Jono Avyžiaus "Sodybų tuštėjimo metas": Knygos Apžvalga

Jono Avyžiaus romanas "Sodybų tuštėjimo metas" yra reikšmingas kūrinys lietuvių literatūroje, vaizduojantis sudėtingą pokario laikotarpį. Šiame straipsnyje apžvelgsime romano temas, veikėjus, ideologinius prieštaravimus ir autoriaus stilių.

Lietuvos etninė sudėtis 2011 m.

Pagrindinės temos ir kontekstas

Jono Avyžiaus romano "Sodybų tuštėjimo metas" trečioji knyga, išspausdinta "Pergalės" žurnale (1987, Nr. 8-11), prasideda įspūdingu, "epišku" chaosu - vokiečiai traukiasi, grįžta rusai, pasigirsta daugybė balsų, subruzda visa armija veikėjų. Netrukus paaiškėja, kad tas chaosas tiktai paviršiuje. Apsišarvavęs viską išaiškinančia pasaulėžiūra, autorius sugeba po visa ta maišatimi įžvelgti aiškią struktūrą ir pažangią istorijos eigą. Kaip Paskutiniajame teisme, dešinėje išsirikiuoja "buožės", "nusikaltėliai", "paklydėliai". Kairėje, pergalės aureole apgaubta stovi "tarybinė" liaudis ir jos vadovai bei gynėjai. O tarp jų, tarsi skaistyklos migloje, klaidžioja dar neapsisprendusieji.

Romane atskleista svetimųjų priespaudos ir tautos išlikimo pastangų priešprieša buvo naujas reiškinys sovietinio romano raidoje. Gausios ir įvairialypės J. Epinis pasakojimas čia ypač dera su psichologizmu ir apmąstymų aistra.

Veikėjai ir jų vaidmenys

Ar jis tas pozityvus herojus, kurio reikalaujama, laukiama jau nuo 1940-ųjų metų, pradėkime su Mariu Nemunių. Jis komunistas, jis patriotas, jis internacionalistas, jis ir humanistas (kartais net ir "liaudies priešai" jam "žmonės"). Ir jis stebinančiai tiksliai nuspėja, kas bus madinga po 40 metų: apie kolektyvizaciją jis kalba beveik buchariniškai, apie degtinės žalą - gorbačioviškai. Autorius nenorėjo, kad jis pavirstų schema ir stengėsi jam suteikti žmogiškų savybių ir net silpnybių. Skaitytojui per aiškiai matosi charakterio siūlės, autoriaus teoretinis piešinys, kodėl, nepaisant tų pastangų, Marius Nemunis neįgauna gyvybės.

Nemunio "humanizmas" neįtikina, nes jį nustelbia karingas mesianizmas. Nors sugrįžęs į Lietuvą jis sakosi tiesiąs ranką visiems, jis jaučiasi begaliniai pranašesnis už tuos "žvėriškos santvarkos sugadintus žmones". Jo okupantai jam "godišiai", "jaučiai", "tamsuoliai", "pavydo ir godumo apakinti žemų aistrų vergai". Antimaskviniai partizanai jam "žvėrys miške". Ar jis idealistas? Taip. Fanatikas? Neabejotinai. Naivus? Nepaprastai. Okupacinio teroro sūkuryje jis tvirtina, kad Tarybų Sąjunga "išvadavo" tautas ir joms neša laisvę. Žiaurumus prieš lietuvių partizanus jis teisina, sakydamas: "Argi mes pirmi pakelėm ginklą?" Žemdirbiams jis tvirtina, kad prievartinės kolektyvizacijos nebus.

