Tarpukario Lietuva išgyveno intensyvų urbanizacijos ir statybų laikotarpį, ypač Laikinojoje sostinėje Kaune. Šiame straipsnyje aptariami statybos leidimų išdavimo ypatumai, statybų sektoriaus augimas ir architektūriniai pokyčiai, vykę Lietuvoje tarp dviejų pasaulinių karų.
Kauno panorama tarpukariu. Šaltinis: Vikipedija
Bendrasis kontekstas
Remiantis 1923 m. visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno vos daugiau nei 2 mln. žmonių. Lietuviai sudarė beveik 84%, žydai - 7,5%, lenkai - 3,2%, rusai - 2,4%, vokiečiai 1,4%. Lietuvos ūkio pagrindas buvo žemės ūkis, jame dirbo absoliuti dauguma gyventojų. Miesto ir miestiečių kultūra buvo silpna.
Per Pirmąjį pasaulinį karą Kaunas nebuvo smarkiai sugriautas, kitaip nei antrasis pagal dydį Šiaulių miestas. Taigi, imperijos užkampiu vadintas Kaunas staiga tapo sostine, kuriai reikėjo patalpų valdžios institucijoms ir visuomeninėms reikmėms. Miestas tapo traukos centru, į jį kėlėsi valdininkai, darbo ieškantys asmenys, gimnazijose mokslus norintys tęsti moksleiviai, studentai, nuo 1922 m. siekę mokslo pirmajame Lietuvos universitete. Prasidėjus masiniam kraustymuisi, trečiąjį dešimtmetį Kaune gyveno apie 100.000 žmonių.
Statybų sektorius
Pirmasis pasaulinis karas skaudžiai nuniokojo ir taip menką Lietuvos ūkį. 1922 m. spaudoje teigta, kad po karo miestuose išliko tik apie 45.000 pastatų. Iki 1922 m. šalyje siautė infliacija. 1922 m. buvo įvestas litas, ilgainiui stabilizavosi kainos, valstybei pavyko pažaboti infliaciją, pradėta vykdyti žemės reforma, aktyviau pradėti plėtoti ir smulkūs verslai.
Tad 1922 m. jau buvo išduoti 2.207 statybos leidimai, tačiau profesionalių statybininkų buvo mažai - 1926 m. Sparčiausiai statybos vyko Kaune, kur kasmet buvo pastatoma 200-300 gyvenamųjų namų ir apie 200 negyvenamųjų. Pramonės įmonių daugiausia statyta taip pat Kaune (30-50 per metus). Statyba Lietuvoje ypač pradėjo augti paskutiniais trečiojo dešimtmečio metais ir, įvairiais skaičiavimais, iki 1929 m. galėjo būti pastatyta iki 140.000 pastatų.
Pagrindinės investicijos tarpukariu buvo nukreiptos į žemės ūkį ir nekilnojamąjį turtą, labiausiai augusį Kaune, rodo investicijų valdymo bendrovės „Capitalica Asset Management“, priklausančios SBA įmonių grupei, užsakymu atliktas tyrimas. Tais metais į statybas investuota 65 mln. Lt (apie 344,5 mln. Eur), iš jų 15 mln. Lt (79,5 mln. Namus ir negyvenamuosius pastatus statėsi daugiausia privatūs asmenys.
Prie NT plėtros prisidėjo ne tik Lietuvoje gyvenančių asmenų ir valstybės investicijos, bet ir emigrantų į Lietuvą siunčiami pinigai - 1924-1929 m. jie kasmet atsiųsdavo apie 40 mln. Lt. Į NT investavo ir užsienio lietuviai: 1927 m. jų investicijos siekė 1,1 mln. Lt, 1929 m.
Demografinio sprogimo padariniai išryškėjo greitai: pradėjo trūkti butų. Atsiradus didžiulei žemės paklausai, ją supirkti ir perparduoti ėmėsi investuotojai ir taip dar labiau sukėlė kainas. Statyba Kaune buvo brangi. 1929 m. Namus šeimai išgalėjo pastatyti tik išties turtingi asmenys, neretai jie kooperuodavosi statyti namą dviem trims šeimoms. Savų namų statybą atsiminimuose yra aprašęs Lietuvos prezidentas Kazys Grinius.
