Tinklapis kaip turtas: Samprata ir aspektai

Šis straipsnis nustato finansinės atskaitomybės pateikimo tvarką, sudėtį ir bendruosius ataskaitų turinio reikalavimus. Įmonėse vykdomos ūkinės operacijos ir įvykiai pagal jų ekonominę prasmę grupuojami į stambias grupes, kurios vadinamos finansinių ataskaitų elementais.

Turto samprata

Turtas naudojamas teikti paslaugoms arba gaminti prekėms, kurias pardavus tikimasi gauti pinigų daugiau negu buvo išleista. Turtas nebūtinai turi turėti fizinę formą (pavyzdžiui, patentai ir autorių teisės taip pat yra turtas, jei jis yra įmonės nuosavybė ir iš jo tikimasi gauti ekonominės naudos). Ekonominės naudos gavimas ne visada siejamas su nuosavybės teise.

Turtas apskaitoje paprastai pripažįstamas tada, kai patiriamos išlaidos jam įsigyti. Tačiau būna atvejų, kai turtas pripažįstamas nepatyrus išlaidų (pavyzdžiui, nemokamai gautas turtas, vyriausybės dotacijų forma gautas turtas ir pan.).

Svarbiausias įmonės veiklos rezultatų įvertinimo rodiklis yra pelnas. Jis dažniausiai yra kitų veiklos rodiklių apskaičiavimo pagrindas. Pajamos ir sąnaudos pelno (nuostolių) ataskaitoje pateikiamos įvairiai. Tai priklauso nuo įmonės veiklos pobūdžio.

Pajamų apibrėžimas apibūdina pajamas, gaunamas iš įmonės įprastinės veiklos, ir pagautę. Sąnaudų apibrėžimas apibūdina įprastinės veiklos sąnaudas ir netekimus.

Įvertinimas - procesas, kurio metu nustatoma vertė, kuria finansinių ataskaitų elementai pateikiami finansinėje atskaitomybėje. Einamųjų išlaidų vertė - įvertinimo būdas, kai turtas užregistruojamas pinigų arba pinigų ekvivalentų suma, kuria buvo atsiskaityta už tokio pat turto įsigijimą ataskaitiniu laikotarpiu.

Realizavimo vertė - įvertinimo būdas, kai turtas užregistruojamas pinigų ar jų ekvivalentų suma, kurią galima gauti pardavus turtą įprasto pardavimo metu esamomis rinkos kainomis. Dabartinė vertė - įvertinimo būdas, kai turtas įvertinamas dabartine diskontuota būsimojo laikotarpio pinigų įplaukų suma, kurią, kaip tikimasi, turtas turėtų uždirbti ateityje normaliomis verslo sąlygomis.

Paprastai įmonės pasirenka įsigijimo savikainos būdą, kurį derina su kitais būdais (pavyzdžiui, atsargos įvertinamos įsigijimo savikaina arba grynąja galimo realizavimo verte, atsižvelgiant į tai, kuri mažesnė, rinkoje nesunkiai parduodami vertybiniai popieriai gali būti registruojami tikrąja verte, pensijų įsipareigojimai - dabartine verte).

Finansinėje atskaitomybėje pateikiama informacija turi būti neutrali ir patikima. Jei metinė finansinė atskaitomybė parengta nesilaikant Verslo apskaitos standartų, to priežastys turi būti išdėstytos aiškinamajame rašte. Įmonės gali pačios spausdinti metinės finansinės atskaitomybės formas, praleisdamos straipsnius, kurie pagal Verslo apskaitos standartus nėra privalomi ir kurių sumos lygios nuliui.

Jei, rengiant finansinę atskaitomybę, įmonės vadovybė žino faktų, kurie gali kelti abejonių dėl įmonės gebėjimo tęsti veiklą, tai turi būti atskleista aiškinamajame rašte. Jei dėl tam tikrų priežasčių veiklos tęstinumo principo nesilaikoma, visas įmonės turtas ir įsipareigojimai tampa trumpalaikiais.

Finansinė atskaitomybė turi būti sudaroma pagal paskutinės finansinių metų dienos duomenis. Vėliau įvykusios ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai įtraukiami į apskaitą ir parodomi kito ataskaitinio laikotarpio finansinėje atskaitomybėje. Todėl įmonės savininkų sprendimai dėl pelno paskirstymo ir kitais klausimais, priimti tvirtinant praėjusių finansinių metų atskaitomybę, priskiriami to ataskaitinio laikotarpio, kurio metu buvo priimti sprendimai, ūkinėms operacijoms ir pateikiami to laikotarpio atskaitomybėje.

