Tarpukario Lietuvos Sodybų Bruožai: Architektūra, Tradicijos ir Naujovės

2021 metais, Anne Lacaton, atsiimdama jai su kolega Jean‘u-Phillipe Vassal‘u įteiktą architektūros Oskarą - Pritzkerio premiją, pasakė: „Gera architektūra yra atvira; ji atvira gyvenimui, stiprinanti kiekvieno laisvę, kai kiekvienas gali daryti, ką nori". Klausantis architektės Rasos Bertašiūtės paskaitos „Ko galime pasimokyti iš tradicinės architektūros?“, kilo mintis, kad tradicinė architektūra tokia ir yra.

Užsienio literatūroje ji dažnai vadinama „vernacular“, išvertus - „liaudies architektūra“. Sovietmetis atgrasė nuo šio termino naudojimo, tačiau „liaudies kalba“ yra terminas, kurį XX a. šeštajame dešimtmetyje architektūros istorikai pasiskolino iš kalbininkų. Pastarieji jį vartojo norėdami įvardinti konkretaus regiono tarmę. Garsus architektas ir architektūros teoretikas Christopher‘is Alexander‘is pastebi, kad „vernacular“ kartais reiškia „vulgarus“, o kartais - „liaudies išminties nešėjas“.

Tad tradicinė architektūra - it geros architektūros pamatas. Tam tarsi antrina R. Bertašiūtė: „Medinė architektūra - tai mūsų savasties, vietos tapatumo dalis“. Jos manymu, ši savastis kyla iš medienos kaip atsinaujinančio ištekliaus vaidmens ilgametėje mūsų šalies architektūros istorijoje, svaraus vaidmens, kuris nunyko tik apie XX amžiaus vidurį. Iki tol mediniai pastatai sudarė apie 80 proc.

Mūsų tradicinės architektūros pagrindinis bruožas - kontekstualumas. Jei pažvelgsime į senuosius Lietuvos kaimus, pastebėsime, kad pastatų juose lyg nesimato - dominuoja gamta, žmogus tarsi atsitraukęs į antrą planą - ne jis yra pagrindinis kūrėjas. Sodybos labai jautriai įsiterpusios į kraštovaizdį.

R. Dar XIX amžiuje vokiečių etnografai pastebėjo, kad lietuviškoms sodyboms būdingas nuokrypis nuo simetrijos. Vis dėlto jose užkoduota aiški hierarchinė struktūra: užklydusiam intuityviai aišku, kuris iš trobesių yra svarbiausias, o kuris - mažiau reikšmingas. Ypatingai stengtasi atskirti sakralias, šventas erdves nuo ūkiškų.

Pasak Rasos Bertašiūtės, sodyboms pastebimai būdingas ir daugiaplaniškumas, o įvairūs statiniai vis tiek randa „bendrą kalbą“ - sukuriama vienovė įvairovėje. „Tradicinėje sodyboje dera viskas“, - teigia R. Lietuvių sodyboms buvo būdingas ažūriškumas.

Gyvenamasis namas - svarbiausias sodybos statinys, veik visada buvo statomas sodybos pietryčiuose, kad kiemas būtų apšviestas, saulėtas. Netoli namo dažnai statytas svirnas. Įdomu, kad nors nuo seno lietuvių sodyboms naudotos tvoros (net kiemo erdvės jomis skiriamos), tačiau visoms joms buvo būdingas ažūriškumas, kas, pasak architektės, dabar prarandama. Na, ir žinoma, želdiniai. Jie buvo neatskiriama sodybų dalis - ir kalbama ne apie tarsi savaime suprantamus vaismedžius, o apie ąžuolus, klevus, egles ir pan.

Tradicinės architektūros pastatų puošybos paskirtis yra ne tik estetinė - ji ir praktinė, informacinė, simbolinė. Architektė atkreipia dėmesį, kad puošybos paskirtis ne tik estetinė - ji ir praktinė, informacinė, simbolinė.

