Sodyba Pas Micką: Istorija, Bendruomenė ir Pavojai

Pažinę Europą ir apkeliavę egzotiškus kraštus lietuviai ima atsigręžti į protėvių sukurtas vertybes ir jas naujai atranda. Šiame kontekste svarbu prisiminti ne tik gražius kraštovaizdžius, bet ir pavojus, kurie tyko sodybose.

Lietuvos apskritys

Balsių Bendruomenės Istorija

Balsiai - tai nuostabioje gamtoje, gražiame Vilniaus krašte, įsikūręs modernus gyvenamųjų namų rajonas. Jį supa trys piliakalniai, Verkių regioninis parkas, Žalieji ežerai, Neris, Europos parkas. Pasitikdama Lietuvos tūkstantmetį, Balsių bendruomenė kartu su menininkais pradėjo kurti Balsių mitologinį parką.

„Siekiame tapti labiausiai susitelkusia, geriausiai matoma ir pavyzdine bendruomene Lietuvoje, kurios nariai didžiuotųsi būdami bendruomenės dalimi“, - tokią viziją stengiasi įgyvendinti 2002 metais įkurta Balsių bendruomenė. Ir panašu, kad jai puikiai sekasi. Kaip teigia nuo pat įkūrimo bendruomenei vadovaujantis Rimantas Micka, žmonės čia kuria gausias šeimas (gimstamumo rodikliai Balsiuose gerokai lenkia Lietuvos vidurkį), vadinasi, tiki ateitimi, nesiruošia emigruoti.

Balsiai - šiaurinėje Vilniaus miesto Verkių seniūnijos dalyje esantis individualių gyvenamųjų namų mikrorajonas su greta esančiais kaimais ir gausia sodų bendrijų bendruomene. Tai vienas jauniausių Vilniaus mikrorajonų. 1990 metais pradėję kurtis Balsiai išaugo į didelę gyvenvietę.

Pasak R. Mickos, dar 2000 metais Balsiuose buvo galima rasti nemažai statyti pradėtų ir apleistų namų, nebuvo vandentiekio, gatvių, apšvietimo sistemos, rajonas buvo tarsi paliktas likimo valiai, o dabar Balsiai yra jaukus, puikios infrastruktūros gyvenamųjų namų rajonas. Visa tai - bendruomenės, kuri buvo įkurta 2002 metais vietos problemoms spręsti, ir kitų mikrorajono gyventojų dėka.

Apie milijoną litų balsiškiai surinko gatvėms nutiesti, dar daugiau nei 100 tūkst. litų - apšvietimo sistemai įrengti. Pagrindinės bendruomenės veiklos kryptys: projektai ir veiklos, duodančios apčiuopiamą naudą Balsių ir apylinkių gyventojams, gerinančios gyvenamąją aplinką Balsiuose; projektai, puoselėjantys bendruomeniškumą, pilietiškumą, sąmoningumą ir bendravimą, skatinantys Balsių ir aplinkinių rajonų gyventojus tapti bendruomenės nariais; projektai, teikiantys savirealizacijos galimybių bendruomenės nariams.

Kiekvienas bendruomenės tarybos narys atsakingas už konkrečias veiklas, pvz., bendruomenės veiklos viešinimą, sporto renginių organizavimą ir sporto komandų būrimą, socialinius projektus, kultūrinės veiklos, gyventojų aktyvaus ir kūrybiško laisvalaikio organizavimą, ūkio reikalus, tarptautinio bendradarbiavimo plėtojimą, senjorų veiklos aktyvinimą, mikrorajono plėtrą ir vystymosi strategiją, verslumo skatinimą ir rėmėjų paiešką ir t. t.

R. Micka bendruomenei pirmininkauja jau 14 metų ir kartu su komanda stengiasi imtis vis naujų projektų, kad darbas bendruomenėje netaptų rutina, būtų įdomus ir teiktų pasitenkinimą dėl vis naujų pasiekimų. Pasak jo, džiuginantys rezultatai skatina žengti toliau. Šiuo metu bendruomenės tarybą sudaro net 19 narių. Ji kasmet atnaujinama, skaičiuojama, kad per visą laikotarpį joje dirbo apie 150 žmonių.

Šiuo metu bendruomenę sudaro 180-200 šeimų, mokančių nario mokestį. Laikant, kad vidutiniškai šeimoje gyvena penki žmonės, į bendruomenę įeina apie 1000 žmonių. Jau devintajai tarybai pirmininkaujantis pašnekovas pasakoja, kad nuo pat bendruomenės įkūrimo taryboje išliko tik jis ir dar vienas žmogus.

