Tiltų Krašto Kaimų Istorija Ir Kultūra Gelužos Upės Apylinkėse

Kiekviena biblioteka, be tradicinių paslaugų, teikia informaciją apie savo kraštą. Tiltų bibliotekoje kaupiami aprašai apie krašto praeitį ir dabartį kraštotyros kartotekoje, o knygų fonde galima rasti spausdintos medžiagos apie kraštą. Tačiau biblioteka neapsiriboja vien tik informacijos sklaida - ji pati aktyviai vykdo krašto tyrinėjimus, kaupia naujus faktus ir duomenis, sistemina surinktą medžiagą ir pateikia ją visuomenei.

Nuo 2006 m. biblioteka vykdė Trakų rajono savivaldybės iš dalies remtą projektą „Gimtasis kraštas istorijos vingiuose“. Keletą metų tyrinėtas Tiltų krašto kaimų nematerialus kultūros paveldas, rinkta medžiaga nuo seniausių laikų iki šių dienų, į kiekvieną kaimą rengtos ekspedicijos, kalbinti gyventojai ir fiksuoti jų prisiminimai, domėtasi įstaigų veikla, fotografuoti kaimų ir apylinkių vaizdai, surinkta medžiaga sisteminta, kaskart papildant naujais duomenimis. 2015 m. Lietuvos Kultūros rėmimo fondui ir Trakų rajono savivaldybei parėmus įgyvendintas projektas „Tiltų krašto kaimai šimtmečių kaitoje“.

Visa sukaupta ir susisteminta informacija sugulė į to paties pavadinimo, trylikai krašto kaimų skirtą knygą. Knygos autorė - Elena Žilinskienė. Knygos pristatymas vyko vasario 19 d. 14 val. Tiltų kultūros centre.

Trakų rajono savivaldybės žemėlapis

Knygos Turinys Ir Apžvalga

Knyga pradedama seniausiu, dar visai neseniai buvusiu svarbiausiu krašto kaimu - Lieponimis, kuris žinomas nuo XIV a., kai čia buvo karaliaus dvaras, seniūnijos ir pavieto centras, prie kurio vyko istorinis 1700 m. mūšis tarp Lietuvos bajorų konfederatų ir samdytos Sapiegų kariuomenės. Toliau nuo Kalvių, kalvystės amatu užsiiminėjusių žmonių, kaimo, žinomo nuo XVII a., pagal geografinį išsidėstymą, pateikiamos žinios apie kitus kaimus: Mažuosius Lieponis, nurimusį amatininkų ir prekeivių kaimelį, Vaikštenius, Klepočius, Pagelužį, tarp pelkių ir miškų įsikūrusius valstiečių ir miškų prižiūrėtojų kaimus, Žvingeliškes ir Pagraužupį, pelkėtose, sunkiai prieinamose vietose XX a. įsikūrusius ir išnykusius kaimelius, Naujienas ir Pamerkius, didžiosios Naujienų pelkės salose istorijas pradėjusius kaimus, ant kalvų, tarp girių įsikūrusias Inklėriškes, istorijos užmarštin nugrimzdžiusius Gelužninkus ir baigiama šiandieniniu seniūnaitijos centru - Tiltais, savo istoriją skaičiuojančiu nuo XVIII a.

Knyga informatyvi, į ją sudėta tai, ką pavyko surinkti iš įvairių šaltinių: didesnė knygos dalis paremta autentiškais kaimų gyventojų pasakojimais ir atsiminimais apie istorinius įvykius, Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus, lenkų ir sovietinę okupacijas, užrašyti vietovardžiai, gyventojų darbai, girininkijų, mokyklų, kultūros, medicinos, pašto įstaigų veikla, pasinaudota knygų ir periodinių leidinių straipsniais, virtualioje erdvėje surasta informacija, tyrinėti Lietuvos valstybės istorijos archyvai, Lietuvos mokslų akademijos feodalizmo laikų dokumentai.

Tiltų kaimas

Knyga iliustruota autorės, Vytauto Žemaičio, Aleksandro Aziulevičiaus, Raimundo Kairio, Rasos Valatkevičienės, Klaudijaus Driskiaus, kitų fotografų, asmeninių gyventojų archyvų nuotraukomis. Ją papuošė Vilniaus universiteto Rankraščių skyriuje saugomo 1800 m. Knygos paruošimas leidybai vyko Etnografinių regionų metais, todėl ji pirmiausia skiriama Dzūkijos regiono, Tiltų krašto kaimų gyventojams ir visiems, besidomintiems šio krašto istorija, gamta, buitimi, darbais, etnografiniais kaimais.

Leidinys, turintis išliekamąją istorinę ir pažintinę reikšmę, bibliotekų skaitytojus, krašto kaimų bendruomenes pasiekia 2016 m., todėl yra svarbus indėlis į Bibliotekų bei Vietos bendruomenių metų programą. Be to, reikšmingas pačiai bibliotekai, šiais metais pažyminčiai 60-ąsias veiklos metines: 1956 m. Tikimasi, kad knyga sudomins jaunimą ir moksleivius, padės ugdyti pagarbą savo kraštui, paskatins giliau domėtis giminės istorija, praeities vertybėmis.

