Jei pasiilgote ramybės, pušynų kvapo ir gerų emocijų, kviečiame apsilankyti kaimo turizmo sodyboje "Šilas", įsikūrusioje Dzūkijos nacionaliniame parke, netoli Merkinės.
Dzūkijos nacionalinis parkas žemėlapyje
Sodybos vieta ir aplinka
Kaimo turizmo sodyba „Šilas” įsikūrusi Dzūkijos nacionaliniame parke, juodosios keramikos kaimynystėje, miško apsuptyje, 3 km nuo Merkinės. Sodybą supa pušynas, vadinamas Šilu. Netoli nuo sodybos - Nemuno upė, Pakampio ežeras su tilteliu ir valtele, Bedugnis ir Ešerinis ežerai nutolę apie kilometrą.
Apgyvendinimas ir patogumai
Sodyboje "Šilas" vienu metu gali ilsėtis virš 40 svečių. Yra keturi pastatai:
- Didelis namas su 50 vietų sale ir 6 miegamaisiais.
- Pirties pastatas su sale ir 2 miegamaisiais bei amatų dirbtuve.
- Du mažesni namai šeimoms, viename iš jų įrengta dar viena pirtis.
Patalpose yra įrengta virtuvė, WC ir dušai, židiniai.
Pramogos ir veikla
Etnografinėje dzūkiškoje sodyboje galėsite ne tik poilsiauti, bet ir pramogauti. Čia įrengtos dvi pirtys, mokoma amatų, vedamos ekskursijos ir edukacinės programos, stovyklos, vyksta kulinarinio paveldo degustacija, teikiamos baidarių bei dviračių nuomos paslaugos. Aplinkui driekiasi miškai, idealiai tinkantys grybavimui, uogavimui bei vaistažolių rinkimui. Šalia kaimo turizmo sodybos teka Merkio ir Nemuno upės, trys ežerai, tinkantys žvejybai.
Edukacinės programos ir amatai
Kaimo turizmo sodyboje „Šilas” yra galimybė rengti edukacines programas, seminarus ar amatų mokymus (iki 50 žmonių). Reikiamas priemones paruošiame. Kviečiame pakeliauti po Dzūkijos nacionalinį Parką su kvalifikuota Parko gide, sodybos „Šilas” šeimininke, sertifikuota amatų meistre, meno kūrėja Laima.
Menininkų oazė
Šios sodybos (kurioje gyvena trys kartos) atsiradimas Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje teikia viltį, kad juodosios (raugo ir spalvotos) keramikos tradicijos Merkinės apylinkėse neišnyks ir bus perduodamos iš kartos į kartą, ypač jautriai ir atsargiai papildant jas naujomis gyvenimo spalvomis.
Elvyra Petraitienė
1990 m. į Maksimonių kaimą (netoli Merkinės) iš Kauno rajono Jadagonių kaimo atsikėlė profesionalios keramikės E.Petraitienės šeima. Jos sodyba įsikūrusi kaimo gale, kur baigiasi kelias, o toliau - tik miškas ir aukštas skardis, kurio dugnu teka ir per didžiuosius šalčius neužšąlantis šaltiniuotas Kempės upelis, šnekinantis, viliojantis pakeliui sutiktus ežerėlius: Pakampį, Balažerį, Dumblį, Netiesį - srūti į netoliese tekantį Nemuną. E.Petraitienės kūrybinę kryptį stipriai paveikė jos mokytojas Jonas Mikėnas, savo mokinei sakydamas: „Jei nežinai, ko vertas tavo darbas, pamąstyk, ar prieš kelis šimtus metų jis būtų kam įdomus, ar po šimto metų jis netaps bevertis“. Gyvenimas nuošaliame miško kaimelyje, vietinių Šilu šaukiamame, papildė keramikės Dailės akademijoje įgytas žinias ir išryškino naujas kūrybines kryptis, kurias pasiūlė atidus gyvenimas miško, gamtos apsuptyje. Dabar Elvyra nebekuria didžiulių keraminių pano, kokius darė jaunystėje, o lipdo karalaičius ir mitologines deives, išnyrančias iš pasąmonės gelmių įvairiomis formomis ir kantriai laukiančias, kol jų žemės spalvos kūnus Elvyra padengs pievų, miškų ir dangaus spalvomis, padabins baltiškais simboliais, kurie bylos apie senąjį lietuvių tikėjimą. Etnologė Inija Trinkūnienė žvelgdama į Elvyros darbus sako, kad jos kūriniai įkūnija Marijos Gimbutienės aprašytas didžiąsias deives ir „...kaip iš gilės išauga ąžuolas, taip ir iš žemės tamsos ir dangaus paukščių raibumo atgyja mūsų dievų pavidalai. Kaip vėlės prabyla iš liepos išdrožtų kanklių balsu, taip ir senieji dievai siunčia ženklus, kylančius iš žemės gelmių, jos syvų - molio ir smėlio“.
