Paežerių Dvaras: Suvalkijos Kultūros Perlas

Paežerių dvaras pavasario saulėje švyti kaip perlas. Tokio pat pavadinimo ežeras ramus, o 16 hektarų parkas irgi tebelaukia šiltesnių dienų, kad galėtų išskleisti savo žalią apdarą. Niekas nestelbia jo grožio - žalumos dar nėra. Ąžuolas - parko ir dvaro puošmena - į dangų tiesia savo nuogas šimtametes šakas, o kiek tų šimtų, niekas gerai ir nežino. Pavasarinio sprogimo dar tik laukiama. O štai veiklos proveržis čia įsikūrusiame Vilkaviškio rajono Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centre-muziejuje jau įvykęs - ne pirmus metus čia vyksta daug gražių kultūrinių renginių, o dar geresnė žinia ta, kad 2017 m. duris lankytojams atvėrė ir puikiai restauruoti dvaro rūmai.

Paežerių dvaro sodyba - unikaliausias Sūduvos krašto dvarų kultūros paveldo objektas, turintis istorinę, architektūrinę, urbanistinę ir kraštovaizdinę vertę. Vaizdingoje vietoje, ežero pakrantėje pastatyti rūmus užsakė LDK didikas Simonas Zabiela. Vilkaviškio kraštas slepia ne vieną brangakmenį, tačiau vienas ryškiausių jų - Paežerių dvaras. Įsikūręs Paežerių kaime, šalia ežero, šis dvaras išlaikė ne tik architektūrinį savitumą, bet ir dvasinę aurą, kuri sklinda nuo kiekvienos sienos, kiekvieno plytų rašto.

Paežerių dvaras. Nuotraukos šaltinis: Wikipedia

Istorija

Paežerių dvaro pradžia turėtų siekti seniausių Sūduvos dvarų kūrimosi laikus - XVI-XVII a., kai šis kraštas buvo intensyviai apgyvendinamas. Pirmosios žinios apie Paežerių dvarą siekia XVI-XVII amžius. Kazimiero Jogailaičio valdymo laikais Paežeriai atiteko Michailui Glinskiui, vėlesni valdytojai nežinomi, o nuo XVIII a. vidurio iki XIX a. pradžios Paežeriai priklausė Raudondvario Zabieloms. Nuo XVII a., vidurio dvaro valda priklausė stambiems magnatams Raudondvario Zabieloms. Rezidentinius rūmus Paežeriuose 1799 m. pasistatė LDK kariuomenės generolas Simonas Zabiela (1750-1824).

Dar vėliau jie atiteko dvarininkų Gavronskių giminei. Tiesa, dvare Gavronskiai nuolat negyvendavo. Čia jie atvažiuodavo iš Varšuvos tik vasaros metu, dažniausia liepos mėnesį. Tačiau rūmais buvo rūpinamasi -jie buvo puošiami garsių dailininkų paveikslais, puikiais Liudviko XVI a. epochos baldais - viskuo, kas buvo būdinga Europos dvarams. Mirus Simonui Zabielai, XIX a. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Paežerių dvaro rūmus nupirko Vasario 16-osios Akto signataras Jonas Vailokaitis. Jo iniciatyva rekonstruotas centrinio pastato interjeras, įvestas centrinis šildymas, nugriauta dalis dekoratyvinių koklių krosnių.

Po Pirmojo pasaulinio karo Paežerių dvare apsigyveno Ona Komaraitė-Gavronskienė, kuri 1938m. dvarą pardavė bankininkui, Nepriklausomybės aktosignatarui Jonui Vailokaičiui. Jo iniciatyva buvo rekonstruotas centrinio pastato interjeras, įvestas centrinis šildymas, labai šiandien gaila, bet nugriauta dalis dekoratyvinių koklių krosnių, atlikta daug kitų darbų, bylojančių, kad buvo ruoštasi čia gyventi ilgai ir laimingai. Vokiečių okupacijos metais Paežerių dvaras buvo tapęs generalinio komisaro Lietuvos sričiai Teodoro Adriano von Rentelno rezidencija. Šio pono įsakymu dvaras vėl buvo pradėtas tvarkyti, rūmus remontavo iš pačios Olandijos atvykę meistrai ir greičiausiai pastatas būtų dar labiau suspindėjęs, tačiau neramus laikmetis viską pakoregavo savaip. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir artėjant Raudonajai armijai, T.A. von Rentelnui, žinoma, teko bėgti. Dvaras jo įsakymu buvo nusiaubtas, viską, ką buvo įmanoma paimti, vokiečių komisaras išsigabeno į Vokietiją.

