Stakliškių Sodybos Istorija: Nuo Kronikų Iki Šių Dienų

Stakliškės - vietovė, turinti gilias istorines šaknis, siekiančias net XIV amžių. Šiandien tai kaimo turizmo sodyba, įsikūrusi prie ežero, tačiau jos istorija yra daug turtingesnė ir įvairesnė.

Pirmieji Paminėjimai Rašytiniuose Šaltiniuose

Rašytiniuose šaltiniuose Stakliškių vietovę pirmą kartą paminėjo vokiečių kronikininkas Hermanas Vartbergė 1375 m. Vėliau, 1375, 1377, 1403 m. vietovė minima įvairiuose istoriniuose šaltiniuose.

Stakliškių Dvaras Ir Miestelis

XV a. pabaigoje stovėjo dvaras, 1513 m. 1593 m. pastatyta bažnyčia (manoma, sudeginta Rusijos kariuomenės 1655 m. 1792 m. 1795 m. Stakliškių dvaras ir miestelis atiteko Rusijos iždui. Stakliškių valdytoju tapo generolas Muravjovas. XIX a. pradžioje Stakliškėse veikė gydykla.

XIX Amžius: Pramonės Augimas

XIX a. 1890 m. buvo pastatyta alaus darykla, Stakliškių dvare veikė audimo fabrikas.

XX Amžius: Plėtra Ir Radiniai

XX a. veikė alaus darykla, kepykla, pieninė, vilnų karšykla, paštas. 1957 m. prie Stakliškių rastas XIII - XIV a. sidabrinių daiktų lobis. Manoma, kad papuošalai priklausė Lietuvos didikams ir buvo paslėpti XV a. pabaigoje ar XVI a.

Švietimas Ir Kultūra

1593m. Stakliškėse prie medinės bažnyčios veikė parapijinė mokyklėlė. Spaudos draudimo laikais lietuviškas knygas Stakliškių apylinkėse platino kunigas Vincentas Butvydas. „Per jo buvimą Stakliškėse - yra pažymėjęs Liudas Gira, visa parapija išmoko lietuviškai skaityti“. L. Gira 1897 m. baigęs Stakliškių pradinę mokyklą patyrė kunigo V.Butvydo dosnumą. Jį kaip ir kitus kunigas materialiai rėmė.1915 m. Stakliškėse pradėjo veikti pradžios mokykla. Lietuvos respublikos laikais 1935-1936 m.m. veikė šeši skyriai.1941 m. Vokiečių okupacijos metais žuvo mokytojas Julius Kaminskas. 1945 m. Stakliškėse pradėjo veikti progimnazija, vėliau peraugusi į vidurinę mokyklą. 1956-57 m.m. 1962 m.

Gamtos Turtas

Prie ežero įsikūrusi kaimo turizmo sodyba. Be šio ežero seniūnijoje dar yra Lieliaus, Juodžio, Veršiuko, Gelužio, Pazelvės, Alšios, Krasausiškių, Sutruko, Gelionių, Juodakėlės ežerai. Gojaus didžiąją miško dalį sudaro jauni medelynai, labai daug jo neseniai iškirsta, tačiau keli nedideli plotai (pvz. Gojaus miške buvo aptiktos 108 rūšių kerpės ir su jomis susiję grybai. Iš jų 5 rūšys įtrauktos į Lietuvos Raudonąją knygą: žalsvoji kežytė, alksninė hipotrachina, gelsvoji spuoguotė, baltijinė ramalina ir tamsioji brylytė. Bene įdomiausias radinys buvo aptiktas ne pačiame miške, tačiau ties jo pakraštyje esančiu lauko keliuku - ten buvo aptikta kerpė, kuri iki šiol pasaulyje buvo žinoma tik iš trijų radimviečių Lenkijoje ir Švedijoje. Gleivainių Gojaus miške buvo surinka kiek daugiau kaip 40 rūšių. Tokią palyginti nedidelę įvairovę nulėmė tai, jog miškas išvalytas nuo stambesnių išvartų bei nukritusių storų šakų, kurių pūvančioje medienoje paprastai įsikuria daugybės rūšių gleivainiai. Čia aptikta ir tokių gleivainių, kurie iš viso yra reti pasaulyje ir kurių dažnas net neturi lietuviško vardo, pavyzdžiui, viena seinės ir viena kukuliuko rūšis.

