Sėkmė nėra (tik) karjera, pinigai, pripažinimas. Sėkmingas žmogus - realizuojantis savo pašaukimą, pasiekęs karjeros aukštumas konkrečioje veikloje, reikalingas ir naudingas visuomenei, suvokiantis, kad ne pinigų turėjimas atneša laimę, o dalijimasis viskuo, kuo pats turtingas, - ar tai būtų materialiniai dalykai ar dvasiniai, talentai, sugebėjimai ar įgūdžiai.
Pašaukimas Ir Laimė
Gal teko girdėti apie IKIGAI, apibūdinantį ilgą ir laimingą gyvenimą? Tiksliausias šio žodžio vertimas būtų “priežastis keltis ryte”. Tai mėgiama veikla, mylimas darbas, atsivėrę talentai, aistra gyvenimui, sėkmė ir džiaugsmas.
Pinigų Svarba Ir Dalijimasis
Pinigai nepaprastai svarbūs mūsų gyvenime. Kuo jų daugiau, tuo geriau, nes jų pagalba gali atsakyti ne tik visus savo poreikius, bet ir būti dar naudingesnis savo šeimai, draugams, miestui, tautai, visuomenei. Kaip manai, kodėl daug milijardierių dovanoja, skiria labdarai didžiąją dalį savo turto (kai kurie net 90%)? Mums reikia stiprių, drąsių, išmintingų, atsidavusių lyderių visose gyvenimo sferose, įskaitant politiką, verslą ir dvasinę lyderystę.
Turi lyderio sugebėjimų? O kaip dėl profesijos pasirinkimo? Spaudžia laikas, nes turi greitai nuspręsti, kuo būti? Ar žinai, kad skubotai pasirinkęs tau netinkamą profesiją, gali prarasti žymiai daugiau laiko, nei kad neskubėdamas ir apsvarstydamas?
Sėkmės Istorijos Ir Įkvėpimas
Straipsnių skiltyje rasite didžiąją dalį visos medžiagos. Ten originalūs autoriniai tekstai, bei kitų autorių kūriniai ar iš kitų šaltinių surinkta ir paruošta medžiaga. Gal bus įdomu užmesti akį į komentarus, kuriuos išprovokuoja kai kurie užmatyti rašiniai, arba paskaityti interviu su žmonėmis, kurie savo gyvenime jau šį tą nuveikė ir pasiekė. Elijas turi sėkmės akademiją, kur galite paskaityti sėkmės istorijas. Pavargę nuo kasdienio negatyvo, atsigaivinkite gerų naujienų skiltyje. Čia viskas pozityvu, kas įkvepia ir motyvuoja. Šalia - sėkmės akademijos “studentų diplominiai darbai” - šlovės muziejus. Tai žmogaus rankų ir proto sukurti stebuklai, žmonijos pasiekimai, jos aukso fondas.
Maironis: Kelias Į Žymę Ir Turtą Per Pašaukimą
Dubysos paupio sritis davė lietuvių tautai poetą, kuris taip ilgesingai troško „ prikelti nors vieną senelį iš kapų milžinų ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį iš senųjų laikų“. Poeto tėvai , seneliai ir proseneliai buvo Betygalos apylinkių gyventojai, vadinamieji „karališkieji“ valstiečiai. Nežinia tuo tarpu, kur gyveno poeto prosenelis Juozapas Mačiulis. Reikia manyt, kad jis kaip ir jo vaikai buvo valstybinio Maksvitų dvaro valstietis, turėjęs ūkį Didžkaimyje, kurį paveldėjo jo vyresnysis sūnus Kasparas Mačiulis, gimęs apie 1790 mm. Čia jį gyvenant rodo 1851 - 1855 metų inventoriai.
Maironio gimtinė
Jaunesnysis sūnus, Adomas Mačiulis, poeto senelis, gimęs apie 1800 m., tų pačių inventorių žiniomis, gyveno Steponkaimyje, kuris vėliau atiteko kaip dalis poeto tėvo Aleksandro Mačiulio seseriai, ištekėjusiai, rodos, už jono Lukino. 1851 m. sudarytuose Maksvitų dvaro planuose Bernotų viensėdis, poeto tėviškė, figūruoja kaip atsarginė žemė, ateityje priskirsima valstiečiams. Tik, matyt, vėliau pieštuku čia įrašyta Aleksandro Mačiulio pavardė.
