Taujėnai - jaukus miestelis, esantis už 15 kilometrų nuo Ukmergės. Nors gyventojų skaičiumi jis nepasižymi - čia jų yra kiek daugiau nei 300, miestelis gali pasigirti įspūdinga istorija, aplinka ir atgimusiu naujam gyvenimui dvaru, kuris vilioja mėgstančiuosius Lietuvos praeities paminklus.
Dvaro istorijos vingiai
Taujėnai kartu su dvaru pirmą kartą buvo paminėti 1595 metais. Pirmos žinios apie dvarą siekia 1595 metus, kai Vaitiekus Radiminskis užstatė medinius dvarelio namus Simanui Jonaičiui.
Vėlesni dvaro savininkai buvo: Ploniauskiai, Manharsai, Masalskiai. 1669 m. Halškai Masalskaitei ištekėjus už Bonifaco Paco, Taujėnai perėjo pastarajai giminei. Kiek vėliau savininkai buvo Epereišai, Radvilos. 1790 m. Taujėnus nusipirko Benediktas Marikonis, jam mirus, dvaras vėl grįžo Radviloms. Radvilų nuosavybe rūmai buvo iki 1939 metų.
Be Radvilų, Taujėnų valdos priklausė Nonhartams, Masalskiams, Eperješams. XVIII a. pabaigoje dabartinius Taujėnų dvaro rūmus pastatė Radvilų žentas grafas Benediktas Morikonis (ar Marikonis). Jis 1785 metais vedė M.Radvilaitę ir dvarą gavo kaip žmonos kraitį.
Klasicistinio stiliaus rūmus Taujėnuose pastatė Benediktas Marikonis: dvarą projektavo italų architektas, pradėjo statyti 1795-1797 metais, baigė 1802 m. Klasicistinio stiliaus rūmus ir parką projektavo italų kilmės architektas Pjetras de Rosis.
Po grafo B. Morikonio mirties Taujėnų dvaras sugrįžo Nesvyžiaus Radviloms. Dvaru rūpinosi Karolis Radvila, vėliau - jo sūnus Konstantinas. Šis paskutinis dvaro savininkas buvo aistringas medžiotojas, turėjo per 60 medžioklinių šunų. Dažnai pas jį svečiuodavosi Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, svečiai iš Anglijos, Prancūzijos, Lenkijos.
Atkūrus Lietuvos valstybingumą 1918 m., Lietuvos dvarų reforma palietė ir Radvilą. Jam paliktas dvaras ir 80 hektarų žemės. Didikas gyveno labai plačiai, rengė pokylius, negailėjo išlaidų prabangai, įvairiems poreikiams. Taip gyvendamas jis nesugebėjo tinkamai prižiūrėti žemės ir įsiskolino valstybei. 1940 m. Žemės ūkio bankas dėl skolų paskelbė dvaro varžytines.
Visai tautai tragiški sovietų okupacijos metai nepagailėjo Taujėnuose likusio paskutinio dvaro valdytojo Konstantino Radvilos. 1941-aisiais, būdamas 68 metų našlys, jis buvo ištremtas į Sibirą, ten netrukus mirė. Jo duktė Sofija pasitraukė į Didžiąją Britaniją, kita duktė Marija liko Lietuvoje, o sūnus Konstantinas (1913-1989) išvyko į Lenkiją, kur dirbo inžinieriumi. Pasakojama, kad Marija gyvenusi Vilniuje ir lankydavusi gimtąsias vietas.
Po Antrojo pasaulinio karo Taujėnų dvaras buvo naudojamas kaip tarybinio ūkio kontora. Nuo 1939 m. rūmai buvo Žemės ūkio banko žinioje. Po 1945 m. rūmų pastatai buvo naudojami tarybinio ūkio reikmėms.
Ilgą laiką Taujėnų dvaro sodyba buvo apleista.
