvėse dalyvavo persirengę juodaodžiais aktoriai.
Juodaodžius žinojo ir XVI-XVIII a. LDK miestų visuomenė. To meto karnavaluose buvo populiaru persirengti žydais, turkais ir juodaodžiais.
Tai, kad juodaodžiai buvo žinoma, bet neįprasta LDK socialinio peizažo detalė, rodo to meto vaistinių pavadinimai ir iškabos. Todėl 1580 m. Vilniuje veikusi vaistininko Mykolo Gambinos vaistinė vadinosi „Po juodaodžiais“, panašiai kaip ir vaistinės Krokuvoje, Varšuvoje bei kitur.
Šlėkta - kilmingųjų luomas LDK
Šlėkta, šlėktos arba bajorai - teisiškai privilegijuotas kilmingųjų luomas Lenkijos karalystėje, vėliau Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Abiejų Tautų Respublikoje. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, vėliau ir Respublikoje šis luomas vienintelis turėjo pilietines ir politines teises.
Kaip atskiras luomas egzistavo ir prijungus Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Respubliką prie Rusijos imperijos. Čia šlėktos luomas buvo sulygintas teisėmis su rusų bajorija - Dvorianstvo.
Nors šiandieninėje lietuvių kalboje Lietuvos kilmingieji dažniausiai yra įvardijami terminu bajorai, iš istorinės tiesos požiūrio lietuvių kalboje turėtų būti vartojamas terminas šlėkta, tačiau šis terminas nėra plačiai vartojamas, nes lietuvių kalbininkams nepatinka iš lenkų kalbos atėjęs terminas, tačiau tai daroma neteisėtai, nes patys kilmingieji save vadino šlėkta.
Nuo XVI a. Lietuviškas terminas bajorai yra skolinys iš senrusių kalbos. XVI a. pab. sąvoka bajoras galutinai atsiskyrė nuo sąvokos šlėkta. Nuo tada bajoru buvo įvardijamas nekilmingasis, dirbantis dvare. Pavadinti kilmingąjį bajoru buvo didelis įžeidimas.
Luomo kilmė ir evoliucija
Jau vokiečių kalba parašytose kronikose, kalbant apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, yra minimi die beste Leuten išvertus reiškia gerieji žmonės. Tyrinėtojų nuomone, tai ir yra kilmingieji, kartu tai reiškia, kad terminas bajoras dar nebuvo vartojamas.
Skirtingai nuo Vakarų Europos šalių, į bajorų luomą Lenkijoje ir Lietuvoje pateko santykinai didelė gyventojų dalis (Lenkijoje net virš 10 proc. gyventojų). Iš pradžių kariauna tarnavo genties vadui, o vėliau iš jo kilusiam kunigaikščiui.
Lietuvoje kilmingųjų luomas galutinai susiformavo XV a. Ilgą laiką bajorų luomas išliko atviras, t. y. į jį buvo galima patekti ne tik pagal kilmę, bet ir už nuopelnus didžiajam kunigaikščiui.
Bajorų luomas susiskaidė - jį sudarė didikai (kunigaikščiai), tarnybiniai bajorai, stambūs bajorai, priklausomų žmonių neturintys bajorai, plikbajoriai, kurie labai priklausė nuo didikų. Iš pradžių vyravo žemės valdymas iki gyvos galvos, vėliau formuojasi tėvoninė žemėvalda.
Pagal 1528 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės surašymą etninė Lietuva turėjo 5730 raitelių, o rusų žemės - 5372 raitelius. Vienas raitelis buvo siunčiamas nuo 8 valstiečių tarnybų.
1775 m. ATR bajorai atstovai Seime, su žemių herbais.
Sovietinė (įskaitant ir sovietinę lietuvių) ir tarpukario lietuvių istoriografija vaizdavo bajorus kaip nuožmius eksploatatorius, kurie visokeriopai engė valstiečius, lėbavo, buvo pasileidę, kuriems nerūpėjo tautiniai reikalai. Tikrovėje to nebuvo - dauguma bajorų neturėjo baudžiauninkų, visoje Respublikoje daugiau nei pusė bajorų neturėjo žemės. Turintis žemės bajorai buvo išimtis.
