Kalbos kultūra yra tiesiogiai susijusi su bendrąja žmogaus kultūra, o taisyklingumas ir turtingumas ne visada eina koja kojon.
Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas yra turtinga kalba ir turtingos mintys, kaip jie susiję su žmogaus kultūra, ir kaip tai gali paveikti mūsų gyvenimą bei visuomenę.
Kalba ir kultūra
Ar taisyklinga, turtinga kalba nėra tik išsilavinusių žmonių - elito - kalba? Kalba neprivalo būti popierinė.
Kaip ir kalbos turtais nebūtinai disponuoja elitas, toli gražu. O kai kalbuosi su vienu senuku (95 metai!), rozalimiečiu Jonu, kurį štai jau antrą kartą turiu progą paminėti, tai atsiveria tokie kalbos lobiai, tokie safyrai, rubinai ir turmalinai, kad jo klausantis seilės burnoj telkiasi. Štai kas yra turtinga kalba - „als, o ne myžals“.
Įstrigo vertėjos Rasos Drazdauskienės feisbuke išsakyta mintis, kad jau pradėjo formuotis nusistatymas, esą „gerai, valyvai ir raštingai kalbėti yra gero išsilavinimo ir išsiauklėjimo dalykas“.
Dabar norėtųsi sakyti: „Būti neraštingam, neraštingai kalbėti - nemadinga.“
Kalbos laisvė ir taisyklės
Iš rašytojų neretai išgirsi esą jie jaučiasi ribojami kalbininkų, kurie neleidžia laisvai skleistis, savo taisyklėmis represuoja jų kūrinių kalbą, galų gale baudžia.
Ar kurdama patiriate kokių nors represijų? Jokių represijų nepatiriu. Mano knygose nemažai neteiktinų žodžių, žargono, slengo, ir, įsivaizduokit, tie žodžiai net nesukursyvinti, nepaimti į gėdingas kabutes. Garbė leidyklai, kurioje buvo suprasta, kad meniniame tekste tai pilnaverčiai, legitimūs žodžiai.
Vis pavartau Aldonos Liobytės laiškų knygą, labai įdomų ir vertingą sovietmečio laikų dokumentą, ten turbūt iš klaidų baimės kursyvai kone kiekviename puslapy: „o nuo durnių neapsiginsi“, „baumkucheno šakelės“, „dirbai kaip smakas“, „buvo pas mus univermage“, „darais čemodanas be dugno“, „baisus skrudžas“ ir t. t.
Mes dažnai įvairiomis progomis vis prisimename legendinį Marcelio Prousto pyragaitį. To pyragaičio skonis Prousto pasakotojui sužadino griūtį asociacijų ir prisiminimų: Kombrė apylinkes, miestelį, gatves, bažnyčią, kaimo kelius, seną pilką namą, tetos Leonijos gėlyną, Vivonos vandens lelijas ir dar daug ką…
Man panašiai koks nors žodis, kaip tyčia kalbininkų neteiktinas, sužadina spiečių praėjusio laikmečio kvapų, spalvų, prikelia visos nutolusios epochos atmosferą. Ar galima tokį žodį iš meninio teksto išrauti ir pakeisti taisyklingu, bet bespalviu ir beskoniu?
Tekstas, nuaustas iš politkorektiškų žodžių, dažniausiai yra prėskas literatūrinis vidurkis, jį perskaitęs jautiesi nei valgęs, nei gėręs. Baimės atsmosfera turi išnykti. Tai sovietmečiu gyvenome baimėse, iš jų būtina vaduotis. Ne baudos, o tik rekomendacijos.
Be taisyklių surašytos teisinės išvados gali įgrūsti žmogų į kalėjimą ilgiems metams. Be taisyklių parašyta medicininė diagnozė gali jį pasmerkti kančioms arba be laiko numarinti. Be kalbos taisyklių surašytos kelių taisyklės gali sukelti tokių padarinių, po kurių teks iš naujo mokytis kalbėti. Be kalbos taisyklių parašytos knygos yra marmalas, kurį skaitant norisi keiktis.
Pažiūrėkit, kiek išeina blogai parengtų, sunkiai perskaitomų originalių ir verstinių knygų su daugybe rašybos ir stiliaus (švento) klaidų. Kalba be taisyklių yra grafomanų rojus.
