Dailininko Rimvydo Kepežinsko ir architektės Daivos Julijos Šeštokaitės šeimos draugai gali nesukti galvos dėl lauktuvių: pats keliauti nemėgstantis šeimininkas renka įvairių valstybių vėliavas. Pripažintas grafikas ir iliustruotojas neneigia, kad yra namisėda, o geriausiai jaučiasi savo sodyboje. „Tenai viskas aišku, žinau, kur kas padėta, ką darau ir kas bus toliau“, - viename interviu yra prisipažinęs R. Kepežinskas. Nacionalinės premijos laureatas, Vilniaus dailės akademijos profesorius seną medinę sodybą perstatinėja ir remontuoja pats.
„Jis labai darbštus, viską savo rankomis daro. Mūrija, akmenis tampo - kad tik piešti nereikėtų“, - juokiasi žmona.
Sidabrinis jubiliejus
Sodybą Trakų rajone, prie Galnio ežero, R. Kepežinskas, žmonos ir bičiulių vadinamas Keptu, nusipirko prieš dvidešimt penkerius metus. Prirodė kiek anksčiau prie to paties ežero kurtis pradėję draugai - tapytojas Vytenis Lingys su žmona Gaiva. Tada, besibaigiant sovietmečiui, sodybai įsigyti reikėjo ne tik pinigų (kainavo brangiai - 5000 rublių), bet ir įvairių leidimų - kolūkio pirmininko, rajono vykdomojo komiteto.
Pirmajam menininkas buvo prisižadėjęs, žmonos žodžiais, „piešti stenduose visokias kiaules“. Senas namas po truputį keičiasi. Vietos valdžios tarpininkavimo raštą, rašytą lietuviškai pagal rusišką tvarką (tad su tėvavardžiu Rimvydas Pranovič), taip pat pavyko gauti. Sodybos pirkimo istorija, dokumentai, nuotraukos sudėtos į dienoraštį.
1987 m. birželio 16 d. įrašas liudija: „Daviau dar 500 rublių rankpinigių, nuotaika vidutinė, labai lyja, privažiavimo nėra.“ Tų pačių metų spalio 20 d. dienoraštyje atsiranda įrašas: „Galų gale apsiforminau namą. Pasibučiavau su šeimininku. Reikia: ruberoido, vinių, šiferio.“ Iki šiol sodyboje nėra patogumų, nes vasarotojai jų nepasigenda - prausiasi pirtyje arba ežere.
Baldai - suneštiniai
Kelias į sodybą eina per iš Galnio ištekantį upelį. Kai šis patvinsta, automobilius tenka palikti ant kranto: tada svečių pasitikti kelis šimtus metrų einama su karučiu - daiktams susidėti. Viename gyvenamojo namo gale išlikęs senas įėjimas pro gonką, bet dabar į vidų vaikštoma ne pro jį, o iš kitos pusės, per vėliau statytą verandą.
Į kairę nuo pirmojo aukšto koridoriaus yra su gyvenamuoju kambariu sujungta virtuvė, į dešinę - nedidelis šeimininkų miegamasis. Svečiams miegoti skirta sienomis nesudalyta palėpė. Šeimininkė pasakoja, kad baldų į sodybą nepirko: iš buto Vilniuje pervežė senas virtuvės spinteles, o lovas, fotelius ir kitką atidavė bičiuliai, pažįstami.
„Kažkas nori atsikratyti, o mes priimam“, - juokiasi Daiva. Maistą ji ruošia ant nedidelės dujinės viryklės arba ant malkomis kūrenamos krosnies. Produktams laikyti skirti du šaldytuvai, vienas jų - galima sakyti, antikvarinis, bet dar veikiantis sovietinis „Zil Moskva“: tokie, rakinami su spynomis, buvo labai pravartūs vadinamųjų komunalkių laikais.
Šį lobį padovanojo bičiulis tapytojas Raimundas Sližys (jo, deja, jau nebėra). Abiejų šaldytuvų durelės dekoruotos ne tik dėl originalumo, bet ir praktiniais sumetimais - kad nesigvieštų daiktus perpardavinėjantys vagys. Tarp „Zil Moskva“ pagražinimų yra ir Rimvydo kurtas festivalio LIFE ženklas. Tarp Rimvydo dėka į sodybą atkeliavusių daiktų - ir lentynose surikiuoti mediniai kurpaliai.
