Šiandien mūsų buitis modernėja, todėl nemaža dalis tremtinių palikuonių nebenori savo namuose laikyti močiučių austų lovatiesių, nertų ar megztų staltiesių, senolių drožinėtų šventųjų skulptūrėlių. Tačiau tautodailės darbai išlieka svarbia Lietuvos kultūros dalimi.
Lietuviams niekada neužteko kryžiaus iš paprasto dviejų medžio ar metalo gabalų sukryžiavimo. Žmonės juos statė ir Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje, ir sovietmečiu. Iš pirmo žvilgsnio visų Lietuvos regionų kryžiai tokie pat. Aukštaitiški - aukšti, o einant į Rytus vis aukštesni.
Anot jo, lietuviškų kryžių išskirtinumas, jų puošnumas ir buvo svarbus. S. Kronio kaldintos kryžius puošiančios saulutės pelnė aukštus įvertinimus, tarp jų - tautodailininkams patį garbingiausią apdovanojimą - „Aukso vainiką“ kryždirbystės srityje.
Šiais laikais kryžius, koplytstulpius, stogastulpius gaminančių medžio drožėjų yra nemažai. Tačiau kryždirbyste užsiimančių kalvių gerokai mažiau nei medžio drožėjų. Šios gildijos atstovas S. Kronis tikisi, kad visgi atsiras jaunų žmonių, susidomėsiančiu šia tautodailės sritimi.
Didelę šio meistro meninės kalvystės dalį sudaro kaldintos saulutės. Jam pačiam mieliausia iš metalo kurti augalinius motyvus - lapelius, šakas, žiedus.
Pasak S. Kronio, kalvių kaldinamos saulutės - ne šiaip sau metalo kūrinys, o dar iš pagonybės laikų atėjęs simbolis. Pasak A. Klovo, kryždirbio darbe labai svarbus pasiruošimas: reikia žinoti, dėl ko, kokiu tikslu tą kryžių drožia, kur jis stovės, kokią žinią perduos.
Lietuviški kryžiai - svarbi Lietuvos kultūros dalis.
Tačiau kryždirbyste užsiimančių kalvių gerokai mažiau nei medžio drožėjų. „Tautodailininkams įkvėpimo šaltinių toli ieškoti nereikia - turime tokius gilius ir plačius tautos kultūros klodus, tokią turtingą meistrų patirtį, kad tereikia tik nuvalyti dulkes nuo praeities, visa tai pamatyti ir patiems bandyti kurti“, - sako kalvis S.
Praeities ir dabarties kryždirbių darbas labiausiai skiriasi techninėmis galimybėmis. Užtat ir jų kryžiai būdavo kuriami gerokai ilgiau, sudėtingiau. Gaila, kad medis neturi akmens stiprybės - mediniai kryžiai neilgaamžiai.
Daug nuostabių tautodailės darbų - neišsaugotų, nepamatytų, taip ir liko praeityje. 1911 metais Penktojoje lietuvių dailės parodoje Vilniuje buvo eksponuoti 48 Jaroševičiaus piešti kryžiai.
Medžio ir Akmens Simbolika Lietuvos Kultūroje
Mūsų protėviai tikėjo, jog mirusysis įsikūnija medyje arba kitame augale. S. Daukantas atkreipė dėmesį, kad žmogaus palaikai būdavo sudeginami, o kai jis supūdavo, ten išaugdavo medžiai. P. Dundulienė teigia, kad P. reikšmę medžio (kaip žmogaus išvaizdą pavidalo įgavimo) sąvokoms atsirasti.
Mediniai stulpai supūdavo, ten turėjo išaugti medžiai. Stabas, ir ten išaugę medžiai būdavo garbinami. Palaidotų kapų ir t.t. Taigi, ir J. XIX a. tik 1525 m. ir pasiskelbė pasaulietiniu Prūsijos kunigaikščiu.