Luomo sunaikinimas
Šlėktos luomas buvo pradėtas persekioti Rusijos imperijos laikais. 1918 m. susikūrusi nepriklausoma Lietuvos Respublika ekonomiškai sužlugdė šlėktų luomą. Įvykdyta žemės reforma atėmė iš bajorų palikdama tik 80 ha žemės, nors tą žemę buvo gavę dar iš Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių.
Kunigaikštis Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė (1702-1762)
Kunigaikštis Mykolas Kazimieras Radvila buvo LDK kanclerio Karolio Stanislovo ir Onos Sanguškaitės-Radvilienės sūnus. 1702 metais jis gimė Bialoje. Tėvai buvo neseniai praradę keletą mažamečių vaikų.
1721 metais M. K. Radvila išvyko į kelionę po Vakarų Europos šalis. Jis aplankė Berlyną, Vieną, Miuncheną, Manheimą, plaukė Reinu specialiai jam paruošta jachta.
Grįžęs namo, 1725 m. M. K. Radvila vedė Prancišką Uršulę Višniovecką. Kunigaikštis nuolat vyko į seimus, buvo ištikimas Saksonijos dinastijai.
Labiausiai M. K. Radvila pasižymėjo kovodamas už Augustą III prieš Stanislovo Leščinskio šalininkus 1733-1736 metais. Prieš valdovo rinkimus kunigaikštis su kitais Stanislovo priešininkais apsistojo Varšuvos priemiestyje Pragoje, dešinėje Vyslos pusėje.
Pasibaigus kovoms M. K. Radvilą pagerbė Augustas III. Kaip etmonas jis pasižymėjo, švelniai tariant, nežymiai. Jo kariuomenė galėjo kovoti tik prieš sukilusius valstiečius, o kautis su pajėgiomis kariuomenėmis buvo nepasirengusi.
M. K. Radvila politika ne itin domėjosi, bet jis priklausė Potockių grupuotei, kuri varžėsi su Čartoriskiais, siekusiais reformų valstybėje. Amžininkas memuaristas Martynas Matuševičius apibūdino šį didiką kaip riboto proto, bet visada ištikimą Abiejų Tautų Respublikos interesams. Buvo dievobaimingas, teisingas ir ypač geras.
1750 metais iš Senato tarybos M. K. Radvila gavo 10 000 auksinų Vilniui, kurio ekonominė padėtis buvo itin sunki. Jis rėmė menininkus. Savo pirmai žmonai Uršulei Radvilienei kunigaikštis sudarė sąlygas rašyti dramos kūrinius ir kurti spektaklius Nesvyžiaus rūmų scenoje.
M. K. Radvila rūpinosi savo valdų Nesvyžiuje gyventojų gerove, stiprino karinę šios privačios teritorijos galią. Paskutiniais gyvenimo metais kunigaikštis daug puotavo ir medžiojo.
Nors kunigaikštis visuomenėje užėmė aukštą vietą ir buvo turtingas, apie jį žinoma nedaug. Galbūt nauji šaltiniai pakeistų šio žmogaus, kaip pilkos asmenybės, įvaizdį.
Kunigaikštis Motiejus Mikitinyčius
Mielieji, daugiau kaip 100 metų egzistuojančios mūsų tautinės Lietuvos terminų negalima taikyti prieš kelis šimtmečius egzistavusiai ir apėmusiai plačias kelių gimstančių tautų teritorijas Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Tik trečdalis teritorijos priklausė dabartinei Lietuvai.
Kažkaip anksčiau buvo minimos prielaidos, kad kunigaikštis Motiejus Mikitinyčius Lietuvoje atsirado 1495 metais su atvykstančios Maskvos caro Ivano III dukros Elenos palyda sutuoktuvėms su LDK didžiuoju kunigaikščiu Aleksandru Jogailaičiu.
Mūsų kunigaikštis vikingo, valdovo Riuriko 20-osios kartos palikuonis statine medaus kiekvienais metais rėmė minėtą vienuolyną, nes buvo pavaldus stačiatikių centrui Kijive.
1539 metais pagal testamentą, parašytą rusėnų kalba, jis buvo ir palaidotas Šv. Trejybės cerkvėje. 2015 metais, tyrinėjant vienuolyno nekropolį, Motiejaus Mikitinyčiaus palaikų jau nebuvo surasta.