R. Micka, paklaustas, kaip bendruomenei sekasi įgyvendinti savo viziją - tapti pavyzdine bendruomene Lietuvoje, - pabrėžia bene svarbiausią pasiekimą: „Džiugu pripažinti, kad žmonės tikrai didžiuojasi, jog gyvena Balsiuose. Manau, pakeitėme gyventojų požiūrį. Tik nuo mūsų pačių priklauso, kaip čia elgiamės, kaip gyvename, kaip atrodo mūsų kiemas. Labai džiugu girdėti vaikus sakant, kad bendruomenė, kurioje jie gyvena, yra geriausia. Manau, kad net ir ne visai tiesa, šimtą kartų pasakyta, tampa tiesa.

Per 14 metų Balsių bendruomenė tapo viena aktyviausių ir žinomiausių bendruomenių ne tik Vilniuje, bet ir Lietuvoje. Į problemų sprendimą kūrybiškai žvelgiančiai bendruomenei 2006 m. buvo įteiktas „Metų bendruomenės“ apdovanojimas. 2010 m. Kad Balsiuose gera gyventi, rodo sparčiai didėjantis gyventojų skaičius.

Pasak R. Mickos, Balsiuose gimstamumas yra vienas didžiausių Lietuvoje. „2013 m. Mykolo Romerio universiteto studentės rengdamos kursinį darbą apie šeimų socialinę gerovę palygino gimstamumo rodiklius Balsiuose su gimstamumo rodikliais Lietuvoje. Paaiškėjo, kad mūsų mikrorajone suminis gimstamumo rodiklis tuo metu buvo 3,3, nors Lietuvos vidurkis - 1,59.

Kadangi gyventojų ir vaikų Balsiuose sparčiai daugėjo, pirmas didžiausias bendruomenės projektas buvo pastatyti mokyklą. „Būtinai reikėjo mokyklos vaikams. Ką šiandien investuosime į juos, tuo ir gyvensime“, - mokyklos būtinybę mikrorajonui pabrėžia R. Micka. Jo teigimu, šiandien mokyklą lanko 944 mokiniai. Ši jau peraugo.

Pasak pašnekovo, šiuo metu Vilniaus Balsių progimnazijoje vykdoma popamokinė veikla ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Kiekvieną dieną į šias veiklas susirenka po 200 žmonių - jie mankštinasi, šoka, praktikuoja jogą, mokosi karatė ir t. t. Vadinasi, aktyvaus laisvalaikio paslaugos Balsiuose išties paklausios.

Balsių bendruomenė per metus organizuoja daug įvairiausios tematikos renginių. Svarbiausias ir didžiausias jų - Balsių bendruomenės šventė, vykstanti kasmet nuo 2002 m. R. Mickos teigimu, vienais metais vien dalyvių į sceną užlipo apie 1500. Šventę sudaro dvi pagrindinės dalys: sportinė ir kultūrinė. Sporto mėgėjai dalyvauja 3,3 km bėgime Balsių gatvėmis. O tokių būna labai įvairaus amžiaus - nuo 5 iki 85 metų.

Balsių bendruomenė glaudžiai bendradarbiauja su mokykla, per įvairias veiklas ir renginius ugdo vaikų pilietiškumą, patriotiškumą, skatina juos domėtis tautos tradicinėmis vertybėmis, pvz., organizuoja Amatų dieną, Laisvės gynėjų dienos, Kovo 11-osios minėjimus. Mokykloje įkurtas Jaunųjų šaulių būrelis.

Kalbant apie Balsių bendruomenę ir pačią vietovę, negalima nepaminėti Balsių pasididžiavimo - Mitologinio parko. Kokia jo atsiradimo istorija? „Viskas prasidėjo nuo to, kad 1991 metais religijotyrininkas, etnografas, baltų mitologijos tyrinėtojas Norbertas Vėlius besikuriančio Balsių mikrorajono gatves pasiūlė pavadinti baltų mitologinių būtybių vardais. Buvo siekiama taip išsaugoti mūsų senąją baltiškąją mitologiją - dievybes, reiškinius, apeigas ir t. t., nes vietovardžiai išlieka ilgiausiai“, - pasakoja R.

