Svilių kaimas: Praeities atspindžiai ir dabarties realybė

Daugelis Svilių kaimelyje pasigenda ne tik jaunimo, bet ir kiek aktyvesnio kultūrinio gyvenimo, tačiau ko jau ko Sviliuose netrūksta, tai įdomių istorinių pasakojimų bei smagumu alsuojančių šio krašto žmonių prisiminimų.

Svilių kaimas žemėlapyje

Dvarininkų šeimos istorija

Ilgametė Svilių kaimo gyventoja Bronė Lukošienė pokalbį pradėjo pasakojimu apie 1944 metais kaimelyje pūpsojusią dvaro sodybą, kurioje prieš tai gyveno gausi, net vienuolikos atžalų susilaukusi dvarininkų šeima.

„Apie dvarininkų šeimą sužinojau iš uošvienės pasakojimo. Vyro mama su uošviu tarnavo jų dvare pas tuo metu dvarininko pareigas ėjusį Vaidotą. Kiek buvo žinoma, dvaro pastatą pastatė Vaidoto tėvai. Tuomet vieno po kito susilaukė vienuolikos vaikų. Iš viso dvare jie augino septynias dukras ir keturis sūnus. Ir būtent tas, kuris čia iki 1944 metų pasiliko ir pas kurį uošviai dirbo, ir buvo Vaidotas, vėliau išsikėlęs gyventi į Vokietiją. Pagyvenęs ten, laimės iškeliavo ieškoti į Kanadą. Daugiau apie jį nieko ir nebesužinojome.

Tuo tarpu Vaidoto brolio iniciatyva mūsų šalyje buvo įvestas piniginis vienetas litas. O apie jį žinau tiek, kad tai buvo mokslui labai gabus vyrukas. Trisdešimt šešerių metų Kaune įsigijo namą ir apsigyveno su iš Krakių kilusia dantisto dukra. Susilaukė trijų vaikų. Savo laiku eksternu išlaikęs egzaminus, įstojo į aukštąją mokyklą. Baigęs ją Vaidoto brolis tapo Atkuriamojo Seimo nariu, iškėlęs klausimą dėl Lietuvos piniginio vieneto. Po dviejų dienų diskusijų šia tema buvo nuspręsta mūsų šalyje įvesti litą“, - įdomia praeities istorija apie Sviliuose gyvenusią dvarininkų šeimą pasidalijo senjora.

Dvaro salė - šokių aikštelė

Bronelė taip pat užsiminė, kas su dvaro sodyba nutiko vėliau, išsikrausčius dvarininkams. Anot jos, didelė dvaro salė tapo puikia vieta, kurioje sviliečiai rinkdavosi pašokti. „Prisimenu, kiekvieną šeštadienį, o dažniau sekmadienį, nes šeštadienį daug kas dirbdavo, dvaro salėje buvo organizuojami šokiai.

Beveik visada į juos atvažiuodavo kavalierių ir iš kitų kaimų. Tik, pamenu, mūsiškiai tada nelabai patenkinti buvo dėl to, nes mes, kaimo panelės, su savais šokti tokiu atveju jau nebenorėdavome. Griebdavome už parankės kokį iš gretimo kaimo atvykusį“, - atsimena moteris.

Šokiai dvaro salėje

Sviliai - dainingas kraštas

Pasak senjoros, jaunystėje Sviliuose mažai ko trūko. Tai buvo ir skambiomis dainomis, ir įvairiausiomis dainingomis melodijomis apipintas kraštas. „Labai jau smagus buvo tas mūsų jaunimas. Šiltais vasaros vakarais išėjus į kiemus iš visų pusių buvo girdėti skambios ir smagios bei nerūpestingos tuometinio jaunimo dainos.