Man sunku pasakyti, kaip čia su tomis invazijomis, atkaklumu ir tolerancija, aš ne kalbininkė. Viduje šiaušiuosi girdėdama pusiau anglišką, pusiau lietuvišką jaunų žmonių kalbą, bet turiu prikąsti liežuvį, išgirdusi, kad tai provincialus etnocentristinis požiūris, nes toks esąs šiandieninis socialinis kalbos būvis.
Suprantama, kad išmaniosios technologijos vystosi neįtikėtinu greičiu, o kartu su jomis ateina begalė angliškų terminų, kurių atitikmenis rasti lietuvių kalboje per trumpą laiką ir dar nuspėti, ar jie prigis, neįmanoma.
Prisiminkime liūdnojo vaizdo riterį - vaizduoklį. Jauni žmonės susierzina radę kompiuteryje terminų vertimus į lietuvių kalbą (nelįskite su savo lietuviškais pakaitalais, vien klaidinate, nebeaišku, apie ką kalbama), jie kur kas geriau orientuojasi angliškų terminų pasaulyje. Tokia šiandienos realybė ir neišvengiamybė, sakytume, integrali ekonominio, socialinio ir kitokio gyvenimo dalis.
Bet kodėl aš turiu teptis delikačiu kremu, jei noriu - švelniu, gerai susigeriančiu? Tik todėl, kad vertėjas tingėjo paieškoti tinkamos reikšmės? Kodėl žiūrėdama per TV „Lietuvos balsą“ turiu nuolat girdėti „koučeriai“, kai visi keturi ten dalyvius ruošiantieji yra mokytojai? Kodėl jiems apsižodžiavus Donatas Montvydas kolegas vadina heiteriais? Kodėl reikšdami nuostabą nuolat kniaukiame: „vaaaau“ (jau ir reklamose, per televiziją ir radiją)? Kodėl viskas jau tik startuoja ir niekas nebeprasideda? Kodėl nuolat vartojamas „aktualus“ dabartinio prasme?
Daug čia yra apie ką kalbėti. Kai kurie pasiūlyti lietuviški žodžiai tarp jaunų žmonių prigyja, pvz., „afterpartį“ nurungė „dūzgės“.
Visi žinome, kiek reikia pastangų, kad užsienyje atsirastų mokyklos, klasės (o paskui dar jas reikia išlaikyti, stengtis nenumarinti, ieškoti paramos), kur būtų galima mokytis lietuvių kalbos.
Svariausias argumentas, kodėl šeima ryžtasi emigruoti, paprastai būna šis: dėl vaikų gerovės ir ateities. Taigi vaikas privalo kuo greičiau išmokti svetimos kalbos, kad adaptuotųsi, integruotųsi, ir jo gyvenimas toje šalyje taptų pilnavertis, jis pats - natūralia jo dalimi. O mokytis savos kalbos - kam?
Grįžę iš mokyklos, kiemo, gatvės, vaikai, kurie svetimakalbėje aplinkoje tuojau ima nardyti kaip žuvys vandeny, pradeda nebesusikalbėti su savo tėvais. Šie svetimos kalbos dažniausiai kaip reikiant neišmoksta (tik tiek, kiek tiesiogiai reikia jų darbui, dar susikalbėti parduotuvėje) ir kalba ja taip, kad vaikai ima gėdytis savo tėvų, „rednekų“ ir provincialų iš Lietuvos, apie kurią „normaliame“ pasaulyje net nežinoma, taigi ir lietuvių kalbos simbolinis statusas tame pasaulyje yra žemas.
Reikia tiesiog daryti: leisti gerai išverstas, suredaguotas ir parašytas knygas, vadovėlius, kokybiškus žodynus, ravėti laikraščių ir internetinių portalų klaidas (pirmiausia rašybos!), mokyti kalbos kultūros.
Šis straipsnis skirtas Jurgos Ivanauskaitės asmenybės ir kūrybos fenomenui aptarti.
Jurgą pažinojau per ketvirtį amžiaus - nuo jos studijų Vilniaus dailės institute pradžios ir šis bendravimas nenutrūko iki jos Išėjimo. Su dvasiškai artimais mokiniais mus neretai sieja panašus ryšys kaip ir su savo vaikais: skausmingai išgyveni dėl jų gyvenimo kelyje iškylančių sunkumų, bijai, kad jų nepalaužtų drastiški mūsų istorijos sukrėtimai, neretai nuožmaus gyvenimo virsmai, džiaugiesi jų laimėjimais.
