Kviečiame pažinti etninę kultūrą kaimo turizmo sodybose! Nuo 2019 metų Etninės kultūros globos taryba kartu su Lietuvos kaimo turizmo asociacija, Žemės ūkio ministerija ir Turizmo rinkodaros asociacija organizuoja Etnokultūrinės kaimo turizmo sodybos konkursą.
Konkurso prizines vietas bei nominacijas laimėjusios sodybos įtraukiamos į Etninės kultūros globos tarybos rengiamą Lietuvos etnokultūrinių kaimo turizmo sodybų gidą. Daugelyje šių sodybų rasite puoselėjamą tradicinę architektūrą, išsaugotą arba atkurtą interjerą.
Kitose galėsite susipažinti su tradicinėmis augalų ir gyvūnų veislėmis arba pasivaišinti kulinarinio paveldo patiekalais. Trečiose turėsite galimybę mokytis tradicinių amatų, dalyvauti etnokultūrinėse šventėse, sodybų šeimininkai supažindins su apylinkių istorinėmis vietomis.
Įspūdis. Jūratės ir Vytauto Deksnių sodyba. LRT radijas aplink Lietuvą
Šiandien džiaugiasi didžiąja dalimi už europinius pinigus atnaujinta ir sutvarkyta Suvalkiečių sodyba, esančia Sudargo seniūnijos Pervazninkų kaime jau 14 metus kaimo turizmu besiverčianti Aurelija Rutkienė su šeima. Lietuvos kaimo turizmo asociacijos konkurse (LKTA) „Lietuviška kaimo turizmo sodyba 2012“ sodyba laimėjo nominaciją „Etnografinė sodyba“.
A. Rutkienė tvirtino, jog kiekvienas svečias yra didžiausias atpildas už įdėtą triūsą sodybos išsaugojimui. Kaip žinia, senovėje suvalkiečiai sodybas kūrė labai apgalvotai. Kurdami sodžius, suvalkiečiai pastatus statė ne bet kaip, bet atsižvelgdami į architektų rekomendacijas.
Išlikusiose suvalkietiškose sodybose, kaip taisyklė, priešais trobą stovėjo kluonas, dešinėje pusėje - klėtis, o kairėje pusėje - tvartas. Senovinė XIX amžiaus pabaigos etnografinė sodyba, didelis kiemas ir sodas, klėtis su senoviniais ūkiniais pastatais, pirtis, ežerėlis jau daugiau nei dešimtmetį sulaukia svečių.
Kiekvienas sodybos kampelis primena senus laikus, kai čia puoselėdami savo papročius, gyveno mūsų proseneliai. Likę senoviniai daiktai rodo lietuvių darbštumą ir išradingumą. Ir iš tiesų neveltui LKTA skelbtame konkurse „Lietuviška kaimo sodyba 2012“ būtent ši sodyba pelnė nominaciją „Etnografinė sodyba“.
Pelnytu apdovanojimu besidžiaugianti sodybos šeimininkė A. Kaip sakoma, nėra nieko amžina. Kad ateities kartos galėtų dar ne vieną šimtmetį grožėtis XIX a. pabaigos autentiška sodyba, reikėjo nemažų investicijų. Šiandien sodybos šeimininkai svečių laukia gerokai atsinaujinę.
Visos naujovės skirtos jų patogumui. „Rekonstravome ir atstatėme pusę sodyboje stovėjusio kluono, kad ateinanti karta žinotų, kaip atrodė ūkiniai pastatai, kaip jie buvo išdėstyti. Pastatų stogai apskardinti skarda.
Tai yra 15-20 metų garantija. Pasirodo, skarda seniau irgi buvo skardinami stogai. Bet ji buvo labai brangi, todėl ja stogus dengė tik pasiturintieji ūkininkai. Jeigu stogai geri, tai pastatai išlieka ilgai“, - tikino šeimininkė.
Po kluono atkūrimo, naujai įrengta medžiotojų seklyčia, skirta pobūviams ruošti. Kitame kluono gale saugomi senoviniai buities daiktai. Antrajame aukšte su visais patogumais įrengti svečių apnakvydinimui skirti kambarėliai, kurie jaukiai šildomi ir žiemą.