Archeologiniai Radiniai Ir Piliakalniai

Stakliškių apylinkių priešistorė dar mažai tyrinėta. Tačiau žinomi akmens, bronzos ir geležies amžių paminklai bei radiniai apibūdina šiuo laikotarpiu vykusius kultūrinius, ūkinius ir bendruomenių viduje vykusius procesus.

Akmens amžiaus laikotarpį mena prie Verknės upės Gripiškių kaime aptikta neolito laikotarpio gyvenvietė. Čia, dešiniosios Verknės upės pakrantės aukštumoje, buvo rastas titnaginis kirvis. Jis liudija, jog čia prieš penkis tūkstantmečius gyveno Rutulinių amforų kultūros bendruomenė. Netoli kirvio radimvietės aptikta per 200 titnaginių gaminių, daug skelčių ir nuoskalų, žyminčių titnago dirbinių gamybos vietą. Kitoje Verknės pusėje, Kalnų miško pakraštyje, surasta bronzos amžiui būdingos keramikos ir pavienių titnaginių dirbinių.

Vėlesnį bronzos amžiaus laikotarpį reprezentuoja Baudėjų kaime aptiktas akmeninis įtveriamasis kirvis. 1936 m. Baudėjų dvare rasti: iš žalvario pagamintas įvijinis smeigtukas, dvi įvijinės apyrankės, keturios gaubtos kūgio formos plokštelės, pusmėnulio formos kabutis, alavinių dirbinių fragmentai.

Senojo geležies amžiaus laikotarpiui priklauso Medžionių kaimo vakarinėje dalyje Krūsnių kalvoje 1967 m. tyrinėtas kapinynas, kuriame aptikti trys kapai su puošniomis įkapėmis. Moters kape rastos dvi žalvarinės antkaklės su šaukštiniais ir vytiniais galais, pasaginė apyrankė.

Viduriniojo ir vėlyvojo geležies amžiaus laikotarpiu Stakliškių apylinkėse mirusieji buvo laidojami pilkapiuose. Iš to laikotarpio žinomi Pramiežių, Pieštuvėnų bei naujai aptikti Lielionių pilkapynai, kuriuose mirusieji laidoti sudeginti. Pilkapių sampilai yra 8-10 m skersmens ir iki 1 metro aukščio, apjuosti grioviais.

Stakliškių apylinkėse yra žinomi 9 piliakalniai. Čia, kaip ir didesnėje Lietuvos dalyje, jie pradėti pilti dar I tūkstantmečio prieš Kristų laikotarpiu. Šiam laikotarpiui, matyt, priklauso Virkininkų piliakalnis. Vėlesnio laikotarpio piliakalniai labiau įtvirtinti pylimais ir grioviais. Toks vienas geriausiai įtvirtintų yra Medžionių piliakalnis, turintis aukštus gynybinius pylimus ir gilius griovius, kurio viršutiniai sluoksniai datuojami XI-XIII a., o apatiniai - I tūkstantmetyje prieš Kristų. Pavojaus metu papėdžių gyventojai slėpėsi Lepelionių, Noreikiškių piliakalniuose. Šalia piliakalnių yra buvusios gyvenvietės. Viena jų ekspedicijos metu aptikta prie Stakliškių II piliakalnio. Papėdės gyvenvietėse aptikta brūkšniuotosios, grublėtosios, lygiu paviršiumi keramikos.

Stakliškių Midus: Gėrimas Su Istorija

Stakliškių vardą smarkiai išgarsino lietuviško midaus gamykla, kuriai daugelį metų vadovavo inžinierius technologas, kovotojas už Lietuvos nepriklausomybę, politinis kalinys Aleksandras Sinkevičius. Aleksandras Sinkevičius skelbė, kad lietuviškas midus yra nauja gamybos šaka, apie kurią nėra literatūros, o jos technologija nedėstoma nė vienos šalies aukštojoje mokykloje. Anuomet SSRS Ministrų tarybos Išradimų ir atradimų komitetas jo gamybos būdą pripažino išradimu ir 1969 m. kovą išdavė autorystės liudijimą. Šie patentai užsienyje galiojo 20 metų. 1973 m. „Mūsų didenybė minimam asmeniui, kuris nuo šiol bus vadinamas patento gavėju, suteikia mūsų ypatingą licenciją, vienintelę privilegiją ir teisę, kad tik patento gavėjas ir daugiau niekas kitas nurodytu laikotarpiu gali gaminti, prekiauti ir kaip kitaip naudotis minėtu išradimu Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalystės teritorijoje ir Meno saloje ir kad patento gavėjas 16 m.

