Duokiškis: Legendomis Apipintas Miestelis Prie Ančio Ežero

Ne kiekvienam miesteliui poetai, rašytojai dedikavo savo kūrinių, kaip ir ne kiekvienas miestelis turi legendomis apipintą istoriją - tokią, kaip Duokiškis, kurio vardas pirmą kartą paminėtas prieš 421 metus. O ir žmonių čia gimė ar augo iškilių, kurie, kaip patys sako, į Duokiškį „ant kelių paršliaužtų“.

Gilioje senovėje mūsų žemė buvo ištisai apaugusi miškais, bet amžiams bėgant kirtimuose, skynimuose, ypač prie upių ir ežerų, ėmė kurtis gyvenvietės, plėtėsi dirbamos žemės plotai. Bet būta gūdžių vietų, kuriose apsigyvendavo vienišiai, atsiskyrėliai. Pagal legendą, vieta, kur dabar stovi miestelis, kadaise buvo nuošali tuštuma. Čia pirmasis trobą susirentė našlaitis bastūnas Gildas su savo pačia, mito grybais, uogomis, žvėriena, patalus klojo žvėrių kailiais, susilaukė poros dukterų Austės ir Distės.

Vieną gilią žiemą siaučiant pūgai į jų trobos duris pasibeldė du pasiklydę medkirčiai Antis ir Vytaras. Pavaišinti jie įsižiūrėjo Gildo dukteris. Pavasarį jie sugrįžo ir ėmė šalia Gildo ręsti savo trobas. Vytaras vedė Austę, o Ančio numylėtinė Distė delsė tekėti, jai rūpėjo miško gėrybės. Kartą ji išėjo ir nebegrįžo. Tėvai baiminosi, kad ją sudraskė žvėrys ar įpuolė į klampius raistus. Tik Antis neabejojo, kad Distė pabėgo su kitu. Taip ir buvo.

Šiuose miško plotuose dažnai medžiodavo krašto didikai. Ji matė auksu išsiuvinėtas jų liemenes ir sidabrines sagas. Vienas jų, dvarponis Butautas, kartą pamatė Distę pasislėpusią už medžio, prakalbino ir padovanojo jai gražią skarelę. Kitą dieną ji vėl grįžo į tą pačią vietą ir nustebo išvydusi tą patį poną sėdint ant išversto medžio! Butautas atnešė dar gražesnių dovanų: šilkinę suknelę ir žibančią juostą. Vienintelis Distės rūbas, kokį nuo pat mažens vilkėjo, buvo tėvo pasiūti kiškio kailinėliai. Gautų dovanų ji nedrįso niekam rodyti, tik nubėgusi į mišką apsirengdavo tais poniškais drabužiais. Butautas viliojo ir įkalbinėjo Distę keltis pas jį į dvarą.

Distę dvarponis apgyvendino rūmų palėpės kambarėlyje. Taip ji atsidūrė viena tarp keturių sienų, ankštame mūriniame narve. Pagailo jos, matyt, ir Butautui, davė raktus ir leido kartą sutemus slaptai išeiti į kiemą. Apgraibomis ji išslinko į sodą. Vengdama sutikti žmones, ji slampinėjo pakampiais. Atsiminė Distė paniekintą medkirtį Antį, išgirdo jo kvietimą bėgti… Kaip ilgai ir kur klaidžiojo Distė, niekas nežinojo. Vieną rytą rado motina ją purviną, sulysusią ir nualpusią prie durų. Daug dienų praėjo, kol ji atsigavo ir pradėjo kalbėti. Distė išbėgo ir nebegrįžo. Pasakojama, kad tolimesnio kaimo žmonės matė ją klajojant pamiškėje apdriskusiais poniškais drabužiais. Netrukus arti tos vietos, ant kryžkelės, kur Distė susitikinėdavo su dvarponiu, atsirado stulpas su užrašu „Duokit jai kiškį!“

Ilgai stovėjo tas stulpas su užrašu. O kai jis nuvirto, žmonės įkasė kitą, nes tikėjosi ir laukė, gal kartais dar sugrįš gražuolė Distė. Nuo tų įvykių praėjo ne vienas šimtas metų, o stulpas nenyksta. Jį jau daug kartų pakeitė nauju, vėliau užrašą sutrumpino ir paliko tik „Duokiškis“.

Yra ir kita Duokiškio vardo versija, baudžiavos laikų išlikęs pasakojimas. Esą čia gyvenęs labai žiaurus ponas, mėgęs rykštėmis plakti baudžiauninkus iki mirties. Kartą vienas baudžiauninkas buvo pono laukuose sumedžiojęs kiškį.