Kadaise ūkininkams Petkevičiams priklausiusią sodybą dabartiniai šeimininkai įsigijo kiek netikėtai. „Mano vyrui vienas bendradarbis sako: „Parduoda sodybą, gal pasižiūrėk“. Nuvažiavo apsižiūrėti, pamatė, kad ši sodyba tokia pat kaip jo tėviškėje. Niekam nereikalingos sodybos kaina irgi buvo žema.
Vyras ją nusipirko su ta mintimi, kad tėviškę tarsi atsikels arčiau namų“, - pasakojo moteris. Tik įsigijus ir visai šeimai betvarkant sodžių užklydo rankytėmis susikibusi jauna pora, kuri paprašė čia leisti atšvęsti vestuves.
Jų prašymas buvo nemenkas iššūkis šeimininkams, tačiau, kaip dabar prisimenama, labai sėkmingas. Sodyboje atšoktos kaimiškos vestuvės davė startą tolimesniam svečių priėmimui. Šeimininkai vis labiau pradėjo galvoti apie sodybos pritaikymą svečių priėmimui.
Pasak V. Rutkienės, kiekvieną svečią stengiamasi pasitikti šiltai ir jie yra tarsi atpildas už visus vargus, triūsą ir rūpesčius. „Kol gavome paramą, mes turėjome labai daug rūpesčio. Bankui užstatėme savo namus, vaikų butus. Mes rizikavome.
Ačiū Dievui, kad mums viskas pasisekė. Gavome paramą, ją sėkmingai įsisavinome. Galvoju, tegul ši sodyba bus kaip simbolis tiems, kurie turėjo tėviškes, kurias Stalinas nugriovė, o jų vietose teliko ąžuolas ar koks kitas medis“,- teigė V. Pagaliau įvyko tai, kam taip ilgai ruošėmės, kam gavome daug įvairios paramos. Didžiausios paramos sulaukėme iš Dangaus.
„Šešupės regatai“ Dangus dovanojo šiltą, saulėtą rudens dieną. Saulėta buvo ir regatos dalyvių nuotaika. Jie Šešupės upe pasiryžo įveikti namažą atstumą - nuo Šešupės ir Novos santakos Panoviuose iki Šėšupės ir Jotijos santakos Sudargo krašte.
Viena dalis neskubėdama plaukė tik iki Slavikų pliažo (15 km.), kitos tikslas - įveikti visą atstumą. Pastebėtina, kad pakeliui sustojome prie regyklos, kur iš aukštai galima pamatyti Šešupės vingius ir buvusios Mažosios Lietuvos plotus.
Išlipome ir prie Šilgalių dvaro, kur aplankėme senas dvarininkų kapines. Plaukdami grožėjomės kaskart vis įdomesniais upės vingių atsivėrimais, pakrančių augmenijos įvairove. Viliojo ne vien medaliai ir prizai, bet ir šakiečių turistų dar nepažinta Šešupės dalis.
Lietuvos pusėje praplaukėme tik 2 namus, iš kurių paskutinis buvo Bosų kaime (Sudargo seniūnija). Kitame krante visą dieną, o ir ankstesniais metais, nematėme jokių žmonių. Ties Svaiginių kaimu (Sudargo seniūnija) Šešupė yra labai vingiuota, gana greita tėkme teka zigzagais.
Nepastebėjome, kaip praplaukėme numatytą išsilaipinimo vietą. Gal būsimų medalių spindesys apakino pirmuosius, o kiti negalvodami plaukė paskui. Dėl organizatorių kaltės finišas nebuvo iš anksto tinkamai pažymėtas, o baidares parvežti atvažiavęs vairuotojas užklimpo neprivažiavus dar porą šimtų metrų.
Varžybos baigėsi priplaukus Jotiją. Neformalios „Irklo brolių“ grupės nariai Linas Rakickas iš Šakių ir Vaidas Savickas iš Gelgaudiškio pasipuošė aukso medaliais, kuriuos skyrė Šakių jaunimo kūrybos ir sporto centras.
Prizininkai gavo piniginius prizus, o iš Kauno atvykę studentė Justina Klimašauskaitė ir šią vasarą jau magistro laipsnį apsigynęs Justas Pažereckas gavo mišriam ekipažui skirtą solidų UAB „Gulbelės“ prizą.
Gaila, bet moterų ekipažui skirtas UAB „Lauksvos“ ir moksleiviams skirtas kredito unijos „Zanavykų bankelio“ prizai liko jau kitų metų „Šešupės regatai“.