Aleksandras Mačiulis: Verslumas Ir Ambicijos
Poeto tėvas, mažaraštis, bet valingas ir apsukrus valstietis, buvo laisvas nuo baudžiavos ir savo padėtim bei ambicijomis nenusileido smulkiems dvarininkams. Gaudamas dar baudžiavos laikais Bernotus - tarp privataus dvaro žemių išsklaidytų rėžių valaką,- jis jau, matyt, buvo turtingas žmogus. Atsiėmęs turbūt pinigais savo dalį iš tėviškės, kurią valdė, atrodo, iki ištekant seseriai, užsidirbęs dar ūkvedžiaudamas ar kokiais kitais būdais, jis jau skolina pinigų net apylinkės dvarininkams. Apie 1860 mm. jam už skolas perleidžia 3 - 4 metams Pasandarį Astrauskai, seni šio dvaro paveldėtojai.
Palikęs Bernotuose Šeimininkauti giminaitę Palkevičienę, jis pats nusikelia į Pasandvarį su didžiuma inventoriaus. Čia, Pasandvaryje, 1862 m. lapkričio 2 d. ir gimė būsimasis poetas Jonas Mačiulis - Maironis. Gimė jis didelių socialinių ir politinių sukrėtimų epochoje, savo kilme susijęs su ta lietuvių valstietijos dalimi, kuri baudžiavos iir pirmųjų poreforminių dešimtmečių laikotarpiu buvo ekonominio ir kultūrinio progreso nešėja, nors, carinės Rusijos vystymosi prieštaringumų sąlygojimas, jos revoliucionizuojantis vaidmuo visuomeninių santykių raidoje ir nebuvo didelis.
Politinė Aplinka Ir Valančiaus Poveikis
1863 m. sukilimas nepatraukė visos valstiečių masės. Nesidėjo į jį nė Aleksandras Mačiulis, nors išlikti visai neutralus šiame ginkluotame sambrūzdyje neįstengė. Al. Mačiulis buvo apkaltintas teikęs paramą sukilėliams, atsidūrė kalėjime, ir jį tardė Kauno gubernatorius N. Muravjovas. Tiesa, jam pavyko išsiteisinti, bet šio konflikto su carine valdžia įspūdis neišdilo: priešiškas požiūris į carizmą nuo šiol įsigali Mačiulių šeimoje, jo tvirtai laikomasi, jis sudarė tą politinę atmosferą, kuri gaubė būsimojo poeto vaikystę. Svarbus veiksnys, formavęs Mačiulių šeimos politinį nusistatymą, taip pat ir kultūrines aspiracijas, buvo M. Valančiaus poveikis. Mačiuliai jį patyrė ne tiktai ta forma, kaip visa ano meto Žemaitijos valstiečių masė, kuriai šio vyskupo autoritetas buvo labai didelis, bet ir dėl asmeninių kontaktų: Al. Mačiulis gerai pažinojo M. Valančių. Nuvažiavęs į KKauną, visada jį aplankydavo.
Mačiulių šeimos politinę atmosferą M. Valančius bus nuteikęs visų pirma požiūriu į caro valdžia. Tas požiūris, kaip žinoma, nebuvo vienareikšmis: vyskupas oficialiose pareiškimuose yra pasmerkęs 1863 m. sukilimą. Bet, antra vertus, jo plačiai varomas nelegalus lietuviškų knygų spausdinimas, net jo religinės veiklos pobūdis ir turinys, visa jo laikysena neleido užgesti carizmo valdininkų įtarimui, kad M. M. Valančiaus neigiamas požiūris bent jau carizmo varomą rusifikaciją ir ypač krašto pravoslavinimą buvo aiškus kiekvienam, turėjusiam su juo šiokį ar tokį kontaktą. Negalėjo šito nejausti nė Al.
Šeimos Įtaka Ir Kultūrinė Aplinka
Bet vis dėlto, kad ir nejučiomis, jie formavo būsimo poeto pažiūras, paliko gilią žymę visame jo mentalitete ir buvo vienas iš esminių idėjinio jo kūrybos pagrindo komponentų. Ilgainiui iš namų paveldėtos opozicinės nuotaikos, susipynusios su kitokiais stimulais, įgaus apibrėžtų politinių pažiūrų programą. Šitoji programa bus labai nuosaiki, tolima bbet kokiam revoliucingumui, ji išreikš tik atsargią opoziciją nacionalinei carizmo politikai. Bet ji negalės apibūdinti poeto santykių su carizmu visumos: širdyje nuo pat vaikystės giliai tvyros priešiškumas jėgai, sugniuždžiusiai sukilimą, žiauriai engiančiai gimtąjį kraštą, „geležine ranka“ spaudžiančiai artimuosius,-ir tas priešiškumas įsilies į dvasinio gyvenimo podirvį, iš kurio ilgainiui ištrykš drąsos ir maištingos kūrybos versmė.