Atvykęs į Vilnių apie 1496 metus kunigaikštis Motiejus pateko į autonomišką kunigaikštienės Elenos dvarą, palaikė gerus ryšius ir su Elenos atsivežta komanda, ir su seniai žinomais LDK didikais katalikais.
1499 m. balandžio 11 dieną Lietuvos didysis kunigaikštis Jogailaitis suteikė kunigaikščiui Motiejui žemės sklypą tuometiniame Vilniuje rusėnų rajone, dabartinėje Bokšto gatvėje 1502 m.
Prasidėjo kunigaikščio Motiejaus Mikitinyčiaus kilimas valstybinėse pareigose. 1502 m. jis paskiriamas Didžiojo kunigaikščio vietininku gudiškose LDK žemėse Kmiažycuose ir Teterine. Nuo 1507 metų jis minimas, kaip Didžiojo kunigaikščio vietininkas Mogiliove ir Anykščiuose.
Motiejus Mikitinyčius pasižymėjo ištikimybe LDK ir jos valdovams, dalykiškumu, pomėgiu verslui. Jis buvo turtingas didikas.
Žygimantas Senasis jį savo aktu po dviejų savaičių patvirtina, Aktas vadinosi: „Karalienės Elenos privilegija kunigaikščiui Motiejui Mikitinyčiui amžiams į Jiezno dvarą. Hanuso ir Šliagerio valdas“.
Kunigaikščių Holovčinskių giminės mūsų krašte pradininkas sukūrė mūsų krašto arealą ir labai jį išplėtė.
Peršasi išvada,kad Peršekės pilis buvo pastatyta apie 1515-1520 metus, kai kunigaikštis Motiejus pradėjo nuolatinai dirbti Žygimanto Senojo vietininku Birštone.
Mikalojus Radvila Juodasis
Prisiminkime bene garsiausią ir žymiausią iš didikų Radvilų giminės - Mikalojų Radvilą Juodąjį, gimusį prieš 510 metų - 1515 m. Tai buvo ne tik žmogus, gimęs vienoje įtakingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių.
Svarbu ne tik tai, kad kartu su pusbroliu Mikalojumi Radvila Ruduoju (1512-1584) buvo didžiausias pajamas gaunantys Lietuvos didikai. Mikalojų Radvilą Juodąjį prisimename ne vien dėl turtų. Plačiai žinoma ir aukštą padėtį visuomenėje reiškianti pavardė įpareigoja.
Todėl Mikalojus ėjo aukštas valstybines pareigas ir dirbo Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. 1544-1565 m. buvo Vilniaus vaivada - aukščiausias valdžios pareigūnas vaivadijoje ir vaivadijos bajorų vadas, vaivadijos bajorų pašauktinių kariuomenės vadas. 1550-1565 m. buvo Lietuvos didysis kancleris, atsakingas už visą Lietuvos metriką, valstybės didįjį antspaudą ir valstybinės reikšmės raštus.
Kolekcinė moneta, skirta Mikalojaus Radvilos Juodojo 500-osioms gimimo metinėms. Sidabrinę monetą 2015 m. išleido Lietuvos bankas.
Nuo 1561 m. Mikalojus Radvila Juodasis buvo vienas labiausiai apsišvietusių to meto valstybės žmonių, Žygimanto Augusto draugas, būsimą valdovą supiršęs su pussesere Barbora Radvilaite (1520-1551). Santuoka labai sustiprino Radvilų pozicijas valstybėje.
Gynė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savarankiškumą tiek nuo Maskvos Kunigaikštystės, tiek nuo Lenkijos Karalystės, todėl buvo Liublino unijos priešininkas. Nuo XVI a. Mikalojus Radvila Juodasis buvo vienas ryškiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vidaus ir užsienio politikos formuotojų.
Autoritetą stiprino ir tapęs Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto svarbiausiu patarėju bei pagalbininku. Valdovas jam pavesdavo slaptas diplomatines misijas.
1553 m. Mikalojus atsivertė į kalvinistus ir netgi susirašinėjo su pačiu Jonu Kalvinu, srovės pradininku. Penkiasdešimtmetį perkopęs Radvila Juodasis mirė 1565 m.
