Sovietinė masinė gyvenamoji architektūra yra prieštaringas, bet unikalus reiškinys, palikęs ryškų pėdsaką Lietuvos kraštovaizdyje ir žmonių kasdienybėje. Dažnai kritikuojama dėl monotonijos ir individo laisvės suvaržymo, ji tuo pačiu metu atliko didžiulės reikšmės socialinį vaidmenį, suteikdama dešimtims milijonų šeimų nuosavą būstą. Postalininiu laikotarpiu pradėta statybų programa buvo didžiausia viso pasaulio moderniojoje architektūros istorijoje. Tačiau būtent šių statybų mastas pavertė jas atskiru painiu pasauliu, kupinu mitų ir paslapčių, pasiekimų ir nesėkmių.
Ši architektūra formavo beveik visų Sovietų Sąjungos piliečių kultūrą ir kasdienybę. Sovietinė masinė gyvenamoji architektūra yra neabejotinai intriguojanti, tačiau ji vis dar nepakankamai tyrinėta. Todėl dabar yra tinkamiausias laikas šio ambicingo projekto kritiniam įvertinimui.
Kaimo Urbanizacija Sovietų Lietuvoje
Žvelgiant į kaimo urbanizaciją Sovietų Sąjungoje, aiškiai matyti dvi ideologinės linijos: pirmoji - tai vienkiemio, kaip privatinės nuosavybės, naikinimas; antroji - vadinamasis „miesto ir kaimo suartinimas“, kuris paskatino mažų kaimų ir vienkiemių stambinimą į „miesto tipo gyvenvietes“.
Kaimo urbanizavimas vyko išimtinai per kolektyvizacijos procesą - steigiamo stambaus kolūkio arba tarybinio ūkio. Sovietinė kaimo urbanizacija yra susijusi su itin ryškiais kraštovaizdžio pokyčiais. Prievartinis vienkiemių likvidavimas, melioracija ir nuolatinis gyvenviečių stambinimas lėmė, kad 1983 m. jau 64 proc. kaimo gyventojų gyveno centralizuotose gyvenvietėse.
Gyvenviečių Planavimo Metodai ir Pavyzdiniai Projektai
Nauji planavimo, statybos ir apželdinimo metodai buvo propaguojami parodomosiose kolūkinėse gyvenvietėse. Pavyzdine naujojo kaimo tipo gyvenviete, turėjusia parodyti, kaip ateityje atrodys lietuviškas kaimas, buvo Dainavos eksperimentinė gyvenvietė, pastatyta „Leonpolio“ paukštininkystės tarybiniame ūkyje Ukmergės rajone (archit. Ramūnas Kamaitis ir V. Šimkus, 1965-1969).
Tokį funkcionalistinį „miesto perkėlimo į kaimą“ eksperimentą valdžia gyrė ir propagavo, tačiau gana greitai jis susilaukė kritikos ir laikytas nepasiteisinusiu. Netgi Dainavos gyvenvietės apdovanojimas SSRS valstybine premija (1971) neįtvirtino panašaus „miesto tipo“ kaimo plėtros modelio, kuriame kolūkietis būtų visiškai atskirtas nuo savo individualaus ūkio.
Architektūrinio Regionalizmo Atgimimas
8 dešimtmetis žymėjo naują etapą Lietuvos kaimo architektūroje su šūkiu „pradedame kurti naują Lietuvos kaimą“. 1973 m. sudarius visų naujų Lietuvos kaimo gyvenviečių projektus, kurių dauguma buvo standartiniai, taigi, pasižymėjo monotonija, pradėta diskutuoti apie savitumų poreikį. Tai sutapo su folklorinio regionalizmo atgimimu architektūroje ir paskatino architektus domėtis etnografinėmis regionų savybėmis.
Kolūkių statybos projektavimo instituto architektai pradėjo taikyti įvairesnes priemones: išryškino natūralų vietovės reljefą, vengė stačiu kampu susikertančių gatvių, kūrė įvairesnių tipų gyvenamųjų namų projektus. Šią radikaliai pakitusią ideologiją puikiai iliustruoja architekto-urbanisto Kazimiero Šešelgio straipsnio antraštė „Ginkime kaimą nuo miesto statinių!“.
Svarbų postūmį gyvenamajai statybai socialistiniame kaime turėjo 1978 m. SSKP plenumas, kuriame buvo atkreiptas dėmesys, kad žemės ūkio ir kitų sričių specialistus su aukštuoju išsilavinimu gyventi ir dirbti kaime gali paskatinti geresnės gyvenimo sąlygos.
Alytaus Namelis
Šios ideologijos rezultatas - Alytaus namelis, kuriame galima įžvelgti kompromisą - viena vertus, pavyko įgyvendinti uždavinį į kaimo gyvenvietę sugrąžinti individualų šeimos namą (pastatytą iš vietinių medžiagų, t. y. silikatinių plytų). 1976 m. Alytuje pradėti gaminti šešių tipų, skirtingo plano (70-120 m2 ploto), kambarių skaičiaus (3-5) ir fasadų namai.
Vieno aukšto su palėpe namas, pastatytas ant aukšto cokolio (kuriame įrengtas rūsys) pilkame silikatinių plytų ir šiferio stogų kaimo kraštovaizdyje išsiskyrė spalvingumu, įvairių medžiagų apdaila (raudonų ar gelsvų plytų, akmenų mūro), stačiu dvišlaičiu stogu su čerpių arba spalvoto šiferio danga. Viduje nepagailėta vietos erdviai virtuvei su valgomuoju, sandėliukui ir ūkinėms patalpoms.
Juknaičių Gyvenvietė
Vėlyvuoju sovietmečiu plintančias regionalizmo architektūros idėjas Lietuvos kaime iliustruoja ir pavyzdinė Juknaičių tarybinio ūkio gyvenvietė (archit. Alfonsas Kiškis, Rūta Kiškienė, Stanislovas Kalinka, Edmundas Vičius). 1974 m. parengtame Juknaičių gyvenvietės generaliniame plane buvo atskirtos gyvenamoji ir gamybinė zonos, namai sugrupuoti ne palei gatves, o į atskirus, želdiniais apsuptus kvartaliukus.
Gyvenvietės-parko struktūrą suformavo žymus to meto Lietuvos kraštovaizdžio architektas Alfonsas Kiškis su žmona Rūta. Originalių pastatų (taip pat ir gyvenamųjų) statybas inicijavo pirmininkas, remdamasis užsienio kelionių metu įgyta patirtimi. Originalus pastatas - dvasinio ir fizinio sveikatingumo rūmai (!) - baseino ir pirčių kompleksas, architektūrine kompozicija primenantis bažnyčią su vienuolynu (archit. Kalinka, 1977).
Juknaičiuose labai anksti buvo įsteigti tarybinio ūkio architekto (Vičius) ir dailininko (Gintaras Augaitis) etatai, apželdinimo sprendimus įgyvendino originalų kraštovaizdžio agronomės etatą turėjusi Benedikta Dokšienė, pastatus ir parką dekoruoti buvo kviečiami žymūs Lietuvos menininkai (skulptoriai Stanislovas Kuzma, Gediminas Karalius, vitražo meistrai Konstantinas Šatūnas, Algirdas Dovydėnas ir kt.).
Socialine prasme Juknaičiuose buvo įgyvendintas socialistinis-paternalistinis globos principas nuo „lopšio iki kapo“, kadangi čia buvo sukurta kolūkiečių socialinio aprūpinimo sistema nuo vaikų darželio iki senelių namų ir kapinių.
tags: #sovietines #masines #gyvenamosios #architekturos #tipologija