Autoriumi stovi per arti prie jo ir per daug su juo identifikuojasi, gal todėl Marius tokiu nevirsta. Avyžiaus plane Marius Nemunis ir Gediminas Džiugas yra dvi romano "sąžinės", nors Marius neabejotinai stovi aukščiau, nes jis Avyžiaus visatoje atstovauja "istorinei tiesai". Bet ir šis planas telieka planu. Tasai Marius - "sąžinė"pastatomas prieš stalinista Žemažiūrievą, kaip jo antagonistas. Tiesa, Marius tvirtina, kad "liaudies priešų" klausimą reikia spręsti švelnesnėmis priemonėmis. Taip, jis (trumpai) pasijunta atsakingas už išvežimams surašomų lietuvių likimus - bet jis ir toliau juos surašinėja. Pagal jo "humanistinę" filosofiją "vidutiniokų" negalima skriausti, bet žmones klasifikuotus kaip "buožes" galima ir reikia naikinti.

Jų dialogas yra grubiojo ir švelnesnio totalitarizmo atstovų dialogas - pokalbis šeimos viduje, Marius Nemunis ir Zemažiūrievas ne antagonistai, o bendražygiai. Tai pirmas tokio genocidinio įrankio, kolonijinio pareigūno portretas partinio autoriaus knygoje, surusėjęs lietuvis Andriejus Kle-mensovičius Zemažiūrievas vientisesnis veikėjas už Marių Nemunį. Jis įtaria visus lietuvius, nes visi jam galimi "liaudies priešai". Net ir lietuvių mažažemiais, "darbo klase" jis negali pasitikėti: "Viskas jovalas tame nacionalistų amžinai sugadintame krašte". Jo nuomone, 1940 metais reikėjo "visus už gerklės, švariai nušluoti". Zemažiūrievas laiko masines deportacijas idealia priemone, nes "geriau paimti tuziną nekaltų, negu paleist vieną kaltą". Kai Nemunis jam užsimena apie "žmogų", Zemažiūrievas atkerta, kad tokios "žmonių kategorijos" iš viso nėra.

Avyžius pasirenka lengvesnį kelią, mėgina sudaryti įspūdį, kad Zemažiūrievą suformavo jo žmonos ir dukrelės žuvimas karo metais bei jo tėvo perėjimas pas "buržuazinius lietuvius", mėgindamas ją aiškinti, Zemažiūrievas būtų sudėtingesnis charakteris, jei autorius būtų giliau patyrinėjęs jo žiaurumo ir fanatizmo versmę.

Tai neapsisprendęs inteligentas, ieškantis trečio kelio, atstovaujantis tai, ką komunistų partija vadina "abstrakčiu humanizmu", trečiasis kertinis veikėjas, Gediminas Džiugas, senas svečias pokario literatūroje. Ar Džiugas dialektinis Mariaus oponentas? Jiems susidūrus nepasipila daug žiežirbų. Džiugas skeptiškai žiūri į naująją santvarką, atmeta dalį jos žargono, kalba apie žmoniškumo ir dorovės principus. Tačiau jo filosofija taip persunkta fatalizmo ir determinizmo, kad jis lieka neatsakęs į Mariaus Nemunio argumentus.

Daugelis tokių inteligentų nepasidavė Džiugą apėmusiam fatalizmui ir sugebėjo įžiūrėti esminius skirtumus tarp totalitarinių ir netotalitarinių santvarkų, pokario metais buvo daug žmonių, kurie, kaip Džiugas, stengėsi išlikti savimi ir nepasiduoti įvairiems triuškinantiems ideologiniams buldozeriams. Kodėl jų nėra Avyžiaus knygoje ir kodėl jų terandame užuominas visoje Lietuvos pokario raštijoje?

Kur jis nueis? Kur nueis Lietuva? Kur juos nuves knygos autorius? Romanui baigiantis, Gediminas Džiugas išeina į nežinią.

"Sodybų tuštėjimo meto" trečioji knyga knibžda spalvingais antriniais veikėjais. Nors jie savaip idealizuoti, apgaubti "istorijos raidos" aureole, autorius nevengia parodyti ir jų silpnybių, dalis jų tęsia tradicinę literatūrinių žemdirbių procesiją, bet sociologiniu ir politiniu požiūriu ypač įdomi kita grupė - naujosios santvarkos rėmėjai, "tarybiniai" žmonės. Jis turi gerą ausį ir sugeba atskirti žmogišką kalbą nuo žargono. Romane pragysta margas naujosios santvarkos atnešto žargono dainuotojų choras, suskamba tikra žargoninė simfonija.