„Pasidaryk pats“ medžio skulptūrų dekoro idėjos iš kietos perdirbtos medienos kaimiškiems sodybos namams
Rimantienės Šventojoje rastas stulpas su žmogaus galva. [27]. kultai dar nebuvo susiformavę. Apibendrintos plastikos žmogaus veidas. Ar kitokių konkretaus žmogaus požymių [28]. Padarytas pagal mirusiojo išvaizdą. Palaidojimą. Reljefe pavaizduotas stulpas su žmogaus galva. Paviršius pavaizduotas su pumpurais - gyvo medžio įvaizdis. Žmogaus charakteristiką. Kurį per vidurį nuo pat žemės peraugęs augalas. Tarpininką.
Medinės skulptūros dažnai puošia sodybas.
Tautodailės Tradiciijų Išsaugojimas
Žmonės juos statė ir Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje, ir sovietmečiu. Pasak A. Klovo, kryždirbio darbe labai svarbus pasiruošimas: reikia žinoti, dėl ko, kokiu tikslu tą kryžių drožia, kur jis stovės, kokią žinią perduos.
Daug nuostabių tautodailės darbų - neišsaugotų, nepamatytų, taip ir liko praeityje. S. Kronio kaldintos kryžius puošiančios saulutės pelnė aukštus įvertinimus, tarp jų - tautodailininkams patį garbingiausią apdovanojimą - „Aukso vainiką“ kryždirbystės srityje.
Šiais laikais kryžius, koplytstulpius, stogastulpius gaminančių medžio drožėjų yra nemažai. Tačiau kryždirbyste užsiimančių kalvių gerokai mažiau nei medžio drožėjų. Šios gildijos atstovas S. Kronis tikisi, kad visgi atsiras jaunų žmonių, susidomėsiančiu šia tautodailės sritimi.
„Tautodailininkams įkvėpimo šaltinių toli ieškoti nereikia - turime tokius gilius ir plačius tautos kultūros klodus, tokią turtingą meistrų patirtį, kad tereikia tik nuvalyti dulkes nuo praeities, visa tai pamatyti ir patiems bandyti kurti“, - sako kalvis S. Kronis.
Tautodailė - neatsiejama Lietuvos kultūros dalis.
Muziejų vaidmuo kultūros paveldo išsaugojime
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Tremties ir rezistencijos ekspozicija neseniai pasipildė ypatingu eksponatu - Sibire pagaminta medine skrynia. Tai ne tik buities daiktas - ji saugo vienos šeimos istoriją, atspindinčią skaudžiausius Lietuvos likimo vingius. Šią skrynią muziejui perdavė Ligita Lukoševičienė, vasarą sugrįžusi į Lietuvą iš Jungtinės Karalystės. Ji priklausė jos mamai, Aldonai Račkauskaitei-Slaboševičienei, gimusiai 1945 m.
Tauragės tremties ir rezistencijos muziejaus ekspozicija nuolat pildosi naujais eksponatais. Kiekvienas muziejus - unikalus. Unikalus ne todėl, kad tai - kultūros organizacija. Unikalus savo eksponatais, ekspozicijomis, parodomis, renginiais. Visi muziejai susiduria su skirtinga lankytojų auditorija.
Daugumai lankytojų muziejaus lankymas - tai vienas iš laisvalaikio praleidimo būdų, turimų žinių patikrinimas arba jų pagilinimas. O kitiems, pasirodo - tai įkvėpimo, dvasinės stiprybės šaltinis.
Jurbarko krašto turtai - istorinė praeitis, kultūrinis paveldas, žmonių kūrybinis palikimas - saugoma mūsų krašto muziejuose. Skirtingos muziejaus ekspozicijos atskleidžia Jurbarko krašto unikalumą. Išskirtinis muziejų bruožas - visi jie įsikūrę architektūrinio - istorinio paveldo objektuose - XIX a. dvarų pastatuose, sodybose.
tags: #sodybu #akmens #skulptureliu #nuotraukos