Kaimų Vietovardžiai Ir Istorijos

Pietinėje pusėje priešais kaimą yra Adlio ir Biekšos klonės, kurių pavadinimai kilę nuo gyventojų pavardžių. Senąjį Vilniaus-Merkinės vieškelį gyventojai vadino Kaunakeliu, prie jo yra Bradelio klonė ir kalnas. Už Bradelio geležinkelio link ir už jo iki Gelužos upelio tęsiasi Dubaklonė. Priešais geležinkelį anksčiau buvo bala Jurgabalė, už geležinkelio - Išlaistuvė ir Gliebo balalė. Žemesnė vieta kaimo vakaruose vadinta Pabaliais. Į Mažųjų Lieponių pusę prie Spenglos buvo Paupiai.

Per Valakų reformą, kuri, manoma, Valkininkų valsčiuje buvo vykdoma 1557-1566 m., iš Valkininkų miestelio į dvaro pakraščius iškeldinus įvairius darbus ginklų kalyklai turėjusius atlikti amatininkus, susikūrė Pūčkornių, Puodžių, Čebatorių, Kaniūkų, Kalėnų, Juodųjų Kalvių ir kiti kaimai.

Kalviai

Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Kalviai paminėti 1641 m. Tada buvo 22 kiemai, gyventojai dirbo 9 valakus žemės. Kaime iš kartos į kartą pasakojama apie trisdešimties ar trisdešimt trijų kalvių įsikūrimą Juoduosiuose Kalviuose. Prie žaizdro kaldami karštą geležį, jie būdavo paišini, juodi, todėl ir kaimas vadintas Juodaisiais Kalviais. Istoriniuose ir bažnytiniuose dokumentuose lotynų ir lenkų kalbomis ilgai buvo rašoma Czarne Kowale. Tik 1884 m. į Valkininkų bažnyčią paskirtas lietuvis patriotas kunigas Silvestras Gimžauskas pradėjo taisyti iškraipytus Juodųjų Kalvių ir kitų kaimų pavadinimus bei rūpintis dvasiniu lietuvių švietimu. XX a. pavadinimas trumpinamas - kaimas tampa Kalviais.

Mažieji Lieponys

Mažuosius Lieponis gyventojai dar vadina Lieponėliais arba Žydava dėl iki Antrojo pasaulinio karo kaime gyvenusių žydų šeimų. 1859 m. Valkininkų dvaro inventoriaus aprašymuose Lieponių žemdirbių žydų, kaip kitos gyvenvietės, žemės valdos užrašytos atskirai nuo Lieponių kaimo gyventojų valakų. 1905 m. Vilniaus gubernijos pilname gyvenamųjų vietovių statistinių duomenų rinkinyje užrašyta, kad Lieponių žydų gyvenvietėje buvo 290 gyventojų: 164 vyrai ir 126 moterys. 1938 m. Mažuosiuose Lieponyse buvo 24 pirkios, sinagoga, lenkiška mokykla. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Mažuosiuose Lieponyse gyveno beveik du šimtai žydų tautybės gyventojų.

Gyventojų skaičius Mažuosiuose Lieponyse:

Vaikšteniai

Vaikšteniai - etnografinis gatvinis kaimas, įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Yra dvi paminklinės sodybos, kuriose keturi paminkliniai pastatai (du namai, du tvartai) ir septyni pavieniai paminkliniai pastatai (penkios pirkios, viena su tvartu, vienas svirnas). Kaimas kūrėsi aukštesnėje vietoje, šalia ištekančio Gelužos upelio, miškingoje, pelkėtoje vietoje. Kai kur užpelkėjusios pievos buvo visai arti sodybų. Gelužos upelis tekėjo kaimo rytinėje pusėje iš žemės versmės trykštančio šaltinėlio. Nors melioracijos šalia Vaikštenių nebuvo, tačiau vanduo, vykdant sausinimo darbus kitose vietovėse, nuslūgo ir prie Vaikštenių.

Didelė padėka visiems kaimų gyventojams ir kraštiečiams, kurie geranoriškai sutiko pasidalinti prisiminimais, dokumentais ir nuotraukomis, visuomet palaikė ir įvairiais būdais teikė informaciją, padėjo nustatyti datas, patikslinti vardus, pavardes. Jų visų pavardės įrašytos knygos skyriaus apie kiekvieną kaimą pabaigoje. Į daugumą teko kreiptis ne vieną kartą, kiti šio leidinio nesulaukė, tačiau perduota vertinga informaciją sugulė į knygą ir išliks ateities kartoms.

Ruošiant knygą leidybai, vertingais patarimais, ką reikėtų paaiškinti, papildyti, taisyti ar neminėti, padėjo bei medžiagos išdėstymu, skyrelių ir jų pavadinimų sutvarkymu rūpinosi bibliotekos globėja, žurnalistė Daiva Trečiokaitė-Muellegger, tinkamu kalbos sutvarkymu - kalbos redaktorė Edita Komarova. Knygą meniškai paruošė, sumaketavo bei viršelį sukūrė dailininkė Alicija Širvinskienė ir studija „Aktin“. Knygos išleidimu rūpinosi Trakų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Danguolė Banevičienė, pavaduotoja Jolanta Abucevičienė ir Ūkio dalies vedėja Jurgita Urvakienė. Spausdino UAB „Standartų spaustuvė“.

Visiems, kurie kokiu nors būdu prisidėjo prie to, kad knyga išvystų dienos šviesą, nuoširdus ačiū.

tags: #sodyba #valkininkai #geluzos #upe