Rokiškio rajonas Lietuvos žemėlapyje

Duokiškio Istorija

Į pietus nuo miestelio tyvuliuoja Uosinto ežeras. Duokiškis, kaip ir daugelis miestelių, kūrėsi nuo dvaro. Duokiškio dvaras rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1596 m, o 1618 m. jau minimas ir Duokiškio laukas, kuriame ir kūrėsi kaimas. Po trisdešimties metų Duokiškio kaimas užrašytas Kamajų bažnyčiai, o XIX a. viduryje jis jau tapo atskira valda. 1796 m. minima Duokiškio koplyčia.

XIX a. pabaigoje Duokiškis garsėjo galvijų prekymečiais. Tris kartus per metus (gegužės 4 d., liepos 26 d. ir rugsėjo 14 d.) vykdavo dideli „jomarkai“, garsūs jaučių prekyba ir tradicinėmis bulių „badynėmis“.

Šv. Onos Bažnyčia

Straipsnyje „Duokiškis“ (Panevėžio vyskupija. Istoriniai duomenys. Pastoracinė veikla, 1998 m.) kun. Mykolas Mikeliūnas mini senosios koplyčios legendą. Koplyčia stovėjusi ten, kur senieji kapai. Iš jos keistai dingdavęs Šv. Onos paveikslas ir atsirasdavęs ten, kur dabar stovi bažnyčia. Paveikslą sugrąžinus atgal, vėl atsitikdavo tas pats. Dėl Apvaizdos nurodymo ramybės nedavė Kamajų klebonui ir Žemaičių vyskupui, ragindamas leisti statyti Duokiškyje kleboniją.

Į Duokiškį 1904 m. atykęs kun. K. Mačionis užbaigė klebonijos statybą ir ėmėsi naujos bažnyčios statybų. Jas užbaigė 1906 m. ir taip pačiais metais kun. K. Mačionio buvo pašventinta Šv. Onos bažnyčia. Duokiškiečiai nuo pat parapijos įkūrimo kunigo profesiją vadino pačia garbingiausia - kiekvienam ūkininkui ir grytelninkui buvo didžiausia garbė priimti savo namuose dvasininką. Vietiniai su meile prisimena paprastą, nuoširdų, visų gerbiamą kunigą Lionginą Neniškį: jis 38 metus buvo Duokiškio parapijos tikinčiųjų sielovadininkas. Ganytojas nepaliko ypatingų darbų, tačiau paliko ryškų pėdsaką žmonių širdyse ir atmintyje. Svarbiausią darbą minėtoje parapijoje atliko kunigas K. Mačionis - parapijiečių dėkingumo jis nusipelnė už bažnyčios pastatymą. Kunigas L. Neniškis mirė 1990 m. rugsėjo 16 d. Duokiškio bažnyčia - etnokultūros ir etnoarchitektūros paveldas: pastatyta XIX a. pradžioje, ji papuošta vietos meistrų - liaudies kūrėjų sukurtais darbais. Duokiškio Šv. Onos bažnyčia - paslaptingai atsirasdavusio Šv. Onos paveikslo vietoje.

Švietimas ir Kultūra

Kitas kultūros židinys buvo mokykla. Tarpukariu Duokiškyje didžiausią autoritetą turėjo mokytojas Matas Tylas, o nuo 1953 m. 1906-1907 m. Duokiškyje buvo dvi pramoninių prekių krautuvės ir kailių dirbtuvė, veikė kooperatyvas. 1907 m. Duokiškyje įsteigta pradžios mokykla, 1925 m. - pašto agentūra, 1933 m. įkurti malūnas bei lentpjūvė. Periodinėje spaudoje atsirado žinučių apie alkoholio monopolį: „Duokiškio miestelis nedidelis, kelios krautuvės, o monopolio dar nėra. Bet miestely yra toks ūkininkas, kuris atveža degtinės iš kitur.

Aštuntajame dešimtmetyje Duokiškio kolūkis ekonomiškai sustiprėjo, buvo pastatytos naujos fermos, grūdų sandėliai, mokyklos ir kontoros pastatai, mokyklos bendrabutis, naujas kultūros namų pastatas. Veikė medicinos punktas, paštas, taupomoji kasa, biblioteka, parduotuvė, pieno supirkimo punktas. Suirus kolūkiams daugelis pastatų nebeteko reikšmės ir ėmė merdėti: pieninė, pradėjusi veikti dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, nutilo malūnas, sudegė senasis mokyklos pastatas, sugriuvo fermos, sandėliai ir klojimai. Čia gyveno ir iki šiol meile Duokiškiui serga aktorius, režisierius Ferdinandas Jakšys.