„Lietuvių medinei architektūrai būdinga išimtinai tektoniška puošyba: dekoruojami konstrukciškai reikšmingi elementai, pati puošyba - tikslinga: arčiau žmogaus stebėjimo lauko esančios detalės smulkesnės, rūpestingai apdirbtos, esančios toliau - grubesnės“, - savo ilgamečiais pastebėjimais dalinasi R. Bertašiūtė. Vientisumo pojūtį sodyboms suteikia dažniausiai pasirinkta viena vyraujanti kompozicinė priemonė: polichromija, drožyba, apkalimo dekoras, langų skaidymas, skulptūriniai akcentai ir t. Ir nors visur naudotos tos pačios architektūrinės komponavimo priemonės (stogų formos, langų, durų angos ir pan.), jų panašumas užtikrina harmoningą sodybos vaizdą. Ir atvirkščiai, formų ir medžiagų gausa suardo ansamblio vienovę.

Anot R. Bertašiūtės, tradicinėje kultūroje vyravo samprata, kad „grožis yra visų pastato dalių proporcinga visuma, o pastato išvaizda turi atitikti jo turinį, esmę, ir paskirtį.“ Grožiui priskiriamos tokios savybės kaip paprastumas, harmonija, simetrija, tvarka, įvairovė, vientisumas, o visos detalės - naudingos ir tikslingos.“ Formose ieškota natūralumo, paprastumo, funkcionalumo. Neretai šių laikų architektams stinga sveikos nuovokos, saiko jausmo, būdingo mūsų protėviams - kaip šiame pavyzdyje: kolonos sudėliotos schematiškai, išryškintos baltais dažais, jos vizualiai „perkerta“ langus, įėjimą.

R. Tradiciniuose mediniuose statiniuose kiekvienas elementas yra reikalingas, montuojamas remiantis per kartų kartas patirtimi. Tarkim, dėl architektūrinių pastatų bruožų skirtumų regionuose skiriasi jų galinių sienų apsauga nuo lietaus: kadangi Aukštaitijos namų galinės sienos sutampa su stogo skliauto (frontono) plokštuma, montuojami nedideli „stogeliai“ - atbrailos, o Vakarų Lietuvoje, ypač - Žemaitijoje, kur daugiau lietaus, visas skliautas ištraukiamas į priekį kaip priedanga pirmo aušto sienojams. Net tarpukario Lietuvos statybos reglamentais reikalauta, kad stogų užlaidos būtų ne mažesnės nei 40 cm, o vakarinių šalies regionų namų karnizai išsikištų ne mažiau nei 70 cm.

Meistrų sumanumas atsiskleidžia ir tokiuose konstrukcijų sprendiniuose, kaip iliustracijoje: Tryškių bažnyčios vainikinė sija išskobta, į šias įpjovas „įremtos“ gegnės, taip ne tik užtikrinant stabilumą, bet ir apsaugant gegnių galus. Kitas racionalių elementų pavyzdys yra rąstinių trobesių kertys. Ne veltui dažnai jos yra iškišusios iš už fasadų plokštumų - taip kompensuojama mažesnė medienos varža išilgai rąsto.

Įvairiai apdailintos medinių namų kertys ir apatinius rąstus apsauganti išilginė lenta (dažniausiai naudota ąžuolinė). Nors mediniai pastatai statyti gausiausiai, tačiau naudotas kur kas didesnis statybinių medžiagų arsenalas. Tiesą sakant, ir mediena naudota nelygu rūšis: medį lietuvis gerai pažinojo, atitinkamai parinkdavo medieną konkretiems pastatų elementams, pavyzdžiui, jei namo sienos apkalų lentos gali būti pušinės ar pan., tai apačioje, ties cokoliumi (apatinių sienojų apsaugai), lietaus vandens nukreipimui būtinai naudotos ąžuolo lentos.

Naudotos ir mišrios statybos technologijos. Populiariausi tokie statiniai buvo Mažosios Lietuvos teritorijoje. Prie mišrių priskiriami moliniai, o taip pat medžio karkaso ir plytų mūro statiniai. Pasitaikydavo ir mūro stulpai su medžio užpildu. Prie mišrių technologijų priskiriami moliniai, o taip pat medžio karkaso ir plytų mūro statiniai.

Ir anuomet statyti trobesiai iš karkasinių sienų su užpildu. Naudotos ir molinių pastatų sienos: plūktinės arba drėbto molio. Tiesa, pastarosios labiau būdingos ūkiniams pastatams. Rasa prisiminė, kad ekspedicijų metu rado ir statinių, kuriuose malkos tarsi „paskandintos“ skiedinyje. Tačiau, mąstant apie istorinių pastatų rekonstrukcijas, reikia turėti omenyje statybinių medžiagų suderinamumą: tarpusavyje dera medis, beržo tošis, samanos, molis, kalkės, linai, šiaudai, kanapės.