Po karo rūmai buvo truputį apniokoti, tačiau vėliau, įkūrus čia Vilkaviškio melioracijos statybos ir montavimo valdybos kontorą, rūmai buvo tvarkomi ir prižiūrimi. Pokario metais rūmams teko bene liūdniausia dalia - pirmajame jų aukšte apsigyveno šeimos ir netgi buvo laikomos vištos. Tuo laiku buvo itin sugadinti pastato puošyba, valgomojo kambario parketas ir buazerijos, plafonų gipsatūros. Rūmų išorė buvo itin apgadinta ant pastato uždėjus pilką grūdėtą tinką. Tuo pat metu skausmingai apleistas išpuoselėtas parkas - jis buvo paverstas paprasčiausia ganykla.

Laimė, ši niokojimo akcija nesitęsė pernelyg ilgai. Jau 1952m. rūmuose įsikūrė Vilkaviškio melioracijos statybos ir montavimo valdyba ir rūmų ateitis tapo šviesesnė. Porą kartų jie buvo rimtai remontuoti, o 1979-1981 m. netgi restauruoti. Sutvarkytas ir parkas: iškirsti nudžiūvę medžiai, saloje įrengta šokių aikštelė, išvalyti tvenkiniai, vietoje nudžiūvusių medžių pasodinti nauji. Melioratoriai pasirūpino, kad rūmai išliktų ateities kartoms geros būklės, palyginti su kitais Lietuvos dvarais.

Nuo 2004 m. Paežerių dvaro rūmuose veikia Vilkaviškio rajono Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centras, o atrestauruotuose Oficinos ir ledainės pastatuose įsikūręs Vilkaviškio krašto muziejus. 1995 m. Vilkaviškio rajono Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centrui-muziejui priklausantys keturi pastatai ir parkas jau sutvarkyti ir džiugina lankytojus savo unikaliu grožiu, dvaro sodyboje nuolat vykstančių įvairiausių kultūrinių, edukacinių renginių, muzikos festivalių ir švenčių gausa. 2016 m. Prie rūmų esančioje dvaro oficinoje veikia muziejus, saugantis daug įdomių ir išskirtinių eksponatų, tokių kaip: V. Kudirkos smuikas, daug akmens amžiaus radinių, įvairūs Vilkaviškio krašto XIX-XX a. laikotarpio liudininkai bei su įžymiais kraštiečiais susiję relikvijos ir ikonografinė medžiaga. Atskira ekspozicija skirta dalininkei, meno mecenatei M. Stankūnienei.

Architektūra

Dvaro sodybos ansamblį suprojektavo ankstyvojo ir brandaus klasicizmo atstovas, kūrybingas architektas Martynas Knakfusas (1740 - 1821), kuris čia gyveno po 1794 m. Dvaro rūmai pastatyti apie 1795-1799 m., o jų interjeras įrengtas 1800-1808 m. XIX a. viso ansamblio pastatai perstatyti ir papildyti. Paežerių dvaro sodyba yra viena raiškiausių perėjimo iš baroko į klasicizmą laikotarpio sodybinių ansamblių Lietuvoje.

Dvaro sodybos vystymesi ryškūs šie formavimosi etapai: pirmasis - XVIII a. pab. (1795-1799) pastatyti centriniai rūmai, suprojektuotas ir įkurtas parkas; antrasis - XIX a. pr. sukurtas rūmų interjeras, amžiaus viduryje pastatyta oficina, pabaigoje - pristatytas bokštas; trečiasis - 1938 m. - rūmai rekonstruoti; ketvirtasis - 1954-1957 m. ir 1968-1970 m. - rūmai atnaujinti, 1979-1981 m. - restauruoti. Stilingus dviejų aukštų Paežerių dvaro rūmus suprojektavo žymus architektas Martynas Knakfusas, Lietuvoje žinomas kaip klasicizmo atstovas, nors rūmai turi dar ir vėlyvojo baroko požymių.

