Teismingumas pagal turto ginčo objekto buvimo vietą

Šiandien itin aktualus teisės į teisminę gynybą disertacijoje analizuojamų klausimų teisingas interpretavimas praktikoje. Temos aktualumas - aktyvėjant mobiliam žmonių gyvenimo ir verslo būdui - tarptautinio teismingumo sąvoka įgauna vis didesnę svarbą. Darbo aktualumas grindžiamas skirtingų valstybių nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintais skirtingais tarptautinio teismingumo nustatymo kriterijais, kurių pagrindiniai dažnai yra nuolatinė gyvenamoji ar gyvenamoji vieta, prievolės įvykdymo vieta.

Tarptautinio teismingumo unikalumas, o kartu temos problematiškumas pasireiškia būtent gebėjime tarpusavyje derinti kelis nacionalinius skirtingas teisines sistemas teismingumo taisykles, nors iš pirmo žvilgsnio žvelgiant - jų suderinamumas praktiškai neįmanomas. Atsižvelgiant į darbo apimtį - analizuojamas tik vienas CPK straipsnis. Pagrindiniai darbo tyrimo šaltiniai: LR teismų praktika, LR Konstitucija, LR CPK, LAT teisėjų senato nutarimas Nr. 28, Briuselis I. Pateikti tyrimo išvadas, suformuluoti pasikliavimus.

Moksliniam tyrimui pasirinktas objektas yra novatoriškas ir kompleksiškai Lietuvoje nebuvo nagrinėtas. Tačiau kai kurie atskiri su nagrinėjama tema susiję klausimai civilinio proceso vadovėliuose, nors ir epizodiškai, buvo nagrinėjami. Civilinio proceso kodekso komentare, taip pat trumpai pateikti kai kurie paaiškinimai nagrinėjama tema. Tačiau teisės į teisminę gynybą turinys paprastai nėra atskleidžiamas.

Teisės į teisminę gynybą samprata ir turinys

Lietuvos civilinio proceso teisės doktrinoje, teisės į teisminę gynybą sampratai didesnį dėmesį savo darbuose skyrė S. Vėlyvis. Vieną disertacijos dalį aptariant apeliacijos teisę į teisminę gynybą kontekste, skyrė ir G. Ambrasaitė. E. Stauskienė disertacijoje "Teismo vaidmuo vykdymo procese", taip pat trumpai aptarė vykdymo proceso ir teisės į teisminę gynybą santykį. V. Mikuckienė vieną disertacijos skyrių skyrė teisei kreiptis į teismą tvarkai bankroto bylose. O R. Norkus disertacijoje aptarė kreipimosi į teismą tvarką sumariniame procese. Kai kuriuos su teise į teisminę gynybą, su teise kreiptis į teismą susijusius klausimus administraciniame procese daktaro disertacijoje "Asmens teisė į teisminę gynybą ir jos įgyvendinimo probleminiai aspektai Lietuvos administraciniuose teismuose", aptarė D. Poška.

Valstybė, prisiėmusi pareigą užtikrinti materialines subjektines teises ar įstatymų saugomus interesus, tai įgyvendina užtikrindama kiekvienam teisės subjektui teisminę jo pažeistų teisių ir interesų gynybą bei priimto teismo sprendimo įvykdymą prievarta. Moksliniam tyrimui pasirinktas objektas yra novatoriškas ir kompleksiškai Lietuvoje nebuvo nagrinėtas. Tačiau kai kurie atskiri su nagrinėjama tema susiję klausimai civilinio proceso vadovėliuose, nors ir epizodiškai, buvo nagrinėjami. Civilinio proceso kodekso komentare, taip pat trumpai pateikti kai kurie paaiškinimai nagrinėjama tema. Tačiau teisės į teisminę gynybą turinys paprastai nėra atskleidžiamas.