Kas nutinka, kai naudojamos nederančios medžiagos? Visos įmanomos bėdos: tinkas atitrūksta, mediena ima pūti. Kodėl svarbu perprasti tradicines technologijas ir konstrukcijas? Žinios apie protėvių sukauptą patirtį visų pirma reikalingos norint atstatyti griūvančius namus, arba - kai projektuojami nauji statiniai saugomose teritorijose ir reikalaujama atsižvelgti į regiono architektūros ypatumus. Mat neišmanymas gimdo nuostolius: vos pagamintas daiktas deformuojasi, nebeatlieka savo paskirties.

Tačiau žinios apie tradicinę architektūrą didžiausią naudą mums neša, kai bandome žvelgti į ateitį ir kurti pastatus, pritaikytus įvairioms klimato negandoms atlaikyti. Straipsnis pristato architektės, dr. Rasos Bertašiūtės paskaitą „Ko galime pasimokyti iš tradicinės architektūros?“. Paskaita skaityta Architektūros kokybės vystymo asociacijos kartu su partneriu „Statyba ir architektūra“ / localhost/newsa rengtame nuotolinių paskaitų cikle „Ateities architektūros kontekstai“, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

1-ajame disertacijos skyriuje „Tarpukario statybų reglamentavimas ir rekomendacijos“ apžvelgiama tarpukario žemės reforma, aptariama jos eiga, įvertinamas jos poveikis kaimo planinės struktūros pokyčiams, analizuojami su reformos įgyvendinimu susiję įstatymai ir kiti teisės aktai.

Pristatoma statybas kaimo vietovėse reglamentavusi teisinė bazė, įvertinama jos įtaka kaimų ir sodybų planinei struktūrai bei pastatų architektūrai. Aptariami teisės aktai, dalis kurių buvo kuriama kartu su lydinčiomis programomis ir institucijomis, reglamentuojančiomis kaimo statybas. Pristatomi pagrindiniai kaimo statyboms skirti rekomendaciniai leidiniai, apžvelgiami jų pasiūlymai, susiję su sodybų planavimu, pastatų architektūra ir statybinėmis medžiagomis. Didelis dėmesys skiriamas šiuose leidiniuose išdėstytam požiūriui į statybos tradiciją, jos tęstinumo puoselėjimą. Apžvelgiamos sodybų apželdinimo rekomendacijos.

2-ajame disertacijos skyriuje „Sodybinės architektūros tęstinumas ir pokyčiai“ analizuojama tarpukario Kauno apskrities kaimo ir priemiesčių architektūra bei tam tikroms apskrities dalims būdingi bruožai. Apžvelgiama būdinga sodybų planinė struktūra, atkreipiant dėmesį į pastatų tūrių santykį, kiemų dydį, pastatų orientaciją ir išdėstymą, funkcinius ryšius. Įvertinama tradicijos ir naujovių sąveika medžiagų ir konstrukcijų taikyme ir architektūrinėje raiškoje. Išskiriami ir detaliai, su tyrimų metu surinktais pavyzdžiais, pristatomi kaimo vietovėms ir priemiesčiams būdingi gyvenamųjų namų tipai, aptariami jų būdingi bruožai, naudotos statybines medžiagos, atskleidžiamas jų paplitimas (naudota archyvinė projektinė medžiaga ir autoriaus atliktų natūrinių tyrimų duomenys).

Pagal pagrindinį gyventojų pajamų šaltinį (žemės ūkio veikla ir kita veikla) yra išskiriamos dviejų tipų sodybos. Nors priemiesčiai de jure buvo kaimo teritorijos, tačiau pagrindinis jų gyventojų pajamų šaltinis nebuvo susijęs su ūkininkavimu, todėl jų sodybų planinė struktūra nuo ūkininkų sodybų skyrėsi iš esmės. Priemiesčio sodybas, išskyrus kelias išimtis, sudarė du pastatai - gyvenamasis namas, paprastai suformuotas šalia gatvės, ir nedidelis pagalbinis pastatas, pastatytas toliau kieme.

