Dvigubos pilietybės tema Lietuvoje tapo ypač aktuali po 2006 m. lapkričio 13 d. Konstitucinio Teismo nutarimo, kuris iš esmės pakartojo ankstesnio, 2003 m. gruodžio 30 d., nutarimo nuostatą. Šis nutarimas pabrėžė, kad Konstitucijos 12 straipsnis leidžia asmeniui būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo numatytais atvejais. Tai reiškia, kad tokie atvejai turi būti ypač reti ir išimtiniai.
2006 m. lapkričio 13 d. nutarimu galiojusio Pilietybės įstatymo nuostatos, leidusios turėti dvigubą pilietybę turėjusiems Lietuvos pilietybę iki okupacijos ir jų palikuonims bei lietuvių kilmės asmenims, buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai ir toliau nebegalėjo būti taikomos. Tačiau Lietuvos piliečiai, iki Konstitucinio Teismo nutarimo turėję kitos valstybės pilietybę, toliau gali ją turėti neprarasdami Lietuvos pilietybės.
Alyvos į ugnį įpylė Seimo mėginimai „apeiti“ šį Konstitucinio Teismo nutarimą 2008 m. birželio 30 d. priimant naujos redakcijos Pilietybės įstatymą, kuris laidavo dvigubą pilietybę visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, įgijusiems kitų ES ar NATO šalių pilietybę, taip pat turinčiose su Lietuva sieną valstybėse „tradiciškai gyvenantiems lietuvių kilmės asmenims“ (pastarosios nuostatos ribų niekas nesugebėjo išaiškinti). Respublikos Prezidentas praktiškai neturėjo kito pasirinkimo, kaip vetuoti priimtą įstatymą ir pasiūlyti Seimui išbraukti minėtas nuostatas. Seimas šiuos siūlymus priėmė.
Veto priešininkai ir plačios dvigubos pilietybės šalininkai savo poziciją argumentavo tuo, kad pilietybė padeda išlaikyti lietuvybę, kad be dvigubos pilietybės lietuviai praras ryšį su Tėvyne ir bus suskaldyta Tauta, kad Konstitucinis Teismas netinkamai išaiškino Konstituciją ir net kad Teismas neturi tokių įgaliojimų aiškinti Konstituciją.
Konstitucijos Viršenybė ir Konstitucinio Teismo Jurisprudencija
Ar Lietuvos Respublikos piliečiams privalu vadovautis Konstitucija? Atsakymas į šį klausimą lyg ir savaime aiškus, juolab kad Konstitucijos laikytis įpareigoja jos 28 straipsnis. 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Konstituciją priėmė Tautos referendumas. Joje įrašytas minėtas Konstitucijos 12 straipsnis, apribojęs dvigubą pilietybę atskirais įstatymo nustatytais atvejais. Joje nustatyta ir šio straipsnio nuostatų keitimo tvarka: jas galima keisti tik referendumu.
Konstitucija numatė ir konstitucinės priežiūros mechanizmą, būtent Tauta priimdama Konstituciją delegavo įgaliojimus Konstituciniam Teismui tikrinti, ar Seimo priimami įstatymai atitinka Konstituciją. Konstitucinis Teismas atlieka šią savo funkciją nagrinėdamas konkrečias bylas. Tokiu būdu aiškindamas Konstitucijos normų turinį Teismas formuoja oficialią konstitucinę doktriną, kuria jis pats privalo vadovautis vėlesnėse bylose, kuria taip pat privalo vadovautis įstatymų leidėjas, jeigu jis siekia priimti Konstituciją atitinkantį įstatymą.
Taigi Konstitucija nėra tik jos žodinis tekstas, ją taip pat sudaro jos žodinio teksto turinį ir subtilybes atskleidžianti Konstitucinio Teismo jurisprudencija. Teisminei valdžiai tenkanti oficiali teisės aiškinimo funkcija yra tokia pat natūrali demokratinei ir teisinei valstybei, kaip ir pati Konstitucija.
Neribotos dvigubos pilietybės šalininkai tarsi pamiršo visas šias tiesas agituodami Seimą priimti antikonstitucines Pilietybės įstatymo nuostatas ir kritikuodami Respublikos Prezidentą dėl to, kad jis užkirto kelią tokioms iniciatyvoms.
Konstitucinio Teismo Kritika
Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad Konstitucinis Teismas yra nekritikuotina institucija. Manyčiau, kad 2006 m. gruodžio 30 d. Konstitucinio Teismo nutarime buvo galima įvardinti atskiru leistinos dvigubos pilietybės atveju Lietuvos Respublikos piliečius, kurie ne savo valia okupacijų laikotarpiu paliko Tėvynę ir negalėdami naudotis Lietuvos valstybės gynyba priėmė kitos šalies pilietybę (t. y. tai būtų atskiras dvigubos pilietybės atvejis, susijęs su specifinėmis istorinėmis ir politinėmis aplinkybėmis).