Teisė į teisminę gynybą

Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į teisminę gynybą tiek jos turinio, tiek jos taikymo apimties požiūriu, todėl daugeliui valstybių, Konvencijos dalyvių, šios teisės teisingas taikymas buvo itin sudėtingas. Šias problemas turėjo išspręsti Europos Žmogaus Teisių Teismas. Tai sąlygojo didelę šio Teismo praktikos apimtį, kuri nebuvo nuosekli, o tai reiškia, kad valstybės, Konvencijos dalyvės, buvo nepajėgios tinkamai ją interpretuoti ir tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, kuriuose konstatuoti teisės į teisminę gynybą, teisės į teisingą teismą pažeidimai, atskleidžia nacionalinės teisės taikymo problemas.

Siekiant teisę į teisminę gynybą padaryti prieinamesnę ir efektyvesnę, civilinio proceso teisėje buvo įtvirtinti teisminės gynybos prieinamumo, teisės į tinkamą teismo procesą principai. Šie principai dominuoja daugumos valstybių civilinio proceso teisėje. Tam, kad teisminė gynyba būtų realiai įgyvendinama ir vyktų tinkamas teismo procesas, civilinio proceso įstatymai detalizuoja konstitucinę teisę kreiptis į teismą ir nustato kreipimosi į teismą tvarką. Ši tvarka, taip pat padeda užtikrinti kreipimosi į teismą teisėtumą. Kad teisė į teisminę gynybą būtų reali ir efektyvi subjektinių teisių ir įstatymo saugomų interesų gynimo garantija, neužtenka šiai teisei suteikti tarptautinę ir konstitucinę galią. Dar būtina suvokti ir sąvokos "teisės į teisminę gynybą", įtvirtintos minėtuose dokumentuose, turinį.

Teisminė gynyba yra neatsiejamai susijusi su teise kreiptis į teismą teisminės gynybos, kadangi teisminis procesas neįmanomas be kreipimosi į teismą. Todėl akivaizdu, kad valstybė turi garantuoti ir užtikrinti teisę kreiptis į teismą. Neatsitiktinai Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad teisė kreiptis į teismą yra vienas iš valstybės pripažinimo teisine, kriterijų, todėl galimybės kreiptis į teismą nebuvimas kelia abejonių, ar valstybė, kurioje ši teisė ribojama ar nepripažįstama, yra teisinė. Teisės kreiptis į teismą reikalavimus ne kartą pabrėžė ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nurodydamas, kad jei kokios nors aplinkybės pasunkintų ar padarytų neįmanomą galimybę realiai pasinaudoti teise į teisminę gynybą, tektų pripažinti šios konstitucinės teisės deklaratyvumą [...].

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje numatyta, kad kiekvienas asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Šios teisės svarbą pabrėžia ir tarptautiniai teisės aktai, pavyzdžiui, 1953 metais įsigaliojusi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kurios 6 straipsnio pirmoje dalyje nurodyta, kad nustatant kiekvieno asmens civilines teises ir pareigas [& ] asmuo turi teisę, kad jo byla lygybės ir viešumo sąlygomis per protingą terminą išnagrinėtų pagal įstatymą sudarytas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Valstybė, teismui pavedusi vykdyti teisingumą, kartu privalo užtikrinti, kad teisminė gynyba būtų prieinama, o subjektinės teisės ir įstatymo saugomi interesai tinkamai apginti.

Šios pozicijos dar labiau pabrėžia teisės kreiptis į teismą svarbą valstybėje. Valstybė, pabrėždama šios teisės išskirtinį pobūdį ir svarbą, šiai teisei suteikė konstitucinį rangą. Teisės kreiptis į teismą realizavimas neapsiriboja vien tik ieškinio teisena. Įvardintos priežastys paskatino autorę darbe pasirinktą temą nagrinėti kompleksiškai, atsižvelgiant į abi civilinio proceso teisenas bei į atskiras kategorijas bylų nagrinėjimo ypatumus.