Pastovumo principas reiškia, kad įmonė pasirinktą apskaitos metodą turi taikyti nuolat arba pakankamai ilgą laiką, nebent reikšmingi įvykiai ar aplinkybės nulemtų būtinybę pakeisti apskaitos politiką.

Kaupimo principas reiškia, kad ūkinės operacijos ir įvykiai apskaitoje registruojami tada, kai jie atsiranda, ir pateikiami tų laikotarpių finansinėje atskaitomybėje, neatsižvelgiant į pinigų gavimą ar išmokėjimą.

Pajamos, uždirbtos per ataskaitinį laikotarpį, siejamos su sąnaudomis, patirtomis uždirbant tas pajamas. Finansinės ataskaitos turi būti parengtos taip, kad finansinės informacijos vartotojai galėtų palyginti jas su kitų ataskaitinių laikotarpių ir kitų įmonių pateikiama informacija bei teisingai įvertinti įmonės finansinės būklės pokyčius.

Finansinėje atskaitomybėje turi būti pateikiama ataskaitinių ir praėjusių mažiausiai vienerių finansinių metų informacija. Rengiant finansinę atskaitomybę, turi būti patikrinami visi subjektyvūs įvertinimai, pavyzdžiui, skolos, kurių nesitikima atgauti, įvairūs atidėjimai, rezervai. Finansinės atskaitomybės rengėjai turi įsitikinti, kad finansinės ataskaitos yra patikimos ir neutralios, t. y.

Neutralumo principas reiškia, kad finansinėje atskaitomybėje pateikta informacija turi būti objektyvi ir nešališka. Turinio svarbos principas reiškia, kad registruojant ūkines operacijas ir įvykius didžiausias dėmesys kreipiamas į jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne tik į formalius pateikimo reikalavimus.

Nustatant reikšmingumą, vertinamas ne tik straipsnio dydis, bet ir pobūdis. Priimant sprendimą, lemiamą įtaką gali turėti bet kuris kriterijus. Kiekvienas reikšmingas straipsnis finansinėje atskaitomybėje pateikiamas atskirai.

Finansinė atskaitomybė turi būti aiškiai identifikuojama ir atskiriama nuo kitos informacijos, kurią skelbia įmonė. Finansinės atskaitomybės duomenų tikslumo lygis. Finansinės atskaitomybės informacija gali būti pateikiama litais ar tūkstančiais litų.

Standartas nustato balanso sudarymo tvarką ir pavyzdines formas (išskyrus konsoliduotų balansų). Įmonėms, kurių tipinė veikla yra biologinio turto auginimas, žemės ūkio produktų gamyba ir apdorojimas, pačių pagamintų ir apdorotų žemės ūkio produktų perdirbimas (toliau vadinamos - žemės ūkio įmonėmis), skirtos pavyzdinės balanso formos pateikiamos šio standarto 3 ir 4 prieduose.

Balanse pateikta informacija turi išsamiai ir teisingai parodyti įmonės turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų būklę. Ilgalaikiui turtui priskiriamas nematerialusis, materialusis, finansinis ir kitas turtas, kuris atitinka ilgalaikio turto apibrėžimą.

Žemės ūkio įmonės privalo biologinį turtą rodyti atskiru straipsniu. Jeigu kitos įmonės turi biologinio turto ir jo suma reikšminga, pateikia jį balanse atskiru straipsniu. Šis straipsnis pateikiamas tarp ilgalaikio ir trumpalaikio turto, nes dėl specifinių šio turto savybių jis nepriskiriamas nei ilgalaikiam, nei trumpalaikiam turtui. Biologinis turtas balanse parodomas pagal 17-ojo verslo apskaitos standarto „Biologinis turtas“ reikalavimus.

Trumpalaikis turtas - turtas, kurį tikimasi realizuoti arba sunaudoti per vienerius metus nuo balanso sudarymo datos arba per vieną įprastinį įmonės veiklos ciklą. Trumpalaikiui turtui priskiriamos atsargos, išankstiniai apmokėjimai, nebaigtos vykdyti sutartys, per vienerius metus gautinos sumos, pinigai ir jų ekvivalentai, kurių naudojimo laikotarpis nėra ribotas, bei kitas turtas, kuris atitinka trumpalaikio turto apibrėžimą.