Žargoną pereigingai kartojantys "aktyvistai" yra šiandienos "naujosios klasės" pionieriai, būsimieji nomenklatūros nariai, ant kurių - o istorijos ironija! - partijos viršūnės šiandien verčia kaltę už santvarką smaugiančias negeroves. Tų žargono belaisvių tauškesys ne vienam skaitytojui sukels šypseną. Bet būtų klaida į juos žiūrėti kaip tik į komiškas figūras. Tokiu žargonu remiantis, lietuviams ir nelietuviams buvo aiškinamas žmogus, istorija ir gyvenimo prasmė; tas pats, nors sušvelnintas žargonas šiandien žvelgia į mus iš "Pravdos" ir "Tiesos" puslapių. Dar daugiau - tokiu žargonu remiantis, ištisos žmonių kategorijos būdavo pasmerkiamos kančiai ir mirčiai. Ir paties autoriaus pozicija žargono atžvilgiu kupina prieštaravimų: jis į tą žargoną žiūri ironiškai ir, beveik tuo pačiu atsikvėpimu, jį naudoja kaip rimtą pažinimo įrankį.

Kadangi autorius tiki "klasių kovos" dogma, jisai jos terminais interpretuoja savo veikėjų elgesį ir apie juos daro galutinius sprendimus. Kai Adomas Vainoras nori pabučiuoti savo motinos ranką, ji lieka "sugniaužta į kumštį, sausą iki mėlynumo suspaustą ... kuris visą gyvenimą grūmojo kiekvienam, kas negyvena taip, kaip ji norėjo". Žodis "buožė" ir tuo žodžiu paremtas žmonių vertinimas apsprendžia Vainorienės gyvenimo esmę, nustato jos vietą šiame pasaulyje. Mirdama ji tarsi susitraukia į kumštį - kulak, "buožę". Žmogus virsta marksistine - leninine sąvoka, kuri padėjo pateisint žmonių naikinimą. Tuo Vainorienė skiriasi nuo gausių godišių ir šykštuolių portretų pasaulio literatūroje.

Avyžiui būdingas erotiškumas, autorių išskiriantis iš tradiciniai drovios lietuvių literatūros tėkmės, yra tarsi politinių dogmų priešprieša. Jo veikėjai dažnai gyvena atsilapoję, jų aistros išsilieja per kraštus. Niekas nepasakys, kad jie neturi kūno.

Autoriaus stilius ir įtaka

Avyžius žengia kritiško realizmo išarta vaga, kuri tiesiasi atgal į 19-tą šimtmetį ir kuria rusų literatūroje ėjo Tolstojus, Solochovas ir tik neseniai pradėtas spausdinti Vasilijus Grosmanas. Pagrindinis autoriaus modelis, Solochovas, primena girnų akmenį, pririštą prie Avyžiaus kojos ir neleidžiantį jam pakilti virš jau atgyvenusios ideologinės ir estetinės teritorijos. Nors romanas imponuoja savo erdve, užmoju bei įvairumu, jis atrodo įstrigęs į praeitį. Tai būdingas pereinamojo laikotarpio kūrinys. Kas atrodė drąsu 1983-čiais jo užbaigimo metais, šiandien jau nebenauja ir nebešokiruoja. įvykiai ir debatai net ir oficialioje spaudoje jau pralenkė romano "atvirumą", o grynai literatūrinė jo vertė palyginant ribota.

