Didelis Metų Turtas: Patirties Ir Išminties Reikšmė

Pasaulyje vyksta spartus visuomenės senėjimo procesas. Jeigu esamos tendencijos išliks, manoma, kad iki 2030 metų Lietuvoje bus apie 27 procentai gyventojų, vyresnių kaip 60 metų. Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, kasmet vis didesnę visuomenės dalį sudaro pagyvenę ir seni žmonės.

Tarp visų problemų, su kuriomis šiandien tenka susidurti pagyvenusiems ir seniems žmonėms, yra viena, kuri, turbūt, labiau nei kitos žeidžia žmogaus orumą, - marginalizacija. Pasak A. Ščiaus (2002), šiam palyginus nesenam reiškiniui rutuliotis palankios sąlygos atsirado visuomenėje, kurioje iškeliama materialinė sėkmė ir apgaulingos amžinos jaunystės įvaizdis, bei bandoma visiškai atstumti tuos, kurie nebeatitinka šių kriterijų.

Yra nemažai veiksnių, kurie daugybę pagyvenusių ir senų žmonių stumia į visuomenės ir pilietinio gyvenimo paribį. Tai institucinio lygmens atsakomybės netekimas ir iš to kylantis socialinis nepilnavertiškumas, skurdas arba drastiškas pajamų bei finansinių išteklių sumažėjimas, kai nėra padorios gyvenimo sąlygos ir tinkamos slaugos garantijos, taip pat daugiau ar mažiau plintantis pagyvenusių žmonių išstūmimas iš savo šeimos ir socialinės aplinkos.

Šiuo didėja ir biudžeto išlaidos jiems išlaikyti. Todėl būtina siekti, kad kuo ilgiau galėtų savarankiškai gyventi jam įprastinėje aplinkoje, apsitarnautų, galėtų tenkinti savo kultūrinius bei dvasinius poreikius, kitaip tariant, oriai gyventų visavertį gyvenimą, dalyvautų bendruomenės gyvenime, sprendžiant jai opius klausimus, pagal savo galimybes būtų naudingas. Nacionalinėje gyventojų senėjimo pasekmėms įveikimo strategijoje (2004) akcentuojama, kad vyresniems žmonėms turi būti sudarytos visavertės sąlygos dalyvauti politinėje, socialinėje, ekonominėje, kultūrinėje veikloje.

Pasak L. Ąžuolo (2006), tiek biologinis, tiek psichologinis senėjimas yra neišvengiami procesai, tačiau socialinis senėjimas daugiausiai priklauso nuo visuomenės požiūrio į senatvę. Kaip pažymi R.C. Atchley (1989), senstant žmogus susiduria su įvairiais sunkumais: išėjimu iš darbo (išėjimu į pensiją), sutuoktinio mirtimi, suaugusių vaikų išėjimu iš namų, draugų rato sumažėjimu, socialinio reikšmingumo praradimu ir t.t.

Šie veiksniai neigiamai veikia pagyvenusius žmones. Išėjus į pensiją, sumažėja pajamos, prarandami socialiniai ryšiai, tiek šeimoje tiek ir visuomenėje. Didėja ir seno žmogaus padėtis šeimoje, suaugę vaikai neretai tampa pagyvenusių žmonių prižiūrėtojais, išlaikytojais. Ta dalis, kuri neranda darbo arba negali dirbti dėl sveikatos būklės, labai dažnai pasigenda darbo ar bent kolegų, su kuriais bendrauta. Sutuoktinio mirties, arba našlystės atveju taip pat pablogėja materialinė padėtis, žmogus išgyvena didelę moralinę traumą, nutrūksta sutuoktinis bendravimas, tai senam žmogui dažnai sukelia neviltį, beprasmiškumo jausmą.

Anot N. Mackienės (2002), senstant, tarp svarbių asmenų atsiduria gydytojas, slaugytoja, panašaus amžiaus kaimynai. Šiuo didėja ir biudžeto išlaidos jiems išlaikyti. Todėl būtina siekti, kad kuo ilgiau galėtų savarankiškai gyventi jam įprastinėje aplinkoje, apsitarnautų, galėtų tenkinti savo kultūrinius bei dvasinius poreikius, kitaip tariant, oriai gyventų visavertį gyvenimą, dalyvautų bendruomenės gyvenime, sprendžiant jai opius klausimus, pagal savo galimybes būtų naudingas.