1922 m. 11 bendraminčių įkūrė „Kauko“ kooperatyvą, kuris iš savivaldybės 36 metams išsinuomojo 13.000 kv. m sklypą Žaliakalnyje. Nuoma buvusi labai pigi - 4 centai už 1 kv. m, t. y. 53 Lt metams. Kiekvienas kooperatyvo narys įnešė po 1.200 Lt ir per kelerius metus pasistatė namus. K. Grinius statėsi dviejų galų namą su prof. Vladu Lašu, kiekvienas jų už statybas sumokėjo po 75.000 Lt, 1926 m.
Per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį statybos kaštai sumažėjo: 1922 m. 1 kv. m statyba kainavo 70 Lt, 1932 m. Per ekonomikos krizę kainos dar krito: 1933 m.
Modernusis Kaunas
Laikinoji sostinė mums paliko neįkainojamąją dovaną - tarpukario modernistinę architektūrą, kuri, galimas dalykas, bus įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Moderniausi tarpukario Lietuvos pastatai iškilo Kaune, šiuo požiūriu tarp laikinosios sostinės ir kitų miestų buvo ryški takoskyra. 1929-1932 m. privačiomis lėšomis Kaune pastatyti turtingų asmenų daugiaaukščiai privatūs namai keitė miesto veidą.
Pvz., 1931 m. manufaktūros urmo sandėlio bendraturčių Mozės ir Malkos Chaimsonų septynių aukštų namas Maironio g. 1929 m. pramonininkas Jonas Vailokaitis Vienybės aikštėje pasistatė šešių aukštų gyvenamąjį namą, miestiečių vadintą dangoraižiu. 1932 m. „Maisto“ bendrovės vyriausiasis direktorius Jonas Lapėnas pasistatė šešiaaukštį nuomojamų butų namą, kurio pirmas aukštas buvo skirtas parduotuvėms. 1931 m. Vytauto pr.
Tarpukario Kauno architektūra. Šaltinis: Kas Vyksta Kaune
Atsigaunant ūkiui, valstybė jau buvo pajėgi finansiškai investuoti ir į labai didelius ir brangius viešuosius pastatus, kurie iš esmės keitė šalies įvaizdį, tapo pasididžiavimo ir moderniosios architektūros simboliais, kuriais žavimės iki šių dienų. Vėlgi, nors statybos plėtėsi, Kaune buvo daug neužstatytų žemės sklypų. 1925-aisiais svarstyta, kad „pirmiausia reikia iš miestų centrų išguiti visokias pašiūres ir lūšnas kartu su daržais“, taip pat piktintasi, kad 1927 m. net Kaune tarp Laisvės alėjos ir Kęstučio gatvės dar vis laikomos kiaulės.
Įdomu, kad didžioji dalis tarpukariu pastatytų namų buvo mediniai - 1931 m. kaime tokie sudarė 97%, net ir Kaune medinukų buvo statoma beveik tris kartus daugiau nei mūrinių. Siekiant pakeisti padėtį, buvo pradėta vadinamoji sumūrinimo programa.
Su mūrinės statybos plėtra buvo tiesiogiai susijęs ir plytų klausimas: jų gaminta nepakankamai, be to, jos buvo labai brangios.
Butų nuoma
Siekdami, kad brangi statyba atsipirktų, namų savininkai dalį butų nuomodavo. 1930 m. Butų trūkumas kėlė nuomos kainą: 3-4 kambarių švaresnio buto nuoma galėjo kainuoti iki 300-500 ar net 600 Lt, tokia suma sudarė iki pusės valdininko algos. Tiesa, tokie brangūs butai buvo nuomojami tik miesto centre ir Žaliakalnyje. Butų kaip ir kito NT nuoma visuose Lietuvos miestuose tapo gana pelningu verslu.