Nuo XVI a. Dubingiuose buvo Radvilų rezidencija su rūmais ir evangelikų reformatų bažnyčia, kurią XVII a. pradžioje siekta paversti giminės mauzoliejumi. Tarp didikų buvo ir Mikalojaus Radvilos Juodojo palaikai.
Radvilos - įtakingiausia giminė LDK
Radvilos, tai - Lietuva. Turime giminę, kuri labai svarbi Lietuvos istorijai, kuri išsilaikė ilgai valdančiajame elite. Jie brėžė vidaus ir užsienio politikos kryptis, o giminėje visada buvo asmenų, užimančių aukščiausias pareigas valstybėje.
Radvilos buvo Vilniaus vaivados, Vilniaus kaštelionai, LDK didieji etmonai. Jų rankose buvo valstybės administravimas ir kariuomenė. O štai tarpuvaldžiais Radvilos buvo nekarūnuoti valdovai, nes buvo pirmieji ponų taryboje, vėliau - tarp Abiejų Tautų respublikos senatorių.
Didikai gyveno LDK, buvo tos valstybės piliečiai, todėl Lietuva jiems buvo platesnė nei ją dabar suvokiame mes. Radvilų protėviai buvo Astikai. Pirmasis minimas Radvilų protėvis - Vilniaus kaštelionas Kristinas Astikas, kuris jau XV a. buvo tarp pirmųjų valstybės asmenų, sugebėjo gauti ir išlaikyti aukštas pozicijas.
Aukštas pareigas Radvilos gaudavo žaisdami politinius žaidimus, net iki Barboros Radvilaitės santuokos su Žygimantu Augustu ši giminė buvo svarbi, o vėliau dar labiau iškilo. Prieš pat karūnaciją buvo šmeižiama giminė, nes bijota, kad šios vedybos Radvilas padarys itin įtakingais. To labai bijojo lenkų diduomenė ir jų baimės pasitvirtino.
Radvila Juodasis, Barboros Radvilaitės pusbrolis, tapo svarbiu Žygimanto Augusto patarėju. Taigi, šie dalykai suartino jaunus žmonės, atsirado bendri politiniai interesai, karalius buvo įtakotas Radvilų ir net Liublino unija buvo „tempiama“ iki paskutinės akimirkos būtent dėl Radvilų.
Radvilų giminė buvo itin gyvybinga, ji išsišakojo į tris šakas. Giminė gyvuoja ir šiandien. Iki XX a. pabaigos Radvilų giminėje gyvi buvo 500 asmenų. Šie didikai turėjo pačias geriausias gyvenimo sąlygas, kokias tuo metu buvo galima gauti.
Pasiekta įtaka, titulai ir postai, jiems padėjo sukaupti socialinį kapitalą, kurio neiššvaistė. Radvilos vykdė labai apgalvotą giminės strategiją, į užsienį leido mokytis sūnus, siekė, kad jie ten įgytų žinių ir statusą, taptų svarbūs.
Radvilos taip pat statėsi rezidencinius rūmus, norėjo išsiskirti iš kitų. Šie didikai vieninteliai Abiejų Tautų respublikoje gavo kunigaikščių titulą nebūdami kilmės kunigaikščiais (turėjo Šventosios Romos imperijos kunigaikščių titulą).
Radvilos niekada nenutraukė ryšių su dvaru, visada buvo aktyvūs politiniame gyvenime ir visos šios pastangos davė rezultatų. Tam tikru metu savo ir valstybės interesus Radvilos tapatino, nes buvo pasiekę tokį įtakos piką, kad sakydavo „Mes Radvila“, į save kreipdavosi valdovišku trečiuoju asmeniu.
Radvilos pirmieji Abiejų Tautų respublikoje įteisino, kad visa turima žemė, latifundija pereitų tik vyriškajam palikuoniui. Taip buvo sukurtos ordinacijos: Olykos, Nesvyžiaus ordinacijos. Biržų-Dubingių Radvilos taip pat laikėsi tokių principų.
Santuokos ir giminės tęstinumas
Kuo toliau tuo labiau mes tampame panašesni į Radvilas. Radvilos elgėsi lygiai taip pat, tuomet vedybos buvo ekonominis sandoris. Ieškota stiprių kandidatų. Taip pat buvo svarbu, kad giminė būtų politiškai įtakinga.