Ilgalaikiai įsipareigojimai yra tie, kuriuos įmonė turės įvykdyti vėliau nei per ateinančius vienerius metus nuo balanso sudarymo datos. Ilgalaikiai įsipareigojimai apima įmonės įsiskolinimus bei įsipareigojimus prekybos partneriams, kredito įstaigoms, valstybės institucijoms ir kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims.

Trumpalaikiai įsipareigojimai yra tie, kurie turi būti įvykdyti per vieną įmonės įprastinės veiklos ciklą arba per vienerius metus nuo balanso sudarymo datos. Trumpalaikiai įsipareigojimai apima įmonės įsiskolinimus bei įsipareigojimus prekybos partneriams, kredito įstaigoms, valstybės institucijoms ir kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims.

Standarto 11 punkte nurodyti straipsniai yra privalomi, t. y. jie turi būti pateikiami ir tais atvejais, kai sumos lygios nuliui, išskyrus šio standarto 29 punkte nurodytas išimtis. Pavyzdinėse formose nurodytus straipsnius galima papildyti ir kitomis nei nurodyta pavyzdinėse formose eilutėmis. Tarpiniai straipsniai, nurodyti pavyzdinėse formose, spausdinant gali būti praleidžiami, jeigu likučiai lygūs nuliui.

Ilgalaikio turto straipsnyje parodomas nematerialusis, materialusis, finansinis ir kitas turtas, kuris atitinka ilgalaikio turto apibrėžimą.

Turto realizavimas ir skolininko teisės

Turto realizavimas yra ne tik procesas, už jo stovi suinteresuoti asmenys: skolininkas, išieškotojas, antstolis, tretysis asmuo. Jų poreikiai, siekiai ir viltys siejami su turto realizavimu kardinaliai skiriasi. Kurio iš šių asmenų šiandieninė teisėtvarka iškelia į pirmą vietą ir kurio žmogiškieji poreikiai ginami ir tenkinami Lietuvos Respublikos įstatymuose. Ar tai bus problemų išvargintas ir norintis gauti maksimalią likutinę turto vertę skolininkas? Ar pinigų belaukiantis ir pagrįstai turto realizavimo procesą skatinantis išieškotojas? Ar siekiantis greitai ir efektyviai įvykdyti savo pareigas ir padengti vykdymo proceso išlaidas antstolis?

Teisininkų mokslinis darbas apie vykdymo procesą, apžvalga. Turto realizavimo vykdymo procese institutas yra veikiamas nuolatinės teisės aktų kaitos. Aukščiausiasis teismas šiuo klausimu nagrinėja labai daug bylų, todėl, galima suformuluoti hipotezę, kad problemos kyla dėl nepakankamo, ar netinkamo teisinio reglamentavimo.

Magistro darbe dėmesys koncentruojamas ties turto realizavimo būdų įvairove, bei jų taikymo praktikoje problemomis. Apklausus antstolius, kuri parodė, kad tarp turto realizavimo būdų dominuoja varžytynės, o per 2005 m. nebuvo nei vieno turto realizavimo per prekybos įmones, ar per vertybinius popierius viešosios apyvartos tarpininkus. Magistro darbe nagrinėjami ir palyginami Lietuvos ir Lenkijos duomenys.

Pirmojoje dalyje trumpai nagrinėjami teoriniai temos aspektai, bei naujos Sprendimų vykdymo instrukcijos galiojimo teisėtumas. Aukščiausiojo Teismo praktikoje sutinkamos problemos. Antrojoje dalyje nagrinėjamas turto arešto kaip laikinosios apsaugos priemonės atribojimo nuo turto arešto turto realizavimo vykdymo procese problematiškumas. Šiomis turto įvertinimo ir arešto stadijose.

Šioje dalyje apibūdinami turto realizavimo vykdymo procese būdai ir praktinės jų taikymo problemos. Taip pat šioje dalyje apžvelgiamos tolimesnės šių būdų teisinio reglamentavimo kaitos galimybės. Nagrinėjami problemas atskleisti padėjo praktinės antstolių konsultacijos. Šių autorių straipsniuose dažniausiai buvo nagrinėjamos turto arešto ir varžytynių problemos. Kiti turto realizavimo būdai ir procedūros buvo tik paminimi.