Šį kraštą įsimylėjęs uteniškis rašytojas Saulius Šaltenis sukūrė apysaką „Duokiškis“ apie pokario gyvenimą Duokiškyje. Pagal jo kūrinį pastatyta pjesė „Duokiškio baladės“. Dar 1978 m. S. Šaltenio „Duokiškio balades“ Kauno valstybiniame dramos teatre režisavo Eimuntas Nekrošius. „Duokiškio…“ herojai - paprasti šio miestelio gyventojai: duonos kepėjai, mokytojas, klebonas. Jie visi trokšta tik vieno - gyventi: laukti pavasario, kurti šeimas, auginti vaikus ir kepti duoną. Tačiau Duokiškis, kaip ir visa Lietuva, buvo įsuktas į pokario peripetijas. Žmonės sprendė išlikimo problemą - su kuo ir kaip. Kiekvienas iš jų nešė savo likimą, kupiną meilės ir išdavystės.

O kokie Duokiškį šalyje garsinantys tradiciniai „Duokiškio baladžių“ vakarai, kurių iniciatorius - F. Jakštys, o krikštatėviu vadinamas S. Šaltenis… „Duokiškio baladės“, rengiamos Šv. Onos atlaidų išvakarėse, - miestelio kultūrinės savasties, išskirtinumo paieškų rezultatas. Duokiškėnų puoselėjamas knygnešio J. Balbatos, gūdžiais spaudos draudimo laikais Duokiškio krašte lietuvišką žodį nešusio švietėjo, atminimas (rėmėjų lėšomis Minčiūnų kaimo kapinaitėse atnaujintas knygnešio kapo paminklas), per miestelio šventes prisimenamas išskirtinio likimo Nečiūnų žydų kaimas, didžiuojamasi metraštininku K. K. Markelio tautosakos darbas šviesą išvydo atsitiktinai.

Rinkinio istorija - nepaprasta, ji 1924-1947 m. ir prasidėjo Kaune apie 2002 m., kai iš remontuojamo buto Žaliakalnyje buvo vežami įvairūs nebereikalingi rakandai, buities ir statybos atliekos. Tarp jų mėtėsi ir keli mašinraščio tomai. Kaip rašo muziejaus direktorės pavaduotoja Marijona Mieliauskienė, „juos pamatė vaikinas, vardu Viktoras, aktyvus žygeivių būrelio, vadovaujamo Vytenio Almonaičio, narys. Vaikinas suprato, kad šie mašinraščiai neturi atsidurti sąvartyne, ir juos perdavė savo žygių ir kelionių vadovui V. Almonaičiui, kurį labai sudomino šis radinys. Tai buvo K. 2011 m. vasarą V. Almonaitis (VDU lektorius) šį tautosakos rinkinį perdavė Rokiškio krašto muziejui. 2013 m. muziejininkai nusprendė: K. Markelio Vaineikių kaimo tautosakos rinkinį būtina padaryti prieinamą visuomenei.

Kas buvo tas tautosakos rinkėjas K. Markelis, gimęs 1907 m. Pradžios mokyklą jis baigė Duokiškyje, o toliau mokėsi Rokiškio gimnazijoje. Tautosakos rinkinyje K. Markelis rašo: „Su lietuvių liaudies žodine kūryba susipažinau praeidamas lietuvių literatūros kursą gimnazijoje. Tada ir kilo noras užrašyti tai, kas pasakojama mano tėvų ir kaimynų.“ K. Markelio tautosakos rinkinį sudaro 586 mašinraščio puslapiai. Tautosaką jis užrašė iš 26 kaimo gyventojų: 11 iš jų buvo beraščiai, 6 raštingi, o likusieji mokėjo tik skaityti. Vyriausias iš jų dar prisiminė baudžiavą. Rinkinyje - dainos (134 vnt.), šundainės (30), gyvenimiški pasakojimai (21), padavimai apie Vaineikių kaimo ežerus, kalnelius ir kt. (31), pasakos (35), pasakojimai apie vaiduoklius, velnius, laumes, raganas, aitvarus ir kt. (405), vaikų prasimanymai (48), patarlės, priežodžiai, palyginimai, mįslės (607), gamtos stebėjimai, oro spėjimai (46). K. Markelis savo triūsą apibūdino taip: „Esu patenkintas tuo, ką padariau.

Tradicinė bendruomenės šventė „Duokiškio baladės“ - miestelio kultūrinės savasties, išskirtinumo paieškų rezultatas. Šv. Kaimo svarbiausias kultūrinis reiškinys - garsiosios „Duokiškio baladės“ ir jų iniciatorius bei siela - kraštietis aktorius, režisierius Ferdinandas Jakšys.