Nacionalinėje gyventojų senėjimo pasekmėms įveikimo strategijoje (2004) akcentuojama, kad vyresniems žmonėms turi būti sudarytos visavertės sąlygos dalyvauti politinėje, socialinėje, ekonominėje, kultūrinėje veikloje. Jiems turi būti suteiktos galimybės našiai dirbti, mokytis ir tobulėti, kol jie to nori ir tą gali.

Sunkus jausmas - vienatvė senatvėje. Vaikai palieka tėvus, tampa savarankiški, draugai ir artimieji vienas po kito pasitraukia iš gyvenimo. Pasenęs žmogus lieka vienas, pasmerktas vienatvei, kuri jį nepaprastai kankina. Daug priklauso nuo paties žmogaus, ar jis sugeba susirasti sau veiklos. Jeigu jaučiasi esąs pašalinis, niekam nereikalingas, prislėgtas, tada vienatvės jausmas tampa dar sunkesnis.

Pažįstant senų žmonių psichologiją, ir išsiaiškinus esamus ar jau nutrūkusius socialinius ryšius, galima labai daug nuveikti, palaikant, ne tik senų žmonių dvasinę bei fizinę sveikatą, bet ir jų užimtumą. Žinant šių sugebėjimus ir poreikius, žinoma, yra įprastinė jų gyvenamoji aplinka. Senam žmogui labai svarbus aplinkinis dėmesys, elgesys ir požiūris į senus žmones, sugebėjimas juos suprasti , gerbti ir mylėti.

Apibendrinant galima teigti, kad su gyventojų senėjimo procesu ir jo pasekmėmis susiduria ir ateityje susidurs visas pasaulis. Visuomenija sensta ir to pagrindinės priežastys -mažėjantis gimstamumas, ilgėjantis vidutinis žmogaus amžius, prigijęs vakarietiškas šeimos modelis. Lietuvoje, taip pat ir kitose Europos šalyse rengiamos specialios programos gyventojų senėjimo proceso pasekmėms sušvelninti.

Senatvės Samprata

Anot A. Ščiaus (2002), senatvė - tai gyvenimo etapas, kuris prasideda ne tada, kai žmogus pasiekia tam tikrą biologinį amžių, o tada, kai jis pats pajunta, kad yra senas. Kaip pažymi H. Zabulis (2006), senatvės tema diskutuota jau antikos laikais. Ciceronas pasitelkdamas metų laikus ir gamtos fazių kaitos analogiją senatvę lygina su rudeniu. Biologiniai žmogaus ritmai labai panašūs į gamtos ciklus, nes žmogus - gamtos dalis. Tačiau kartu jis skiriasi nuo visos aplinkinės tikrovės, nes yra asmuo. Jis sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Žmogus - sąmoningas ir atsakingas subjektas.

Šv. Efremas Siras mėgdavo lyginti gyvenimą su rankos pirštais, norėdamas pasakyti, kad jis trumpas kaip sprindis ir kad gyvenimo etapai turi skirtingą pobūdį, it skirtingi pirštai, o "šie pirštai išreiškia penkias žmogaus pažangos pakopas". Vaikystė ir jaunystė - metas, kai žmogaus asmenybė formuojasi, būdama nukreipta į ateitį, ir kuria gyvenimo planus, išskleisdama savo galimybes. Senatvė taip pat turi savo ypatingą vertę. Pasak Šv. Jeronimo "Nurimus aistroms ji pagausina išmintį ir teikia brandesnius patarimus. Tos iš patirties, nes "laikas yra didis mokytojas".

