Tarpukario Lietuvos kaimo sodybų architektūros bruožai

Straipsnyje siekiama nustatyti senųjų kaimo pastatų bei sodybų pobūdį buvusiame Gruzdžių valsčiuje. Darbe nagrinėjamos senųjų pastatų ypatybės, apibūdinami būdingi jų bruožai, vietiniai savitumai, kaimo pastatų tipai. Tiriami išlikę senieji kaimo pastatai bei sodybos, taip pat archyvinė medžiaga, rašytiniuose bei ikonografiniuose šaltiniuose užfiksuotos žinios.

Po įvairių istorinių pertvarkymų Gruzdžių apylinkėse šiandien dar galima aptikti pavienius senuosius pastatus ar sodybų dalis, kuriuos galima laikyti etaloniniais - praeityje būdingais šioms apylinkėms. 2004 metų vasarą Dargaičių, Šiupylių, Sauginių ir kituose kaimuose buvo aptikta keliolika senų pastatų, atspindinčių įvairių laikotarpių (XIX, XX a. pradžios ir tarpukario) liaudies architektūros vietines tradicijas. Pagal šių pastatų pobūdį bei išlikusią ikonografinę medžiagą apytikriai galima rekonstruoti daugelio (dabar jau praktiškai išnykusių) kaimų Gruzdžių valsčiaus plote pavidalą. Kaimiškos architektūros elementų tebėra išlikę ir kai kuriose Gruzdžių bei Šakynos sodybose, buvusių dvarų sodybų liekanose.

Tai liudija apie buvusius ryšius tarp anuometinių centrų ir apie plačius praeities statybos meistrų veiklos barus. Etaloninių pavyzdžių išskyrimas leido šiame darbe apibūdinti tik bendresnes kaimiškosios architektūros ypatybes. Daugybė buvusių pastatų puošybos detalių, individualesnių bei savitesnių statinių negrįžtamai sunyko didžiųjų istorinių perversmų dešimtmečiais, sunaikinusiais per šimtmečius puoselėtos liaudies kūrybos pavyzdžius.

2021 metais, Anne Lacaton, atsiimdama jai su kolega Jean‘u-Phillipe Vassal‘u įteiktą architektūros Oskarą - Pritzkerio premiją, pasakė: „Gera architektūra yra atvira; ji atvira gyvenimui, stiprinanti kiekvieno laisvę, kai kiekvienas gali daryti, ką nori. Klausantis architektės Rasos Bertašiūtės paskaitos „Ko galime pasimokyti iš tradicinės architektūros?“, kilo mintis, kad tradicinė architektūra tokia ir yra. Užsienio literatūroje ji dažnai vadinama „vernacular“, išvertus - „liaudies architektūra“.

Sovietmetis atgrasė nuo šio termino naudojimo. Tačiau „liaudies kalba“ yra terminas, kurį XX a. šeštajame dešimtmetyje architektūros istorikai pasiskolino iš kalbininkų. Pastarieji jį vartojo norėdami įvardinti konkretaus regiono tarmę. Garsus architektas ir architektūros teoretikas Christopher‘is Alexander‘is pastebi, kad „vernacular“ kartais reiškia „vulgarus“, o kartais - „liaudies išminties nešėjas“. Tad tradicinė architektūra - it geros architektūros pamatas.

Tam tarsi antrina R. Bertašiūtė: „ Medinė architektūra - tai mūsų savasties, vietos tapatumo dalis“. Jos manymu, ši savastis kyla iš medienos kaip atsinaujinančio ištekliaus vaidmens ilgametėje mūsų šalies architektūros istorijoje. Svaraus vaidmens, kuris nunyko tik apie XX amžiaus vidurį. Iki tol mediniai pastatai sudarė apie 80 proc.

Mūsų tradicinės architektūros pagrindinis bruožas - kontekstualumas. Jei pažvelgsime į senuosius Lietuvos kaimus, pastebėsime, kad pastatų juose lyg nesimato - dominuoja gamta, žmogus tarsi atsitraukęs į antrą planą - ne jis yra pagrindinis kūrėjas. Sodybos labai jautriai įsiterpusios į kraštovaizdį.