Ir ant suoliukų susėdę dainuodavome, ir ant Šušvės kranto susirinkę gražiais bei skambiais balsais dainas traukdavome. Perėję kaimą skersai išilgai apsisukdavome atgal ir vėl su daina pakeliui namo. Sviliai tais laikais buvo išties labai dainingas kraštas. Niekas nepykdavo, priešingai, vyresnio amžiaus žmonės, išgirdę mus dainuojančius, nieko nelaukę atsidarydavo langus ir prašydavo, kad dar užtrauktume kokią smagią dainelę“, - apie į atmintį įsirėžusius ir iki šiol dar neužmirštus atsiminimus prakalbo senjora.

Tradicijos ir šventės

Netrūko, anot Bronelės, Svilių kaime ir gražia tradicija tapusių bei metai iš metų organizuojamų kultūrinių renginių. „Kiekvieną vasarą organizuodavome smagias gegužines, į kurias susirinkdavo begalė kaimo gyventojų. Žiemą buvo labai populiaru švęsti Tris karalius. Dabar Sviliuose Joninių šventės proga jau daug metų puoselėjama gražiausios sodybos rinkimo tradicija“, - su nostalgija tradicines kaimo šventes prisimena senjora ir gailisi, jog šiandien nieko panašaus Sviliuose nebevyksta.

Ilgametės Svilių kaimo gyventojos teigimu, kultūrinio gyvenimo kaimelyje visiškai nebeliko, tačiau beveik septyniasdešimt metų čia gyvenanti Bronelė kuo puikiausiai žino kodėl. „Nėra čia nei bendruomenės, nei patalpų, kuriose galėtume visi susirinkti. Taip pat labai trūksta ir jaunimo, kuris imtųsi iniciatyvos ir kažką organizuotų.

Ko jau ko, bet Sviliuose netrūksta kavalierių. Turbūt kokius aštuonis sunokusius vaikinukus turime. Atrodo jau ir apie ženatvę galėtų pagalvoti. Bėda ta, kad panelių, pasiruošusių tekėti, mūsų kaime - nė vienos“, - su šypsena veide apie kaimelio jaunuolius užsimena Bronelė ir, per visą savo gyvenimą spėjusi patirti visko: ir šilto, ir šalto, ir gero, ir blogo, užtikrina, jog kad ir kaip Svilių kaime bebūtų, ji vis tik čia esanti laiminga.

Gyventojų tarpusavio santykiai

„Su aplinkiniais kaimynais susieiname, draugiškai bendraujame, padedame vieni kitiems. O į Svilius atsikrausčiau 1951 metais, kai baigusi buhalterijos mokslus gavau paskyrimą dirbti Svilių kolūkyje. Čia ir vyrą sutikau. Susilaukėme dviejų mergaičių ir sūnaus. Dvynukės jau paliko gimtuosius namus. Viena dirba mokytoja Vilniuje, kita - „Savaitės“ redakcijoje. Sūnus dar iki šiol gyvena su manimi. Be galo džiaugiuosi, kad dukrelės ir anūkai su proanūkiais labai dažnai mus apsilanko“, - trumpai apie savo gyvenimą Svilių kaime pasakojo Bronelė.

Jaunos šeimos

Nors daugumą kaimelio gyventojų sudaro senjorai, tačiau Svilių seniūnaitė Inga Gibienė pasidžiaugė pastaruoju metu kaime naujai besikuriančiomis jaunomis šeimomis. „Šiuo metu į kaimelį atsikėlė dvi jaunos šeimos. Pagaliau Sviliai ir vėl prisipildys mažų vaikų klegesio, kurį ilgainiui jau buvome spėję pamiršti“, - džiaugiasi Sviliuose gimusi ir užaugusi Inga.

Prisiminimai apie vaikystę ir jaunystę

Pamiršdavo viską. Ir tada nieko nelaukusi moteris, kaip ir kiti sutikti kaimelio gyventojai, grįždama į atsiminimus, pradeda pasakoti apie Sviliuose prabėgusias vaikystės dienas bei linksmą jaunystę.

