Valstybinio Turto Privatizavimas: Teorija, Praktika ir Perspektyvos Lietuvoje

Privatizacija - tai valstybinės, savivaldybių ar visuomeninės nuosavybės (įmonių, jų padalinių ir turto, akcijų, gyvenamųjų namų ir butų, žemės, gamtinių išteklių ir kitos) perdavimas privačių subjektų nuosavybėn. Tai taip pat apima šio turto valdymo perleidimą privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims.

Privatizacijos šalininkai teigia, kad privačios įmonės veikia efektyviau ir valdomos geriau nei valstybės ir savivaldybių įmonės. Jie pabrėžia, kad privačios įmonės gamina daugiau ir geresnės kokybės prekių bei paslaugų, jose didesnis darbo našumas, mažesnės gamybos sąnaudos ir greičiau diegiamos modernios technologijos bei nauji vadybos metodai.

Privatizacija pasaulyje

Privatizacijos Istorija ir Pasaulinė Patirtis

Privatizacijos sąvoka pradėta vartoti XX a. viduryje. Didžiausią poveikį privatizacijos populiarinimui visame pasaulyje padarė M. Thatcher vyriausybės Didžiojoje Britanijoje 9 dešimtmetyje įgyvendinta plati privatizacijos programa (tečerizmas).

Jos metu buvo privatizuota apie 60 % viso viešojo ekonomikos sektoriaus: naftos (British Petroleum), dujų, akmens anglių gavybos, energetikos, telefoninio ryšio, geležinkelių ir oro (British Airways) transporto, plieno (British Steel Corporation), automobilių pramonės, laivų statybos ir kitų šakų valstybinės įmonės, valstybiniai ir municipaliniai būstai, kuriuos įsigijo juose gyvenantys asmenys 20-80 % pigiau už rinkos kainą.

Iki 9 dešimtmečio pabaigos pagal Didžiosios Britanijos pavyzdį privatizaciją t. p. pradėjo įgyvendinti Prancūzija (bankai, telekomunikacijų, stiklo gamybos ir kitos bendrovės), Japonija (telekomunikacijų monopolija Nippon Telegraph and Telephone Corporation, geležinkelių, oro transporto, tabako pramonės įmonės), Vokietija, Australija, Argentina ir kitos šalys.

20 a. 10 dešimtmetyje-21 a. pradžioje dar didesnio masto privatizaciją įvykdė buvusios socialistinės Vidurio ir Rytų Europos bei Azijos valstybės.

Išsivysčiusiose Vakarų šalyse privatizacija apėmė iki 10 % viso ūkio, vyko pamažu ir iš esmės nepakeitė visuomenės socialinės struktūros, tuo tarpu posocialistinėse šalyse, kuriose komunistų partijų valdymo metais buvo suvalstybintas beveik visas ūkis, privatizuota 60-80 % ūkio perduodant privatiems savininkams daugumą svarbiausių ūkio šakų, privatizacijos procesas vyko sparčiau (tai kaip ekonomikos liberalizacijos apraišką skatino ir Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio banko atstovai, Vakarų valstybių vadovai) ir buvo susijęs su radikaliais ekonominiais ir socialiniais pertvarkymais.

Kaip paaiškėjo vėliau, privatizacija geriau pavyko Čekijoje, Slovėnijoje, buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, Lenkijoje, Kinijoje, Vietname, kur ji buvo vykdoma laipsniškai, ilgesnį laikotarpį. Šalys, kurios įgyvendino privatizaciją šoko terapijos būdu, patyrė daug gilesnį ekonomikos nuosmukį, nesugebėjusių veikti rinkos sąlygomis privatizuotų įmonių bankrotų bangą, masinį nedarbą, didesnes socialines problemas.

Privatizacija Lietuvoje: Etapai ir Ypatumai

Lietuvoje buvo privatizuojamos 3 svarbiausios grupės objektų (skirtinga tvarka): valstybinės įmonės, valstybinis butų fondas, kolūkių ir tarybinių ūkių turtas.

Pirmajame etape (vadinamosios pirminės privatizacijos) visiems šalies piliečiams nemokamai išdalyti investiciniai čekiai, kurie tapo privatizacijos pagrindine priemone (nuvertėjus gyventojų santaupoms SSRS rubliais dauguma jų neturėjo lėšų privatizuoti valstybės ir savivaldybių turto už pinigus). 1992 leidus parduoti investicinius čekius kitiems asmenims ir investicinėms bendrovėms privatizacija paspartėjo.