Šis mitologinis parkas yra peizažinio stiliaus. Tokios teritorijos įprastos didžiuosiuose Europos miestuose (Londone, Paryžiuje ir kt.). Parkas buvo kuriamas organizuojant talkas, buriant gyventojus. Pasak R. Mickos, dabar šis parkas turi didžiulę vertę. Jis yra bendruomenės renginių, sporto ir poilsio vieta. Parke įrengta krepšinio aikštelė, lauko treniruoklių kompleksas, vaikų žaidimų aikštelės. Daugiau kaip dviejų hektarų plote yra įkurdintos 23 skulptūros. Kiekviena skulptūra turi tam tikrą reikšmę, simboliką.

14 metų bendruomenės darbų ir pasiekimų sąrašas įspūdingas. Kaip suspėjama dirbti prie tiek įvairiausių projektų? „Kuo daugiau rankų, tuo didesnę naštą paneša“, - visiems žinomą tiesą primena bendruomenės pirmininkas R. Micka, kuris labai džiaugiasi tarybos ir kitų veiklių, iniciatyvių žmonių darbu siekiant bendrų tikslų. Jis pats teigia savo laiką dalijantis į kelis etapus. „Rudens ir žiemos sezonus aš visiškai atsiduodu bendruomenės veiklai - tai tampa mano pagrindine veikla, o likusiais sezonais išvykstu į sodybą“, - sako pašnekovas.

Sodybų Saugumo Problemos

Automobiliai, pinigai, brangūs papuošalai ir kiti vertingi daiktai - rodos, toks grobis turėtų vilioti plėšikus. Taip manė ir Kalvarijos savivaldybėje Liepalotų kaime sodybą paveldėjusi marijampolietė J. D.

Minėtoje sodyboje J. D. nuolat negyvena - į ją nuvyksta tik savaitgaliais. Nepaisant to, sodyba yra prižiūrima, puoselėjama jos aplinka. Prieš keletą metų sodyboje esantį tvenkinį šeimininkai sutvarkė - jį padidino, pagilino, išvalė, prileido žuvų.

Pernai vasarą, kol šeimininkų sodyboje nebuvo, kaimynystėje gyvenę žmonės pastebėjo, kad į tvenkinį meškerę užmesti vakarais užsuka kažkoks vyras. Kaimynai pamanė, kad vyriškis tvenkinyje žvejoja su šeimininko leidimu, todėl į nepažįstamąjį pernelyg didelio dėmesio nekreipė. Išsiaiškinus, kad savininkai leidimo žvejoti tvenkinyje niekam nedavę, buvo suprasta, kad pasigauti žuvies užsuko kažkoks prašalaitis.

Toks prašalaičio vizitas nebuvo vienkartinis - apsilankymai ėmė kartotis. Todėl šeimininkai įvažiavimą į sodybą užtvėrė, sukalė ženklus su užrašais „Privati teritorija“. Kurį laiką nuo nekviestų žvejų tai padėjo apsisaugoti, tačiau neilgam.

Savaitgalį atvykę į sodybą radome visiškai nuniokotą tvenkinį. Meldai išlaužyti, teritorija aplink išmindžiota. Čia būtų dar nieko, tačiau beveik visa tvenkinyje buvusi žuvis - pavogta. Kitaip to apibūdinti neišeina - ne su meškere ji išgaudyta, o su tinklu, ko gero, vadinamuoju bradiniu, išgriebta. Šalia tvenkinio mėtėsi krūvos, kokie 3-4 kibirai dumblo, kuris akivaizdžiai ištrauktas iš tvenkinio dugno. Tai ir leido suprasti, kad tvenkinyje buvo darbuojamasi ne su meškere, o su tinklu, - pasakojo J.

Finansiniai nuostoliai, atrodo, nedideli, tačiau gaila įdėto darbo, laiko, o dar labiau pikta dėl to, kad po privačią teritoriją gali šlaistytis ir neteisėta veikla užsiimti pašaliniai žmonės.

Ką daryti?

Kaimynai, kurie buvo pastebėję anksčiau su meškere tvenkinyje žvejojusį prašalaitį, sodybos savininkei minėjo, kad žveją nuo Gražiškių pusės matė atvykstant su žalios spalvos automobiliu, trečios kartos „Volkswagen Golf“. Kaimynai jį apibūdino kaip 30 metų aukštą, liekno sudėjimo vyriškį. J. D. įtaria, kad tai bus to paties asmens darbas.