Nagrinėjant archyvinę medžiagą ir natūrinių tyrimų duomenis, atskleidžiami būdingi gyvenamųjų namų planinės struktūros variantai, kurie atsispindi antrajame skyriuje pateiktose lentelėse. Vadovaujantis surinktais duomenimis, buvo išskirti šeši būdingi gyvenamųjų namų tipai: tradiciniai sodybiniai, mažagabaričiai nuomojami, nuomojamų butų, individualios vilos, vienaukščiai kotedžai ir dviaukščiai kotedžai. Visi šie tipai rasti ir tyrinėtose kaimo ir priemiesčių sodybose (2-3 nuomojamus butus turintys nedideli namai priskirti prie mažagabaričių nuomojamų namų). Vieno aukšto namai, kurių architektūra susiformavusi laikmečio stilinės architektūros įtakoje, neturintys sąsajų su tradicine statyba, priskirti vienaukščiams kotedžams.

Pastebėta didesnė tradicinių sodybinių namų įvairovė, jie sutinkami visų tipų sodybose, galima išskirti keletą jų planinės struktūros variantų. Priemiesčiuose yra unikalia architektūra išsiskiriančių pavyzdžių. Priemiesčių gyvenamojoje architektūroje galime pastebėti daugelio naujovių bei stilinės architektūros įtaką, tačiau nemaža dalis priemiesčio namų vis dar atspindi tradicinės kaimo architektūros idėjas. Ryškesnė modernumo raiška buvusi arčiau miesto vykusiose statybose palaipsniui užleidžia vietą tradicijai periferinėse teritorijose. Gyvenamųjų namų dydžiai apžvelgti pateiktose lentelėse, išskirti labiausiai paplitę ilgio ir pločio santykiai.

3-iajame disertacijos skyriuje „Tarpukario Kauno apskrities kaimo ir priemiesčių architektūros išlikimas ir vertė“ pristatoma kaimo ir priemiesčių 1918-1940 m. architektūros išlikimo situacija (vadovaujantis autoriaus 2016-2017 m. atliktų natūrinių tyrimų duomenimis) [...] [eLABa ETD].ENResearch object: farmsteads of detached farm villages established in 1918-1940, their layout structure, composition, connection with the surrounding environment as well as the buildings belonging to these farmsteads and suburban homesteads, their architectural shapes, construction and materials and their survival and current physical status. Detailed research is made on the suburbs of the southern part of Kaunas County so that to determine their survival status. Geographical boundaries of the research. The area of the administrative unit as of 1918-1940 - Kaunas County.

Chapter 1 Construction regulation and recommendations in 1918-1940 The interwar land reform was the decisive factor that influenced the landscape and rural constructions, thus radically reducing the number of one street villages and setting up granges in the old estates and on the lands of the estates. The first chapter reviews the interwar land reform, discusses its course, assesses the impact on changes in the rural planning structure, and analyzes the applicable laws and regulations. The legal framework regulating the construction in rural areas is analyzed, its influence on the planned structure of villages and homesteads and the architecture of buildings is reviewed, and the changes influenced by law in the construction tradition are assessed.

The necessary legislation was created along with the accompanying programmes and institutions regulating the new rural constructions. The main recommended publications for rural construction are presented, their proposals related to homestead planning, building architecture and building materials are reviewed. Considerable attention is paid to the approach to the construction tradition set out in these publications. Recommendations for landscaping homesteads are reviewed.Chapter 2 “Continuity and changes in the tradition of homestead architecture in 1918-1940“ analyzes the interwar Kaunas County rural and suburban architecture, along with the features specific to particular parts of the county. Attention is paid to the plan structure of homesteads, the ratios of building volumes, the yard size, the building orientation and layout, as well as the functional relationships. The interaction of the tradition and innovation in the application and the architectural expression of materials and structures were assessed.

The types of residential houses which were common in the rural and suburban areas were distinguished by reviewing their characteristic features, construction materials and prevalence - specifically, technical building designs (archival material) and on-site research data were used. There were two types of homesteads based on the main income source of the inhabitants - agricultural activities and other activities. Although suburbs de jure were rural territories, but the main source of the income of inhabitants of Kaunas suburbs was not related to farming, thus making the plan structure of their homesteads very different from the farmer’s homesteads. Suburban homesteads, with a few exceptions, consisted of two buildings - a residential house, usually formed next to the street, and a small auxiliary building built further in the yard.