Studijų Vilniaus dailės institute laikais Jurgos asmenybėje stiprėjęs gaivališkas maištas prieš dogmiškas akademinio gyvenimo, mąstymo normas kilo ne tik iš hipių ir bitnikų ideologijos anarchistinių nuostatų (toks įspūdis kartais gali susidaryti), o daugiau iš jos pačios galingos biologinės energijos, siekio suvaldyti savo ego, aistras.
A. Jurga dvasiškai brendo greitai ir studijų VDI pabaigoje labiau pasitikėjo savimi, periodikoje publikavo pirmuosius savo tekstus. Tuomet ji pradėjo skleistis kaip savita asmenybė su turtingu dvasiniu pasauliu, apdovanota vitališka energija, įvairiausiais gabumais, o tai ją dažnai vertė blaškytis, ieškoti įvairių saviraiškos būdų bei kelių.
Siekiama išsilaisvinti nuo stiprių vidinių įtampų, Jurga balansavo tarp kraštutinumų, tačiau nuolat troško tobulėti. Ją traukė įvairios grožio ir subtilaus estetiškumo apraiškos, ji spontaniškai ieškojo harmoningos aplinkos, kuri suderintų jos maištingą sielą, nemėgo grubumo, smurto.
Antra vertus, Jurga buvo laisva, nepriklausoma ir nepasiduodanti asmenybė. Jai buvo visiškai svetimas kapituliacijos jausmas, taip pat ir mūsų tautą luošinanti baudžiauninko psichologija, ji nebijojo eiti prieš srovę, drąsiai ir su atšiauriu išdidumu priimdavo likimo smūgius.
Ir pagaliau neatsiejamos Jurgos savasties dalys buvo pareigos jausmas ir darbštumas, ji mylėjo darbą, šiuo požiūriu buvo tiesiog fanatiška ir ištverminga, galėjo dirbti iki visiško jėgų išsekimo.
Jurga turėjo puikią intuiciją, žaibiškai suvokdavo reiškinio esmę, atskirdavo tikrus dalykus nuo netikrų, pajusdavo stiprius simpatijos ar antipatijos jausmus, žinojo savo vertę ir siekė bendrauti tik su patikimais ir kilniais, turtingos dvasios žmonėmis.
Alternatyvus svajų pasaulis tokiai spontaniškai natūrai, kokia studijų metais buvo Jurga, reikalavo sublimacijos, kuri natūraliau išsiliejo literatūrinėmis formomis nei kruopštaus pedantiško darbo reikalaujančia kameriška grafika.
Mokymasis M. K Čiurlionio meno mokykloje, o vėliau profesionalios dailės studijos tuo metu vienoje geriausių Vilniaus dailės instituto Grafikos katedroje neabejotinai buvo svarbus asmenybės formavimosi veiksnys.
Įdėmiau pažvelgę į ankstyvosios Jurgos kūrybos ištakas galime konstatuoti, kad studijų VDI tarpsnyje, kurį sąlygiškai pavadintume „užslėptuoju“, bundantį menininkės dėmesį literatūrinės saviraiškos formoms užgožė vaizduojamoji dailė.
Jaunystėje ji troško kitokio pasaulio, kitokios vertybių sistemos ir savo idealą rado abstrakčiai romantizuotuose Rytuose. Tai skatino ir romantinei tradicijai būdingą domėjimąsi mįslingomis Rytų kultūromis ir ezoterinėmis praktikomis.
Skurdas ir mąstymas
Paradoksas, bet paprastai pinigų turi tie, kurie jų nesureikšmina, nes mano, kad jie lengvai ateis. Ir, beje, tai veikia! Bet iš tiesų visos klaidingos programos, trukdančios mums irtis į priekį, yra „įdiegtos" vaikystėje.
„Kupina netekčių vaikystė veikia fizinį smegenų vystymąsi ir suteikia jų savininkui žalingą intelektualinį potencialą", - tokią prielaidą savo knygoje „Neuroetika" daro Kognityvinės neurofiziologijos centro prie Pensilvanijos universiteto direktorė Martha Farah.
Pasak jos, teisingas ne tik tvirtinimas, kad skurdas naikina smegenis, bet ir tai, kad skurdu sunaikintos smegenys nesuteikia žmogui galimybės ištrūkti iš skurdo.
M. Farah susidomėjo ryšiu tarp socialaus ekonominio statuso ir kognityvinių vaikų pasiekimų, kai naudojosi paslaugomis auklių, kurios buvo ne tokios turtingos ir mažiau išsilavinusios nei ji pati.