Pamačius įtartiną asmenį privačioje teritorijoje geriausia būtų skambinti policijai. Atvykę pareigūnai išaiškintų ir asmens tapatybę, ir ką jis toje teritorijoje veikia, - kaip elgtis tokioje ir panašioje situacijoje patarė Kalvarijos policijos komisariato viešosios policijos skyriaus viršininkas Marius Miesčionaitis.

Kadangi žuvys buvo sugautos akivaizdžiai brakonieriams būdinga technika, J. D. mano, kad situacijoje galėtų pagelbėti aplinkosaugininkai, tačiau ir jie čia bejėgiai. Šiuo atveju žuvis yra turtas, kurį saugoti turi pats šeimininkas.

Tvenkinio šeimininkė viską supranta ir tarnybų niekuo nekaltina, tačiau į „Suvalkiečio“ redakciją kreipėsi ir situaciją papasakoti ryžosi bandydama išvengti panašaus konteksto ir norėdama perspėti žmones apie galbūt gresiantį pavojų. Ji vis dar tikisi, kad žuvies vagį pavyks sučiupti, todėl pastebėjusius panašią situaciją žmones ragina nebūti abejingais ir apie tai pranešti arba sodybų šeimininkams, arba policijai.

Marijampolietė taip pat kreipiasi į Liepalotų kaimo bei aplinkinius gyventojus, kurie galbūt yra patekę į panašią situaciją, ir į tuos, kuriems galbūt ką nors žino apie minėtą žalią trečios kartos „Volkswagen Golf“ automobilį ir jį vairavusį maždaug 30 metų liekno sudėjimo vyriškis. Visus juos prašoma susisiekti telefonu 8 686 94008 ir pasidalinti turima informacija.

Volkswagen Golf III

Kavarsko Istorija: Atsiminimai ir Netektys

Rengiant šią knygą spaudai, žmonių pasakojimus surinkusios ir užrašiusios mokytojos Stasės Kisielienės jau nebebuvo tarp gyvųjų. Prasidėjus Atgimimui, žmonės vis garsiau ir daugiau pradėjo šnekėti apie pokario baisybes. Kavarsko kraštotyrininkai taip pat susirūpino praeities istorija.

Kai vienas po kito Amžinybėn iškeliavo daug matę ir iškentėję žmonės, Mokytoja suprato, kad ilgiau laukti jau nebėra kada. 1995-1996 metų žiemą ji rimtai ėmėsi darbo. Nelengva tai buvo padaryti. Per rudens darganas, žiemos šalčius ir pavasario atlydžius. Ištisas valandas klausyta ir kalbėta iš širdies į širdį, ir viskas užrašyta.

Kavarske gimusi, užaugusi, čia ir mokėsi. Buvo tyli, kukli ir norai jos buvo kuklūs: būti vienuole arba gailestingąja sesele. įgimtas gerumas tarsi šaukte šaukė tarnauti Dievui ir padėti žmonėms. 1945-aisiais, kai baigė Ukmergės gimnaziją, jau buvo prasidėję okupacijos žiaurumai. Laikai keitėsi, gyvenimas vis blogėjo. 1946-aisiais, įtartas atsišaukimų spausdinimu, buvo nušautas brolis Algirdas, mokęsis Ukmergėje. Tai buvo baisus smūgis jai ir tėvams. Keletą metų nenusivilko juodo rūbo. Gedėjo brolio ir laisvės.

Gailėdama palikti vienus tėvus, 1946-ųjų rudenį pradėjo dirbti mokytoja Kavarsko pradžios mokykloje. Giliai širdyje slėpė draugystę su mylimu žmogumi Vincu Kisieliumi. Jaunasis partizanas buvo nuteistas 10 metų lagerio, po to dar nutremtas į tolimąją Grindą. 1955 m., jo kviečiama ir laukiama, išvažiavo į Sibirą. Nuvažiavusi Sibiran, Stasė Meškauskaitė sukūrė šeimą su Vincu Kisieliumi ir pradėjo dirbti mokykloje-internate.

Gavę leidimą, savo laimei ir senų tėvų džiaugsmui, po metų jiedu grįžo Tėvynėn. Nenorom ją priėmė į mokyklą. Vėl teko pradėti nuo pirmosios klasės. Kai 1988 metais susikūrė Sąjūdis, ji entuziastingai tam pritarė, galvodavo, kuo ir kaip galėtų prisidėti prie Atgimimo. Visą laiką gyvenusi ir dirbusi Kavarske, ji nedvejodama užsikrovė prisiminimų rinkimo naštą.