Rūmų pastatas yra klasicizmo formų, persipinančių su gausiais baroko elementais. Keturių stambių jonėninių kolonų portikas su žemu frontonu pastatui teikia didingumo, o virš langų įkomponuotos bareljefinės plokštės su žmonių ir gyvūnų figūromis byloja klasicizmo romantikos ženklus. Rūmai lyg ir nedideli, bet kartu didingi ir elegantiški. Turbūt dėl šių rūmų elegancijos kartais visas dvaras pavadinamas mažuoju Paryžiumi. Grakščiais lipdiniais tiek išorėje, tiek rūmų viduje turtingi rūmai tarsi byloja apie jų paskirtį propaguoti dailiuosius menus: poeziją, šokį, muziką, dailę.

Paežerių dvaro parkas. Nuotraukos šaltinis: vilkaviskiokultura.lt

Atvėrus rūmų duris, pirmiausia sužavi laiptai, vedantys į antrą aukštą. Neįtikėtinai grakštūs ir plastiški jie pranašauja žavingą reginį akiai. Rūmai iš tiesų puošnūs. Jų interjere itin gausu figūrinių ir ornamentinių gipso lipdinių, buazerijų ir medinių apvadų. Rūmų puošmena - dekoratyvinė rotondinė šokių salė, perdengta kupoliniu skliautu, kuris papuoštasgrakščiomis šokėjų figūromis irvešlių augalinių ornamentų reljefinėmis kompozicijomis. Ant plataus salės karnizo, puošnių konsolių prijungtas balkonas orkestrui. Išskirtinis ir šios salės parketas: dalis jo yra netgi sena, kita dalis išklota pagal išlikusį pavyzdį. Atrodo, kad trūksta tik muzikantų ir besisukančių porų ir pasijustume lyg XIXa.

Po šia sale ne mažiau įspūdinga biliardinė, puošta gausiais medžio drožiniais. Kiekvieną jų plotelį būtų galima nufotografuoti ir žiūrėti nenusibostų - vaizdas iš tiesų retai kur sutinkamas. Kambariuose sūpuojasi žavingi sietynai, patalpoms suteikiantys išskirtinės prabangos. Išskirtinio dėmesio vertas ir ponios miegamasis, kuriame dvi jonėninės kolonos ir dvi puskolonės atskiria lovos vietą. Rūmai dar neperkrauti baldais ar dekoro detalėmis, tačiau po jų restauracijos praėjo vos dveji metai, tad reikia manyti, kad ilgainiui jaukiai apstatytų vietų dar atsiras, rūmai praturtės tiek baldais, tiek meno kūriniais. Įspūdinga ir biliardinė, puošta gausiais medžio drožiniais.

Oficina buvo pastatyta XIX a. viduryje, belvederinis bokštas - XIX a. antroje pusėje. Iš pradžių oficinoje buvo virtuvė, skalbykla, čia gyveno tarnai, o nuo 1922 m. mokytojo J. Greimo iniciatyva dviejuose kambariuose buvo įrengta pradžios mokykla (1922-1961) ir butas mokytojui. Belvederinis bokštas Paežerių dvaro sodyboje pastatytas XIX a. antroje pusėje. Bokštas neogotikinio stiliaus, statytas iš raudonų plytų, jo diametras - 3,76 m. Bokštas suskaidytas į 6 tarpsnius, užbaigtas kreneliažiniu parapetu. Verta įveikti jo laiptelius ir pasigrožėti vaizdingomis apylinkėmis. Oficinoje gausi ekspozicija skirta muziejaus mecenatei, Vilkaviškio rajono garbės pilietei, dailininkei Magdalenai Birutei Stankūnienei ir jos šeimai. Oficinoje įrengtose krašto istorijos ekspozicijose eksponatų netrūksta. Prie oficinos prisišliejęs neogotikinio stiliaus Belvederio bokštas - puiki vieta iš aukštybių pasigrožėti apylinkėmis bei dvaro parku.

