Planuojant vestuves ar tiesiog norint praleisti laiką gamtoje, dažnai kyla klausimas - kur fotografuotis ar pailsėti? Šiame straipsnyje apžvelgsime "Sodyba pas Laimutę" ir kitas panašias sodybas, kurios siūlo puikias galimybes įamžinti gražiausius gyvenimo momentus ar tiesiog atsipalaiduoti nuo miesto šurmulio.
Karpavičių Sodyba: Parkas Vestuvių Fotosesijoms
Karpavičių sodyba - tai sodyba-parkas, užimanti kiek daugiau nei 1 ha plotą. Čia rasite tvenkinį su tilteliu, pavėsines ir gėlynus. Sodybos specializacija - vestuvinės fotosesijos ir žaidimai gamtoje. Sodyba ypatinga tuo, kad vienai dienai priimama tik vienos vestuvės fotosesijai, taip užtikrinant privatumą ir ramybę.
Kaip rasti Karpavičių sodybą?
Norint nuvykti į Karpavičių sodybą, reikia važiuoti 12 km nuo Marijampolės Krosnos kryptimi. Kai kairėje pusėje prasidės miškas, prieš pat Želsvelę, pamatysite posūkį į kairę (yra ženklas "sodyba 600m"). Nuo pagrindinio kelio iki sodybos reikia važiuoti žvyrkeliu pamiške. Sodybos adresas: Pabuktės k., Liudvinavo sen., Marijampolės sav.
Pranskevičių Sodyba: Ramybė ir Jaukumas Prie Upės
Pranskevičių šeimos sodyba, esanti Ąžuolyno sodų bendrijoje, netoli Buktos kaimo, Liudvinavo seniūnijoje (Marijampolės sav.), alsuoja ramybe ir jaukumu. Šalia teka upė, o aplinkui - miškas. Sodybos šeimininkai - Želsvos pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Laimutė, jos vyras Algimantas ir trys dukros - Vanda, Neringa bei Paulina - šią vietą vadina savo antraisiais namais.
Ši vieta, kurią Pranskevičiai kūrė ir tobulino daugiau nei 10 metų, iš apleisto sklypo virto jaukia ir gražia sodyba, kuria džiaugiasi ne tik jie patys, bet ir žmonės, nuomojantys ją pobūviams ir asmeninėms šventėms. Daugiau nei prieš dešimt metų įvykęs incidentas prie upės paskatino Laimutę ir Algimantą Pranskevičius susirasti savo kampelį, kuriame neįvyktų jokių nemalonių įvykių. Tada Algimantui kilo mintis, jog reikia susirasti savo kampelį, kuriame galėtų ramiai pailsėti. Sklypo paieškos truko neilgai. Rudenį jau buvo rasta tokia vieta.
Iš pradžių, artimieji netikėjo, kad apleistą vietą galima paversti gražia sodyba. Tačiau šeima, negailėdama jėgų, ėmėsi darbo. Pamažu pradėjo ryškėti visas grožis: buvo išnaikinti nereikalingi krūmai, nukirsti seni medžiai, pasėta žolė ir pradėtas statyti namas. Taip pat buvo sodinamos eglaitės, kiti visžaliai augalai.
Visame sodybos kūrimo procese didelę reikšmę turėjo Algimanto spontaniškumas. Vos tik kilusią idėją vyras turi įgyvendyti čia ir dabar. O paskui atsirado draugų draugai. Taip plėtėsi tas ratas, o mintys apie sodybos išnuomojimą virto verslu. Pranskevičiai išsipirko verslo liudijimą, tačiau niekada niekur nesireklamavo - viskas vyko savaime.
Sodyboje vyksta nuolatinis tobulinimas. Algimantas daugiausia užsiima statybos darbais, o Laimutė - gėlynais. Taip pat namų ruošoje nepakeičiamos pagalbininkės yra dukros, kurioms šis kampelis yra toks pats mielas kaip ir tėvams. Visi medeliai, kiekviena gėlė ir krūmas turi savo kilmės ir augimo istoriją.
Svarbiausiai yra tai, kad visa šaima ranka rankon dirba ir deda visą širdį į vietą, kurią dabar gali pavadinti savo antraisiais namais. Pranskevičiai pasakoja, kad net ir darbai savo sodyboje nevargina. Atvirkščiai: atsipalaiduoji, užsimiršti. Taigi ten net buitis yra kaip poilsis. Atgaiva, ramybe, gražiausiais jausmais ir emocijomis užpildytas kampelis paupyje tiek patiems šeimininkams, tiek žmonėms, kurie nori praleisti laiką Pranskevičių sodyboje, yra kupinas ypatingo žavesio.