Pagrindiniai sodybų bruožai

Sodybose tiek statiniai, tiek erdvės - aiškiai hierarchizuotos. Dar XIX amžiuje vokiečių etnografai pastebėjo, kad lietuviškoms sodyboms būdingas nuokrypis nuo simetrijos. Vis dėlto jose užkoduota aiški hierarchinė struktūra: užklydusiam intuityviai aišku, kuris iš trobesių yra svarbiausias, o kuris - mažiau reikšmingas. Ypatingai stengtasi atskirti sakralias, šventas erdves nuo ūkiškų.

Pasak Rasos Bertašiūtės, sodyboms pastebimai būdingas ir daugiaplaniškumas, o įvairūs statiniai vis tiek randa „bendrą kalbą“ - sukuriama vienovė įvairovėje. „Tradicinėje sodyboje dera viskas, - teigia R. Lietuvių sodyboms buvo būdingas ažūriškumas.

Gyvenamasis namas - svarbiausias sodybos statinys, veik visada buvo statomas sodybos pietryčiuose, kad kiemas būtų apšviestas, saulėtas. Netoli namo dažnai statytas svirnas. Įdomu, kad nors nuo seno lietuvių sodyboms naudotos tvoros (net kiemo erdvės jomis skiriamos), tačiau visoms joms buvo būdingas ažūriškumas, kas, pasak architektės, dabar prarandama. Na, ir žinoma, želdiniai. Jie buvo neatskiriama sodybų dalis - ir kalbama ne apie tarsi savaime suprantamus vaismedžius, o apie ąžuolus, klevus, egles ir pan.

Puošyba ir funkcionalumas

Tradicinės architektūros pastatų puošybos paskirtis yra ne tik estetinė - ji ir praktinė, informacinė, simbolinė. Architektė atkreipia dėmesį, kad puošybos paskirtis ne tik estetinė - ji ir praktinė, informacinė, simbolinė. „Lietuvių medinei architektūrai būdinga išimtinai tektoniška puošyba: dekoruojami konstrukciškai reikšmingi elementai, pati puošyba - tikslinga: arčiau žmogaus stebėjimo lauko esančios detalės smulkesnės, rūpestingai apdirbtos, esančios toliau - grubesnės“, - savo ilgamečiais pastebėjimais dalinasi R. Bertašiūtė.

Vientisumo pojūtį sodyboms suteikia dažniausiai pasirinkta viena vyraujanti kompozicinė priemonė: polichromija, drožyba, apkalimo dekoras, langų skaidymas, skulptūriniai akcentai ir t. Ir nors visur naudotos tos pačios architektūrinės komponavimo priemonės (stogų formos, langų, durų angos ir pan.), jų panašumas užtikrina harmoningą sodybos vaizdą. Ir atvirkščiai, formų ir medžiagų gausa suardo ansamblio vienovę.

Anot R. Bertašiūtės, tradicinėje kultūroje vyravo samprata, kad „grožis yra visų pastato dalių proporcinga visuma, o pastato išvaizda turi atitikti jo turinį, esmę, ir paskirtį.“ Grožiui priskiriamos tokios savybės kaip paprastumas, harmonija, simetrija, tvarka, įvairovė, vientisumas, o visos detalės - naudingos ir tikslingos.“ Formose ieškota natūralumo, paprastumo, funkcionalumo.

Neretai šių laikų architektams stinga sveikos nuovokos, saiko jausmo, būdingo mūsų protėviams - kaip šiame pavyzdyje: kolonos sudėliotos schematiškai, išryškintos baltais dažais, jos vizualiai „perkerta“ langus, įėjimą.

Tradiciniuose mediniuose statiniuose kiekvienas elementas yra reikalingas, montuojamas remiantis per kartų kartas patirtimi. Tarkim, dėl architektūrinių pastatų bruožų skirtumų regionuose skiriasi jų galinių sienų apsauga nuo lietaus: kadangi Aukštaitijos namų galinės sienos sutampa su stogo skliauto (frontono) plokštuma, montuojami nedideli „stogeliai“ - atbrailos, o Vakarų Lietuvoje, ypač - Žemaitijoje, kur daugiau lietaus, visas skliautas ištraukiamas į priekį kaip priedanga pirmo aušto sienojams. Net tarpukario Lietuvos statybos reglamentais reikalauta, kad stogų užlaidos būtų ne mažesnės nei 40 cm, o vakarinių šalies regionų namų karnizai išsikištų ne mažiau nei 70 cm.