Parkas - mišraus tipo: centrinė dalis geometrinė. Pakraščiai - peizažinio planavimo. Su sodu - 16 ha. Prie oficinos prisišliejęs neogotikinio stiliaus Belvederio bokštas - puiki vieta iš aukštybių pasigrožėti apylinkėmis bei dvaro parku. Už oficinos išlikęs ledainės pastatas bei buvusi dvaro kiaulidė. Paežerių dvaro parkas ir sodas, užimantis 12 ha plotą, šiaurinėje dalyje šliejasi prie Paežerių ežero. Nors pokario laikotarpiu parkas buvo gerokai nuniokotas, tačiau didžioji dali išlaikiusi klasicistinio - peizažinio parko bruožus, tokio, kokį jį suprojektavo M. Knakfusas: su pratekamųjų tvenkinių sistema bei išlikusiomis liepų alėjomis. Į dvarą veda kaštonų alėja, už centrinių vartų, priešais rūmų fasadą, driekiasi parteris. Už rūmų, šiaurinėje dalyje, buvusio kanalo link, ežero pakrantėje kadaise vedė terasomis suformuota parko dalimis nusidriekusi tuopų alėja. Rūmų parteryje augantis senasis glaustašakis ąžuolas, skaičiuojantis jau 500 metų, - gyvas liudininkas to laiko, kai čia, prie Paežerių ežero, pradėjus kurtis pirmajam dvarui, aplinkui plytėjo tankūs, brandžiais medžiais apaugę miškai - puiki medžiaga statyboms ir gera dirva ūkininkavimui.

Ūkiniai pastatai - istorizmo laikotarpio - raudonų plytų, akmenų mūro su plytų dantukų dekoru, frontonai su bokšteliais, tinkuotomis nišomis. Gražiausi pastatai - buvusios arklidės (vadinamasis ,,magazinas” - kuriame buvo laikomi žirgai, bričkos, dalyje pastato įrengti sandėliai, po dalimi pastato - du rūsiai), spirito varykla ir spirito sandėlis. Ūkinių pastatų zonoje išskirtinis gerai išlikęs ,,magazinas” (arklidės), vertingas tūris, fasadai, gera vidinių medinių konstrukcijų būklė. Naujais priestatais apstatyti - spirito varyklos sandėlis, karvidė, kiaulidė, išlikę vertingi pastatų tūriai su dekoro elementais. Iš dalies atstatyta arklidė ledainė.

Dvaras šiandien

Šiandien Paežeriuose vyksta aktyvus kultūrinis gyvenimas, kultūros centre-muziejuje vykdoma daug edukacinių programų, rengiami susitikimai, seminarai, vienas parodas keičia kitos, pažymimos valstybinės šventės, žymių žmonių jubiliejai. Kūrybiškai parengtos edukacinės programos pristato protėvių gyvenimą, moko senovinių darbų (edukacinės programos „Piemenėlių darbai ir rūpesčiai“, „Lino pasaka“, „Kelias nuo grūdo iki duonos riekės“, „To sviestelio gardumas“, „Taip gyveno senoliai“, „Apsirengsiu, apsirėdysiu“, „Matai ir matavimas senovėje“ ir kt.), kviečia neužmiršti istorinės praeities.

Tačiau labiausiai Paežeriai gali didžiuotis Paežerių dvaro festivaliu. Prieš kelerius metus įsiveržęs į Lietuvoje vykstančių profesionaliosios muzikos vasaros festivalių būrį, Paežerių dvaro festivalis iš karto pelnė ne tik muzikos mylėtojų, bet ir muzikos kritikų simpatijas ir teigiamus įvertinimus. Du pagrindiniai festivaliai - „Paežerių dvaro festivalis“ ir „Viva la musica“ - kiekvienais metais į dvarą sugrąžina muziką ir emocijas. Tai ne tik renginiai, bet ir dvasiniai išgyvenimai, kai senoji architektūra susilieja su gyvais garsais. Dvaro salės vėl prisipildo muzikos, o lankytojai, nors ir trumpam, persikelia į kitą epochą.