Gražiu oru šeima ir draugai įsitaiso akmenimis grįstoje verandoje. Pasak Daivos, pasitvirtino ankstesnio šeimininko teiginys, kad čia - linksma vietelė. Vakarojant joje gimsta naujos taisyklės, šios vėliau užrašomos sąsiuvinyje. Viena - „Kam nepatinka - autobusas 17.20.“ Ja, regis, dar nepasinaudojo nė vienas. Dar kelios: „Jei ko nors nori, tai ir atsivežk“; „Paskutinis gesina šviesą, pirmas atsikėlęs verda kavą.
Ant laukujų namo durų kabo medinis užrašas „Santa Julija“. Mediniai pavadinimai žymi ir kitus sodybos pastatus. Štai buvusiame tvartuke įsikūręs „Karpio klubas“. Galima sakyti, kad tai - lauko židinys mėsai kepti, tik po stogu. Atspėjote, kalkėmis baltintą židinį iš molio nulipdė šeimininkas. Buvęs klojimas, kuriame dailininkas yra įsirengęs dirbtuves (čia stovi ir grafikos presas), vadinasi „Daivužine“, mat jį griauti vyrą atkalbėjo žmona.
Prie kluono prigludęs naujausias sodybos statinys - namelis su širdele (tiesą sakant, be jokios širdelės). Jo kraigą puošia skaičius 12 (tai yra šie metai - 2012-ieji). Taigi sodybos gyvenimą Rimvydas dokumentuoja ne tik dienoraštyje, bet ir taip.
Tėvo atminimas
Sodybos kiemą puošia koplytstulpis, drožtas dailininko tėvo, dabar jau šviesaus atminimo Prano Kepežinsko. Į koplytstulpį įkeltos ne šventųjų, o Lietuvos kario ir jo žirgo medinės skulptūrėlės. Iš buvusių šeimininkų paveldėtas senų obelų sodas dabar jau praretintas, todėl iš kiemo atsiveria vaizdas į ežerą (anksčiau jį užstodavo medžiai).
Įvairių šalių vėliavos ir lanksvų gyvatvorė žymi vieną sklypo kraštą. Vėjo plaikstomi valstybių embleminiai ženklai ilgainiui suplyšta, tad juos tenka keisti. Beje, kelių neatpažintų net geografiją gerai išmanantys svečiai, nes tokių valstybių tiesiog nėra.
Nuošaliame Tervydžių kaime (Rokiškio r., Jūžintų sen.) telikę vos trys apgyvendintos sodybos, tačiau į dvi iš jų smalsuoliai traukia būriais. Tarp miškų pasimetusį kaimelį garsina bitininko Lino Jakubonio puoselėjamas retųjų augalų parkas - „Tervydžių kaimo oazė“ ir unikali rankinių kolekcija, kurią surinko Kavoliškio technologijos, verslo ir žemės ūkio mokyklos bibliotekininkė Nemira Statulevičienė.
„Tervydžiai - rajono užkampis, bet mes su Linu bandome jį atgaivinti, pritraukti žmones, kad jie atvažiavę čia rastų ką nors įdomaus“, - sako moteris.
Nusipirko apleistą sodybą Tervydžiai atgyja vasarą, o Nemiros rankinių kolekcija labiausiai traukia madai neabejingas moteris. Aš buvau 288-oji lankytoja - gavau numerėlį. Nepamirštamą ekskursiją po savąją rankinukų karalystę kolekcininkė pradeda eilėraščiu „Rankinukai“:
O dienos eina vis trumpyn. Pasaulis mano toks mažiukas. / Jį lengva būtų sutalpint į vieną mažą rankinuką. / Brangių niekučių prikimšti maži gyvenimo stalčiukai, / Bet viską visada randi pravėrus mažą rankinuką. / Čia miesto žvilgsniai - tik skaityk: taškai, klaustukai, rutuliukai. / Žibuoklėm padvelkia išsyk, gatves užpildžius rankinukams. / Pasaulis mūsų - tik pirmyn. Pataisom suveržtą diržiuką. /Svarbiausia - rankoj išlaikyt visatos centrą - rankinuką.
„Tai Aldonos Kazlauskienės eilėraštis. Aš pati nei rašau, nei mezgu, nei siuvu, tik kaupiu viską, kas apie rankinukus“, - priduria Nemira. O pasakojimą apie kolekcijos pradžią ji pradeda nuo 2014 metų gruodžio, kai Statulevičių šeima nusipirko sodybą vasaros poilsiui. „Su vyru Vytautu gyvename Bajorų kaime, netoli Rokiškio.