Disertacijos tyrimo objektas - teisės į teisminę gynybą samprata ir turinys. Teisę į teisminę gynybą ir teisę kreiptis į teismą galima analizuoti įvairiais aspektais: tiek civilinio proceso teisens atžvilgiu, tiek vertinant šios teisės ribojimus bei garantijas ir pan. Pirmiausia, disertacijoje siekiama išanalizuoti teisės į teisminę gynybą turinį. Tyrimui keliamas tikslas lėmė tai, kad darbe nėra siekiama išanalizuoti visus be išimties su teismine gynyba bei su teise kreiptis į teismą susijusius klausimus.

Dauguma šių klausimų susiję beveik su visu civiliniu procesu, todėl analizuojami tik aktualiausi klausimai, kurie teorijoje nenagrinėti arba nagrinėti labai paviršutiniškai ir kelia neaiškumų. Tai, kad civilinio proceso teisės moksle teisė kreiptis į teismą dažniausiai aptariama tik ieškinio teisenoje, o įstatymų leidėjas, įtvirtindamas atsisakymo priimti ieškinį pagrindus, susietus su teisės kreiptis į teismą nebuvimu arba su šios teisės netinkamu realizavimu, nenurodo, kurie atsisakymo priimti ieškinį pagrindai taikomi ieškinio, o kurie ir ypatingajai teisenai, paskatino mus teisė kreiptis į teismą analizuoti abiejų civilinio proceso teisens atžvilgiu.

Darbo tikslas ir uždaviniai

Darbo tikslas - atskleisti teisės į teisminę gynybą sampratą ir jos turinį bei teisės kreiptis į teismą prielaidas ir šios teisės tinkamo realizavimo sąlygas pobūdį ieškinio ir ypatingojoje teisenoje. Darbo struktūrą lėmė tyrimo tikslas ir uždaviniai. Disertaciją sudaro įvadas, tyrimo apžvalga, darbo metodologija, keturios dėstomosios - tiriamosios dalys, išvados ir pasikliavimai, santrauka, naudotos literatūros sąrašas ir autorės mokslinės publikacijos, disertacijos tema, sąrašas. Dvi pirmosios disertacijos dalys yra teorinės, be kurių būtų sunku nustatyti teisės kreiptis į teismą prielaidas ir šios teisės tinkamo realizavimo sąlygas esmę ir paskirtį.

Pirmojoje disertacijos dalyje nagrinėjame teisės į teisminę gynybą sampratą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir kitų tarptautinių dokumentų nuostatas, teisės į teisminę gynybą prigimties mokslines koncepcijas. Šios analizės išdavoje nustatome, kad į teisės į teisminę gynybą turinį įeina teisė kreiptis į teismą, kuri yra būtina teisės į teisminę gynybą realizavimui. Teisė į teisminę gynybą yra platesnio turinio, nei teisė kreiptis į teismą ir šios sąvokos negali būti tapatinamos. Į teisės į teisminę gynybą turinį įeina ir visos Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintos proceso garantijos.

Antrojoje disertacijos dalyje analizuojama teisės kreiptis į teismą samprata bei teisės kreiptis į teismą prielaidos ir šios teisės tinkamo realizavimo sąlygos samprata ir jų pažeidimo teisiniai padariniai. Šioms teisės kreiptis į teismą prielaidoms. Šios visas ieškinio teisenos bylas ir kai kurias ypatingosios teisenos bylas, taip pat, kurios yra išskirtinės, būdingos tik kai kurioms ieškinio teisenos byloms.

Tyrimo šaltiniai

Pagrindinis disertacijoje naudojamas norminis tyrimo šaltinis - 2002 m. LR CPK. Darbe analizuojamos ir iki tol galiojusio 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos bei susijusi teismų praktika, kiek tai reikalinga su nagrinėjama tema susijusiems klausimams atskleisti. Šis atskleidimui, naudojamasi ne tik 1964 m. CPK, bet ir kitais Lietuvoje galiojusiais teisės aktais - Rusijos Civilinės teisenos įstatymu, RTFSR civilinio proceso kodeksu, 1961 m. TSR Sąjungos ir Sąjunginių Respublikų civilinio proceso pagrindais ir kt. Svarbią reikšmę atliekant tyrimą turėjo Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų teisės aktų nuostatų analizė.