Tokio atvejo aiškus įvardijimas būtų leidęs šiandien aiškiai pasakyti, kad dabar galiojančios Pilietybės įstatymo nuostatos, leidžiančios tokiems asmenims turėti dvigubą pilietybę, atitinka Konstituciją. Tačiau kaip Konstituciją gerbiantis pilietis aš turiu pripažinti, tokia yra Lietuvos valstybės konstitucinė santvarka ir tokia yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, kaip ją išaiškino konstitucinius įgaliojimus tam turintis Konstitucinis Teismas.
Štai kodėl politinių audrų dėl Pilietybės įstatymo metu skambėjusius raginimus nepaisyti Konstitucijos, „apeiti“ Konstitucinį Teismą, mėginimus prisiimti sau Teismo funkcijas tariamai geriau aiškinant Konstituciją, spaudimą Seimui ir Prezidentui palaikyti antikonstitucinį įstatymą aš laikau švelniai tariant nepilietišku elgesiu.
Diskusija „Ar verta keisti Konstituciją dėl dvigubos pilietybės?“
Ar Lietuvos Pilietybė Tebėra Vertybė?
Pažiūrėkime, kam reikalaujama dvigubos pilietybės ir kas liko už dabartinio įstatymo sankcionuotų dvigubos pilietybės ribų. Naujos redakcijos pilietybės įstatymas leidžia turėti dvigubą pilietybę tiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie kitos šalies pilietybę įgijo ne savo valia, t. y. gimdami tose šalyse, kurių pilietybė įgyjama automatiškai gimus jų teritorijoje. Dviguba pilietybė laiduojama taip pat tremtiniams ir politiniams kaliniams bei Lietuvos piliečiams, kurie 1940-1990 metų okupacijų laikotarpiu turėjo pasitraukti iš Lietuvos, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams.
Vadinasi, galimybės turėti dvigubą pilietybę neteko tik tie Lietuvos piliečiai, kurie savo noru išvyko iš Lietuvos po jos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. ir taip pat savo noru įgijo kitos valstybės pilietybę, t. y. dalis naujosios emigracijos bangos. Ar verta dėl jų keisti Konstituciją ir plėsti dvigubos pilietybės atvejų sąrašą?
Jeigu pilietybė mums reiškia ištikimybės valstybei santykius, tada reikia pripažinti, kad su tokia ištikimybe yra nesuderinamas siekis laisva valia įgyti kitos valstybės pilietybę. Tada siekti kitos valstybės pilietybės vaikantis materialinės naudos ar kitokių patogumų turėtų būti laikoma nepilietišku elgesiu. Todėl nereikia stebėtis, kad kitos pilietybės įgijimas laisva valia prilyginamas savanoriškam Lietuvos pilietybės atsisakymui.
Ar turėtume savotiškai skatinti Lietuvos piliečius, savanoriškai pasirenkančius kitos valstybės pilietybę? Jei atsakysime į šį klausimą teigiamai, tuomet teks pripažinti, kad Lietuvos pilietybė mums nėra vertybė ir prisirišimo prie valstybės sinonimas, kad kitų valstybių pilietybė yra vertingesnė, jei jos turėtojams kaip „prizą“ paliekame ir antrąją, Lietuvos, pilietybę.
Neribotos dvigubos pilietybės šalininkai dažnai kalba apie prigimtinę teisę į Lietuvos pilietybę. Iš tiesų viena iš visuotinai pripažintų žmogaus teisių yra teisė į pilietybę, bet pagal tarptautinę teisę tai yra teisė į pilietybę apskritai, o ne teisė į konkrečios valstybės pilietybę.
Mėginimai sutapatinti pilietybę su tautybe teisiškai yra absoliučiai nepagrįsti. Žinoma, valstybė gali numatyti tam tikrų preferencijų įgyti pilietybę titulinės nacijos atstovams. Tokia preferencija pas mus yra teisė į Lietuvos pilietybę, kuri neterminuotai pripažįstama visiems lietuvių kilmės asmenims.
| Pilietybės Įgijimo Būdas | Dviguba Pilietybė Leidžiama | Pastabos |
|---|---|---|
| Gimimas šalyje, kur pilietybė įgyjama automatiškai | Taip | |
| Tremtiniai ir politiniai kaliniai | Taip | |
| Išvykimas iš Lietuvos po 1990 m. ir kitos šalies pilietybės įgijimas | Ne | Išskyrus atvejus, kai pilietybė įgyta ne savo valia |