Medžiagos ir technologijos

Nors mediniai pastatai statyti gausiausiai, tačiau naudotas kur kas didesnis statybinių medžiagų arsenalas. Tiesą sakant, ir mediena naudota nelygu rūšis: medį lietuvis gerai pažinojo, atitinkamai parinkdavo medieną konkretiems pastatų elementams, pavyzdžiui, jei namo sienos apkalų lentos gali būti pušinės ar pan., tai apačioje, ties cokoliumi (apatinių sienojų apsaugai), lietaus vandens nukreipimui būtinai naudotos ąžuolo lentos.

Naudotos ir mišrios statybos technologijos. Populiariausi tokie statiniai buvo Mažosios Lietuvos teritorijoje. Prie mišrių priskiriami moliniai, o taip pat medžio karkaso ir plytų mūro statiniai. Pasitaikydavo ir mūro stulpai su medžio užpildu. Ir anuomet statyti trobesiai iš karkasinių sienų su užpildu. Naudotos ir molinių pastatų sienos: plūktinės arba drėbto molio. Tiesa, pastarosios labiau būdingos ūkiniams pastatams.

Tačiau, mąstant apie istorinių pastatų rekonstrukcijas, reikia turėti omenyje statybinių medžiagų suderinamumą: tarpusavyje dera medis, beržo tošis, samanos, molis, kalkės, linai, šiaudai, kanapės. Kas nutinka, kai naudojamos nederančios medžiagos? Visos įmanomos bėdos: tinkas atitrūksta, mediena ima pūti.

Kodėl svarbu perprasti tradicines technologijas ir konstrukcijas? Žinios apie protėvių sukauptą patirtį visų pirma reikalingos norit atstatyti griūvančius namus. Arba - kai projektuojami nauji statiniai saugomose teritorijose ir reikalaujama atsižvelgti į regiono architektūros ypatumus. Mat neišmanymas gimdo nuostolius: vos pagamintas daiktas deformuojasi, nebeatlieka savo paskirties.

Tačiau žinios apie tradicinę architektūrą didžiausią naudą mums neša, kai bandome žvelgti į ateitį ir kurti pastatus, pritaikytus įvairioms klimato negandoms atlaikyti. Straipsnis pristato architektės, dr. Rasos Bertašiūtės paskaitą „Ko galime pasimokyti iš tradicinės architektūros?“. Paskaita skaityta Architektūros kokybės vystymo asociacijos kartu su partneriu „Statyba ir architektūra“ / localhost/newsa rengtame nuotolinių paskaitų cikle „Ateities architektūros kontekstai“, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Darbe siekiama atskleisti 1918-1940 m. kaimo sodybų ir priemiesčių architektūros pokyčius, išaiškinti tuo metu susiklosčiusią situaciją, permainas ir tai lėmusius veiksnius, išanalizuoti archyvuose saugomą projektinę dokumentaciją, įvertinti išlikusį šį architektūros paveldą ir apibudinti galimą išsaugojimo perspektyvą. Darbe visapusiškai tyrinėta tiek tradicijos tąsa, tiek naujovės, besireiškiančios per naujas statybos medžiagas, konstrukcijas, tūrius ir planinę struktūrą. Išsamiai ištiriamos ir pristatomos šių naujovių ištakos: teisės aktai, rekomendaciniai leidiniai, techniniai projektai. Detaliai aptariama tarpukario žemės reformos eiga, skirstymo vienkiemiais procesas.

1-ajame disertacijos skyriuje „Tarpukario statybų reglamentavimas ir rekomendacijos“ apžvelgiama tarpukario žemės reforma, aptariama jos eiga, įvertinamas jos poveikis kaimo planinės struktūros pokyčiams, analizuojami su reformos įgyvendinimu susiję įstatymai ir kiti teisės aktai. Pristatoma statybas kaimo vietovėse reglamentavusi teisinė bazė, įvertinama jos įtaka kaimų ir sodybų planinei struktūrai bei pastatų architektūrai. Aptariami teisės aktai, dalis kurių buvo kuriama kartu su lydinčiomis programomis ir institucijomis, reglamentuojančiomis kaimo statybas. Pristatomi pagrindiniai kaimo statyboms skirti rekomendaciniai leidiniai, apžvelgiami jų pasiūlymai, susiję su sodybų planavimu, pastatų architektūra ir statybinėmis medžiagomis. Didelis dėmesys skiriamas šiuose leidiniuose išdėstytam požiūriui į statybos tradiciją, jos tęstinumo puoselėjimą. Apžvelgiamos sodybų apželdinimo rekomendacijos.