Šis įstatymas, daugelis šia tema rašytų straipsnių, jau neturi praktinio pritaikymo, kadangi pasikeitus CPK jie prarado savo aktualumą. Šios bylos, todėl galima daryti pirmąsias analizes ir išvadas. Būtent šių būdų taikymo problemoms yra skirtas 3.2 darbo skirsnis. Darbe taikyti istorinis lyginamasis, dokumentų analizės, sisteminis, apklausos, mokslinio tyrimo ir kt. metodai.

Teisinis sprendimų dėl priteisimo efektas pasiekiamas tik tada, kai skolininkas atlieka veiksmus, kuriuos atlikti jį įpareigojo teismas. Teismo sprendimas yra ir turi būti skirtas asmeniniams interesams tenkinti. Todėl teismo sprendimo tikslas turi būti ne tik valstybės vardu deklaruoti pažeistas asmens teises, bet ir užtikrinti, kad teismo sprendimu nustatytos pareigos būtų privalomai vykdomos.

Svarbu suvokti, kad nagrinėjant bylas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą nėra vieninteliu tikslu, ne mažiau svarbu yra įgyvendinti rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje suformuluotą įpareigojimą. Pažeistojo subjektinės teisės atkuriamos tik tada, kai atsakovas ieškovo naudai atlieka teismo sprendime nurodytus veiksmus: perduoda priteistą turtą, atlygina žalą, grąžina pinigus ir t.t. Tad galime daryti išvadą, kad civilinis procesas nesibaigia teismo sprendimo priėmimu ar kasacinės bylos išnagrinėjimu.

Jeigu atsakovas savanoriškai nevykdo priimto teismo sprendimo, pradedamos taikyti priverstinio teismo sprendimų vykdymo priemonės. Dėl teisinės vykdymo proceso prigimties vyrauja dvi priešingos nuomonės. Pirmoji nuomonė, kad vykdymo procesas yra sudedamoji civilinio proceso dalis ir reiškia proceso civilinėje byloje tęsinį. Šios nuomonės šalininkai, vykdymo procesą laiko savarankiška civilinio proceso stadija, mano jį turint būti reguliuojamą Civilinio proceso kodekso normų ir apibūdina kaip paskutinę bylos, iškeltos pagal suinteresuoto asmens pareiškimą, stadiją, kai ieškovas pradeda valdyti jam teismo sprendimu priteistą turtą ar kitokį daiktą.

Ir iš tiesų daugelyje šalių vykdymo procesą reguliuoja Civilinio proceso kodekso normos. Atskiri skyriai ar knygos yra skirti vykdymo proceso reglamentavimui, kaip antai Italijoje, Vokietijoje (šios šalies vykdymo proceso ypatumai bus nagrinėjami atskiroje darbo dalyje), Prancūzijoje ir kitose šalyse. Tuo tarpu, priverstinį teismo sprendimų vykdymą, tai Skandinavijos šalyse: Švedijoje, Suomijoje, Norvegijoje; JAV priverstinio teismo sprendimų vykdymą reguliuoja atskiri įstatymai, o ne Civilinio proceso kodeksai.

Priverstinis teismo sprendimų vykdymas yra viena teismo sprendimų įgyvendinimo forma. Įgyvendinimo sąvoka yra platesnė nei vykdymo sąvoka. Įgyvendinami visi teismo sprendimai, nes visi teismo sprendimai daro tam tikrą įtaką teisiniams šalių santykiams. Jeigu atsakovas gera valia nevykdo jam tenkančio įpareigojimo, tenka taikyti prievartą. Tad sprendimai, vykdomi panaudojant priverstinio vykdymo priemones, vadinami vykdytinais.

Vykdytini ne tik teismo sprendimai. Antai Lietuvoje vykdytinų dokumentų sąrašas gana išsamus ir konkretus. Vykdomasis raštas yra pagrindinė vykdomasis dokumentas rūšis. Išdavus vykdomąjį raštą, teismo funkcija vykdant sprendimą iš tikrųjų pasireiškia kaip vykdymo teisėtumo kontrolė. Šiuos vykdymo veiksmus atlieka specialios kompetencijos valstybės įgalioti asmenys - antstoliai. Tai vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti. Pasikeičia šalių procesinė padėtis, vykdant sprendimą. Buvęs ieškovas tampa išieškotoju, o buvęs atsakovas - skolininku. Abi šalys įgyja naujų procesinių teisių ir pareigų.