1930 m. Namų savininkai pradėjo burtis į draugijas, kad apgintų savo interesus, savo ruožtu sujudėjo ir Kauno butų nuomininkai. 1932 m. Vienaip ar kitaip, nuomotojai kėlė kainas, o nesutikusius mokėti aukštesnių iškraustydavo per teismus ir naujiems nuomininkams pakeldavo kainą. 1939 m. didesnė dalis miestiečių gyveno ne nuosavuose, o nuomojamuose butuose.
Komercinis NT
Negyvenamojo NT statyba irgi augo. Antai 1938 m. Kaune veikė apie 2.000 prekybos įmonių, 265 maitinimo įstaigos, 34 fotografai, 54 siuvyklos, 38 inžinieriai, 65 gydytojai, apie 300 kirpyklų ir pan. Ne tik Kaune, bet ir mažesniuose miestuose bei miesteliuose centrinėse gatvėse augo dideli pastatai, kurių pirmuosiuose aukštuose kūrėsi parduotuvės, kavinės, kino teatrai.
Pasiturintys miestiečiai stengėsi pelningai išnaudoti visą turimą plotą. Pavyzdžiui, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius 1928 m. pasistatė mūrinį gyvenamąjį namą Kaune (V. Putvinskio g. 64, dabar - Velnių muziejus). Pirmame jo aukšte pats dailininkas turėjo dirbtuves, o jo žmona - stomatologijos kabinetą, antrame aukšte juodu gyveno, o dalį patalpų nuomojo, čia kurį laiką veikė Švedijos konsulatas. 1938 m.
Svarbiausioji gatvė
Pirmosios Lietuvos nepriklausomybės metinės 1919-aisiais paminėtos Kaune. Ta proga centrinė miesto gatvė, nuo 1847-ųjų - Nikolajaus prospektas, 1918 m. pervadintas Kaizerio Vilhelmo gatve (Kaiserwilhelmstrasse), buvo pavadinta Laisvės alėja. Komercijos atžvilgiu ji netrukus tapo pagrindine ir svarbiausia gatve visoje Lietuvoje.
Turėti komercines patalpas joje troško visi, tad nenuostabu, kad nuo 1930 m. stambių Lietuvos bendrovių administraciniai pastatai, anksčiau statyti prie pačių bendrovių, ėmė kilti Laisvės alėjoje. Namai buvo daugiaaukščiai, jų statybai negailėta investicijų, visus juos projektavo žinomi Lietuvos architektai.
Pvz., „Pienocentras“, kurio dalininkė buvo ir valstybė, Laisvės alėjoje 1931 m. pasistatė ištaigingą šešių aukštų modernų pastatą. Jame veikė įstaiga, krautuvė, valgykla, buvo įrengta butų. Prabangiausiuose, viršutiniame aukšte, gyveno ir užsienio šalių diplomatai, o administracija veikė antrame ir trečiame aukštuose. 1933 m. greta ištaigingus rūmus pasistatė knygų ir laikraščių leidimo akcinė bendrovė „Pažanga“.
Viešbučiai
Apie turizmo svarbą šalies ūkiui spaudoje aktyviau pradėta rašyti tik ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje. Visgi privatūs investuotojai net Kaune nesiryžo finansuoti naujų viešbučių. 1899 m. Laisvės alėjoje pastatytą „Metropolį“ 1922 m. įsigijo Lietuvos užsienio reikalų ministerija, 1925 m. jis buvo rekonstruotas ir pavadintas „Lietuvos“ viešbučiu.
Spaudoje raginta, kad viešbučių statyba labiau rūpintųsi savivaldybės, nes tai esąs viešasis interesas, tačiau joms vienoms statyti buvo per brangu, reikėjo valstybės paramos, nes privatūs asmenys į viešbučius investuoti nenorėjo. Taip iki 1940 m. 1938 m. naujiems viešbučiams Seimo biudžeto komisija skyrė 35.000 Lt.