Būsimojo Maironio santykis su šeima buvo grynai pozityvus, dėl to čia susiklosčiusių ryšių, papročių, gyvenimo būdo skatinantis poveikis augančiam žmogui galėjo būti labai stiprus. Tos kultūros pagrindą sudarė liaudinė tradicija. Nuo pat lopšio poetas girdėjo turtingą ir raiškią kalbą, kuria išmoko tarti pirmuosius žodžius: tai buvo aukštaičių vakariečių - šiauriečių tarmė. Jį gaubė tautosakos grožio ir fantastikos stichija. vaikystės paveiksle, iškylančiame mums iš negausių literatūroje užfiksuotų prisiminimų. Sako ją buvus atsidėjusią šeimininkę, ne per daug tesirūpinusią savo vaikais, pavedusią juos auginti auklėms giminaitėms. Savo auklę - Oną Palkevičienę - Jonukas labai mylėjo. Bet ryškiausia figūra Mačiulių namuose buvo tėvas - veiklus ir energingas.
Jis lėmė šeimos buities charakterį - būdingos ano meto pasiturinčio valstiečio buities, kur pynėsi ir konservatyviosios gyvenimo formos, ir naujų, kapitalistinių santykių pagimdyti reiškiniai. Arklių Mačiulis augindavo nedaug - dvejetą ar trejetą: didesnę ūkio darbų dalį atlikdavo du jaučių jungai. Melžemų karvių būdavo 8 - 9. Valgyti darbininkams duodavo gerai, tačiau darbo visiems užtekdavo. Ir pats šeimininkas būdavo labai darbštus, mažai temiegodavo. Reikėjo ne tik visus javus iškulti spragilais, bet ir į malūną Mačiulis grūdų neveždavo. Jis savo namuose turėjo įsitaisęs dvejas girnas, kurias bernai per žiemą sukdavo. Tuo laiku jis pats sukdavo nagines ar joms sukdavo šniūrelius. Su naginėmis į bažnyčią eidavo ir jjo paties vaikai; tik prie miestelio persiaudavo bateliais.
Tėvo Įtaka Ir Meniniai Polinkiai
Savo įįgytą turtą Mačiulis stropiai saugojęs. Kad jo arklių ir raguočių kas nepavogtų, jis pats ir bernai miegodavo ant tvartų. Šiaip jis nė su kuo nesibardavęs. Al. Mačiulis buvo praktinė veiklos žmogus, kietai saugojęs savo naudą. Bet šiaip jis mėgdavo ir mokėdavo bendrauti su žmonėmis, turėjo įgimtų organizacinių ir diplomatinių sugebėjimų, išvedusių jį iš siauros, uždaros ano meto valstiečių buities. Jis garsėjo įgimtu protu, nusimanydavo ūkio darbuose, mokėjo skiepyti medelius, buvo prityręs bitininkas. Apsukrus ir sumanus valstietis pageidaujamas ir gretimuose dvaruose. Jis turėjo pažinčių su Raseinių valdininkais, jiems padedant, vaduodavo jaunikaičius rekrūtus nuo karo tarnybos - tais reikalais važinėdavo ir į Kauną.
Bet nesvetimi jam buvo meniniai polinkiai bei prašmatni fantazija: jis turėjo gerą balsą, buvo garsus dainininkas. Jau žymiai vėliau dominuojančius tėvo bruožus galima bus atsekti sūnaus charakteryje - ypač dėstant akademijoje, rektoriaujant Kauno seminarijoje, kur taip akivaizdžiai reikšis diplomatiniai bei organizaciniai sugebėjimai, suteikdami jo asmeniui ne visados simpatingų bruožų, atskleisdami jo prieštaringą veiklą, kur taip keistai susipynė gyvenimiškoji ir kūrybinė meninė plotmės.
Kultūrinis Atkirtis Ir Knygos Svarba
Mačiulių šeima nebuvo užsisklendusi tik siauroje patriarchalinėje valstiečių buityje, jos kultūrinis atkirtis nesibaigė ssu tradicine liaudies kultūra. JI priklausė tam šviesiam ano meto valstietijos sluoksniui, kuriame gyvo atgarsio rasdavo anų laikų lietuvių literatūra. Knyga nebuvo retas svečias Mačiulių namuose. Važinėdamas su reikalais į Kauną, tėvas jų parveždavo. Knygų jiems nebuvo sunku gauti, nes per Raseinius anuomet ėjo visa kontrabanda iš Prūsų. Nežinia, kokių lietuviškų knygų bus buvę anuomet Mačiulių namuose - apie tai galima tik spėlioti. Bet reikia manyti, kad, be religinio turinio knygelių, ten būta ir kitokios literatūros: liaudžiai skirtų ar jai prieinamų knygų tuomet pasirodydavo ne taip jau maža. Nėra abejonės, kad Mačiuliai turėjo ir pagarbiai saugojo M.