Labai svarbu, kad CPK yra nurodyta išieškojimo iš skolininko fizinio ir juridinio asmens turto eilė, bei iš kurio negalima išieškoti. Tai palengvina antstolio darbą ir neleidžia piktnaudžiauti padėtimi. Šiai išieškojimo iš turto eilei. Šiuo atveju labiau yra ginamos išieškotojo teisės, nes jis iki priverstinio vykdymo pradžios gali nurodyti antstoliui, kokį turtą areštuoti. Šioje situacijoje reikėtų atsižvelgti ar skolininkui priklausantis turtas nėra bendroji jungtinė nuosavybė, nes skirtingai nei bendrojoje dalinėje nuosavybėje joje nėra skolininko dalies konkretaus apibrėžtumo. Šiai nuosavybės dalis (idealioji) ir koks turtas (realioji dalis) skolininkui priklauso.

Gyventojų nuomonės tyrimas parodė, jog 9 proc. Lietuvos gyventojų yra buvę skolininkais ir asmeniškai buvo susidūrę su antstolių veikla, 25 proc. Pasak, Lietuvos antstolių rūmų valdytojos Astos Karužiienės, antstolių darbo tikslas yra įvykdyti teismų ir kitų kompetentingų institucijų sprendimus. Tai piniginės lėšos, areštuoja ar konfiskuoja jų turtą. Privati antstolių veikla Lietuvoje įteisinta nuo 2003 metų pradžios. Šiuo metu Lietuvoje veikia 124 antstoliai. Valstybė, reformavusi antstolių sistemą, sutaupė apie 8.7 mln.

Išieškotojas gali laisvai pasirinkti teismo antstolį, kuris jam turės išieškoti priteistą sumą. Išieškotojo pinigai už teismo sprendimo vykdymą bus pagrindinis antstolio pajamų šaltinis. Kyla pavojus, kad teismo antstolis faktiškai gali tapti išieškotojo atstovu vykdymo procese. Todėl labai svarbu griežtai proceso metu sureglamentuoti išieškotojo ir teismo antstolio procesinius santykius ir numatyti skolininko teisių garantijas. Civilinio proceso kodekse gana aiškiai apibrėžtos išieškotojo ir skolininko teisės bei pareigos, taip pat numatyta teisė apskųsti antstolio veiksmus, reikšti prašymus ir nuašalinimus. Antstolis gali būti nuašalintas esant nurodytiems pagrindams, kurie yra tokie patys kaip ir teisėjams. Antstolį gali nuašalinti skolininkas ir išieškotojas.

Išieškojimas iš fizinių asmenų sudaro didžiausią vykdomųjų bylų dalį. Viena iš pagrindinių spręstinų praktinių problemų - išieškotojo ir skolininko teisių pusiausvyra vykdymo procese. Vakarų valstybių teisėje laipsniškai buvo atsisakyta visiško skolininko turto paėmimo.

Kita vertus, reikėtų pažymėti, kad skolininko pasaugos mastas įstatymų leidyboje priklauso nuo bendros ekonominės padėties valstybėje. Su skolininko teisių apsaugos problema susijęs vykdymo ekonomiškumo principas. Vykdymo procese turi būti siekiama įvykdyti sprendimą kuo ekonomiškiau, kad būtų išvengta ekonominės vertės praradimo, kad būtų užkirstas kelias nebūtiniems skolininko nuostoliams ir išieškotojui gautas kuo didesnis ieškinio patenkinimas. Viena svarbiausių vykdymo proceso stadijų yra skolininko turto realizavimas. Šiame etape vienas svarbiausių veiksnių yra tinkamo realizuojamo turto pirkėjo suradimas, kad būtų maksimaliai patenkinti visų šalių interesai.