Senatvė minima ir Šventajame rašte. Biblijos mokyme ir kalboje senyvas amžius apibūdinamas kaip "palankus metas" pasiekti gyvenimo pilnatvę; tai metas, kai pagal Dievo kiekvienam žmogui numatytą planą viskas veda į tai, kad jis galėtų geriau suvokti gyvenimo prasmę ir pasiektų "širdies išmintį". Išmintis (Išm 4, 8-9) Šioje knygoje sakoma, kad ne ilgas gyvenimas teikia garbingą senatvę, ji negali būti matuojama metais. Anot G.D. Kouzel (1995), senstant, žmogus tampa išmintingesnis, nes sukaupta patirtis leidžia jam įžvelgti gyvenimo prasmę.

Anot L. Šikšnytės (1999 ), senatvė - tai žmogaus amžiaus tarpsnis, gyvenimo ciklo dalis. Senas žmogus - socialinės aplinkos dalis. Kaip teigia R. Naujanienė (2002), socialinis psichologinis senėjimas suprantamas kaip individo sąveika su jo/jos aplinka ir apima tokias temas, kaip vertybės, tikėjimai, socialiniai vaidmenys, savęs įvaizdis ir adaptacija senėjimo procese. N. Mackienė (2002) pažymi, kad senatvę galima apibūdinti chronologiniu, funkciniu ir socialiniu amžiumi. Chronologiškai žmogus laikomas senu, kai išeina į pensiją arba tampa seneliu. Funkciškai žmogus tampa senu, kai, pvz., pablogėja jo atmintis. Anot M. Comley (2002), vyresni žmonės padeda mums išmintingiau žvelgti į žemiškuosius įvykius, nes gyvenimo nepastovumas suteikė jiems žinių ir subrandino juos.

Šios atminties šiuolaikybės vardan neigti praeitį, kurioje tvirtai įsišaknija dabartis. Kaip pabrėžia Hendricks J. (1992), senatvė nėra vien tik biologinis reiškinys, tai ir socialinis konstruktas, priklausantis nuo istorinio ir kultūrinio konteksto, kuriame gyvena senstantys žmonės. Jungtinės Tautos valstybėse narėse, šiose moderniose visuomenėse, kuriose tikėtina būsimo žmogaus gyvenimo trukmė yra pasiekusi tam tikrą lygį, prasminga išskirti 80 metų bei vyresnius gyventojus pogrupį.

Demografinė padėtis Lietuvoje, Statistikos departamento žiniomis, kaip ir kitose Europos Sąjungos valstybėse, kasmet vis didesnę visuomenės dalį sudaro pagyvenę žmonės, t.y. 60 metų ir vyresni. 2007 m. pradžioje tokių asmenų buvo 691,9 tūkst., arba kas penktas Lietuvos gyventojas. Europos Sąjungoje pagyvenusių žmonių dalis 2005 m. pradžioje buvo didesnė (vidutiniškai 21 proc.) nei Lietuvoje (20 proc.). Statistikos departamento žiniomis prognozuojama, kad 2050 m. šis (35 proc.) Lietuvos gyventojas bus pagyvenęs žmogus (ES - 36 proc.). 2007 m. pradžioje Lietuvoje kas ketvirta moteris ir kas aštuntas vyras buvo 60 metų ir vyresnis.

Pagyvenę žmonės sudaro apie penktadalį (19,1 proc,) miesto ir ketvirtadalį (23,1 proc.) kaimo gyventojų. Pagyvenusių žmonių teritorinis pasiskirstymas nėra tolygus. Pasak S. Mikulionienės (1995), Lietuvos gyventojų senėjimo procesas pradėjo ryškėti XIX a. pabaigoje. Iki XX a. vidurio jis vyko lėtai. Septintame dešimtmetyje demografinis senėjimas suintensyvėjo: nuo 1970 m. iki 1975 m. 60 m. ir vyresnių žmonių skaičius išaugo nuo 571 tūkst., 1970 m. iki 637 tūkst. 1975 m. Tuo tarpu bendras gyventojų skaičius sumažėjo 128 tūkst. Anot J. Tartilo (2005), visa tai buvo todėl, kad į šią amžiaus grupę įėjo mažo gimstamumo karta, t.y. po Pirmojo pasaulinio karo, kurios didelė dalis vyrų žuvo, Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais.