Mačiuliai materialiniu atžvilgiu nuo dvaro nebuvo priklausomi - gal net priešingai: Al. Mačiulis, kad ir valstietis, bet turtingas ir savarankiškas, jautėsi pranašesnis už ekonomiškai smunkančius dvarininkus ir šlėktą. Prieš juos jis mėgdavo net pasipuikuoti savo valstietiškumu. Įdomi detalė: dvarininkus Mačiulis maloniai priimdavo, juos vaišindavo, tačiau tada jis apsivilkdavo paprastus kailinius, nors turėdavo ir ištaigingesnių rūbų. Tačiau žymesnės įtakos Mačiulių šeimos kultūrai kontaktai su dvaru nepadarė. Jų šeimos kalba buvo lietuvių: čia iir aukštesniosios lietuvių kultūros daigai šaknis buvo suleidę, Tiesa, Al. Mačiulis mokėjo lenkiškai, pamokė šios kalbos ir paaugančius savo vaikus, bet tik dėl to, kad ano meto sąlygomis tai buvo būtina, norint bendrauti su šviesuomene.
Šitoji tradicija ir kultūra įspaudė tvirtas žymes besiformuojančioje vaiko pasaulėžiūroje. Mačiulių Jonukas pateko i svetimą tiek socialiniu, tiek kultūriniu atžvilgiu aplinką. Kauno gimnaziją tėvai pasirinko, matyt, dėl to, kad Šiauliai buvo sunkiau pasiekiami. Į Kauną važiuodavo arkliais iki Vilkijos, o toliau - garlaiviu. Užtat mokestis už mokslą Kauno gimnazijoje buvo didesnis negu Šiaulių: 1874 m. Prieš stodamas į gimnaziją, Jonukas bene pusmetį mokėsi vidurinėje mokykloje, greičiausiai Betygaloje, kur jis galėjo ggyventi pas motinos gimines. Paskui jį per vasarą mokė vienas Pasandvario Astrauskų. Suprantama, kad pasiruošimas egzaminams buvo menkas. Tėvai apgyvendino jį Betygalos apylinkės bajoro našlės Juzefos Nešukonienės bendrabutyje.
Mokslai Ir Literatūrinis Talentas
Pradžioje mokslas Jonukui sekėsi menkai: rusiškai jis nemokėjo, tad, liko toje pačioje parengiamojoje klasėje antriems metams. Užtai paskui jis visą laiką mokėsi gerai ir sklandžiai žengė iš klasės į klasę. Dar parengiamojoje klasėje jis išsiskyrė matematiniais sugebėjimais, matyt, paveldėtais iš tėvo. Užtat jį mėgęs mokytojas G. Gimnazijoje Jonas turėjo ypač gerą draugą Antaną Vytartą. Jis buvo metais jaunesnis už Joną Mačiulį. Jų abiejų gimimas pažymėtas ta pačia 1863 metų tragedija. Tik čia, aukštesnėse klasėse, išaugus iš vaikystės amžiaus, apsibrėžia, susiformuoja interesai, klostosi pagrindiniai individualybės bruožai.
Šeštoje klasėje staiga atbunda literatūrinis talentas, humanitariniai interesai. Jonas pasižymi rašomaisiais darbais, literatūros dalykai pasidaro labiausiai dominanti sritis. Jo rašinys „Apie draugystę“ literatūros mokytojo dėmesį: taip parašyti galįs tik subrendęs, gyvenimą pažįstantis žmogus. Suprantama, kad iš visų dėstomų dalykų labiausiai dabar turėjo dominti literatūra. Literatūrą J. Mačiuliui penktoje klasėje dėstė Peterburgo universitetą baigęs N. Krylovas, šeštoje ir septintoje - A. Pigulevičius, o aštuntoje - S. Vesinas, - abu pastarieji taip pat Peterburbo universiteto auklėtiniai.