Architektūra ir interjeras
Rūmai tūrėjo aukštą rūsį, šonuose vieno, o centrinė dalis-dviejų aukštų. Priešakiniame fasade prie piliastrais įrėminto iškyšulio pastatytas monumentalus portikas, susidedantis iš šešių kolonų. Rūmų viduje buvo 48 patalpos, 11 marmurinių židinių.
Iki mūsų dienų išlikę rūmai, kurių interjeras buvo sunaikintas karų ir pokario metais. Autentiški išlikę tik rūsiai.
„Centrinis išorinis fasadas vienintelis išliko nepakeistas, ir tuo galime didžiuotis. Kaip ir anksčiau, paradinis įėjimas į rūmus pasitinka šešiomis vienodu atstumu viena nuo kitos nutolusiomis kolonomis, jos remia sijų perdangas, papuoštas dekoratyvine juosta, bareljefais, vaizduojančiais amatus, - pasakojo šeimininkė.
Kažkada rūmų interjerą puošė Radvilų giminės portretai, skulptūros, medžioklės trofėjai, senoviniais ginklai. Vienoje menėje ant sienos kabo Sofijos Tyzenhauzaitės, rašytojos, rašiusios prancūziškai, portretas. Ant kai kurių kambarių sienų - fotografijos iš paskutinio dvaro šeimininko ir jo šeimos gyvenimo. Taip pat pateikiamas įdomus Radvilų giminės genealoginis medis su daugybe atšakų - lietuviškoji Taujėnų Radvilų šakelė užima tik nedidelį plotelį įspūdingoje garsios giminės istorijoje.
Nusileidus laiptais į vieninteles rūmuose autentiškas rūsio patalpas, akį patraukia mūriniai skliautai, kai kuriose vietose mūras specialiai paliktas neatnaujintas. Rūsyje įrengtas ir medžioklės kambarys su daugybe trofėjų, yra ir kitų eksponatų.
Parkas
Taujėnų dvaro parkas sukurtas angliškuoju stiliumi, jo didžiausia vertybė - seni ąžuolai. Parkas užima apie 25 ha plotą, atkurti tvenkiniai su kaskadomis. Angliško stiliaus parkas, buvo įveistas anksčiau, nei pastatyti nauji rūmai. Parke buvo 4 tvenkiniai, topolių, liepų alėjos, daug retų ir senų medžių. Tarpukario metais parke buvo didžiausias Lietuvoje gėlynas.
Dvaro parkas minimas nuo 1698 metų. Manoma, kad jį įkūrė Mykolas Masalkis ar Bonifacas Pacas, vėliau parką puoselėjo ir gražino B.Morikonis. Radvilos čia laikė stirnų, danielių, įvairių paukščių, o didžiajame tvenkinyje priešais dvarą - gulbių.
Taujėnų parkas peizažinis, turintis tvenkinių sistemą. Auga vietiniai ir egzotiniai augalai. Manoma, kad buvo įkurtas Mykolo Masalskio ar Bonifaco Paco, itališko stiliaus. Į angliško stiliaus peizažinį jį pertvarkė B. Morikonis. Parke, Mūšos slėnyje, buvo įrengtas požemių kompleksas - tarpusavyje sujungti rūsiai. Už kelio buvo Radvilų įveistas sodas.
Taujėnų dvaro parke atstatyta koplytėlė su Švč. Marijos skulptūra. Ji pastatyta toje vietoje, kur, remiantis istoriniais šaltiniais, Radvilų laikais buvo Lurdo Dievo Motinos koplytėlė. Didelė rotonda, kurioje mėgsta tuoktis jaunavedžiai, taip pat yra toje pat vietoje, kur buvo Radvilų laikais. Parke išlikęs rūsys su didelėmis medinėmis durimis, o teritorijoje arčiau senojo Vilniaus kelio - mūrinis bitininko namas.