Jau tampa tradicinėmis ir Sūduvių amatų šventės, kurios dvaro kiemelyje rengiamos kasmet, į jas sukviečiami visi senųjų amatų žinovai. Parengtos ekspozicijos, skirtos muziejaus mecenatei, Vilkaviškio rajono garbės pilietei, dailininkei Magdalenai Birutei Stankūnienei (1925-2017) ir jos šeimai. ŠiosAmerikoje gyvenusios meno mecenatės ir didelės Lietuvos patriotės palikimas muziejui tiesiog neįkainojamas. Jame matome ne tik puikius dailininkės įvairiomis technikomis kurtus paveikslus, bet ir muziejui dovanotus baldus, lėlių kolekciją, drabužius, kuriuos ji irgi modeliavo, papuošalų kolekciją, kitus asmeninius daiktus.

Muziejaus fonduose per 55 gyvavimo metus sukaupta gausi ir vertinga istorinė medžiaga (daugiau nei 215 tūkstančių vienetų), liudijanti įdomią ir sudėtingą krašto istoriją. Muziejuje saugoma labai įvairi medžiaga - meno ir tautodailės kūriniai, daiktai, nuotraukos, knygos, numizmatika, filatelija ir filokartija, kurie atspindi įvairius istorijos laikmečius, svarbiausius įvykius, primena čia gyvenusius žmones. Eksponatai naudojami ekspozicijose, parodose ir edukacinėse programose.

Muziejaus ekspozicijoje daug eksponatų, susijusių su šio krašto šviesuoliais. Vilkaviškio rajone gimė Atgimimo šaukliai P. Kriaučiūnas, P. Arminas-Trupinėlis, V. Kudirka, Tautos patriarchas dr. J. Basanavičius, knygnešys J. Rimša, dirbo K. Grinius. Lankeliškiuose gimęs nepriklausomos valstybės vienas iš ekonomikos pagrindų rengėjų A. Rimka, Būgnų k. - teisinės sistemos kūrėjas A. Kriščiukaitis-Aišbė. Iš Vilkaviškio krašto kilę daug talentingų plunksnos brolių: pirmojo istorinio romano autorius V. Pietaris,poetai K. Bradūnas, S. Nėris, J. Tysliava, S.Šemerys, P.Keidošius, rašytojai A. Vaičiulaitis, P. Orintaitė, architektai Nasvyčiai ir kt.

Paežerių dvare, kuriame dabar įsikūręs Vilkaviškio rajono Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centras, ketinama įrengti ypatingą kavinę. Ypatingą tuo, kad ją ketinama įkurdinti istoriniame dvaro sodybos komplekso statinyje. Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus direktorė Jurgita Morozaitė sako, kad suderinti pastato pritaikymo projektus su Kultūros paveldo departamentu pavyko greitai, reikalingi leidimai gauti, tačiau lėšų darbams reikia didžiulių - apie 900 tūkst. eurų. „Bandysime ieškoti finansavimo iš fondų. Kol gausime lėšų, įrengimas gali ir užtrukti, nors savo viziją norime įgyvendinti kuo greičiau. Juo labiau kad mus palaiko Kultūros paveldo departamentas“, - pasakojo J.

N. Kryžanauskienė sakė, kad sprendimas istoriniam pastatui suteikti naują paskirtį kultūros paveldo specialistus pradžiugino. „Ypač ūkinius pastatus išsaugoti dažnai sudėtinga būtent dėl to, kad sunku sugalvoti ir suteikti jiems tinkamą šiuolaikinio naudojimo paskirtį. Tad sprendimas Paežerių dvaro sodyboje įkurdinti kavinę - labai sveikintinas. Sovietiniais laikais šiame istoriniame pastate buvo laikomos vištos. Pasak N. Kryžanauskienės, Paežerių dvaro sodyba - viena vertingiausių Suvalkijos regione. Ji - nacionalinio reikšmingumo lygmens, yra paskelbta paveldo paminklu. Ši dvaro sodyba yra vėlyvojo baroko ir ankstyvojo klasicizmo stiliaus. Vieną iš Paežerių dvaro sodybos ansamblio istorinių pastatų, buvusią kiaulidę, planuojama atnaujinti ir pritaikyti kavinei.

Edukacinės programos Paežerių dvare

Dvare galima užsisakyti bet kurią iš 14 edukacinių programų.

tags: #suvalkijos #dvaras #sodyba