Kaip tyrimo šaltiniai darbe naudojami ir tarptautiniai teisės aktai - 1966 metų Tarptautinis pilietinis ir politinis teisių paktas, 1953 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir kt. Siekiant atskleisti teisės į teisminę gynybą ir teisės kreiptis į teismą turinį, naudojamasi teisės doktrina - mokslinėmis monografijomis, teisės aktų komentarais, moksliniais straipsniais, vadovėliais. Lietuvoje tam tikrus su teismine gynyba susijusius klausimus savo darbuose analizavo S. Vėlyvis, VI. Vėlys, V. Mikelėnas, V. Nekrošius, A. Driukas, G. Ambrasaitė, N. Kaminskienė, E. Stauskienė, V. Vadapalas, S. Katuoka, G. Goda, K. Šilinskas, D. Žalienė, L. Žukauskienė ir kt. UŽsienyje - O. Bülovas, V. Mutheris, F. Windscheidas, A. Wachas, F. K. Savigny, P. Pogonowskis, M. A. Žius, N. I. Avdejenko, L. I. Povolockis, A. F. Kleinmanas, A. A. Dobrovolskis, N. B. Zeideris, P. Van Dijkas, D. J. Harris, D. Gomienas, C. Ovey, S. Trechselis, S. Stavrosas, J. Herbergas, G. Letsas, A. Mowbray, A. H. Robertsonas ir kiti.

Tyrimo rezultatai yra naudojami skaitant paskaitas bei vedant praktinius užsiėmimus Mykolo Romerio universiteto studentams studijų disciplinoje "Civilinio proceso teisė". Tyrimo rezultats aprobavimas. Disertacija apsvarstyta Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Civilinio proceso teisės katedroje. Valstybė, prisiėmusi pareigą užtikrinti materialines subjektines teises ar įstatymų saugomus interesus, tai įgyvendina užtikrindama kiekvienam teisės subjektui teisminę jo pažeistų teisių ir interesų gynybą bei priimto teismo sprendimo įvykdymą prievarta. Šiems teisių ar įstatymų saugomų interesų atkūrimas.

Ši nuostata plėtojama pasauliniu mastu ir įtvirtinta tiek nacionaliniuose, tiek tarptautiniuose teisės šaltiniuose. Šias taisykles - juntamas siekis atrasti universalias, visoms valstybėms priimtinas taisykles. ES teisės aktai įtvirtinti LR Konstitucijoje kaip jos sudedamoji dalis, kurie turi viršenybę tiek prieš nacionalinę, tiek dažnu atveju prieš tarptautinę teisę ir visose valstybėse narėse taikomi tiesiogiai visa apimtimi. Tarptautinės sutartys LR teritorijoje turi įstatymo galią ir, jei įsigaliojusi LR Seimo ratifikuota tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu LR įstatymai ar kiti LR teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, yra taikomos LR Seimo ratifikuotos tarptautinės sutarties nuostatos.

Ši įstatymų sintezė, tarpusavyje derinant LR Konstitucijos 138 str. Šis įstatymo 11 str. 2 dalį bei 12 str. aiškiai - šioms LR tarptautinės sutarties, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, nuostatoms, o ne nacionalinei teisei. Kita vertus, "[k]ai yra daugiašalė ir dvišalė tarptautinė sutartis teismingumo klausimais, prioritetas suteikiamas daugiašalėje tarptautinėje sutartyje nustatytoms teismingumo taisyklėms, išskyrus atvejus, kai daugiašalė tarptautinė sutartis numato, jog ji neturi įtakos valstybių - sutarties dalyvių - sudarytoms dvišalėms tarptautinėms sutartims".

