Sodyba - tai atskiri individai, egzistavimo būdas - vystėsi viena ar kita kryptimi. Jos aplinka formavo papročius, įgūdžius, švelnesnę odą. Sodyba turėjo ne tik tarnauti patiems, bet ir saugoti gyvulius, derliui, pašarui.
Etninės Lietuvos žemės
Sodybos Trobesiai ir Vidaus Surėdymas
Toliau išvardijami kiti sodybos trobesiai, jų vidaus surėdymas. Ūkyje galėjo būti iki 10 įvairios paskirties pastatų. Pastatai, gyventojai, kiemai - visa tai atspindėjo jų gyvenimo eigą. Platesnė sodyba reiškė didesnius trobesius, erdviau suskirstytus. Skaitmenys rodo, kad didelę dalį sudarė ūkininkai, turėję nuo 1 iki 5. Vienkiemiais išsiskiriančios sodybos turėjo vartus į priekiemį, jokio kiemo nebuvo. Namų nugaros dažnai neturėjo tvoros. Namų eilėje tolėliau stovėjo klojimas. Jokios „ulyčios" nebuvo, atstumai tarp kiemų buvo dideli, kiemai nebuvo išdėstyti eilėje.
Gyvenamasis Namas
Gyvenamasis namas buvo skirtas abiem. Iš kiemo įeini į priemenę (prisėdnį), o iš jos - į gerąją trobą (menę). Menė nuo kitos dalies buvo atitverta moline siena - kamino siena, kuri įsikiša į gerąją trobą (menę). Šioje priemenėje dar yra išsikišęs duonkepė krosnis. Krosnis buvo prišininkėje (patalpa pagal užduralį). Durys vedė į prastąją menę, duralės - į užduralį. Priemenės durys į prastąją trobą būdavo pusiauvėrinės, kad kiaulė ar žąsis neįeitų į priemenę. Pačios durys nebuvo atidaromos. Prišininkė paprastai buvo taikoma karšinčiams. (per didelius šalčius čia vištas laikydavo). Kuptūro skylė buvo užkemšama kamščiu, kurio skersmuo buvo toks, kad ją kietai užkištų. Iš gerosios menės buvo galima patekti į prastąjį alkėrių. Iš kiemo pusės dar yra durys į vadinamąjį svirnalį. Čia laikydavo sūrius, sampilinio pieno kubilatis, sūdomą mėsą. Iš galo buvo pridirbtos dar dvi kamaros ir tvartalis. Į tvartalį buvo galima patekti iš namo galo, iš užduralio pusės. Iš galo buvo mėsinė kamara, kur penams per šalčius pasislėpti. Užduralio sieną (pagal prišininkę) puošė keleliai, takai, tvoros, prūdai, šuliniai, aviliai. Sodybos būdavo aptvertos ar dalinai apsodintos medžiais.
Kaunas tarpukaryje
Sodybos Pokyčiai Laikui Bėgant
Gatvinio kaimo sodybos skyrėsi nuo vienkiemių. Laivininkystė, technikos ir žemdirbystės pažanga, emigracija į kitas šalis leido žmonėms aplankyti naujas vietas ir pritaikyti naujoves savo buityje. Tai apėmė derlingesnių kultūrų sėklas, pagerintų veislių gyvulius, spragilus. Po 1918 m. sodybos tapo turtingesnės ir gražesnės, keitėsi vidinis išplanavimas. Po 1918 m. turtingiau, gražiau. vidinį išplanavimą.