Kino teatrai
Viena naujoviškų laisvalaikio leidimo veiklų buvo kino teatro lankymas. 1922 m. Kaune veikė 5, nuo 1930 m. - jau 12-15 kino teatrų, visi jie buvo privatūs, nemažą jų dalį valdė žydai. Dauguma kino teatrų veikė ne specialiai jiems pastatytose, bet pritaikytose patalpose, dažniausiai jos buvo nuomojamos. 41a. 1930 m.
Pramonės plėtra
Pramonės plėtra Lietuvoje nebuvo itin sparti, joje dirbo tik apie 6% visų gyventojų. Nemažai gamybos įmonių patalpas nuomojosi iš kitų savininkų. 1922-1936 m. Pirmiausia reikėjo nemažų investicijų, statyba buvo sudėtingesnė ir technologiškai, reikėjo specialios įrangos ir žmonių, galinčių ją sumontuoti.
Tačiau ne visuomet. Antai tabako fabrikams labai didelių investicijų nereikėjo, tad didžiausieji jų pasistatė naujus pastatus: 1923 m. Kaune buvo atidarytas Brolių Solomonų trijų aukštų papirosų fabrikas, 1923 m. - keturių aukštų fabrikas „Zefir“, 1938 m. - dviejų aukštų „Kontinental“. 1939 m. Lietuvoje jau veikė 1.316 pramonės įmonių, trečdalis jų - Kaune, kur kūrėsi ištisi pramoniniai miesteliai.
Pvz., didžiausia valstybės kapitalo įmonė „Maistas“ nuo 1922 m. plėtėsi Aleksote - 1939-aisiais tai buvo jau visas kompleksas su 96 pastatais. Nuo 1921 m. Šančiuose kūrėsi tekstilės įmonė „Drobė“, 1932 m. Verslininkai noriai nuomojo NT kitoms įmonėms ir iš to krovėsi nemažus pelnus.
Pvz., Juozas ir Jonas Vailokaičiai 1922 m. nusipirko brolių Šmidtų įmonę ir pavadino ją „Metalu“ (1939 m. akcinis kapitalas siekė 7,5 mln. Lt). 1923 m. fabrikas turėjo 12 skyrių ir 89 pastatus didžiulėje teritorijoje Šančiuose, prie A. Juozapavičiaus pr., - ji užėmė 72.192 kv. m. Beveik pusė visos žemės naudota fabriko reikmėms, o 3,9 ha buvo išnuomota. 1940 m.
Svarbūs tarpukario Kauno pastatai
Keletas svarbių tarpukario Kauno pastatų:
- Lietuvos banko rūmai, Maironio g. 25 / K. Donelaičio g., statyti 1924-1927 m., valstybė investavo 6,4 mln. Lt. Vienas pirmųjų moderniausių Baltijos regiono pastatų.
- Viešbutis „Lietuva“, K. Daukanto g. 21, rekonstruotas 1925 m.
- Teisingumo ir Lietuvos Respublikos Seimo rūmai, E. Ožeškienės g. 12 / L. Sapiegos g. 5, statyti 1925-1928 m., kainavo 2,2 mln. Lt.
- Vytauto Didžiojo universiteto Fizikos-chemijos instituto rūmai, statyti 1925-1932 m., kainavo 2,5 mln. Lt, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje susprogdinti.
- Centrinio pašto rūmai, Laisvės al. 102, statyti 1930-1932 m., valstybė investavo 1,3 mln. Lt., visa statyba ir puošyba kainavo arti 2 mln. Lt.
- „Pienocentro“ rūmai, Laisvės al. 55 / S. Daukanto g. 1, statyti 1931-1934 m.
- Bendrovės „Pažanga“ rūmai, Laisvės alėja 53, statyti 1932-1934 m., kainavo apie 626.000 Lt.
- Vytauto Didžiojo muziejus, V. Putvinskio g., statytas 1933-1934 m., kainavo apie 2,5 mln. Lt, dalį lėšų suaukojo visos Lietuvos žmonės ir išeivija.
- Valstybės teatras (dabar - Kauno muzikinis), Laisvės al. 91, rekonstruotas 1922 m.
- Karininkų ramovė, A. Mickevičiaus g. 19, statyta 1935-1937 m. Biudžetas - 1,3 mln. Lt, statyboms lėšų skyrė valstybė ir karininkai - po procentą nuo savo algos.