Examination of the archival material and on-site research data reveals the most characteristic types of house planning structural variants which are reflected in the tables that are presented in the second chapter. It deals with the design features suggested by most distinguished rural architects of Kaunas County.Having studied the interwar Kaunas county archives and the surviving on-site examples, six rural residential types were identified: the traditional homestead (grouped into two cell, four cell, free layout, and the traditional building) small rental houses (up to 3 apartments), apartment rental buildings, private villas, one-story cottages, and two-story cottages. The surviving examples of each type were presented and analyzed.

In the residential architecture of the suburbs, we can observe the influence of a number of innovative and stylish architectural types; however, a significant part of suburban houses still reflect the ideas of the traditional rural architecture. In the residential architecture built near Kaunas, we can spot the influence of a number of innovative and stylish architectural types, whereas, farther away from the capital, such examples can be seen less frequently. The sizes of residential houses are reviewed in the presented tables; here, we can see the most prevalent housing length and width ratios. In Chapter 3 “Survival situation and value of interwar Kaunas County rural and suburban architecture“ is presented the survival situation of the rural and suburban architecture (studies were performed during 2016-2017 on-site research by examining the rural territory of Kaunas County and the suburbs of interwar Kaunas).

Kirskite istorinę sieną, bet prieš tai - gerai apsidairykite. Prieš jus - kraštas, kurį šimtmečiais skyrė užkardos tarp Lietuvos ir Prūsijos. Užkardos, kurios neįveikė žmonių abipus sienos noro prekiauti, keistis papročiais ir tradicijomis. Iš šių mainų ir gimė nauja, unikali - Klaipėdos krašto kultūra. Ir šiandien kultūra čia - pirmiausia žmonės. Su draugiška, natūralia šypsena jus pasitiks ir gidas, ir vietos senolis. O nauja pažintis greičiausiai pakvies jus į svečius.

„Migruojančios kultūros” - tai kultūrinis maršrutas po Kretingos, Klaipėdos ir Šilutės rajonus. Vaizdingas maršrutas atskleis skirtingų kultūrų, egzistuojančių Vakarų Lietuvoje ypatumus.

Kretingos muziejus ir Žiemos sodas - jį rasite grafų Tiškevičių rūmuose, statytuose XIX amžiuje. Čia pamatysite Kretingos istorijos ir architektūros paminklus, susipažinsite su įdomia Kretingos dvaro pastato architektūra. 3-jų aukštų Žiemos sode - oranžerijoje pasigrožėsite visais metų laikais žaliuojančiais egzotiškais pietų kraštų augalais.

Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia ir Mažesniųjų brolių ordino Viešpaties Apreiškimo vienuolynas - Kretinga vadinama Lietuvos Vatikanu, nes čia įsikūrę net penki vienuolynai. Su Šv. Pranciškaus ordino vienuolyno įkūrimu neatsiejamai susijęs ir Kretingos miesto atsiradimas, istorinė raida, katalikybės įsitvirtinimas pajūrio krašte.

Kaimo turizmo sodyba „Gribžė“ - čia atskleisti Lietuvos etnokultūros regionų - Aukštaitijos, Dzūkijos ir Suvalkijos - senovinės architektūros bruožai. Sodyba pastatyta naudojant tik natūralias ir ekologiškas medžiagas - medį, nendres, skiedras, akmenį, molį ir kt.

Gargždų krašto muziejus - čia susipažinsite su Klaipėdos rajono ir Gargždų miesto istorija. Kalniškės (Gargždų) piliakalnis - 3 km į šiaurę nuo Gargždų esantis piliakalnis kairiajame Minijos upės krante.

Dovilų evangelikų liuteronų bažnyčia - neogotikinė bažnyčia Dovilų miestelio centre, pastatyta 1862 m. Garsus Prūsijos karališkasis architektas F. A. Štiuleris 1857 m. parengė Dovilų bažnyčios brėžinius, o 1961 m. pradėtos bažnyčios statybos, kurios truko tik vienerius metus.