Pakutuvėnų Kaimo Sodybos Istorija
Kaimo sodyba turėjo savo gyvenimą, istoriją, kuri užgimė 18 a. pabaigoje ir 19 a. pradžioje. Šalia senųjų statėsi didesnės ar mažesnės naujos sodybos. 1940 m. kaime jau buvo apie 50 sodybų ir 300 žmonių. Tai buvo paskutinieji taikos metai, prieš tautos genocidą ir senojo kaimo išdraskymą. Sodybos tarpukario augimu pasižymėjo dinamika. Mano sodyba stovėjo gražioje vietoje ant Minijos kranto, apsupta liepų, drebulių ir kitos augmenijos. Ji atiteko mano tėvui. Ūkiniai pastatai nebeatitiko naujesnių ūkininkavimo sąlygų, todėl reikėjo erdvesnių ir funkcionalesnių pastatų. Ne tik gamybiniai, bet ir gyvenamas namas pasidarė ankštas. Prasidėjo didžiosios statybos, kurios numatė naują sodybą. Pirmiausia reikėjo pastatyti tvartus, kurie nebeatitiko laiko dvasios. Norėjosi, kad būtų galima iš vežimo tiesiai į daržinę išversti šieną, įvažiuojamos durys, kad nereikėtų mėšlo nešioti. Mėšlas per dvejas duris buvo paduodamas į tvartą. Kieme atsirado išbrukuotas ir užpiltas smėliu „numas“. Ant aukšto buvo įrengta mėsos rūkykla, įrengtas mėšlo pašalinimo takas ir nuotekų - srutų šulinys. Sodyba, pastatyta amžiaus pirmoje pusėje, reikalavo kapitalinio remonto. Buvo įrengtas vamzdžiu pajungta rankinė pompa vandeniui. Namas buvo tinkuotas, o „gerąsis“ tapetuotas. Langai buvo trijų dalių. Kiti likdavo laisvoje šalinėje. Tiesiog senovinis brangakmenis buvo 19 a. pradžioje pastatyta klėtis. Grindys ir lubos iš storų dročių pjautų lentų. Stogas buvo iš abiejų galų laužtas. Aplink sodybą augo slyvų, aviečių ir agrastų sodai.
Klaipėdos senamiestis
Sodybos Nacionalizacija ir Pokario Laikotarpis
Deja, atėjo 1940 m., kai sodybas pakrikštijo „buožėmis“ (кулаки) ir nacionalizavo likusią žemę, išdalino mažažemiams ir bežemiams. Prasidėjo teroras prieš tarnautojus, šaulius ir kariškius. 1941 m. sėjos „buožėms“ įsako pristatyti didelį kiekį grūdų, už nepaklusnumą sodino į kalėjimą. Iki 1944 m. tęsiasi vokiečių okupacija, teroras ir partizaninis karas. Žmonės paliko sodybas, bijodami partizanų. Bet jie nebuvo savininkai - šeimininkai, tik laikini gyventojai, kurie panaudojo sodybas savo laikinoms reikmėms. 1951 m. surengė vaidinimą - kluono teatrą. Tačiau greitai buvo nugriautas ir mūsų „teatras“. Pavyzdžių begalės. Po nacionalizacijos liko nusausinta - numelioruota žemė. Dažniausiai, jie pakliūdavo į ganyklų teritoriją.
Profesoriaus Tado Ivanausko Obelynės Sodyba
Pavasarį bunda ne tik gamta, bet ir atsinaujinanti profesoriaus Tado Ivanausko (1882-1970) Obelynės sodyba, Kauno rajono muziejaus padalinys, įsikūręs Obelynės g. 1920 m. iš parceliuojamo Marvos dvaro T. Ivanauskas nusipirko 8 ha žemės. Čia jis pasistatė gyvenamąjį namą, kitus ūkinius pastatus ir įkūrė sodą bei dendrologinį parką, savo sodybą pavadinęs Obelyne dėl skardžiuose gausiai žydinčių ir derančių laukinių obelų, gudobelių ir čia tekančio upelio vardo). Po Antrojo pasaulinio karo sodyba buvo nacionalizuota ir priskirta Lietuvos žemės ūkio akademijai kaip bandomoji bazė Miškininkystės fakulteto studentų praktikoms atlikti. Kadangi ją globojo akademija, išliko vientisa, niekas jos neardė. Po T. Ivanausko mirties 1970 m. Atgavus Nepriklausomybę, 1990 m. nuosavybė grąžinta Eleonorai Baltuškevičienei. T. Ivanauskas savo vasaros vilą su sodu testamentu paliko įdukrai, po restitucijos ji ir perėmė teises. Mirus Eleonorai, 2018 m. šį turtą paveldėjo abu jos sūnūs. Kadangi nuo 2015 m. sodybą ėmėsi prižiūrėti Kauno rajono savivaldybė patikėjimo teise, Tadas Baltuškevičius 2018 m. išreiškė norą ją parduoti, tad 2019 m. gruodžio 18 d. savivaldybė iš brolių Baltuškevičių valdą notariškai nupirko ir 2020 m.