Abejonės Ir Ryšys Su Tėviške
Kauno gimnazijoje aukštesnėse klasėse J. Mačiulis „ pergyveno rimtų abejojimų dėl tikėjimo“. Galimas daiktas, kad į jo rankas buvo pakliuvusi viena kita populiari anuo metu draudžiama knygelė, aiškinanti gamtos ir visuomenės gyvenimo reiškinius kitaip negu mokykloje, pagrįsta materialistine pasaulėžiūra. Bet šitai nepaliko poeto sąmonėje kokių nors pastebimų pėdsakų. Stipriausia atsvara mokyklos skelbiamai ideologijai buvo, be abejo, ryšiai su tėviške, šeima. Atostogų metu parvažiuodamas į Bernotus, jis tuoj pasinerdavo į tą patį gyvenimą kaip ir vaikystės metais. Tėvai, mylinčios seserys, kurios „takus nutrypdavo bėgiodamos į lauką už viso kilometro bbroliuko pasitikti, laiku atvažiuojančio pamatyti“ , buvo pagrindinė jungtis su gimtuoju kraštu ir jo žmonėmis. O čia dar plačioji Mačiulių giminė - dėdės, tetos, pusbroliai ir pusseserės! Mačiulis turėjo penkias ištekėjusias seseris, Mačiulienė - keturis brolius ir tris seseris.
Gimtojo Krašto Grožis Ir Meilė
Visa širdimi gyventa ir džiaugtasi gimtosios žemės grožiu. Jaunuolis vaikščiodavo Dubysos pakrantėmis, klaidžiodavo žydinčiais Krišnovės, Lunknios krantais, nueidavo į artimą Nugaros piliakalnį. Mėgdavo klausytis apsilankančio į Bernotus senuko Kvieslio pasakojimų apie senovę. J. Mačiulio seserys buvo pasimokiusios tik vvienuolių dominikonų mokykloje Raseiniuose. Jonukas stengėsi papildyti gausias jų švietimosi spragesne tik dažnai koresponduojamas su seserimis, bet dar atostogų metu pamokydamas jas istorijos, geografijos ir kitų dalykų. Paskutiniuosius gimnazijoje praleistus metus, paskutiniąsias vasaras jam nušvietė jaunuoliška meilė gražiai, linksmai Teklei Navickaitei, kaimyno dvarininko dukteriai.
Su Alfredavo Navickais Mačiuliai artimai bendravo, todėl ir vaikams suartėti buvo lengva. Parvažiavęs atostogų, Jonas kartu su Tekle eidavo pasivaikščioti, į viešnages, į pasilinksminimus ir šokius. Teklei ši meilė ji lliko gyva iki pat senatvės - su pietizmu ir šiluma ji prisiminė ją dar amžiaus pabaigoje kaip šviesiausią, giliausią išgyvenimą, atpažindama save vėliau išgarsėjusio poeto kūryboje. Gilią žymę ji paliko ir Maironio dvasioje, po dešimties metų atgimusi poetizmu Marinės paveikslu poemoje „Tarp skausmų į garbę“, įsiliejusi į „Jaunosios Lietuvos“ Jadvygos vaizdą. Ar tik ne dėl šių išgyvenimų Jonas Mačiulis atsisako stoti į kunigų seminariją, į kurią taip veržėsi dar prieš keletą metų, ir išvažiuoja į universitetą?
Tačiau nepaisant jausmų, kurie traukė jį prie gražiosios kaimynės, nepaisant merginos tėvo, kuris pritarė jų draugystei, jis vargu ar norėjo susirišti su ja kokias nors įpareigojančiais saitais. Gimnaziją jis baigia 1883 m. pavasarį - „Aušros“ pasirodymo metais. Brandos atestate pažymiai ne ypatingai geri: daugiausia turėjo ketvertų, o graikų kalbos ir fizikos bei matematinės geografijos - po tris; egzaminų metu prisidėjo dar lotynų kalbos trejetas ir tik iš tikybos gavo vienintelį tradicinį penketą. Tėvas jo pasirinkimo nevaržė, žadėdamas išleisti sūnų į „ kokį jis tik nori mokslą“. Žinoma, svajota apie kunigo kelią; priimtina atrodė dar ir inžinieriaus profesija: pats Aleksandras Mačiulis buvo gabus tiltų statytojas. Bet sunku įsivaizduoti, kad šis pasirinkimas būtų buvęs tėvams prie širdies. Galimas dalykas, kad tarp jų ir sūnaus iškilo net konfliktas - kaip kitaip išaiškinti tą aplinkybę, kad Jonas studijuodamas Kijeve, su namiškiais gal net nesusirašinėjo.
Studijoms Jonas Mačiulis pasirenka Varšuvos universitetą. Vakarų krašto gyventojai, norį jame mokytis, turėjo gau...
Maironio gyvenimo pavyzdys rodo, kad sėkmė ir žymė ateina per pašaukimą, nuoseklų darbą ir ryšį su savo šaknimis.