Stasės Kisielienės paraginti, padrąsinti ir išklausyti žmonės išsipasakodavo savo gyvenimą. Ji norėjo, kad visi žinotų, kiek daug sumokėta už prarastą laisvę. Jos didžiausias noras, kurį išsakė mokytojai A. Seibutienei, - kad galėtų perskaityti nors tie, kurie patikėjo jai savo paslaptis, savo likimus.

Gyvenime patyrusi daug skriaudų, ji visus mokėdavo suprasti ir paguosti. Būdama giliai religinga, skaudžiai išgyveno okupacinę veidmainystę. Mūsų tautos dalia tokia, kad nuolat turėjo kovoti dėl savo egzistencijos. Didžiausius nuostolius Lietuva patyrė sovietinės okupacijos pradžioje: 1940-1941 ir 1944-1953 metais. Tai buvo tiesioginio bolševikinės Rusijos karo prieš mūsų tautą metai.

Naujausių laikų istorijoje 1945-ieji - tai Antrojo pasaulinio karo pabaiga. Lietuvai šie metai buvo ne karo pabaiga, bet pats jo pakilimas. Visi šie okupantų veiksmai pagal tarptautinės teisės normas vadinami karo nusikaltimais. Lietuvos gyventojų žudymas ar kankinimas, jos piliečių deportavimas bei kiti veiksmai, kuriais siekta visuotinai smerkiamais būdais prievarta paveikti Lietuvos žmonių ir jų palikuonių likimus, yra laikomi ypač sunkiu nusikaltimu - genocidu, o jam netaikomi senaties terminai.

Ne mažiau kaip kitos Lietuvos vietovės nukentėjo ir nedidelis Kavarsko valsčius. Kavarskiečiai jau per pirmąją sovietinę okupaciją (1940-1941 m.) organizavo pasipriešinimą komunistiniam režimui. Pirmąsias pogrindines grupes trejetuko sistema Kavarsko valsčiaus kaimuose 1940 m. subūrė mokytojas K. Čiukšys ir Kavarsko bažnyčios vikaras Eduardas Simaška. Tais pačiais metais pogrindinė grupė susikūrė Sabulių ir Pilypų kaimuose. Šios grupės nariai broliai Palaveniai, K. Peldžius ir kiti išspausdino daug atsišaukimų, nukreiptų prieš sovietinę okupaciją, ir juos išklijavo Kavarske bei ant stulpų palei vieškelį Svirnai-Riklikai, ten pat ant telefono laidų pakabino Trispalvę.

Pirmasis 1941 m. birželio trėmimas Kavarsko valsčiuje daug šeimų nepalietė. Tuomet buvo išvežtos mokytojo K. Čiukšio, Veselavos dvarininkų Charmanskių, Dabužių dvarininkų Klimčickų, stambių ūkininkų Paršelių iš Svirnų ir Kaminskų iš Ąžuolytės šeimos. Mačiusieji pasakojo, kad kareiviai į sunkvežimius sukėlė ne tik mažus vaikus, bet ir senus, ligotus žmones.

1941 06 22 prasidėjus Vokietijos-Sovietų Sąjungos karui, nemažas būrys kavarskiečių ėmėsi ginklo prieš nekenčiamus okupantus ir vietinius komunistus. Vien tik iš dviejų nedidelių Pilypų ir Sabulių kaimų kovoti su sovietais išėjo daugiau kaip 10 vyrų. Visi sukilėliai (partizanai) susirinko Svirnų miške. Jiems vadovavo Lietuvos kariuomenės karininkas Stasys Griganavičius. Maždaug 70 partizanų būrys užėmė miestelį ir apsupo mokyklą, kurioje buvo įsitvirtinę ginkluoti komunistai. Per susišaudymą mokyklos kieme žuvo pirmas Kavarsko valsčiaus partizanas Klemensas Peldžius. Rusų kareiviai, traukdamiesi iš miestelio dviem šarvuočiais, sudegino kelis namus, nušovė vietinį gyventoją J. Bakanauską. 1941 06 - 1944 07, vokiečių okupacijos metais, buvo iššaudyti Kavarsko žydai.