Po fotosesijos prasidėjo „linksmoji“ kelionės dalis. Turėjome beveik kilometrą kilti Jotija aukštyn iki Gusto sodybos Kirkilų kaime (Sudargo seniūnija). Tik ten buvo galima privažiuoti paimti baidares.
Iš pradžių buvo gana įdomu gulsčiomis landžioti po išvirtusiais medžiais arba tempti baidares virš jų. Bet kai prieš mus iškilo neįveikiama išvartų siena, teko baidares stačiu šlaitu kelti aukštyn ir dar pusšimtį metrų nešti per brūzgynus.
Tada bent man romantika išgaravo. Persikeliant per vieną bebrų užtvanką triokštelėjo sutrešusi šaka ir Justina įlūžo tarp šakų iki juosmens, tuo išgąsdindama draugus. Bet viskas baigėsi sėkmingai. Tuojau pasiekėme brastą.
Beliko tik nunešti kažkaip labai pasunkėjusias baidares iki mašinos. Iki šiol šią Jotijos atkarpą buvo pora kartų įveikę KTU žygeivių klubo „Ąžuolas“ ir Šiaulių evangelizacijos centro atstovai, vadovaujami dabartinio LR Seimo nario Juozo Dapšausko.
Gerai, kad šių ekstremalių sąlygų neteko patirti iš Vilniaus atvykusiam kraštiečiui 1943 m. gimusiam Stasiui Povilaičiui su drauge Gražina. Jie tikrai atvyko ir pailsėti, ir pasižvalgyti po krašto įdomybes: jie vieninteliai nuėjo apžiūrėti patrauklaus gamtos kmpelio - Kurynės dendrologinio parko ant Slavikų vietovės kranto.
Ateityje „Šešupės regata“ turi orientuotis į iš toliau atvykstančius dalyvius, nes mūsų krašto žmonės rudenį darbų turi per akis. Ir šiemet beveik pusė dalyvių buvo atvykę iš toliau.
Šešupė vandens turizmo mėgėjams yra neatrasta upė, tuo labiau, kad ji vingiuoja valstybės pasienio zona. O juk liaudyje sakoma, kad geriausia upė - dar nepraplaukta upė, kaip geriausias kalnas - dar neįkoptas kalnas.
Bandysime „Šešupės regata“ sudominti kraštiečius, kurie Šešupei turėtų jausti sentimentus. Kiekvienas gali nepriklausomai nuo amžiaus ir sveikatos saugiai plaukti žemyn upe. Ištrūkti į gamtą ypač svarbu visą dieną dirbantiems prie kompiuterio.
Socialiai orientuotas verslas turėtų tam skatinti savo darbuotojus. Rajono seniūnai ne tik gėrėjosi Sudargo piliakalniais, bet miestelio seniūnė Rita Grigaitienė išsakė ir nuogąstavimą dėl Bevardžio piliakalnio laiptų, kuriuos jau reikia remontuoti. D.
Rajono seniūnai ir savivaldybės administracijos vadovai toliau tęsia išvažiuojamuosius pasitarimus vis kitoje seniūnijoje. Pasitarimas vyko naujai suremontuotose Sudargo seniūnijos patalpose, kurių durys buvo atvertos dar pernai vasarį.
Pasitarimą pradėjęs savivaldybės administracijos direktorius Vytautas Ižganaitis užsiminė, kad buvo prašęs seniūnų pateikti informaciją apie poreikį seniūnijose ant visuomeninių pastatų įsirengti saulės elektrines, apgailestavo, kad ne visi seniūnai sureagavo į prašymą.
Ragino visus susižiūrėti, kad neliktų nenušienautų viešųjų erdvių, taip pat skirti didesnį dėmesį šeimynoms, globojančioms vaikus. Lekėčių seniūno Ričardo Krikštolaičio prašė turgaus dieną pakontroliuoti, kad prekeiviai automobilių ar pačių prekių nestatytų ir nekrautų ant važiuojamosios kelio dalies.
Lukšių seniūnui Vytautui Andziulevičiui - imtis Novaraisčio pastato griovimo reikalų. Taip pat spręsti problemą, kad lankytojai galėtų patogiau automobilius parkuotis ir patekti į gausiai turistų lankomą Varlių muziejų Lukšiuose.
Kaip aiškino Lukšių seniūnas, yra užsakyti per savivaldybės Eismo saugumo komisiją ženklai, bet, pasirodo, iki šiol nauja komisija savivaldybėje nėra sudaryta. Rūpesčius išsakė Šakių seniūnas Dalius Jasevičius - jis vis dar negali išspręsti problemos dėl nuolat miesto skvere prie pliumpo ir fontano dingstančio vandens.