Neturime senelių nei prosenelių namų, o keturi mūsų sūnūs - Česlovas, Zenonas bei dvyniai Laurynas ir Martynas paaugę vasaromis norėjo atskiros erdvės, laisvai pabūti gamtoje. Naršydami internete skelbimus aptikome, kad Tervydžiuose parduodama sodyba. Nežinojome, nei kur tie Tervydžiai, nei kokios būklės toji sodyba.
Nuvažiavome su Česlovu apžiūrėti. Navigacijos vedami riedėjome 30 kilometrų per miškus siaurais vieškeliukais, kol pagaliau pamatėme kiemą, tankiai užžėlusį karklais, kleveliais, laukinėmis slyvomis. Kad galėtume privažiuoti, pirma turėjome juos išpjauti. Brūzgynuose skendėjo ir troba - negyvenama, senutėlė, apleista, langai ir durys atlapotos, krūmai lenda net į kambarį. Suradome šalia gyvenantį kaimyną Liną Jakubonį, su juo viską apžiūrėjome.
Viduje viskas nuniokota, išnešti vertingesni daiktai, išplėšta viskas, kas iš geležies: krosnių durelės, orkaitės... Likę tik seni skudurai, - pasakoja Nemira. - Paklausiau sūnaus, ar tinka sodyba, jis atsakė, kad tinka - padarysime talką, išpjausime krūmus, susitvarkysime ir turėsime gražią vietą šašlykams kepti.“
Meniškas remontas
Kai atšilo orai, visa Statulevičių šeimyna savaitgaliais ir per atostogas darbavosi Tervydžiuose. „Pjovėm tuos krūmus metus, pjovėm antrus, paskui pradėjome remontuoti trobą. Sūnus mato, kad čia atvažiavus tenka tik dirbti, o tų šašlykų kaip nėra laiko kepti, taip nėra,- prisimena moteris įsikūrimo sodyboje pradžią. - Dabar atvažiavę tik kiemą išpjauname, tolyn į mišką nelendame, nes supratome, kad su gamta nereikia kariauti.
Mūsų kaimynas Linas prašo pavasarį nepjauti žolės, leisti pienėms nužydėti, kad jo bitės turėtų kur puotauti.“ Statulevičių sodyba dabar tapo neatpažįstama. Troboje akį traukia ne tik ant palangių išdėliotos bei ant sienų kabančios neregėtos nematytos rankinės, bet ir pati troba, kurios sienos ne šiaip nudažytos, o meniškai ištapytos skirtingų spalvų dažais, lubas puošia originalūs šviestuvai, sumeistrauti iš paprasčiausių medžio lentų, čia pat - senovinė išmoningai ištapyta senovinė komoda.
„Vaikai išgriovė sieną, padarėme vieną didelį kambarį, į kurį tilpo stalas 20 žmonių. Sienas, lubas, komodą jie išgražino, kaip norėjo. Pagaliau galėjome čia pabūti ir priimti svečius. Dabar mano draugės, pažįstamos bei Bajorų kaimo bendruomenės nariai čia kiekvieną vasarą atvažiuoja švęsti gimtadienių, vardadienių, kitų švenčių. Kartu apžiūri rankinukų kolekciją, Lino „Tervydžių kaimo oazę“.
Per pirmąjį „balių“ atšventėme Teatro dieną. Čia sutilpo visas Bajorų kaimo teatras „Šnekutis“, kuriam vadovauja energingoji režisierė Nijolė Čirūnienė ir kuriame vaidiname mes su Vytautu ir mūsų sūnūs Zenonas ir Česlovas. Dar neturėjome kėdžių nei suolų, bet pasiklojome didelę antklodę ir susėdome visi, kai kurios moterys patogiai įsitaisė ant plastikinių kibirų, bet šauniai atšventėme“, - džiugiausias akimirkas sodyboje mena Nemira. Dažnos viešnios čia ir Bajorų kaimo moterų klubo „Vidurdienio damos“, kurioms priklauso ir Nemira, narės.
Šios moterys visame rajone garsėja mokėjimu švęsti gyvenimą kultūringai, kūrybingai ir išradingai. „Vidurdienio damos“ čia šventė Jonines. Neturėjome Jono, tai pati jį pasiuvau. Paminėjome ir vasaros pabaigtuves - pasiuvau ir Lionginą“, - išradingumo nestokoja rokiškėnė.
