Stasinės kaimas, įsikūręs trylika kilometrų nuo Kėdainių, šalia magistralės „Via Baltica“, žinomas dėl savo Stasinių šventės ir istorinio dvaro sodybos. Šiandien apžvelgsime šio kaimo istoriją, architektūrą ir dabartinį gyvenimą.
Kėdainių rajono žemėlapis
Dvaro Sodybos Architektūra ir Paveldas
Istorija pasakoja, jog Stasinės kaimas pradėjo kurtis XIX a. viduryje. Dvaro sodybos laikotarpį mena fragmentiškai išlikusi alėja, vedanti nuo kaimo gatvės iki svirno centrinės dalies bei medžių eilės fragmentai, palei kaimo gatvę ir formuojančios r. Į sodybą veda dvi tiesios alėjos: viena nuo Kėdainių-Panevėžio kelio, kita nuo kaimo gatvės. Vaizdinga beržų alėja, vedanti nuo Kėdainių-Panevėžio kelio iki svirno buvo užsodinta vėlesniame, mokyklos įkūrimo laikotarpiu (XX a. vid.).
Senieji moliniai dvaro sodybos rūmai (vadinami "polociai") neišlikę. Tačiau išlikęs svirnas, kuris yra istorizmo laikotarpio eklektinės stilistikos pastatas su neorenesanso ir neoklasicizmo bruožų turinčiu dekoru. Pastatas buvo rekonstruotas 1928 m., pritaikant jį mokyklai. Ledainė, kalvė ir malūnas taip pat eklektinės stilistikos pastatai, turintys neogotikos ir neoklasicizmo bruožų. Išlikusios ir 1884 m.
Stasinės dvaro svirnas
Kaimo Gyventojų Istorijos
Šiandien dvaro aplinka rūpinasi jo savininkė Dalia Stanislavičienė. Pačiame kaimelio gale akis patraukia kieme besidarbuojantis vyriškis, kuris pasiūlo ne su juo kalbėtis, o su šeimininke Laima. Moteris užtikrino mus, jog nors šiame kaime gyvenanti jau dešimtį metų, jaučiasi dar naujakūre. „Anksčiau gyvenome Vilainiuose, turėjome namą. Deja, ten kadaise gyvavusi bendrovė žlugo, todėl neliko darbo, to pasekoje ir pinigų. Jaučiausi patekusi į bėdą, ėmė kauptis skolos, todėl pardaviau savo alytnamį ir nusipirkau namelį Stasinėje.
Vos įžengusios į geraširdės moters kiemą mus pasitiko du prie būdos pririšti vienas už kitą sargesni keturkojai, o tuomet ir pati Jūratė. Atsisveikinusios ir su šia kaimo gyventoja, skubame pas Zitą, apie kurią mums užsiminė Jūratė. -Laba diena, Zita. Labai džiugu, jog sutikome jus. -Uoj, net nežinau, ką ir pasakyti jums, - trumpam susidrovi moteris, - Gyvename ir tiek. Tvarkomės sodybą, triušiukus, vištytes auginame. Toks ir gyvenimas tame kaime.
Pasikalbėjusios apie ūkį, klausiame Zitos, kaip atsitiko, jog moteris atsikėlė gyventi būtent čia, į Stasinę. Zita patikino, jog šiame kaime ji nėra senbūvė. Į Stasinę moteris su vyru ir šeima atsikraustė panašiai kaip ir Laima - prieš dešimtmetį, tačiau visai dėl kitų priežasčių - veiklos trūkumo. Anksčiau šeima gyveno pačioje Lietuvos širdyje - Kėdainiuse. „Kol buvome jauni, dirbome. Tuomet ir veiklos netrūko, tačiau išėjus į pensiją veiklos pritrūkome. Ką ten veiki mieste? Nuo lango prie lango, išėjai į kiemą ant suoliuko, pletkus susirinkai, aptariai ir atgal namo, - juokiasi moteris, - O kas tada? Prie šaldytuvo, prie spintelės, prie televizoriaus ir ant lovos.