- Kauno ugniagesių rūmai, I. Kanto g. 1, statyti 1929-1930 m., kainavo apie 600.000 Lt.
- „Lietūkio“ rūmai, Vytauto pr. 43, statyti 1930 m.
- Žemės ūkio rūmai, K. Donelaičio g., statyti 1933-1934 m., kainavo 0,5 mln. Lt.
- Kauno apskrities savivaldybės rūmai, Laisvės alėja / Vytauto g., baigti 1933 m., atsiėjo apie 1 mln. Lt.
- Žemės bankas, K. Donelaičio g., statyti 1934-1935 m., kainavo apie 1,8 mln.
Tarpukario Lietuvoje gyventojų skaičiaus augimas miestuose ir jų modernizacija vyko glaudžiai susijusiu ritmu, atspindinčiu tiek socialinius, tiek ekonominius valstybės pokyčius. KTU doc. dr. Atstatymo laikotarpiu, maždaug 1918-1925 m., miestuose vyko intensyvus karo padarinių šalinimas. Vėliau, apie 1925-1930 m. ir 1935-1940 m., - du statybų bumai.
KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto lektorė dr. Paulina Budrytė teigia, kad pokarinis miestų atkūrimas dažnai vyko labai skausmingai - buvo stengiamasi griauti pamatines visuomenės vertybes, suardyti kultūrinį pagrindą ir kartu propaguoti sovietinės valstybės idėją ir įvaizdį. Tuo metu miestuose masiškai buvo platinamos ir tiesinamos gatvės, siekiant pabrėžti ideologinę „šviesaus rytojaus“ viziją. Keitėsi ir pagrindinių miesto aikščių paskirtis, įvaizdis. Iš turgaus aikščių su prekybos paskirties statiniais ir intensyviu judėjimu jos virto paradams ir reprezentacijai skirtomis erdvėmis.
Antrojoje XX a. pusėje miestai augo itin sparčiai, buvo statomi nauji gyvenamieji rajonai, kūrėsi įvairios gamyklos, plėtėsi universitetai, miestuose įsigalėjo vienos paskirties erdvės.
Šiandien įmonių valdybos veikia itin sudėtingoje aplinkoje, kur kiekvieno sprendimo kaina nuolat auga - tiek finansine, tiek reputacine prasme. Strateginiai pasirinkimai, rizikų vertinimas ir ilgalaikės krypties nustatymas reikalauja ne tik patirties ar intuicijos, bet ir gebėjimo greitai apdoroti d...
„Atkūrus nepriklausomybę, miestai sulaukė naujos transformacijų bangos. Pradinį atkūrimo optimizmą lydėjo ekonominė krizė, kurios metu buvusios pramoninės teritorijos, užsidarius įmonėms, tapo keistais ir retai naudojamais praeities vizijų monumentais. Šios erdvės ilgą laiką ieškojo naujų paskirčių, o kai kurios jų to ieško iki šiol“, - sako dr. P. Tuo pat metu daugiabučių rajonai patyrė sparčiai augančią automobilių invaziją. Kiemai, projektuoti vos keliems automobiliams, šiandien perpildyti, o šiems poreikiams dažnai aukojamos vaikų žaidimų aikštelės, žaliosios miesto erdvės ir pėstiesiems skirti šaligatviai.
Didėjant gerovei, miestuose pradėjo formuotis dar vienas reiškinys - priemiesčiai. Jais tapo tiek buvusios sodų bendrijos, tiek anksčiau neužstatyti laukai ar žaliosios erdvės šalia miestų.
Vis dėlto miestuose vyksta ir teigiamų pokyčių. Vis dažniau į sprendimų priėmimą įtraukiama visuomenė, stiprėja pilietinės iniciatyvos. Bendruomenės savanoriškai tvarko žaliąsias erdves, kuria miesto daržus, organizuoja renginius, dirbtuves ir mainytuves.
| Metai | Investicijos į statybas (mln. Lt) |
|---|---|
| 1929 | 65 |