Lietuva neteko trečdalio visų gyventojų: 300 tūkst. žuvo rezistencijoje, apie 400 tūkst. buvo ištremti, 300 tūkst. emigravo. Nuo 1980 m. šis skaičius nuolat nežymiai didėjo. Nuo 1992 m. šis skaičius ėmė intensyviai didėti. Kaip teigia S. Mikulionienė (1995), demografinis gyventojų senėjimo procesas kelia nerimą daugeliui šalių. Šioms visuomenėms aktualias problemas galima suskirstyti į dvi stambias grupes. Pirmoji grupė išryškėja makro - problemų lygmenyje, pvz. : didėjantis demografinės naštos koeficientas (santykis tarp ekonomiškai aktyvių ir neaktyvių gyventojų), nacionalinio produkto perskirstymas (pensijos sistema, socialinis draudimas, sveikatos apsaugos sistema ir pan.). Antroji grupė išryškėja mikro lygmenyje. Čia svarbiausia - senstantis individas, jo savęs kaip seno suvokimas, jo santykiai su šeima ir visuomene.

Demografė V. Stankūnienė (2002) parengė Lietuvos gyventojų senėjimo prognozes iki 2020 metų. Pastebima, kad Lietuvos gyventojai kritinę vaikų ir senelių santykio ribą pasieks dar iki 2010 m., kai senatvės koeficientas bus didesnis už 100. Taigi visuomenėje vaikų bus mažiau negu senelių. Pasak I. Dagevičienės E. Gefeno (2005), senėjimas yra neišvengiamas procesas, kuris vyksta visame pasaulyje. Tai paaiškinama žmogaus prigimtimi, nes kiekvienas individas pagal prigimtinę teisę privalo turėti elementarias socialines, ekonomines pragyvenimo sąlygas, ir tai tapo universalia taisykle šiandieniniame gyvenime. To siekia visos valstybės, dauguma tarptautinių organizacijų. Pasak L. Ąžuolo (2006), gyventojų populiacija laikoma tada, kai vyresni nei 65 m. žmonės sudaro 7% visų gyventojų. Kaip nurodo S. Krach (2000), Europa susiduria su senėjimo problema. Pasaulyje vyksta spartus visuomenės senėjimo procesas. Šis skaičius: gyventojų, kuris amžius viršija 65 metus, dalis Šiaurės Amerikoje per tą laiką išaugs nuo 12 % iki 21 %, o Azijoje netgi patrigubės - nuo 6 % iki 19 %.

Statistikos departamento duomenimis (2006) Lietuvos Respublikoje vyresni nei 65 m. žmonės 2006 metais mieste sudarė - 8,6%, kaime -16,3%. Anot C. Bytheway (1995), senatvė - tai daugiau nei biologinis procesas, tai - socialinis konstruktas. Tai kelia naujas socialines ir ekonomines problemas: daugėja pensinio amžiaus žmonių, auga poreikis seniems žmonėms medicininei priežiūrai, specialiam socialiniam aptarnavimui, didėja ekonominė našta darbingiems gyventojams. Todėl valstybei tenka skirti vis didesnį dėmesį pagyvenusių ir senų žmonių socialinėms problemoms spręsti.

Statistikos departamento išankstiniais duomenimis, 2007 m. šio laikotarpio pradžioje Lietuvoje gyveno 3371,0 tūkst. gyventojų, o 2006 m. šis skaičius - 3394,1 - t. y. 23,1 tūkst. mažiau, 2007 m. pradžioje 690 tūkst. (20,4 proc.) šalies gyventojų buvo 60 metų ir vyresnio amžiaus, atitinkamai 2000 m. pradžioje - 668 tūkst. (19 proc.). Per pastaruosius septynerius metus jų sumažėjo 3,6 procento. Šis skaičius mažės. 2050 m. Lietuvoje gyvens 2881,1 tūkst. Šis skaičius bus pagyvenęs. Anot J. Blažienės (2006), gyvenimo kokybė priklauso nuo artimųjų, kaimynų, pažįstamų, draugais bei draugais.