„Visas mano gyvenimas prabėgo čia, Sviliuose, todėl, kad ir kaip viskas pasikeitė, gal ir ne į gerąją pusę, bet minties palikti gimtojo kaimo niekada neturėjau. Gaila, jog kaimas šitaip nuseno ir veiklos, tokios, kokią prisimenu savo vaikystės bei jaunystės dienomis, nebėra, bet grįždama į atsiminimus širdyje vis dar jaučiu tą nenumaldomą džiaugsmą. Prisiminimuose dar ir dabar šmėžuoja mūsų vakariniai pasisėdėjimai su tuometiniu vietos jaunimu. Bendraudami tarpusavyje pamiršdavome viską. Pėdindavome visi kartu į šokius, keliaudavome kartu ir į mokyklą. O dabar, rodos, jau suaugome, susilaukėme atžalų, bet kaip ir daugelį kitų kaimų, taip ir mūsų, vaikai palieka“, - prisimena Inga ir, retoriškai klausdama: „O ko gi norėti?“ pati atranda atsakymą.

Kaimo iššūkiai

„Nedideliame kaimelyje perspektyvų visiškai nebėra. Šiuo metu mano dukra gyvena Vilniuje, mokosi, dirba, lankosi įvairiausiuose renginiuose ir visai nebesitikiu, kad kada nors ji sugrįš į gimtąjį kraštą. Anksčiau ir darbo vietų daugiau buvo. Pasekusi mamos pėdomis, pati net aštuoniolika metų išdirbau vietinėje parduotuvėlėje. O mano mama parduotuvėlėje išdirbo per trisdešimt metų. Daug kas dirbdavo kolūkyje ar ūkininkaudavo.

Dabar kaime nebeatsiranda tokių, kurie arklį ar karvę laikytų. Geriausiu atveju kelias vištas galima kieme kur pamatyti ar darželyje tarp daržovių kokią svilietę besikrapštančią“, - dabartinę situaciją apibūdina seniūnaitė.

Darbas laukuose

Šeimos istorijos

Svilių kaimo šokiuose susipažinę Leonas ir Janina Lukošiai bendro gyvenimo keliu eina jau 52 metus. Vyriausias kaimo gyventojas Leonas skųstis gyvenimu Sviliuose nedrįso, bet prisipažino, jog vyro jaunystė lengva nebuvo.

„Šeimoje užaugome aštuoniese. Tėvams išlaikyti tokį būrį vaikų tikrai nebuvo lengva, o kas svarbiausia, būdami mokyklinio amžiaus negalėjome vienu metu visi eiti į mokyklą. Neturėjome ką apsiauti. Todėl dalindavomės dienomis: vieną dieną eidavo vieni, kitą - kiti. Po kurio laiko, sužinojęs mūsų situaciją, Sviliuose gyvenęs ponas Petraitis parūpino mums visiems kurpių. Dar dabar atsimenu, kai tėvas grįžo su visu maišu apavo. Džiaugsmas tuo metu buvo neišpasakytas“, - vaikystės prisiminimu pasidalijo Leonas.

Tuo tarpu jo žmona Janina su šypsena veide pradėjo pasakoti jųdviejų su vyru susipažinimo istoriją. „Abu su Leonu gimėme Sviliuose. Čia augome. Lankydavomės kaimo šokiuose, kuriuose ir susipažinome. Ir štai jau 52 metai kaip einame bendro gyvenimo keliu. Per tą laiką užgyvenome keturis vaikus. Du sūnūs gyvena čia pat, Sviliuose, kiti du - Kaune bei Kėdainiuose. Na, bent tiek džiugu, kad visi Lietuvoje. Užsienis jų dėmesio kol kas nepatraukė“, - apie šeimą kalba moteris ir kaip ir kiti sviliečiai nepaneigė, kad pokyčių per visą gyvenimą Sviliuose netrūko.