Pasakojama, kad jis pats miškuose rinkdavo kai kurias žoleles - jonažoles, liepos žiedus, kadagių uogas ir kitką, likusias pirkdavo iš „Švenčionėlių vaistažolių”. Dalį medaus vadovas pirkdavo iš žmonių, kitą vežėsi iš Rusijos. Ponas Sinkevičius pats žiūrėjo, kaip verda medus, skaičiavo proporcijas.

Prieš persikeldamas į Stakliškes A. Sinkevičius dirbo Mažeikių alaus darykloje vyriausiuoju inžinieriumi. Savo atsiminimuose A. Sinkevičius teigia, kad būtent čia jam kilo idėja atgaivinti senovės lietuvių taurųjį gėrimą - midų. Tačiau tai padaryti, rašoma jo atsiminimuose, jam trukdė Maisto pramonės ministerija, todėl 1957 m. jis perėjo į Lietkoopsąjungos sistemą ir persikėlė į žydo Rabinovičiaus įkurtą, tačiau tuomet apleistą alaus daryklėlę Stakliškėse. Atstatęs įmonėlę kaip eksperimentinę gamyklą „Lietuviškas midus”, 1959 m. A. Sinkevičius įgyvendino savo svajonę. Pradžioje jis dirbo vyriausiuoju inžinieriumi, o nuo 1967 m. - direktoriumi.

A. Sinkevičius sovietmečiu buvo turbūt vienintelis nepartinis gamyklos direktorius Lietuvoje. Partiniuose susirinkimuose, kur buvo kviečiami vadovai, dalyvaudavo ir A. Sinkevičius. A. Sinkevičius buvo dosnus savo šeimos nariams ir darbuotojams, tačiau visiškai neskyrė dėmesio sau - vieną drabužį galėjo 10 metų nešioti.

Midaus paplitimą Lietuvos miestų kultūroje, pasak istorikų, atspindi tai, jog Vilniuje ir kituose miestuose veikė vadinamosios stačiatikiškos bažnytinės midaus brolijos, kurių nariai religinių švenčių proga gamindavo, vartodavo ir parduodavo midų. Bene daugiausia midaus miestelėnai išgerdavo smuklėse (karčemose), kurių tinklas XV a. vid. - XVIII a. buvo apraizgęs beveik visą Lietuvos teritoriją.

Lietuviško midaus gamyba susidomima tik XX amžiuje. Pirmoji, tai padariusi įmonė - Beini Šakovo Prienų alaus bravoras. Jame buvo gaminamas keturių rūšių midus. Midų brandindavo penkerius metus, o trijų ketvirčių butelis kainavo aštuonis litus. Eksportavo šį midų į užsienį, daugiausiai į Palestiną. Yra pasakojama, kad midumi mėgo vaišintis prezidentas Antanas Smetona. 1940 m. šį bavorą nacionalizavus midaus gamyba buvo nutraukta. 1944 m. Prienų alaus bravoras buvo subomborduotas.

1957-ias metais Klaipėdos alaus daryklos “Švyturys” technologui Aleksandrui Sinkevičiui, tuometinėje maisto pramonės valdyboje, pritariama gaminti lietuvišką midų. Tačiau, tik pakeitus keletą gamyklų, 1958-ų metų rugsėjo 8-tą dieną, senajame Lietkoopsąjungos Stakliškių alaus daryklos “Gintaras” virimo skyriuje, išverdami pirmieji 700-tai litrų misos lietuviškam midui “Dainava”. 1960-ųjų metų liepos mėnesį pirmieji 1200-tai butelių labai švelnaus, aromatingo, turinčio 10% alkoholio, gintaro spalvos gėrimo - lietuviško midaus „Dainava“, iškeliauja į prekybą. 1969 m. kovo 25 d., tuometinės Tarybų Sąjungos išradimų komitetas užregistruoja medaus gėrimo „Lietuviškas midus“ gamybos būdą, kaip išradimą.