Obelynės sodyba
Obelynės Sodybos Restauracija ir Kultūrinis Palikimas
Obelynės tvarkybos darbų ir restauracijos tikslas - išsaugoti ir atskleisti visas pastato vertingąsias savybes tiek menine, tiek architektūrine prasme. Jis suprojektuotas 1925 m. Noacho Bero Joffės. Architektui tikriausiai buvo skirta užduotis, kad pastatas savo išore primintų prof. Menotyrininkai, architektai, restauratoriai, tyrinėjantys Kauno tarpukario architektūrą, pripažįsta, jog Obelynės gyvenamasis namas, ko gero, yra vienas tų retų Kauno ir pakaunės statinių, vientisai išsaugojusių daugiausia tarpukario polichrominio dekoro elementų. Panašus ornamentas, kokį regime paradinio įėjimo koridoriuje, buvo labai populiarus Kauno interjeruose. Tikriausiai meistrai dekoratoriai turėjo daug įvairių šablonų, dekorus nusižiūrėdavo iš dvarų, klausdavo, kokie specialistai dirbo, vieni nuo kitų kopijuodavo, pasidarydavo trafaretus ir siūlydavo juos klientams. O šis vėlesnis, tapytas ant medžio, esantis vestibiulyje iš kiemo pusės - frizo juosta ir trafaretinė puošyba augaliniais ornamentais - labiau primena liaudies stilistiką.
Užpalių Dvaro Sodybos Administratoriaus Namas
Užpalių miestelis dar 16 amžiuje ėmė kurtis kaip tik prie dvaro. Tad dvaras - labai svarbi Užpalių istorijos dalis, davusi impulsą plėtoti kultūrinį, politinį, ekonominį gyvenimą, plėsti švietėjišką veiklą: 1918 m. dvaro sodybos administratoriaus name įsikūrė valsčiaus valdyba, 1872 m. dvaro teritorijoje pastatytoje Šv. Nikolajaus cerkvėje veikusios pradinės rusų mokyklos bazėje 1915 metais įsteigta pradinė keturių skyrių mokykla. O 1921 m. buvo atidaryta 4 klasių progimnazija, iš kurios išaugo Užpalių gimnazija. Augant miesteliui jis tapo svarbiu prekybos centru, kuriam 1792 m. buvo suteiktos Magdeburgo teisės. Užpalių dvaro sodybos administratoriaus namas - tai interpretuoto klasicizmo išraiškos, U formos plano, 1 a. su pastogėmis pastatas, Pranciškaus Sapiegos kartu su kitais dvaro pastatais, kaip minėta, perstatytas apie 1802-1809 m. Pastato atnaujinimas pradėtas 2019 m. Viso pastato atnaujinimas su visais trimis projektais yra numatomas baigti vasarą.
Kiti Žymūs Sodybų Muziejai Lietuvoje
- Profesoriaus Adomo Hrebnickio memorialinis muziejus: Įkurtas Rojų kaime, netoli Dūkšto, muziejus skirtas obuolių veislių tyrinėjimui pašventusio profesoriaus atminimui.
- Viliaus Orvido sodyba-muziejus: Kretingos rajone esanti sodyba, kurią garsia pavertė akmentašio amato gudrybes perėmęs Kazimieras Orvidas ir jo sūnus Vilius Orvidas.
tags: #sodyba #profesoriaus #namas