Dovilų etninės kultūros centras - čia sukaupta daug vertingos istorinės bei kraštotyrinės medžiagos apie senuosius doviliškius ir jų papročius. Kisinių etnografinės kapinės - Kisinių kaime esančios XIX-XX amžiaus etnografinės kapinės, garsios tuo, jog čia palaidoti Lietuvos periodinės spaudos pradininkas Johanas Ferdinandas Kelkis ir vienas iš 1831 m.

Agluonėnų etnografinė sodyba - vienas iš nedaugelio išlikusių Mažosios Lietuvos medinės architektūros pavyzdžių. Sodyba atspindi regiono specifiką, vietinių gyventojų gyvenimo būdą ir juos supančią gamtos aplinką. J. Gižo etnografinė sodyba - čia įkurtas muziejus ir turizmo informacijos centras. Muziejuje įrengta istorinė ekspozicija apie Drevernos laivadirbį ir žveją J. Gižą, pamario kultūros vertybes, žvejybos ir laivadirbystės tradicijas.

Drevernos mažųjų laivų uostas - senajame žvejų kaimelyje esantis, vandenų apsuptas uostas. Šiuo metu uoste veikia kavinė, kempingas (18 aštuonviečių medinių poilsio namelių, 22 kemperių aikštelės su prisijungimais prie vandens, elektros, nuotekų), teikiamos vandens pramogos, laivų, valčių, vandens dviračių nuoma.

Kintų Vydūno kultūros centras ir memorialinis muziejus - įrengtas buvusioje Kintų mokykloje, kurioje 1888-1892 m. mokytojavo žymus Lietuvos filosofas, rašytojas Vilhelmas Storosta - Vydūnas.

Minijos (Mingės) kaimas - vaizdingame Nemuno deltos regioniniame parke esantis kaimelis unikalus tuo, kad upė, burianti žvejus, čia atstoja gatvę, tačiau jos taip lengvai nepereisi - tilto nėra. Vietiniai gyventojai į kitą krantą iriasi valtelėmis ar persikelia vandens dviračiais.

Ventės ragas (ornitologijos stotis ir švyturys) - tai labiausiai į vakarus nutolęs Šilutės rajono taškas, pusiasalis rytinėje Kuršių marių pakrantėje. Ventės rage įsteigta ornitologinė stotis, muziejus ir lankytojų centras. Rytine Baltijos jūros pakrante driekiasi vienas didžiausių paukščių migracijos kelių, todėl Ventės ragas - ideali geografinė vieta paukščiams gaudyti ir žieduoti. Pirmasis medinis švyturys Ventės rage buvo pastatytas dar 1837 m. Jis buvo apšviečiamas alyva kūrenama lempa. Dabartinis raudonų plytų mūrinis švyturys pastatytas 1852 m, jo aukštis yra 11 metrų.

Poilsio ir laisvalaikio centras „Ventainė” - tai ramybės oazė ant Kuršių marių kranto vaizdingame Ventės rago pusiasalyje. Šilutės Hugo Šojaus dvaras - muziejus. Dr. Hugo Scheu - žymus Rytų Prūsijos bei Klaipėdos krašto visuomenės ir kultūros veikėjas, Šilutės dvarininkas, vadinamas Šilutės miesto mecenatu.

Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia - laikoma viena gražiausių Rytų Prūsijos evangelikų liuteronų bažnyčių, ji pastatyta 1926 m. pagal architekto K.

Apibendrinant, tarpukario Lietuvos sodybos atspindi unikalų tradicijų ir naujovių derinį, kontekstualumą ir pagarbą gamtai. Svarbu išsaugoti šį kultūros paveldą ateities kartoms.

Rumpiškės etnokultūrinė sodyba

Tarpukario Lietuvos sodybų bruožai

Šio laikotarpio sodybos pasižymėjo unikaliais bruožais, kurie atspindėjo to meto gyvenimo būdą ir kultūrą. Žemiau pateikiama lentelė, kurioje apibendrinami svarbiausi sodybų bruožai:

Ši lentelė padeda geriau suprasti, kokie elementai buvo svarbūs kuriant tarpukario Lietuvos sodybas ir kaip jie atspindėjo to meto kultūrą.

Tarpukario Lietuvos sodyba

tags: #tarpukario #lietuviu #sodybos