Šiuo metu UAB „Lietuviškas midus“ gaminamas trijų rūšių midus, vienos rūšies balzamas ir keturių rūšių midaus nektarai. Midus sudaro tik 3% „Lietuviško midaus” produkcijos. Midaus nektaras - tai spiritinis gėrimas, kuriame yra ne mažiau kaip 22% etilo alkoholio. Jis gaminamas aromatizuojant midaus pusgaminį, midaus distiliuotą ir maistinį rektifikuotą etilo alkoholį natūraliomis kvapiosiomis medžiagomis arba kvapiųjų medžiagų preparatais. Midaus balzamas - spiritinis gėrimas, kuriame etilo alkoholio koncentracija yra ne mažesnė kaip 35%. Jis gaminamas iš distiliuoto midaus ir pasižymi savitu, dažniausiai karčiu skoniu, gaunamu aromatizuojant midaus distiliatą eteringųjų ir prieskoninių žaliavų ekstraktais ir natūraliomis vaisių-uogų sultimis. „Lietuviško midaus” fermentacijos rūsyje stovi 100 nerūdijančio plieno talpyklų, jų tūris - 500.000 l. Čia gėrimai brandinami 0,5-1 m.

Stakliškių Švč. Trejybės Bažnyčia

Stakliškių (Prienų raj.) Švč. Trejybės bažnyčia yra vėlyvojo baroko stiliaus, kryžminio plano, su pusapskrite apside, 2 bokštais. Vienanavė, su transeptu. Virš kryžmos - aklinas žemas kupolas. Šventorių juosia mūrinė tinkuota tvora.

Pirmoji bažnyčia pastatyta iki 1586 m. Stakliškių parapijos Švč. Trejybės medinei bažnyčiai fundaciją suteikė karalius Zigmantas III 1596 m. balandžio 4 d.; dabar 1776 m. šviesiausiasis dauggalis jo malonybė ponas Juozapas Boufalas, LDK matininkas, Stakliškių seniūnas, su žmona Konstancija pastatydino nuo pamatų kryžiaus pavidalo [bažnyčią] iš tvirto mūro. Tais pačiais metais spalio 13 d. ją pašventino šviesusis dauggalis jo malonybė kun. Manoma, kad bažnyčią 1655 m. sudegino Rusijos kariuomenė. Nauja bažnyčia užbaigta 1674 m. Stakliškių seniūnas Juozapas Boufalas 1770-1776 m. pastatė dabartinę mūrinę bažnyčią.

Lankytinos Vietos Stakliškių Seniūnijoje

Stakliškių seniūnija garsėja ne tik savo istorija, bet ir lankytinomis vietomis. Štai keletas iš jų:

• Gerulių piliakalnis: Datuojamas I tūkst. - II tūkst. pradžia.
• Lepelionių piliakalnis (Napoleono kalnas, Balnakalnis, Kritapiškės): Išsiskiria savo pavadinimų gausa.
• Medžionių piliakalnis: Datuojamas I tūkst. - II tūkst. pradžia.
• Noreikiškių I piliakalnis (Guzelis): Datuojamas I tūkst. - II tūkst. pradžia.
• Noreikiškių II piliakalnis (Guzelis): Datuojamas I tūkst. - II tūkst. pradžia.
• Pieštuvėnų piliakalnis (Didysis kalnas, Didžiulis kalnas): Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio pradžia.
• Stakliškių I piliakalnis: Datuojamas I tūkst. - II tūkst. pr.
• Stakliškių II piliakalnis: Pats piliakalnis datuojamas I tūkst. - II tūkst. pradžia.
• Vilkininkų piliakalnis (Karkliniškės piliakalnis): Piliakalnis, datuojamas I tūkstantmetyje.
• Virkininkų piliakalnis: Piliakalnis datuojamas I tūkst. pirmąja puse.
• Stakliškių Švč. Trejybės bažnyčia: Baigta statyti 1776 m.
• Užuguosčio Šv. Petro ir Povilo bažnyčia: Pastatyta 1899-1902 m.
• Stakliškių midaus gamykla „Lietuviškas Midus“: Įkurta XIX amžiaus pabaigoje.
• Didysis Gojaus ąžuolas: Stambiausias medis Lietuvoje, gamtos paminklas.

Lankytinų vietų koordinatės

tags: #talacku #sodyba #stakliskes