Tiek Plokščių, tiek Lukšių seniūnai bėdojosi, kad trūksta žmogiškųjų resursų. „Darom seniūnijos remontą nuo pagrindų: keičiam santechniką, šildymo sistemą, šiltinsim pastatą ir iš lauko. Visus darbus atliekam su savo darbo jėga“, - pasakojo Gelgaudiškio seniūnas Valdas Dumčius.
Lekėčių seniūnas R. Krikštolaitis paminėjo, kad ruošiasi prie mokyklos įrengti gaisrinį hidrantą, teiravosi administracijos direktoriaus, koks Miško muziejaus likimas. Kaip informavo V. Ižganaitis, muziejaus klausimas bus vienaip ar kitaip sprendžiamas rugsėjį ir greičiausiai nuo seniūnijos pečių pastatas bus nuimtas.
Kudirkos Naumiesčio seniūnas Edvardas Belevičius užsiminė apie sunkiąja technika sulaužytą Totorviečių žvyrkelį, kurį turės užpilti skalda. Žvirgžaičių seniūnė Giedrė Snudaitienė kėlė klausimą dėl saugumo miestelyje.
„Suprantama, ūkininkai skuba atlikti darbus, tačiau su technika važiuoja per miestelį kaip autostrada, net nesužiūri, kas pravažiuoja. Bet važinėja keliu su dviračiais, žaidžia ir vaikai.
Pernai kreipėmės į Lietuvos automobilių direkciją dėl greičio valdymo priemonių įrengimo, bet jie moka labai gražiai atrašinėti, kad mažas automobilių intensyvumas ir pan. Gal savivaldybė patarpininkautų su Kelių direkcija dėl prioritetų įrengiant saugaus eismo priemones Žvirgždaičių gyvenvietėje, - kalbėjo seniūnė.
- Policija atvažiuoja, pastato trikojį, bet neužtaikysi to momento, kada laksto tos transporto priemonės.“ Problemų apstu ir kitose seniūnijose. Griškabūdžio seniūnas Saulius Naumavičius ir vėl kritikos strėlių žėrė atliekų tvarkytojams.
Kuo gyvena Sudargo seniūnija, rajono seniūnams ir savivaldybės administracijos vadovams papasakojo miestelio šeimininkė Rita Grigaitienė, o pažinti Sudargą bei piliakalnius padėjo bibliotekininkė Valerija Endriukaitienė.
Pirmiausiai seniūnė rodo Laisvės g. Kelių direkcijos žinioje esantį šaligatvį, pasak seniūnės, kone 15 metų su direkcija susirašinėja, bet remonto šaligatvis taip ir nesulaukia - tai pati seniūnija neapsikentusi bent šaligatvio duobes užsitaisė.
Einant Sudargo piliakalnių link, akis bado apleistos, negyvenamos sodybos - kad tai Sudargo skaudulys, pripažįsta ir seniūnė pridurdama, kad neapsikentę patys šiek tiek apšienauja sklypus.
Seniūnė dar pastebi: deja, dažnai gyventojai vaismedžius, medžius sodina prie pat savo sklypo ribos, o šakos trukdo pravažiavimui ar praėjimui, vaisiai krenta ant važiuojamosios dalies.
Sudargo seniūnė nelinkusi daug bėdotis, tad atėjus iki Sudargo piliakalnių pirmiausiai pasidžiaugia, kad šiemet pavyko pakeisti Grinaičių piliakalnio rekreacijos teritorijoje vienos pavėsinės bei tualeto stogą skiedromis.
„Turim probleminius laiptus į Bevardį piliakalnį, jie statyti 2011 m. Iš biudžeto jų remontui skirta aštuoni tūkstančiai, paskaičiuota, kad gali prireikti remontui 23 tūkst., geriau būtų gaminti iš ąžuolo medienos. Ieškom, kas padarytų pigiau, ieškom papildomai lėšų“, - pasakojo seniūnė.
Grožėjosi, vaikščiojo kolegos ir administracijos vadovai po Sudargo piliakalnius, stebėjosi, kaip fiziškai įmanoma juos nušienauti, nepriekaištingai prižiūrėti. Neslepia R.
tags: #sodybos #sudargo #seniunijoje