Autorius kalbasi ne tiktai su skaitytojais, bet ir pats su savimi, romano prieštaravimai nėra neigiamybė, bet viena patraukliausių jo savybių. Jo veikėjai dažnai yra kaukės - lotyniškos "personos", iš kurių lūpų dažnai girdime autoriaus balsą. Knygos eigoje viena po kitos dūžta naujosios santvarkos bei jos rėmėjų ir paties autoriaus iliuzijos. Romano prieštaravimus vaizdžiai iliustruoja ironiškas atsitiktinumas, spausdinant paskutiniąją jo dalį 1987 m. "Pergalės" 11 - ame numeryje. Tą numerį atvertę, dešinėje matome R. Kaminskytės plakato "Didžiojo spalio 70 - mečiui" reprodukciją: rausvam fone skyla grandinės - tarp jų baltos medies "1917". O kairėje skaitome kraupų prievartinių išvežimų aprašymą.

Nebijojo plaukti prieš srovę, nes anksti suprato, kad „… rašytojo kūryba turi prasmę ir yra gyva tik tol, kol gyva mūsų tauta, mūsų gyvasis žodis, kuris suartina kūrėją“ su jo tauta, „kaip ir jo tėvų žemė, nusipelniusi savo vaikų meilės ir dėkingumo“ (J. Avyžius). Šiai savo ištarmei rašytojas Jonas Avyžius buvo ištikimas visą savo gyvenimą.

J. spaudoje stengiasi žmogų, papuolusį į jam nepalankias sąlygas ne smerkti, o suprasti, pateisinti jį, nors ne kartą žmonėmis rašytojas ir buvo nusivylęs, lietuvių literatūroje rašytojo. Todėl, jo žodžiais tariant, „Turbūt ir rašau todėl, kad noriu pats sau kažką išsiaiškinti ir kitam paaiškinti.

Kaip rašoma rašytojo Vytauto Martinkaus Žodyje, skirtame romanui, „Kūrybos laisvės pašauktas autorius prieš mirtį vėl sugrįžo prie anksčiau tarybmetyje rašytame „Sodybų tuštėjimo metas“ jam rūpėjusių egzistencinių ir istorinių lietuvių tautos klausimų. Klasikinė romano struktūra pakeista, atviresnė, modernesnė. Katastrofos nuojauta persmelkia ryškius, puikiai motyvuotus charakterius, veikėjų ginamų idėjų įtampą, kelius.

„Temą ir jos išraišką rašytojui padiktuoja laiko dvasia, „Respublikos žurnalistės paklaustas, jei savo garsiuosius romanus rašytų šiandien, ar rašytų kitaip, J., Avyžius atsakė:. Esu realistas. Rašiau nuoširdžiai stengdamasis vaizduoti to meto tikrovę pagal savo talento galimybes. Tik cenzūra ir uolūs redaktoriai, pasižymintys puikia uosle, kas iš CK pučia, išprievartaudavo kūrinius, grūsdami juos į Prokrusto lovą. Sakoma, du kart į tą patį vandenį neįbrisi. Tai gal ir mano knygos būtų šiandien kitokios. Rašiau apie žmogų istorijos ir laiko kryžkelėje, bandžiau jį suprasti, neskirstydamas į teigiamus ir neigiamus. Antai buvau baramas, kad „Sodybų“ Adomą pernelyg „sužmoginau… Kai parašiau „Sodybų tuštėjimo metų“ II-ąjį tomą, reikšmingas CK klerkas Renčys telefonu perdavė savo boso Šepečio nuosprendį, jog romane „ne ta koncepcija“, žodžiu, privalėčiau apversti viską aukštyn kojom. Ačiū Dievui ir pertvarkai, kad po ketverių metų Atgimimo išvakarėse romanas išėjo. Ir vėl neįtikau: naujieji ideologizuoti kritikai mane vėlgi išbarė, tik iš kito galo. Bet kuri nomenklatūra geidauja, jog rašytojas svyruotų kaip ta nendrė, pagal konjunktūros vėjus. Ko nors perrašinėti, kas anksčiau sukurta, taisinėti nematau prasmės Tegul lieka arba skradžiai žemėn prasmenga kaip autentiškas to meto dokumentas. Nebent atkurčiau cenzūros išėstus puslapius.“ ( Irena Tiškutė. Rašytojo Jono Avyžiaus atsakymai į „Respublikos“ klausimus // Respublika. 1993, spal.1, p. 15).