Oficialiai privatizacijos svarbiausias tikslas buvo padaryti visus piliečius buvusio valstybinio turto savininkais. Valstybinių įmonių privatizacija buvo vykdoma skelbiant viešą įmonės akcijų pasirašymą ar konkursą geriausiam verslo planui parengti (didelės ir vidutinės įmonės), parduodant įmones ir jų turtą viešuose ar uždaruose (dalyvaujant tik tos srities išsilavinimą turintiems potencialiems pirkėjams, pvz., privatizuojant medicinos, farmacijos, žiniasklaidos įmones) aukcionuose (mažesni iki 30 000 litų vertės objektai), rengiant už konvertuojamąją valiutą parduodamų objektų viešuosius konkursus.

Privatizuojamų įmonių darbuotojams lengvatinėmis sąlygomis leista įsigyti ne mažiau kaip 10 % įmonės akcijų, vėliau jų dalis padidinta iki 50 % (praktiškai jas dažnai supirkdavo įmonių vadovybė), 11-50 % akcijų turėjo likti valstybei.

Valstybinius butus galėjo įsigyti visi juos nuomojantys gyventojai. 1991-92 privatizuoti beveik visi gyvenamieji pastatai, 99 % kolūkių ir tarybinių ūkių turto (SSRS okupacijos metais nacionalizuota žemė, kitas išlikęs nekilnojamasis turtas grąžintas buvusiems savininkams ar jų įpėdiniams natūra, pinigais ar kitu lygiaverčiu turtu, o bendruoju kolūkių ir tarybinių ūkių darbu sukurtą turtą privatizavo jų darbuotojai), dauguma mažų prekybos, viešojo maitinimo, buitinio aptarnavimo įmonių.

Privatizacijos procesą ideologiniais ir politiniais motyvais dažnai siekta vykdyti kuo skubiau, nepagrįstai sumažinant privatizuojamų objektų kainas. Investiciniai čekiai labai nuvertėjo, didelė dalis valstybinio turto privatizuota už abejotinos kilmės pinigus, privatizacijos procese aktyviai dalyvavo buvusi sovietinė nomenklatūra ir nusikalstamos struktūros.

Vienos privatizuotos įmonės iš tikrųjų pradėjo efektyviau naudoti jų turimą ekonominį potencialą, padidino gaminamų prekių ir teikiamų paslaugų įvairovę ir kokybę, kitos, priešingai, jau per kelis mėnesius ar metus po privatizacijos patyrė finansinių sunkumų, sumažino darbuotojų skaičių ar nemokėjo jiems darbo užmokesčio, galiausiai pakeitė ekonominės veiklos profilį, buvo suskaidytos į mažesnes bendroves ar bankrutavo.

Iš viso 1991-95 privatizuota 5714 įmonių, iš jų 2928 (didelės ir vidutinės įmonės) - viešo akcijų pasirašymo būdu, 2726 (mažesni objektai) - parduota aukcionuose, 12 - pagal geriausio verslo plano konkursą, 48 - už laisvai konvertuojamą valiutą.

Antrajame etape (nuo 1996) valstybės ir savivaldybių turtas parduodamas už pinigus rinkos verte, įsigyti jį gali lygiomis teisėmis ir Lietuvos, ir užsienio šalių fiziniai ir juridiniai asmenys. Investiciniai čekiai galėjo būti naudojami tik iki 1998 pabaigos žemei, gyvenamosioms patalpoms ir kai kuriems kitiems objektams (išskyrus įmones ir jų turtą) privatizuoti.

Privatizaciją reglamentuoja Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas (1997, nauja redakcija 2014 - Valstybei ir savivaldybėms priklausančių akcijų privatizavimo įstatymas), pagal kurį numatyti 6 galimi privatizacijos būdai:

• Viešas akcijų pardavimas (bendrovių akcijos platinamos Lietuvos ar užsienio šalių vertybinių popierių rinkose).
• Viešas aukcionas (dalyvaujančių potencialių pirkėjų skaičius neribojamas, o laimėtoju pripažįstamas didžiausią kainą pasiūlęs aukciono dalyvis).
• Viešas konkursas (konkurso dalyviai, kurių skaičius neribojamas, raštu pateikia kainos ir investicijų pasiūlymus, o laimėtoju pripažįstamas dalyvis, kurio pasiūlymas yra geriausias).
• Tiesioginės derybos (derybos su vienu ar keliais pasirinktais potencialiais pirkėjais, kurie raštu pateikia kainos ir investicijų pasiūlymus, o laimėtoju pripažįstamas dalyvis, kurio pasiūlymas yra geriausias).
• Valstybės ar savivaldybės kontrolės perdavimas jų kontroliuojamoje įmonėje (naujų konvertuojamųjų obligacijų ar akcijų išleidimas, dėl kurių valstybės ar savivaldybės įmonės kapitalo dalis tampa mažesnė kaip du trečdaliai, pusė ar trečdalis akcijų, suteikiančių balso teisę, o privataus kapitalo dalis atitinkamai padidėja).
• Nuoma su išsipirkimu (potencialus pirkėjas išsinuomoja materialųjį ilgalaikį turtą, o visiškai sumokėjęs už jį tampa jo savininku).