„Anksčiau buvo visiškai kitaip. Eidavome visi į darbus, vaikų klegesio netrūko, žaidimų taip pat. Gyvulių kone kiekvienoje sodyboje buvo galima rasti. Kadaise turėjome mokyklą, biblioteką, kultūros namus. Visiems vietiniams ir darbo užteko. Deja, šiandien mūsų kaimelyje nieko panašaus nebeliko, manau, jog tai daugelio kaimų didžioji problema. Dabar - dauguma sviliečių pensinio amžiaus. Jaunų šeimų, kurios galėtų neleisti kaimui ilgainiui numirti, trūksta. O patiems veiklos prie namų ūkio, žinoma, visada užtenka. Turime šalia namų nedidelį daržiuką. Pas ūkininkus dar bulvių pasisodiname. Nors gyvulių nebelaikome, bet kieme augintinių apstu.

Išaušo dar vienas rytas, kada leidžiamės į dar vieną kelionę. Ilgai dvejoti, kokį kaimą aplankysime šįsyk, neteko, todėl sėdame į automobilį ir lekiame tiesiai į Svilius. „Gimiau ir augau Sviliuose, mačiau, kaip jie keitėsi, - pradeda pasakoti maloni moterytė, paklausta, ar seniai čia gyvena. - Deja, šiandien kaimelyje nieko neliko, manau, jog tai daugelio kaimų didžioji problema. Kadaise turėjome mokyklą, biblioteką, kultūros namus, kontorą. Visi ir darbo tuo metu turėjo.

„Čia gi savas kaimas, geras susisiekimas, šalia turime gražų mišką, visai čia pat ir užtvanka, Josvainiai vos už kelių kilometrų, parduotuvė. Šiuo metu moteris gyvena viena, nes vyrą jau palydėjo Anapilin, o vaikus išleido į didžiuosius Lietuvos miestus, tačiau be galo be krašto džiaugiasi, kad vaikai ir anūkai dažnai apsilanko. Na, o paklausta, ar norėtų, jog ateityje į kaimą sugrįžtų vaikai, svilietė su džiaugsmu šūkteli: „Sugrįš!“ Mat vienas Vandos žentas labai kaimą myli, todėl visada atvažiuoja į Svilius ir padeda anytai tiek namuką, tiek kiemą pasitvarkyti.

Atsisveikinusios su pirmąja šios dienos pašnekove, skubame pakalbinti dar vieną kitą svilietį, todėl beldžiame į pirmo pasitaikiusio namo duris. Tačiau prieš tai mus pasitinka tikri kiemo sargybiniai - du įspūdingo grožio ir dydžio šunys. Na, o rimtą veido mimiką pakeičia šypsena, kai ant palangės pamatau spalvingą tulpių puokštę. Duris mums atveria Janina, kuri taip pat, kaip ir Vanda, čia gimė ir augo.

„Tada gyvenome vienkiemiuose. Pamenu, kaip į mokyklą reikėdavo toli pėdinti. Paskui po truputį pradėjo kurtis gyvenvietės, ėmė keistis žmonės ir, žinoma, veikla. Turėjome kultūros namus, į kuriuos ir filmų atveždavo, todėl turėdavome, kur nueiti, ką nuveikti. Dalyvavome ir ansamblyje… Dabar nieko panašaus neliko, tačiau kaimo žmonės išliko tokie pat geri ir draugiški.

„Sviliai - senas kaimas, žmonės taip pat seni. Dauguma jų - pensininkai. „Įpratusi kaime nuo vaikystės, tai ką jau čia dabar… - kukliai šypsosi Janina. Jau visai atsisveikinant Janina dar trumpai pasidžiaugia, jog kaimas turi puikią seniūnaitę, kuri apie visus renginius praneša kaimo gyventojams ir kartu juose apsilanko. Inga mylima ir gerbiama kaimo žmonių ne tik už tai, kad yra seniūnaitė, bet ir už tai, kad lyg bitutė sukasi vienintelėje kaimo parduotuvėje.