Šiandien Zita prisimena, jog tik atsitiktinumas ją atvedė gyventi į Stasinę. Tuomet visai netikėtai Zita rado skelbimą, jog parduodamas namas Stasinėje. Nieko nelaukdami atskubėjo apžiūrėti sklypo. „Apėjome aplink namą - langai išdaužyti, durys užrakintos, namo vidų apžiūrėti nėra kaip. Kaimynė davė kėdutę, kad jos pagalba galėtume per langą į vidų patekti, - prisiminimais dalijasi moteris, - Vidus buvo dar baisesnis nei kiemas: radiatoriai nuplėšti, sienos pajuodusius, lubos apskretusios, grindys supuvusios.
Zita patikino, jog šiame kaime ji nėra senbūvė. Mintis pirkti šią sodybą kėlė nerimą ir dvejonės, tačiau dviejų savaičių terminas spaudė iš visų pusių, o daugiau variantų nebuvo. Įsigijome. Ir ką jūs sau manote? „Mano keturi vaikai, vyro keturi vaikai, o iš viso septyni. Tai kaip čia taip?“ (šypsosi). Nors Zita ir Juozas vaikus į margaspalvį gyvenimą išleido jau gana seniai, šiandien sako, jog neliūdi pasilikusi tik su vyru. Tik pamanykite, kokia Zita ir Juozas turtinga! Vyriausiam anūkui šiuo metu jau 26 metai, o jauniausiajai anūkėlei vos keturi mėnesiai.
Stasinių Šventė ir Kultūrinis Gyvenimas
Žinant tai, kad Stasinės kaimas toks nedidukas, o jame jokio kultūros židinio ir net parduotuvės nėra, Stasinių šventė šiame kaime buvo tikras džiaugsmas vietiniams gyventojas. Kėdainiečio J. Urbanavičio ir kitų į svečius atvykusių skulptorių išskobtus darbus galėdavo įsigyti bet kuris kaimo gyventojas ar svečias, tačiau dažniausiai meno kūriniais susidomėdavo vietiniai ūkininkai.
Dabar bendruomenės „Dvaras“ nariai svarsto, ar nevertėtų Naudvaryje pradėti iškilmingai švęsti gegužės pradžioje minimas Stasines. „Būtų proga ir garsiausią krašto žmogų prisiminti, ir bendruomenės nariams susiburti, kartu pasibūti“, - sako A.
Naudvario Dvaro Sodyba
Daugiau nei pusantro šimto metų Naudvario dvarą valdė garsi Kerbedžių giminė. Naudvario dvaro sodyba įrašyta į Lietuvos kultūros vertybių registrą ir saugoma valstybės. Po šio darbštaus ir protingo dvarininko M. Kadangi šeima palikuonių neturėjo, po G. Beje, vienas Straševičių sūnus dėdės V. Studijavęs Krokuvos universiteto Gamtos ir chemijos fakultete, grįžęs į Lietuvą dirbo Kauno ūkio draugijos Baisogalos bandymų stotyje.
Pokario metais dvarą atstačius ir rekonstravus, jame įsikūrė kolūkio centras, kontora. Jos pirmininkas A. Apylinkės čia vaizdingos. Dabar paveldu rūpinasi šio krašto bendruomenė. P. Visi draugiškai tvarkosi, šienauja, o vietas, kurių nei technika, nei dalgiais nepasiekia, padeda gražinti avys. „O parke, pakrantėse nuo metų naštos ar audrų griūvantys medžiai irgi prisideda prie bendruomenės veiklos. A. Dvaras, jo istorija įdomūs ir plačiajai visuomenei, čia buvo filmuotas reportažas televizijos laidai „Atspindžiai.
Naudvario dvaro sodyba
Stasinės Kaimo Įvertinimas
Nors šis kaimelis ir nedidukas, tačiau turi iki šių dienų išlikusį dvarą ir kitus objektus, bylojančius apie kaidaise čia gyvenusius dvarininkus. Kiekvieno išlikusio pastato architektūra yra unikali, tačiau, regis, labiausiai išsiskiria svirnas.