Teoriškai aktualus JAV inicijuotas visuotinės Hagos konvencijos (teisės akts) projektas dėl teismingumo ir teismų sprendimų pripažinimo bei vykdymo, kuris dėl principinių dalykų liko neįgyvendintas. Iš šio grupavimo akivaizdi perskyra tarp tarptautinės ir nacionalinės teisės bei teismingumo. Nacionalinio teismingumo sąvoka įtvirtinta CPK 781 str. ir teisės doktrinoje suvokiama kaip vienos valstybės jurisdikcijos teismų nacionalinė kompetencija, nevaržoma kitų valstybių, o kartu ir neturinti įtakos joms. Šis arba jos nėra ES valstybės narės, turi juos gerbti.

Kalbant apie bylas su užsienio elementu, kurių kaskart vis daugėja, vartojamas Lietuvos teisės mokslo doktrinoje dar neįtvirtintas, bet pagrįstai reikalingas, tarptautinio teismingumo terminas. Tarptautinio teismingumo specifika yra ta, kad susidariusi situacija reikalauja tarpusavyje derinti dvi ar net daugiau skirtingų valstybių nacionalines teises sistemas, kurios dažnai būna nesuderinamos. Šis ir kurios nėra ES valstybės narės, subjekts, turint omeny, kad kiekviena valstybė turi savitus nacionalinius teismingumo kriterijus? Šis? Šis pretenduoja abi valstybės. Šio pobūdžio. Pagal LR CPK 787 str. pakanka Lietuvoje turėti turto, kad byla būtų priskirtina LR teismų jurisdikcijai. Šio sąsajos su tuo turtu, būsimos bylinėjimosi išlaidos ir turto vertės praporcingumas, kiti niuansai, reikšmingi bylos teismingumo problemai išspręsti. Šios peržengti nacionaliaškumo ribas ir įtakoti kitos valstybės teisę.

Šiame CPK griežtai draudžiama. Pagal CPK 782 str. kiekvienu atveju nacionalinis teismas gavęs ieškinį (su užsienio elementu) ex officio (savo iniciatyva) privalo patikrinti, ar byla teisminga LR teismams, t. y. Jo išsprendimas byloje priklauso Lietuvos teismų jurisdikcijai. Šis pretenduoja nagrinėti kelios valstybės teismai. Teismas, spręsdamas, ar byla su užsienio elementu yra teisminga Lietuvos teismams, taip pat turi apsvarstyti klausimą, ar priimtas byloje sprendimas būtų pripažįstamas ir vykdomas užsienio valstybėje, juolab, jeigu Lietuva su ta valstybe nėra sudariusi tarptautinės sutarties dėl teisinės pagalbos. Šis nors teismas ir atliko savo pareigą apsvarstyti. Tačiau įstatymų kūrimas negali būti paremtas prielaidomis jeigu, galbūt. Tokiu atveju teismas turi aiškintis, ar byla nėra teisminga atsakovo gyvenamosios vietos valstybės teismui.

Jeigu ji yra teisminga ir tos valstybės teismui, teismas, vadovaudamasis CPK 137 straipsnio antrosios dalies 2 punktu, gali atsisakyti priimti pareiškimą ir pasikliauti ieškovui kreiptis į užsienio valstybę, kurioje reikės vykdyti teismo sprendimą, teismą, išskyrus atvejus, kai pagal CPK normas byla priklauso išimtinei Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai. Šis teiginys aiškiai nesuderinamas su darbe nagrinėjamo CPK 787 str. Šis, tad iškyla grėsmė, kad užsienio valstybės priimtas sprendimas gali likti neįgyvendintas, automatiškai gali būti ar bus taikoma forum non conveniens doktrina. Tačiau kyla klausimas: kam kuriami/reikalingi įstatymai, jei jais praktiškai neįmanoma pasinaudoti? Arba, jei iš suteiktos teisės rinktis - atsisakyti priimti arba priimti pareiškimą - pasinaudotume galimybe priimti pareiškimą, nors akivaizdu, kad išnagrinėjus bylą teismo sprendimas užsienio valstybėje gali būti nevykdytas, ar tai neprieštarautų teismo pareigai ex officio patikrinti dėl teismo sprendimo pripažinimo ir vykdymo užsienio valstybėje ir, ko verta teismo pareiga patikrinti, jei gavus neigiamą atsakymą elgiamasi taip pat kaip ir teigiamo atsakymo atveju?