Pasak J.F. Myles (1989), jeigu pagyvenęs žmogus užsiima kokia nors veikla pensinio amžiaus žmogaus gyvenimo kokybė smarkiai pagerėja. Kaip teigia V. Kanopienė, S. Mikulionienė (2006), nors gyventojų amžiumi Lietuva kol kas yra viena jauniausių ES šalis naris, šiuo metu Lietuvoje stebimas itin spartus gyventojų senėjimo procesas, dėl kurio šio amžiaus viduryje (2050 m.) Lietuva pereis į kitą šalis grupę, kuri gyventojų senatvės lygio požiūriu užima vidurinę poziciją ES šalis konktekste. Kaip nurodo B. Graužikis (2005), senatvės pradžia kiekvienoje visuomenėje skirtinga ir pirmiausiai priklauso nuo vidutinės gyvenimo trukmės. Ekonomiškai stiprios šalies sociologai senatvės pradžia laiko pensinį amžių (65m.), o Lietuvoje pensinis amžius: moterims - 60 m., vyrams - 62,5 m. Demografinė padėtis Lietuvoje, Statistikos departamento žiniomis, kaip ir kitose Europos Sąjungos valstybėse, kasmet vis didesnę visuomenės dalį sudaro pagyvenę žmonės, t.y. 60 metų ir vyresni. 2007 m. pradžioje tokių asmenų buvo 691,9 tūkst., arba kas penktas Lietuvos gyventojas.

Europos Sąjungoje pagyvenusių žmonių dalis 2005 m. pradžioje buvo didesnė (vidutiniškai 21 proc.) nei Lietuvoje (20 proc.). Statistikos departamento žiniomis prognozuojama, kad 2050 m. šis (35 proc.) Lietuvos gyventojas bus pagyvenęs žmogus (ES - 36 proc.). 2007 m. pradžioje Lietuvoje kas ketvirta moteris ir kas aštuntas vyras buvo 60 metų ir vyresnis. Pagyvenę žmonės sudaro apie penktadalį (19,1 proc,) miesto ir ketvirtadalį (23,1 proc.) kaimo gyventojų.

Pagyvenusių žmonių teritorinis pasiskirstymas nėra tolygus. Pasak S. Mikulionienės (1995), Lietuvos gyventojų senėjimo procesas pradėjo ryškėti XIX a. pabaigoje. Iki XX a. vidurio jis vyko lėtai. Septintame dešimtmetyje demografinis senėjimas suintensyvėjo: nuo 1970 m. iki 1975 m. 60 m. ir vyresnių žmonių skaičius išaugo nuo 571 tūkst., 1970 m. iki 637 tūkst. 1975 m. Tuo tarpu bendras gyventojų skaičius sumažėjo 128 tūkst. Anot J. Tartilo (2005), visa tai buvo todėl, kad į šią amžiaus grupę įėjo mažo gimstamumo karta, t.y. po Pirmojo pasaulinio karo, kurios didelė dalis vyrų žuvo, Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais.

Lietuva neteko trečdalio visų gyventojų: 300 tūkst. žuvo rezistencijoje, apie 400 tūkst. buvo ištremti, 300 tūkst. emigravo. Nuo 1980 m. šis skaičius nuolat nežymiai didėjo. Nuo 1992 m. šis skaičius ėmė intensyviai didėti. Kaip teigia S. Mikulionienė (1995), demografinis gyventojų senėjimo procesas kelia nerimą daugeliui šalių. Šioms visuomenėms aktualias problemas galima suskirstyti į dvi stambias grupes. Pirmoji grupė išryškėja makro - problemų lygmenyje, pvz. : didėjantis demografinės naštos koeficientas (santykis tarp ekonomiškai aktyvių ir neaktyvių gyventojų), nacionalinio produkto perskirstymas (pensijos sistema, socialinis draudimas, sveikatos apsaugos sistema ir pan.). Antroji grupė išryškėja mikro lygmenyje. Čia svarbiausia - senstantis individas, jo savęs kaip seno suvokimas, jo santykiai su šeima ir visuomene.

tags: #sukaupei #dideli #metu #turta #tai #metai