Kolekcijos pradžia
„Kartą betvarkydama trobą tarp senų rakandų atradau tarybiniais laikais madingą rankų darbo „tašę“ medinėmis rankenomis, nupintą iš plastmasinių virvių makramė būdu. Buvo gerai išsilaikiusi, tad pagailo ją išmesti - prisiminiau, kad jaunystėje ir pati panašioje nešiojau pirkinius“, - Nemira parodo pirmąją kolekcijos rankinę.
Tada moteris dar neturėjo minčių rinkti rankines, bet tas radinys paslaptingu būdu pradėjo traukti į sodybą kitas rankines bei rankinukus ir Nemirą užkrėtė kolekcionavimo aistra. Netrukus dėvėtų drabužių parduotuvėje N.Statulevičienė pamatė originalią sumaniai sukonstruotą rankinę iš tikrų vinilo plokštelių. Neatsilaikė ir ją nusipirko.
Paskui nepajuto, kad užėjusi į dėvėtų drabužių parduotuves pirmiausia žvalgydavosi rankinių - ir pirkdavo ne bet kokias, tik originalias, neįprastas, netradicines savo forma, tekstūra ar medžiaga. „Taip ir prasidėjo - aš surandu rankinukus - ir jie mane suranda. Kolekcija augo kaip sniego griūtis nuo kalno“, - juokiasi kolekcininkė.
Naujausias eksponatas - rankinė iš storo stiklo, kurią gimtadienio proga mamai padovanojo sūnus Česlovas. „Sūnus neatskleidžia paslapties, iš kur ją gavo, bet labai ja džiaugiuosi, nes savo rinkinyje stiklinės rankinės dar neturėjau. Prikroviau į ją saldainių, bet ji gali tarnauti ir kaip vaza, ir kaip papuošalų dėžutė“, - rodydama dovaną sako Nemira.
Iškraustė iš trobos
Pirmąsias rankines Nemira kabindavo troboje ant sienų, išdėliodavo ant palangių, tačiau jos sūnūs nebuvo labai patenkinti tokiomis interjero puošmenomis. „Jie man priekaištaudavo: mama, pas mus draugai atvažiuoja, mes švenčiame, vyrams juk neįdomūs tie tavo „ridikiuliai“. Taip jie mane iškraustė iš trobos su visais rankinukais... į klėtelę, kurią vyras suremontavo ir pritaikė rankinių ekspozicijai - sumeistravo kabyklas ir kablius, pritvirtino net rankinuko formos veidrodį.
Dabar gausiausia kolekcijos dalis eksponuojama šioje erdvėje. Tačiau rankinukų pamažu daugėja ir vėl dalį jų tenka išdėstyti troboje“, - pasakoja moteris. Ji gali papasakoti kiekvienos iš jų atsiradimo istoriją. Siuntos su rankinėmis pas ją keliauja iš viso pasaulio. Sužinojusios, kad kolekcionuoja rankines, draugės ar pažįstamos jai iš kelionių parveža kokią grožybę ar dovanoja rastą namuose.
Tačiau kolekcininkė savo rinkinį vengia vadinti rankinukų muziejumi. Anot jos, tai būtų nekuklu ir neteisinga - juk muziejuje kiekvienas eksponatas turi būti išsamiai aprašytas. Savo rankinių kolekciją N.Statulevičienė pristatė Kriaunų muziejuje bei šiemet gegužės 11 d. Rokiškio krašto muziejuje vykusioje vienos dienos parodoje - „Mano hobis - kolekcionavimas“. Jos dalyviais tapti buvo pakviesti kolekcionieriai rokiškėnai.
„Dabar vengiu vežioti rankinukus po parodas. Joms kelionės ne į sveikatą - tai kokia grandinėlė nutrūksta, tai akmenėlis ar karoliukas iškrinta“, - paaiškina moteris.
Kolekcijos lobiai
Aprodydama ekspoziciją klėtelėje, kolekcininkė pabrėžia, kad rankines sugrupavo pagal temas, kurių jau susidarė šešiolika, taip pat pagal tekstūrą ir medžiagą. Pirmiausia veda prie „muzikinės“ kolekcijos. Įdomiausia - grojanti rankinė-radijas su Elvio Preslio atvaizdu. Gitaros formos rankinuką Nemira pamena gavusi tik po metų susirašinėjimo su savininke. Šalia kabo rankinukai-batai, rankinės akinių tema.