Rašydamas šį romaną, jis galvojo apie socializmą su žmogiškuoju veidu, savo romaną „Kaimas kryžkelėje“ J. Avyžius rašė apie dešimt metų. Tikėjo, kad Lietuvos kaimą gali išgelbėti iš skurdo, apatijos, alkoholizmo sąžiningas ir doras, talentingas rengėjas kolūkio vadovas, koks ir buvo jo pavaizduotas romane Arvydas Toleikis. Tačiau Lietuvoje kolchozinė tikrovė buvo tokia žiauri ir tamsi, kad rašytojo optimizmas knygoje atrodė kaip fragmentas iš fantastikos.

„Gyvenimo prasmės apmąstymai vyksta didelėje istorinio laiko erdvėje, gigantiškų istorinių konfliktų fone“ (prof. Vitas Areška. Jono Avyžiaus romanų tikroji tiesa // Valstiečių laikraštis. - 2007, geg.15, p. 14), romano „Sodybų tuštėjimo metas“ pavaizduoti tikri istoriniai įvykiai, tikra psichologinė atmosfera, faktai ir veikėjai, objektyviai sukurti vaizdai jau išėjo už dienos aktualijų ribų ir peržengė ribą į universalią žmogaus istorinio egzistencinio pasirinkimo erdvę.

Literatūrologas Vitas Areška tą dviejų Lietuvos protingų vyrų priešpriešą, jos analizę ir pristatymą vadina „didžiuliu J. Avyžiaus meniniu pasiekimu ir įsimintinu atradimu“ (Vitas Areška. Knygoje „Viskas praeina…“ (V., 2003) J. Avyžius pavaizdavo mūsų dienų Kovo 11-osios dienos Lietuvą… Tiek buvo svajota, tiek vilčių dėta Sąjūdžio formavimosi, jo brandos ir jo pergalės Lietuvos politikoje laikotarpiais, o tikrovėje atsitiko taip, kad politikoje ir žmonių santykiuose beveik niekas nepasikeitė: vienintelės Kovo 11-osios pergalės - tai išsivadavimas iš svetimųjų - Rusijos ir komunistų okupacijos, jų kariuomenės maitinimo ir pastogės suteikimo. Tokią Lietuvą pamatė ir savo kūriniuose pavaizdavo vienas žymiausių mūsų tautinės kultūros milžinas rašytojas J. Avyžius.

Jo kūryba - autentiškas liudytojas tragiškos okupacijų epochos, kuri dar ir šiandien dažnai drumsčia mūsų tautos sąmonę. Ir komunistinė, ir nacistinė epochos lietuvių tautai buvo tragiškos ir skaudžios, abi atnešė mūsų tautai šimtus tūkstančių netekčių, kančių ir sužlugdytų likimų.

Apdovanojimai

Už romaną „Kaimas kryžkelėje“ rašytojui J. Avyžiui buvo suteikta Lietuvos TSR valstybinė premija. (1965). Romanas „Sodybų tuštėjimo metais“ taip pat buvo apdovanotas valstybine premija (1971 m.) ir aukščiausiu to meto sovietinės imperijos apdovanojimu Lenino premija.

Santrauka

Apibendrinant, "Sodybų tuštėjimo metas" yra svarbus kūrinys, atspindintis sudėtingą laikotarpį Lietuvos istorijoje. Autorius nevengia prieštaravimų ir atvirai vaizduoja to meto tikrovę, nors ir per ideologinę prizmę.

Buvusi KGB būstinė Vilniuje, simbolizuojanti to meto represijas.

tags: #sodybu #tustejimo #metas #knyga