2-ajame disertacijos skyriuje „Sodybinės architektūros tęstinumas ir pokyčiai“ analizuojama tarpukario Kauno apskrities kaimo ir priemiesčių architektūra bei tam tikroms apskrities dalims būdingi bruožai. Apžvelgiama būdinga sodybų planinė struktūra, atkreipiant dėmesį į pastatų tūrių santykį, kiemų dydį, pastatų orientaciją ir išdėstymą, funkcinius ryšius. Įvertinama tradicijos ir naujovių sąveika medžiagų ir konstrukcijų taikyme ir architektūrinėje raiškoje.

Išskiriami ir detaliai, su tyrimų metu surinktais pavyzdžiais, pristatomi kaimo vietovėms ir priemiesčiams būdingi gyvenamųjų namų tipai, aptariami jų būdingi bruožai, naudotos statybines medžiagos, atskleidžiamas jų paplitimas (naudota archyvinė projektinė medžiaga ir autoriaus atliktų natūrinių tyrimų duomenys). Pagal pagrindinį gyventojų pajamų šaltinį (žemės ūkio veikla ir kita veikla) yra išskiriamos dviejų tipų sodybos. Nors priemiesčiai de jure buvo kaimo teritorijos, tačiau pagrindinis jų gyventojų pajamų šaltinis nebuvo susijęs su ūkininkavimu, todėl jų sodybų planinė struktūra nuo ūkininkų sodybų skyrėsi iš esmės. Priemiesčio sodybas, išskyrus kelias išimtis, sudarė du pastatai - gyvenamasis namas, paprastai suformuotas šalia gatvės, ir nedidelis pagalbinis pastatas, pastatytas toliau kieme.

Nagrinėjant archyvinę medžiagą ir natūrinių tyrimų duomenis, atskleidžiami būdingi gyvenamųjų namų planinės struktūros variantai, kurie atsispindi antrajame skyriuje pateiktose lentelėse. Vadovaujantis surinktais duomenimis, buvo išskirti šeši būdingi gyvenamųjų namų tipai: tradiciniai sodybiniai, mažagabaričiai nuomojami, nuomojamų butų, individualios vilos, vienaukščiai kotedžai ir dviaukščiai kotedžai. Visi šie tipai rasti ir tyrinėtose kaimo ir priemiesčių sodybose (2-3 nuomojamus butus turintys nedideli namai priskirti prie mažagabaričių nuomojamų namų). Vieno aukšto namai, kurių architektūra susiformavusi laikmečio stilinės architektūros įtakoje, neturintys sąsajų su tradicine statyba, priskirti vienaukščiams kotedžams. Pastebėta didesnė tradicinių sodybinių namų įvairovė, jie sutinkami visų tipų sodybose, galima išskirti keletą jų planinės struktūros variantų. Priemiesčiuose yra unikalia architektūra išsiskiriančių pavyzdžių. Priemiesčių gyvenamojoje architektūroje galime pastebėti daugelio naujovių bei stilinės architektūros įtaką, tačiau nemaža dalis priemiesčio namų vis dar atspindi tradicinės kaimo architektūros idėjas. Ryškesnė modernumo raiška buvusi arčiau miesto vykusiose statybose palaipsniui užleidžia vietą tradicijai periferinėse teritorijose. Gyvenamųjų namų dydžiai apžvelgti pateiktose lentelėse, išskirti labiausiai paplitę ilgio ir pločio santykiai.

3-iajame disertacijos skyriuje „Tarpukario Kauno apskrities kaimo ir priemiesčių architektūros išlikimas ir vertė“ pristatoma kaimo ir priemiesčių 1918-1940 m. architektūros išlikimo situacija (vadovaujantis autoriaus 2016-2017 m. atliktų natūrinių tyrimų duomenimis).

Išskirti gyvenamųjų namų tipai

tags: #tarpukario #sodybos #architektura