Toliau - rankinės kelionių tema, atkeliavusios iš tolimiausių šalių: Indijos, Kinijos, Jeruzalės, Turkijos, pagamintos toms šalims būdingu stiliumi. Čia pat - dailios rankinės-širdelės. Vienos egzotiškiausių rankinių - moteriškų liemenėlių, korsetų formos rankinukai. Jas merginos ypač mėgsta skolintis mergvakariams. Nemažą rinkinio dalį sudaro megzti, nerti, velti rankinukai bei krepšiai iš vilnos.
Kai kurie - rankų darbo, vienetiniai, kiti - su gamyklos etiketėmis, bet kiekvienas jų nepaprastas, žavintis fantazija ir išradingumu. Viena tokių - rankinė iš spalvotų vilnonių burbuliukų. Labai įdomios rankinės, pintos iš šiaudų, vytelių, nendrių, virvučių, siūtos iš gobeleno, iš skiautinių. Atskirą skyrelį sudaro kailinės rankinės, įdomiausia jų - rankinė-mova, kurią Nemira vadina „Anos Kareninos rankine“.
Nemažai ir solidžių odinių bei zomšinių. Baltu tiuliu puošti dailūs rankinukai, skirti Pirmajai komunijai. Vienos keisčiausių - rankinė, išpiešta spiritizmo seanso atributais arba rankinė-telefonas su tikru rageliu bei laidu. Stebina iš netradicinių medžiagų pagaminti rankinukai: iš natūralių kriauklių, iš kamščiamedžio, iš silikono, iš dailiai suderintų sagų, iš medžio lazdelių, iš moliūgėlio, keramikos, varpelis iš vario.
Žvilgsnį traukia prašmatnios vakarinės rankinės, siuvinėtos aukso siūlais, krištolo karoliukais, metalo plokštelėmis. Akys raibsta nuo išmoningų raštų, spalvų, blizgesio. Anot Nemiros, šias rankines moterys skolinasi šventėms, jubiliejams, derina prie suknelių, diržų ar batelių. Įdomios ir „rokerių žmonų“ rankinės, puoštos kniedėmis, siūtos iš džinsų. Ant stalelio išdėstyti įstabūs juvelyriniai dirbiniai: rankinių formos pakabukai, žiedai, sagės, apyrankės, laikrodukai.
Ir pati kolekcijos savininkė pasipuošusi dailiu rankinės formos pakabuku bei apyranke. Kiekvieną šios unikalios kolekcijos eksponatą norisi paliesti, atidaryti, apžiūrėti, nes rankinės viena už kitą įdomesnės, keistesnės, dailesnės.
Tačiau ateina vakaras, turime su Nemira atsisveikinti, nes klėtelėje nėra elektros. Kadangi sodyba nekūrenama, rudenį atvėsus orams rankinukų kolekciją Nemira parsiveža į namus. O sutemus Tervydžiuose tik drąsūs žmonės gali vaikščioti - sodyboje įtaisytos judesio kameros užfiksavo per kiemą sėlinančias dvi lūšis, atklydusias iš miško.
Visai nenustebčiau, jei po metų kitų N.Statulevičienės kolekcijai Vytautas su sūnumis suręstų rankinės formos namelį.
Rokiškio krašto lankytinos vietos
- Rokiškio dvaras
- Gačionių dvaras
- Ilzenbergo dvaras
- Salų dvaras
- Tautodailės ir Liaudies Buities muziejus
- Kunigo švietėjo Jono Katelės muziejus ir amatų centras Panemunėlyje
- Rokiškio krašto muziejaus teminės edukacinės programos
- Rokiškio Šv. Mato Evangelisto bažnyčia
- Salų Šv. Kryžiaus bažnyčia
- Jūžintų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia
- Laisvės kovų istorijos muziejus Obeliuose
- UNESCO pasaulio paveldo objektas - Struvės geodezinio lanko punktas
- Kriaunų muziejus
- J. ir A. Tunaičių etnografinė sodyba - muziejus
- Justino Vienožinskio memorialinis muziejus Dačiūnuose
- Tapytų langinių galerija po atviru dangumi
- Liongino Šepkos parkas
- Rokiškio Kalvarijos
- „Lėlių namai“
- Tarptautinis vargonininkų muzikos festivalis
- Sartų apžvalgos bokštas
- Pažintis Dusetų girios takas
- Bradesių ąžuolas
- Vaidlėnų (Miliūnų) tvenkinio poilsiavietė
- Ožakmenis
- Sartų ežero apžvalgos bokštas
- Tervydžių dendrologinis parkas
- Nijolės Čirūnienės kiaušinių dėkliukų kolekcija