Pasipriešinus tėvų valiai jauni žmonės rizikavo negauti palikimo. Pagal Lietuvos Statutą „dalis“ vestuvių proga buvo skiriama moteriai ir vyrui. Vyrams buvo skiriama žemė, o moterims pinigai, kitokio pobūdžio kraitis.
Radvilų konkurentai Goštautai pripažino, kad šiems pasisekė, santuoka „kilstelėjo“ jų ranga. Nuo XVI vidurio visoje LDK ėmė ryškėti polonizacijos procesai, Radvilos ėmė dairytis į Lenkiją ir dar giliau į Vakarus.
Liudvika Karolina Radvilaitė pirmą kartą ištekėjo už Hohencolerno, o antrą kartą už Vitelsbocho dinastijos atstovo. Radvilos ėjo į vakarus ir pareiškė norą ponų tarybose sėdėti su kunigaikščiais, o ne su ponais. Jie save suvokė, kaip Šventosios Romos imperijos kunigaikščiais, beje, juos tokiais ir laikė, nes leido už Radvilų savo dukteris.
Net religiniai skirtumai nebuvo tokie svarbūs, kai buvo kalbama apie gerą, politiškai tinkamą ir ekonomiškai tvirtą santuoką. Radvila Perkūnas atsiminimuose rašė, kad jaunystėje mėgo šėlti su laisvo elgesio vilnietėmis.
Ligos ir sveikatos priežiūra
Su vaikais buvo gana sunki situacija, šeimos gimstamumo neribojo, nes mirtingumo rodiklis buvo labai didelis. Apie 50 proc. vaikų mirdavo iki 5 metų amžiaus. Radvilos labai rūpinosi vaikų fiziniu ir moksliniu auklėjimu.
Žiūrint iš dabartinės perspektyvos, visas Radvilų gyvenimas buvo skirtas tam, kad jų vaikams pasisektų ir šie pratęstų giminę, prisidėtų prie jos klestėjimo, turtų ir pozicijos išlaikymo. Vaikai buvo korta ant kurios statyta ateitis.
Karaliene Bona persileidimą patyrė medžioklėje, todėl vėliau nebegalėjo turėti daugiau vaikų. Aktyvesnis gyvenimo būdas lėmė, kad diduomenės šeimos buvo kiek mažesnės nei miestiečių, valstiečių.
Radvilos buvo emocingi, temperamentingi žmonės, bet genetinių ligų Biržų-Dubingių šakoje nepasitaikė. Štai Nesvyžiaus šakoje būta psichinių ligų, kurios pastebimos ne vienoje kartoje.
Galima išskirti keturias pagrindines ligų grupes. Pirmiausia tai infekcinės ligos. Radvilos gyveno epidemiologinio perėjimo laikais, kai buvo aukštas gimstamumas ir aukštas mirtingumas.
Šie didikai dažniausiai mirdavo nuo gripo, plaučių uždegimų, bet nuo maro - ne. Kilus marui didikai pasprukdavo į kitus savo dvarus, izoliuodavosi, užsistatydavo kordonais, karantinuodavosi, laiškus skaitydavo tik perleidę per dūmus. Tai veikė, nes nė vienas Radvila nemirė nuo maro.
Radvilas kankino tuberkuliozės, anginos, vėjaraupiai. Tokios ligos kai kuriems buvo mirtinos, bet kai kurie sugebėdavo išsiugdyti imunitetą. Radvilas taip pat sirgo širdies ligomis, jie anuomet maišė insultus su infarktais, todėl viską vadino vienu žodžiu - apopleksija.
Radvilos buvo turtingiausi LDK didikai, kaip jie saugojo sveikatą? Ar dažnai prausėsi, mėgo pirtis? Kaip jie rūpinosi savo atžalomis?
Jie turėjo galias ir turtus, žinojo, kokie pavojai gresia, todėl rūpinosi savo sveikata ir higiena, kūrė savo medicinos priežiūros sistemą. Tarkime Boguslavas Radvila buvo liepęs, kad jo duktė Liudvika Karolina būtų itin prižiūrima.