Taujėnų dvaro parke yra išlikusių ir kitų statinių. Dvaro svirnas - vienintelis Lietuvoje trijų aukštų tokios paskirties statinys. Pastatui daugiau nei 250 metų, jis - saugomas paveldo objektas. Lankytojai dar gali pasigrožėti oficina, dviem kumetynais, dviem rūsiais, tvartu ir kalve.
Naujas gyvenimas
Dar prieš kelis dešimtmečius apleistas dvaras tikrai nepuošė miestelio erdvių. Tačiau Taujėnų dvarui, kaip nedaugeliui paveldo objektų Lietuvoje, pasisekė - 1995-aisiais apleistus statinius nusipirko trys broliai Stackevičiai. Paskutiniu metu Taujėnų dvarą naujam gyvenimui prikėlė privatūs savininkai, sutvarkę rūmus ir parką, restauravę svirną.
Kaip šiandien prisipažino vieno iš brolių sutuoktinė Vida, dvaro administratorė, vadybininkė ir ekskursijų vadovė, tada dar jie patys nelabai žinojo, ką su jais darys. Pirkinys nelabai džiugino: nuniokoti rūmai buvo paversti landyne, kurioje buvo kūrenami laužai, girtaujama, erdviose salėse važinėjama motociklais, perdangose tarp aukštų žiojėjo skylės. Nebuvo langų, durų, sienos apgriuvusios, aprašinėtos, apaugusios žolėmis. Vietiniai iš rūmų tempė ką galėjo - nepadėjo nei metalinės grotos ant langų, nei metalinės durys.
„Pradėjome tvarkyti tik 2005-aisiais, nes nebuvo iš valdiškų instancijų tikslios instrukcijos, ką bus leista daryti“, - pasakojo šeimininkė Vida. Sunkiausia buvo surasti banką, kuris patikėtų dvaro ateitimi. Tačiau broliai rado. Jau iš pradžių buvo aišku, kad tai bus komercinės paskirties, o ne privačiam gyvenimui skirtas objektas, nes jo plotas buvo pernelyg didelis - 2 500 kvadratinių metrų.
Dvaro atstatymas tapo Stackevičių giminės gyvenimo, kuris nė iš tolo nepriminė romantiškai įsivaizduojamos dvarininkų kasdienybės, būdu. Šeimoje netgi apie tai nekalbama, nes visi šeimynykščiai atstatinėdami dvarą dirbo juodžiausius darbus. „Norėjosi įvykdyti gyvenimo misiją - prikelti antram gyvenimui tokį įspūdingą objektą. Buvo labai įdomu tvarkyti, ruošti, įrenginėti, - dalijosi prisiminimais Vida. - Visi broliai iš tiesų turi avantiūristo gyslelę, todėl jiems buvo labai įdomu kurti ir įgyvendinti idėjas. Taigi dvarininkais mūsų nereikėtų vadinti, mes - šeimininkai.“
Ji neslėpė - verstis tenka gana sunkiai, juk reikia atiduoti paskolą. „Krutame, priimame visus kiek įmanoma renginius, šiaip taip dar gyvi. Tik žiemą būna ypač sunku, nes patalpas tenka apšildyti, - pripažino šeimininkė. - Vasarą atsigauname, nes tikrai sulaukiame daug turistų. Labai gerai, kad dvaras pritaikytas didelėms žmonių grupėms priimti.“
Anot Vidos, bėgančių metų našta jau reikalauja lėtesnio tempo, taigi labai praverstų jaunesni pagalbininkai, tačiau visi vaikai turi savo užsiėmimus, darbus. „Turime čia dirbančių žmonių, buvome atidarę savo kavinę, restoraną, dabar pavargome, juos išnuomojome kitiems“, - sakė Vida.
Taujėnų dvaras, kaip ir parkas, yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas.
Taujėniškiai didžiuojasi ne vien nuostabaus parko apsuptu dvaru, bet ir bažnyčia, kuri yra tikra Vilniaus arkikatedros kopija, tik 25 kartus mažesnė.