Ypatingą dėmesį reikėtų skirti varžytynių paskelbimui. Analizuojant senuosius dokumentus, pastebime keletą įdomių faktų. Pirmiausia, kad tai buvo iš anksto vidaus reikalų ministro nustatytos dienos, ne mažiau kaip keturis kartus per metus. Suinteresuoti asmenys galėjo iš anksto ruoštis varžytynėms, sekti nagrinėjamas bylas, domėtis realizuojamu turtu ir juose dalyvauti. Ar tai nebuvo progresyvu, ir ar tokiu būdu nebuvo praplėstas potencialių pirkėjų ratas? Dabar tokių keturių visuotinai žinomų varžytynių dienų nėra. CPK nuostatuose paskelbimo apie varžytynes terminas nėra siejamas su turto verte.

Šiuos terminus nuo varžytynių paskelbimo iki jų pradžios turi praeiti ne mažiau kaip vienas mėnuo, jei tai nekilnojamas ar kitas įstatymu nustatyta tvarka registruotas turtas, arba turtas, kurio vieneto vertę viršija 100 000 litų. Kitam turtui yra sutrumpintas paskelbimo apie jo pardavimą iš varžytynių terminas - dvidešimt dienų.

Turto realizavimas tai svarbus vykdymo proceso etapas, kurio metu įgyvendinamos priverstinio poveikio priemones. Norėdamas paruošti turtą realizavimui, antstolis turi ne tik surasti areštuotiną turtą, jį aprašyti, bei teisingai įvertinti (kiekvieno daikto skyrium ir viso areštuojamo turto vertę). Pagrindinis reikalavimas antstoliui šiame etape turto aprašyti tiek, kiek jo reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti, kartu turi būti atsižvelgiama į išieškojimo pobūdį, areštuoto turto paklausą ir galimybę jį realizuoti. Pagal CPK.. str. Areaštuojant turtą skolininkas turi teisę pareikšti teismo antstoliui į kuriuos daiktus reikia nukreipti išieškojimą pirmiausia.

Turto pardavimas iš varžytynių tai vienas pirmųjų ir iki šiol dominuojantis priverstinio turto realizavimo būdas. Tačiau tam tikras turtas negali būti parduodamas iš varžytynių, todėl CPK numato ir kitus būdus. Vertybiniai popieriai parduodami per vertybinius popierius viešosios apyvartos tarpininkus. Tokios įmonės realizuoja ir brangiuosius metalus bei brangakmenius. Praktika rodo, kad tokie būdai pasitaiko retai, todėl jų reglamentavimas nėra labai išsamus. Galbūt antstoliai vengia areštuoti tokį turtą dėl nepakankamo teisinio reglamentavimo ir galimų problematiškų situacijų atsiradimo.

Turto realizavimas - svarbus turto realizavimo etapas. Nuo jame atliktų veiksmų priklauso viso vykdymo proceso efektyvumas. Bet svarbu ne tik formaliai realizuoti turtą, bet ir maksimaliai patenkinti visų šalis: antstolio, išieškotojo ir skolininko interesus. Antstoliai, siekdami greitai gauti reikiamą sumą už turto realizavimą, neretai pažeidžia skolininko interesus, nes turtas dažniausiai parduodamas už žymiai mažesnę, nei rinkos, kainą. Tačiau nei įstatymuose, nei teismų praktikoje nėra nustatyta „žymiai mažesnės kainos“ sąvoka.

Apibendrinant, galima teigti, kad naujame Civilinio proceso kodekse įtvirtintas teisinis vykdymo proceso reglamentavimas iš esmės skiriasi nuo senajame kodekse įtvirtinto reglamentavimo. Jame, atsižvelgiant į ekonomines, politines ir socialines realijas. Taip Europos Sąjungoje deklaruojamas Subalansuotos vykdymo proceso šalis - išieškotojo ir skolininko teisės. Nustatyta informacijos apie skolininko turtą pateikimo tvarka sudaro prielaidas supaprastinti skolininko turto paiešką. Reglamentuotas vertėjo, kviestinių, eksperto dalyvavimas vykdant teismų sprendimus, nustatytos šių asmenų procesinės teisės ir pareigos. Pakeistos raginimo įvykdyti sprendimą geruoju įteikimo skolininkui sąlygos iš esmės užkerta kelią proceso vilkinimui šioje vykdymo stadijoje. Turto arešto, pardavimo iš varžytynių procedūros detaliai reglamentuotos. Sudarytos teisinės prielaidos vykdymo proceso šalims aktyviai dalyvauti parenkant turtą, į kurį nukreipiamas išieškojimas, areštuojant šį turtą ir jį realizuoja...

tags: #tinklapis #yra #turtas