Tam pačiam objektui gali būti derinama 2 ar daugiau skirtingų privatizacijos būdų.

Už privatizuotą objektą pirkėjas turi sumokėti iš karto arba dalimis: už nuomos su išsipirkimu būdu privatizuotą materialųjį ilgalaikį turtą - iki dešimties metų, privatizuotą kitais būdais - iki dvejų metų, už akcijas - iki penkerių metų laikotarpiu.

Privatizuota daugiau didelių įmonių: 1996 - Lifosa, 1998 - Lietuvos telekomas (2006-17 TEO LT, 2017 tapo Telia Lietuva dalimi, didžiausias privatizacijos sandoris Lietuvoje, už 60 % įmonės akcijų gauta 2,04 mlrd. litų), 1999 - Mažeikių nafta (vienas kontroversiškiausių privatizacijos atvejų, sukėlęs šalyje politinę krizę), Lietuvos draudimas, 2001 - Lietuvos taupomasis bankas, 2002 - Lietuvos žemės ūkio bankas (vėliau DNB bankas, 2017 tapo Luminor Bank dalimi), 2003-04 - alkoholinių gėrimų gamybos bendrovės (Alita, Anykščių vynas, Stumbras, Vilniaus degtinė), Lietuvos dujos, 2005 - Lietuvos avialinijos ir kita.

Antrasis privatizacijos etapas vyko sklandžiau už pirmąjį, davė daugiau pajamų valstybei ir savivaldybėms, padidino užsienio investicijų Lietuvoje mastą. Dauguma privatizuotų įmonių nebuvo suskaidytos, sėkmingai tęsia veiklą, gerina savo finansinius rodiklius ir paslaugų kokybę.

Įvyko dalinė viešųjų paslaugų privatizacija (ypač teisinių, komunalinių). Privatizacija tęsiasi ir 21 a. Lietuvos visuomenė privatizacijos rezultatus vertina labai prieštaringai.

Privatizacija dažnai kritikuojama dėl to, kad buvo vykdoma skubotai (dauguma gyventojų nespėjo susiorientuoti kintančioje ekonominėje aplinkoje ir tinkamai panaudoti turimus investicinius čekius ir pinigus) ir neskaidriai (privatizacijos procesui, ypač jo pradžioje, valstybinių įmonių ir kolūkių vadovai, biurokratai, politikai, šešėlinės ekonomikos atstovai turėjo didesnę įtaką nei paprasti piliečiai).

Teisinis Privatizacijos Reguliavimas

Privatizavimo sandoryje turi būti nustatyti ne mažesni kaip 0,05 procento dydžio delspinigiai už pirkėjo praleistą piniginių įsipareigojimų įvykdymo terminą, delspinigius skaičiuojant už kiekvieną pradelstą dieną. Taip pat numatomos adekvačios padarytai žalai teisinės pasekmės pirkėjui, jeigu jis nevykdytų prisiimtų įsipareigojimų, tarp jų privatizavimo sandorio nutraukimas, kai nevykdomos privatizavimo sandoryje nustatytos sąlygos, įsipareigojimai ir (ar) prievolių užtikrinimo priemonės, taip pat privatizavimo objekto valdytojo atsakomybė už prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą.

Pardavėjui nutraukus sutartį, kai pirkėjas jos nevykdo ar vykdo netinkamai, privatizavimo objektas grąžinamas pardavėjo nuosavybėn, o pirkėjo sumokėta privatizavimo objekto pirkimo kainos dalis kartu su pradine įmoka, išskaičius pardavėjo patirtus nuostolius, įskaitant netesybas, grąžinama pirkėjui.

Svarbūs įstatymai, reglamentuojantys privatizavimą:

• 2018 05 17 įstatymu Nr. (TAR, 2018, Nr.
• 2022 06 30 įstatymu Nr. (TAR, 2022, Nr.

Pagrindiniai privatizacijos pranašumai:

• Efektyvesnis išteklių paskirstymas.
• Skatina konkurenciją.
• Mažina valstybės biudžeto išlaidas.
• Pritraukia investicijas.

Galimos problemos:

• Socialinė nelygybė.
• Korupcija.
• Monopolijų susidarymas.
• Viešųjų paslaugų prieinamumo sumažėjimas.

tags: #teise #valstybes #turto #privatizavimo #srit