Elvyra Petraitienė
Saulius Indrašius
Vyriausias Elvyros sūnus Saulius Indrašius gyvena čia pat, gretimai stovinčiame name. Jis ne tik keramikas, bet ir profesionalus skulptorius, kryždirbys. Lietuvoje Sauliaus vardas garsiai nuskambėjo 1994 m., kai Kaliningrado srityje buvo demontuotas jo 1993 m. sukurtas paminklas Herkui Mantui „Sukapotas žaltys“. Paminklas buvo pastatytas spėjamoje prūsų karvedžio žūties vietoje ir išgąsdino srities politikus priminimu apie istorines Lietuvos žemes. Nors Saulius daro puikius darbus iš keramikos ir bronzos, jam mielesnis medis, nes jis gyvas: ir skyla, ir pūva... Nieko nėra amžino šioje žemėje, sako Saulius. Tarsi iliustruodami šiuos žodžius, didžioji dalis jo kūrinių ne salėse ar menėse stovi, o kur nors prie kelio, paežerėje, kiemo gale ar prie įvažiavimo į namus rymo, ir matai, kaip skulptoriaus darbą tęsia saulė, lietus ir šaltis, kaip sensta Žvejo, Medžiotojo, Pjovėjos veidai, net ir Pikulio - mirties dievo - bruožai bėgant metams keičiasi, ir kyla įtarimas, kad sielos gelmėje jis slepia didžiąją gamtos paslaptį: visatoje mirties nėra, tik vieną gyvybės formą keičia kita.
Saulius Indrašius
Rūta Indrašiūtė
Tą amžiną gyvybės ratą galima pamatyti ant Sauliaus sesers Rūtos dekoruotos puodynės šono, kur po žmonių su angelų sparnais kojomis mėlyni šaltiniai ne žemės raukšlėmis teka, o į dangų srovena, su debesimis jungiasi. Rūta Indrašiūtė lipdo švilpynes, subtiliai dekoruoja skulptūras, puodynes ir ąsočius. Piešiniais atkartodama matytus klajonėse po apylinkes medžius su giedančiais paukščiais, pro pravirą langą stebėtą katino žygį palei kadaginę Džiugo sumeistrautą tvorą, rūpestingai puoselėjamą gėlių darželį, ji kuria kaimo gyvenimo siužetus, tikrus ir atėjusius iš pasakų, legendų, o kai į kūrinį įdedi savo sielą, tarsi pratęsi savo gyvenimą, - sako Rūta. Rūta surengė ne vieną personalinę parodą, jos puodynės puikuojasi ant Lietuvos pašto ženklų (2011 m. serija „Iš muziejų fondų“, skirta Alytaus kraštotyros muziejui). Kokioje nors megaparduotuvėje gali nusipirkti tūkstantį vienodų tolimoje šalyje sukurtų ąsočių, o Rūta žaisdama gali sukurti tūkstantį skirtingų. Įspūdingais Rūtos ir Elvyros keramikos darbais Varėnoje kasmet apdovanojami režisierės ir pedagogės Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio laureatai.
Rūta Indrašiūtė su savo dekoruotomis puodynėmis
Džiugas Petraitis
Jauniausias Elvyros sūnus Džiugas Petraitis, Sauliaus brolis, mieliau renkasi ne medį, o molį, tačiau, sako, bet kuriuo atveju turi tikėti tuo, ką darai, ir įsiklausyti į medžiagą, su kuria dirbi, nes gamtoje viskas gyva ir reikia pirštų galiukais, delnais justi gimstančią naują formą, kitaip kūrinys išeis bedvasis, negyvas. 2010 m. Džiugas su žmona Laima įkūrė viešąją įstaigą „Vienaragių šilas“ ir čia rengia edukacinius tradicinių amatų (juodosios, raugo keramikos) seminarus, stovyklas jaunimui ir suaugusiesiems, organizuoja etnokultūrinius renginius, šventes. Pirmą savo gyvenime raugo keramikos degimo krosnį Džiugas kartu su kauniečiu meistru Juliumi Rekevičiumi pastatė 2006 m. Prancūzijoje, Tiufo miestelyje, vykusioje tarptautinėje keramikos bienalėje, o trečią - 2011 m. Maksimonių kaime, „Vienaragių“ šilo sodyboje, kurioje su žmona Laima augina savo dukras.
Džiugas žiedžia puodus
Kontaktai
Maksimonių g. 9, Merkinė Merkinės sen., Varėnos r.