„Kadangi čia darbavosi mano mama, jau nuo vienerių metukų nuolat būdavau kartu su ja jos darbo vietoje. Aš čia užaugau. Na, o vėliau pasekiau mamos pėdomis ir atėjau čia dirbti.

„O ką jiems čia veikti? Šiuo metu mano dukra gyvena Vilniuje, studijuoja, lankosi įvairiausiuose renginiuose. Labai didžiuojuosi ja ir visai nesitikiu, kad kada nors ji sugrįš čia gyventi. Džiaugiuosi, kai parvažiuoja savaitgalį ir švenčių dienomis. Nėra gi čia jokių perspektyvų… Iškišai galva pro duris, apsidairei, o supratusi, kad nėra, ką veikti, grįžti vėl į kambarį.

- Vaje, mažai… - atsidūsta seniūnaite. - Apie šimtą, gal net mažiau.

- Tikrai taip. Čia tik moterytės našlytės. Atvežkite mums vyrukų!

- Tai kad jau vienišos tos Svilių babytės, tikriausiai visos labai draugiškos?

- Draugiškos ir labai geros moterytės. Kiekvienais metais, per vadinamąsias mojavas, pasidaro savo altorėlius, gieda giesmes, meldžiasi. Na, o kadangi priklausome Juodkaimių bendruomenei tai kelios iš jų kartu su manimi važiuoja į susitikimus.

- Inga, Svilių kaimas, nors ir nedidukas, tačiau įsikūręs išties puikioje vietoje.

- Bet juk lieka vaikai, anūkai.

- Tai žinoma! Žmonės tvarkosi, kelios sodybos tai tiesiog traukte traukia akį. Seniūnaitė neslepia, jog metai iš metų bando spręsti šią problemą, tačiau situacija nesikeičia. „Pastato šeimininkas pastoviai moka baudas, bet jam vis tiek nė motais. O štai mums, Svilių gyventojams, didžiausią nerimą kelia tai, kad ten vaikai lankosi. Patys suprantate, koks nenumaldomas gali būti vaikų smalsumas. Mes ir taip vaikų ne daug kaime turime, o kai ir tie patys ten eina, tai žinote ką… Tikrai neramu. Ten gi viskas išlaupyta, išdraskyta. Jūs tik pagalvokite, kas būtų, jei siena, ar koks blogas nugriūtų? Tragedija!

Kol vieni objektai kaimo įvaizdį gadina, kiti - gerina. „Sodybos savininkas tiesiog puikus, sukalbamas žmogus, tikras sviliečių draugas. Drąsiai ir su visa pagarba Svilių gyventojams rašau šiam kaimui dešimtuką.

Štai keletas sodybų, kurias galite rasti Kėdainių rajone, įskaitant Svilius:

• Sodyba Sviliuose
• Namelių nuoma Lakštingalos g.
• Viešbutis "Raganė" *** Sodų g.

Sodyba Sviliuose įsikūrusi pačioje vidurio Lietuvos šerdyje, nuostabiame gamtos prieglobstyje, netoli Šušvės upės, atokiai nuo žmonių šurmulio. Čia rasite kubilą, kupolą pobūvių salę, baseiną, vaikų žaidimų aikštelę, tinklinio aikštelę, poilsiavietę prie krosnies ir stovėjimo aikštelę.

Kontaktai: Beržų g 1, Sviliai, 58197 Kėdainių r.

Video medžiaga: Viskas vienoje vietoje: Kubilas, Kupolas pobūvių salė, Baseinas, Vaikų žaidimų aikštelė, Tinklinio aikštelė, Poilsavietė prie krosnies, Stovėjimo aikštelė, Patiekalai, Muzikantai, Meškiukas Rokoko, Dekoracijos, Pirtis.

tags: #sodyba #sviliuose #facebook