Kitas klausimas: kokios pasikliavimo ieškovui kreiptis į užsienio valstybės teismą pagal atsakovo gyvenamąją vietą, kuriame reikėtų vykdyti teismo sprendimą teisinės pasekmės? Tai tik pasikliavimas, kurio galima atsisakyti, ar teismo motyvuotas atsisakymas, užkertantis kelią tolimesniam procesui į pažeistų subjektinių teisių gynimą, deklaruojamą Konstitucijoje, priimti pareiškimą dėl bylos nagrinėjimo pagal CPK 787 str. įtvirtintą vieną iš alternatyvių nacionalinio teismingumo kriterijų? Kalbant apie teismo atsisakymą priimti ieškinio pareiškimą, pažymėtina, kad taikytina teisė, t. Žvelgiant iš CPK 787 str. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo mintis, kad "[t]eismas, spręsdamas teismingumo klausimą, turi atsižvelgti į šalis ir įrodymus buvimo vietą. Jeigu ir atsakovas, ir dauguma įrodymų yra užsienio valstybėje, su kuria Lietuva nėra pasirašiusi tarptautinės dvišalės sutarties dėl teisinės pagalbos, išnagrinėti bylą Lietuvos teisme būtų labai sudėtinga. Tokiu atveju, jeigu byla nepriklauso išimtinei Lietuvos teismų jurisdikcijai, o yra teisminga ir atsakovo bei daugumos įrodymų buvimo vietos valstybės teismams, pareiškimą, vadovaujantis Lietuvos [CPK 137 str. antrosios dalies 2 punktu], reikėtų atsisakyti priimti pasikliaujant ieškovui kreiptis į atitinkamos užsienio valstybės teismą".

Tokios sąlygos, nors yra pagrįstos ir logiškos, darbe nagrinėjamas straipsnis nereikalauja, nors naujasis CPK buvo parengtas keletą metų vėliau nei pasirodė minėtas Senato nutarimas į kurį, deja, nebuvo atsižvelgta. Tačiau išlieka tas pats klausimas: kam kurti numatomai ydingus įstatymus? Šio dalykas yra prievolė, kuri atsirado Lietuvoje. Šis, siekiant išvengti galimai nevykdyto užsienio valstybės sprendimo, byla gali būti arba/ir bus nagrinėjama pagal atsakovo gyvenamąją vietą, kas iškreipia, apsunkina ar net užkerta ieškovo teisę kreiptis į teismą ginant pažeistas teises. Šiai. Be kita ko, teismui suteiktoje teisėje savo nuožiūra rinkti, kurią bylą priskirti LR, o kurią užsienio valstybės teismų kompetencijai - galima įžvelgti teismų nešališkumo principo pažeidimą ar bent jau galimą piktnaudžiavimą teismams suteiktomis laisvėmis. Šiuo atveju nacionaliniai įstatymai ir Senato nutarimai kur kas palankesni atsakovui, nei ieškovui, tad apie (šalis procesinis teisių) lygiateisiškumo principą nėra nei ko kalbėti. Šioje silpnesnioji šalis, kurios interesai ir teisės įstatymų labiau ginamos, yra atsakovas, kuo akivaizdžiai prieštaraujama tiesioginiams teisės šaltiniams - visuomenės pamatiniams idėjoms bei pagrindiniams teisės principams.

Išvados

Analizuojant, ar LR CPK 787 str. Šio ryšio su teismo valstybe. Princips svarba pabrėžiama ir tarptautiniu...

tags: #teismingumas #pagal #turto #ginco #objekto #buvimo