1944 m. Prasidėjo masinė vyrų mobilizacija į okupantų kariuomenę. Absoliuti dauguma jaunų vyrų į kariuomenę nėjo, bet pradėjo slapstytis. Besislapstančius gaudė NKVD kariuomenė ir stribai; suradę vienus išsiųsdavo į karines stovyklas, kitus - į kalėjimus ir lagerius. Ne kartą pasitaikė, kad nužudydavo arba nukankindavo vietoje. Vienus iš pirmųjų Kavarsko valsčiuje grįžę okupantai nužudė Igną Indriūną iš Ferdinantavos vienkiemio ir Kazį Kvieską iš Jakūnų kaimo (1944 m. rugpjūtį). Vėliau žudynės ir žmonių plėšimai tapo kasdieniu reiškiniu.

Partizanai keršijo už nužudytus artimuosius, sudegintas sodybas, atimtą ir sunaikintą turtą. Vienos pirmųjų kautynių Lietuvoje, kuriose enkavedistai patyrė nuostolių, įvyko 1944 09 14 prie Veršelių kaimo. Čia su NKVD kareivių būriu susidūrė B. Sudeikio-Čigono partizanai. Jie nukovė šio būrio vadą, NKVD leitenantą, ir šešis kareivius. Tačiau mūšyje žuvo ir keturi partizanai. Tai buvo pirmosios partizanų aukos Kavarsko valsčiuje į Lietuvą grįžus bolševikams. Šios kautynės sukėlė didelį atgarsį.

Kaip prisimena partizanas J. Kadžionis-Bėda, susidūrimai su stribais ir kareiviais tuo metu vykdavo dažnai. Vos ne kasdien girdėjosi šaudant, žūdavo ir kareivių bei stribų, ir partizanų. Žmonės gerbė partizanus, glaudė juos, slėpė, visur priimdavo kaip didžiausius svečius, vadino užtarėjais ir gynėjais, gedėjo žuvusiųjų.

1946 m. susikūrė Kavarsko valsčiaus partizanų organizacija. Ją sudarė Butageidžio kuopa iš trijų būrių: Tigro, Liūto ir Lokio. Partizanams prijautė ne tik kaime, bet ir miestelyje. Kavarsko vidurinėje mokykloje ilgą laiką tarp mokytojų nebuvo nė vieno komunisto ar komjaunuolio. Visi, kurie priešinosi okupantams, buvo žiauriai persekiojami, ypač partizanų šeimos. Dauguma jų buvo ištremtos į Sibirą. Prie partizanų sodybų stribai ir kareiviai nuolat rengdavo pasalas. Namuose darydavo kratas, atimdavo maistą, gyvulius ir kitą turtą. Partizanų šeimos dar prieš jas ištremiant į Sibirą buvo daug kartų apiplėštos. Kartais stribai nužudydavo niekuo nekaltus partizanų artimuosius.

Nuolat terorizuojama partizano B. O kaip skaudu buvo partizanų motinoms matyti nužudytus sūnus, numestus miestelio aikštėje išniekinimui. Kai žuvo partizanas Vincas Žukauskas iš Žvirblėnų kaimo, stribai prie jo kūno į Kavarsko turgavietę atvarė kaimynus ir motiną Uršulę Žukauskienę. Reikalavo iš jų pasakyti nužudytojo pavardę ar vardą, bet visi išsigynė, kad žuvusiojo nepažįsta. O motina, vargšė motina... Kas dėjosi jos širdyje?..

Septynerius metus iš eilės - nuo 1945 iki 1952-ųjų okupantai vykdė Lietuvos gyventojų deportacijas. Okupantai ir vietiniai jų pagalbininkai nesigailėdami grūsdavo į gyvulinius vagonus net nėščias moteris, kūdikius ir sunkiai sergančius ligonius. 1949 03 25 iš Judinio kaimo ištrėmė Laskauskų šeimą. Mažiausiam jų sūneliui buvo tik 11 mėnesių. Į Subačiaus geležinkelio stotį atvažiavę giminės norėjo vaiką paimti. Labai prašė palikti mažąjį Lietuvoje ir jo tėvas, bet ešelono viršininkas tai padaryti atsisakė. 1951 10 02 iš Judinio kaimo ištrėmė Polių šeimą - tėvus su 5 mažamečiais vaikais. Elena Polienė buvo nėščia ir gimdė pakeliui į Sibirą gyvuliniame vagone.

Dabar jau žinomi visų šių nusikaltimų organizatoriai ir dauguma vykdytojų. Kavarsko valsčiuje tai buvo vietinis partinis aktyvas, vietinis NKVD-NKGB (vėliau MVD-MGB) skyrius, 217 NKVD pulko 3 bataliono kareivių būrys (garnizonas) ir valsčiaus stribų būrys.

tags: #sodyba #pas #micka