Dabartinė Situacija ir Iššūkiai

Verslininkas Rolandas Jasiūnas, Duokiškio kaimo bendruomenės pirmininkas, sako, jog besikuriančių kaimo bendruomenių veiklos idėjos buvo labai prasmingos, bet per daug metų dėl biurokratizmo ir partinių įtakų išsigimė.

Rolandas Jasiūnas: „Jeigu valdžios sprendimais regionai bus ir toliau skurdinami, augs emigracija, Duokiškis didelių perspektyvų neturės.“

Kokia didžiausia Duokiškio problema šiandien? „Kaip ir visame rajone - jaunų žmonių emigracija ir menkas verslas. Be poros kaimo parduotuvių, kaimo turizmo sodybos ir ūkininkų, kito verslo lyg ir nėra. Na, yra kelios darbo vietos bibliotekoje, Kultūros centre, pieno supirkimo punkte. Nebeliko mokyklos, medicinos punkto - kaimo gyvenimui labai svarbių įstaigų. Daug metų žadėto asfalto nuo Kamajų iki Duokiškio vis nesulaukiame. Kas kratysis kelis kilometrus duobėtu žvyrkeliu, jei yra patogesnių vietų verslui? Paskaičiavau: per penkerius metus naujo autobusiuko remontui išleidau apie 7 tūkst. eurų. Kasmet po tūkstantį eurų mašinų remontui sumoka į Rokiškį dirbti važinėjantys duokiškėnai.

Gera žinia - nuo Duokiškio per Vaineikius, kur yra mano šeimos kaimo turizmo sodyba, iki vasaros bus išlietas asfaltas. Anot jo, kaimo centre stovintis mūrinis dviaukštis išdaužytais langai, ant kurio paties jaunimo pasidarytas užrašas „Arena“, - gerų laikų liudininkas. Miestelio centro veidą gadina apskurusi „Arena“.

Trijų rajonų sankirtoje esantis Duokiškis verslo kol kas nevilioja. R. Jasiūno nuomone, prieš kiekvienus rinkimus politikų deklaruojama regioninė politika - tušti pažadai: nėra apčiuopiamų lengvatų verslui regionuose skatinti, per daug metų iš kaimų ir miestelių išbėgiojo jauni specialistai. „Tie, kurie nori ir moka dirbti, važinėja į Uteną, Vilnių, Rokiškį, darbuojasi pas ūkininkus arba dirba savo ūkiuose. Kiti gyvena iš pašalpų.

Bet, anot jo, yra ir šviesių dalykų: tai tradicinės „Duokiškio baladės“, neseniai įvyko pirmasis jaunimo vakaras su didžėjumi, į jį iš kelių rajonų susirinko aštuoniasdešimt aktyvaus jaunimo. Kaimo šviesuliai - bibliotekininkė Danutė Vigėlienė ir Kultūros centro vadovė Giedrė Dagienė sako, jog liūdniausia, kad vis daugiau Duokiškio kaimo sodybų lieka tuščios. Vienas jų prižiūri vaikai, gyvenantys svetur, atvyksta vasaroti, kitos - apleistos ir gadina kaimo veidą. Pagrindinėje Uosinto gatvėje tuščias kas trečias namas.

Giedrė Dagienė (kairėje) ir Danutė Vigėlienė tikisi, kad gražiame gamtos kampelyje įsikūręs Duokiškis dar sulauks savo klestėjimo valandos. Iš Duokiškio į Kamajus kasdien išvažiuoja apie 30 vaikų: vieni - į gimnaziją, kiti - į darželį. Tuo pačiu autobusu duokiškėnai pasiekia Rokiškį, o ketvirtadieniais yra vienas maršrutas kaimiečiams nuvykti į rajono centrą. Mokslo metams pasibaigus sunkiau, nes tik ketvirtadieniais ir šeštadieniais kursuoja autobusas, tad duokiškėnams, ypač vyresnio amžiaus, tenka prašyti automobilius turinčių kaimynų pagalbos.

Kaip ir kituose rajono kaimuose ar miesteliuose, Duokiškyje gyvenimas apmirė uždarius mokyklą. Pašnekovės sakė, jog esant reikalui žmonės prisijungia: ir organizuojant renginius, ir kaimo aplinkos švarinimo talkas. Tačiau yra ir tokių, kuriems nieko nereikia ir jie niekuo neprisideda. G. Dagienės ir D. Vigėlienės teigimu, skaudžiausi kaimo sopuliai - žvyrkelis, darbo vietų stoka, didelė jaunų žmonių emigracija, prastas ryšys.

Kaimo turizmo sodyba Duokiškio apylinkėse

tags: #sodyba #prie #ancios #ezero