Po keleto eksperimentų, kuriais buvo siekiama patikrinti kognityvines funkcijas - kalbą, atmintį ir vizualinį apdirbimą, M. Farah aptiko, kad žemiausio ekonominio statuso vaikų rezultatai buvo blogiausi, lyginant juos su vidutinio ekonominio statuso vaikais.
Tyrimai taip pat parodė, kad IQ - intelektualinių sugebėjimų įvertinimo būdas - tiek pat priklauso nuo aplinkos, kaip ir nuo genetikos.
O čia pateiksime 10 požymių, būdingų skurdui užprogramuotiems žmonėms.
- Savęs gailėjimas: Skurdui užprogramuoti žmonės gaili savęs ir mano, kad jiems nelemta būti turtingiems.
- Godumas: Nuolatinė kainos su užrašu „Nuolaida" ir parduotuvės su užrašu „Išpardavimas" paieška, nenoras mokėti už gerą savo vaikų išsilavinimą, siekis priversti savo įmonės darbuotojus dirbti kaip įmanoma daugiau už kiek įmanoma mažesnį atlyginimą.
- Darbų, kurių nekenčiate, darymas: Išsigelbėjimo nuo trečio neturtingo žmogaus įpročio raktas - daryti ne tai, ką reikia, o tai, kas jums suteikia didžiausią pasitenkinimą.
- Sėkmės vertinimas pinigais: Neturtingas žmogus yra įsitikinęs, kad tik tam tikros pinigų sumos turėjimas gali jam atnešti džiaugsmą.
- Išleidimas daugiau pinigų, nei galima sau leisti: Kreditinės kortelės ir besišypsantys bankų darbuotojai su džiaugsmu padės jums atsidurti skolų duobėje.
- Akimirksnio naudos pasirinkimas: Noras gauti iš karto ir daugiausia - amžina neturtingų žmonių savybė.
- Verkšlenimas: Suraskite unikalias galimybes kovoti su jus supančio pasaulio blogybėmis ir iš jums nepalankios situacijos išeikite būdami nugalėtojai!
- Savęs lyginimas su kitais: Pagalvokite, ar jums reikalingas šitas įprotis ar geriau neleisti, kad išorinis pasaulis kontroliuotų vidinį?
- Turtų vertinimas pinigais: Tikrasis turtas - tai sugebėjimas pritraukti pinigus, sukurti juos iš nieko, organizuoti naujas verslo rūšis.
- Atsiribojimas nuo savo šeimos: Tik artimųjų meilė gali padėti atsikelti klūpančiam, kai nebelieka jokios vilties - ir tada pasieksite tikrą didybę.
Brazilija žavi ir kultūra, suvienijusia Europos, Afrikos ir Amerikos tradicijas. Kartu Brazilija turi ir tamsiąją pusę: itin didelį nusikalstamumą ir socialinę atskirtį. Jos didmiesčiuose gražių pastatų išlikę mažai.
Brazilijos pietryčiuose, kur žmonės gyvena tankiau, atstumai tarp lankytinų vietų mažesni. Todėl automobiliu važiavau iš šalies sostinės Brazilijos per Minas Žeraisą ir Rio de Žaneirą į San Paulą, taip pat iš San Paulo į Pietų pakrantę (Florianopolį).
Brazilijos žemėlapis
Net mokamose automagistralėse, pasitaiko, valandoms “klimpsti” sunkvežimių kamščiuose (tiesiog, magistralių tarp didelių miestų per mažai), o oro uostai visuomet sprogte sprogsta nuo žmonių.
Po Brazilijos didmiesčių centrus savo automobiliu geriau nevažinėti, nes kamščiai dideli, o automobilio statymas - labai brangus. Kur yra metro geriausia važinėti juo (deja, jis Brazilijoje retas).
Geresnis, aiškesnis ir saugesnis sprendimas - Brazilijoje itin stiprus „Uber“. Jei keliauji keliese, nedidelį atstumą, važiuoti „Uber“ kartais net pigiau, nei viešuoju transportu.
Pusė jos yra turtinga tarsi Belgija, kita pusė - skurdi lyg Indija. Turtingiausiuose rajonuose kainos (ir žmonių algos) lyg Vakarų Europoje. Skurdžiuose pigiau nei Lietuvoje, tačiau žmonių pajamos menkesnės daug labiau.
Daugelį „braziliškų linksmybių“ sukūrė būtent vargšai. Rio de Žaneiro karnavalo sambos mokyklos įsikūrusios favelose, ten - ir vieni aistringiausių futbolo sirgalių.