Sadauskų Sodyba: Tradicijos ir Šiuolaikiškumas
Sadauskų sodyba, gyvuojanti jau 32 metus, yra dar vienas puikus pavyzdys, kaip šeimos verslas gali klestėti kaime. Ši žemė yra Monikos mamos tėvų palikimas. Viskas prasidėjo nuo įprasto ūkininkavimo - gyvulių auginimo, daržų sodinimo. Vėliau tėvai ėmėsi kepyklos verslo, o galiausiai įkūrė kaimo turizmo sodybą.
Laimutė, šeimininkė, garsėja kulinarine išmone. Ji mėgsta eksperimentuoti virtuvėje, kurdama naujus ir netradicinius receptus. Jos firminiai patiekalai, tokie kaip sūdytos citrinos ar marinuoti agurkai su mėtomis, traukia svečius iš toli. Taip pat sodyboje galima rasti putinų ūkį, kuriame auginamos uogos, naudojamos sirupui ir guminukams gaminti.
Sodyboje laikomasi senovinių tradicijų, pavyzdžiui, įrengtas rūsys, kuriame laikomos konservuotos gėrybės, rūgsta vynas ir laikomi kiaušiniai smėlyje. Rūsyje rengiamos degustacijos, kurių metu galima paragauti įvairių netipiškų valgių.
Šeima vadovaujasi nuostata, kad kiekvienas turi daryti tai, ką geriausiai išmano. Darbų pasidalijimas leidžia klestėti išpuoselėtai sodybai, čia vienu metu su nakvyne gali svečiuotis 110 žmonių.
Monikos darbas - bendrauti su svečiais, sudarinėti sutartis, valgiaraštį, būti atsakingai už sodybos įvaizdžio formavimą, putinų uogų produkcijos gaminimą bei realizavimą. Jos mama rūpinasi svečių maitinimu, tvarkos palaikymu, vaistinių bei prieskoninių augalų auginimu, džiovinimu, sodo ir daržo gėrybių konservavimu, naujų kulinarinių idėjų įgyvendinimu. Šeimos vyrai atsakingi už ūkį.
Šeimai mama beveik negamina ir aš negaminu. Bet kartais per šventes ji iškepa savo firminį patiekalą - avies koją. Ir net tie, kurie nemėgsta avienos dėl jos specifinio kvapo ir skonio, valgo, kad net ausys klapsi.
Turistai labai mėgsta firminę mamos kiaušinienę su pomidorais ir grietine. Saldumynus ji nedažnai gamina, nebent per šventes kepa „Napoleono“ tortą. Prieš Kalėdas ir Velykas krosnyje kepa pyragus draugams, giminėms, vienuolynui, bažnyčiai. Šventinė norma - dvylika pyragų.
Štai keletas įdomių faktų apie putinus:
| Savybė | Aprašymas |
|---|---|
| Organinės rūgštys | Daugiau nei 80 skirtingų |
| Vitaminai | A, E, K, ypač C ir P |
| Mineralai | Ypač kalis |
| Poveikis | Gerina gliukozės apytaką kraujyje, mažina uždegimą |
Šaltis pagerina specifinį uogų skonį, sumažina kartumą. Jei šalnų nepavyksta sulaukti laiku, šeimininkai nuskintus putinus užšaldo šaldiklyje, po kiek laiko atitirpina, spaudžia sultis ir gamina sirupą.
Putinas mūsų šeimą lydi seniai, jų auginimo tradicijos buvo perduodamos iš kartos į kartą. Todėl putinai yra mūsų sodybos uogų karaliai. Putinų uogų verslo ėmėmės prieš 4 metus. Kasmet jų paklausa didėja, tad turime plėstis.
Laimutės Jurginų Sodyba: Spalvų Magija
72-ejų metų senjorė Laimutė iš Tiskūnų garsėja savo jurginų sodu. Kasmet jos kieme jų tik daugėja. Šiemet naujų rūšių pasodinau apie tris šimtus. Pilnas sodas šiemet, jau vietos nebėra. Bet man gražu. Gėlės įvairių spalvų, įvairių formų, tai yra džiaugsmas mano akims ir mano sielai Darbo daug.
Jurginus prižiūrėti nėra lengva. Žiemai juos reikia iškasti ir laikyti tam skirtoje patalpoje, o pavasarį vėl pasodinti lauke. Guvi senjorė visus darbus atlieka savo rankomis.
Senjorė atskleidžia, kad jurginus prižiūrėti nėra lengva. Žiemai juos reikia iškasti ir laikyti tam skirtoje patalpoje, o pavasarį vėl pasodinti lauke. Guvi senjorė visus darbus atlieka savo rankomis.
Moteris parsisiunčia gumbelius, padedant marčiai iš Olandijos, taip pat perka ir iš Lietuvos augintojų. Man labiausiai patinka jurginai. Jie tiesiog mane užkėtė. Ir nuo 2015 metų kasmet mano kieme jų daugėjo šimtais, kol visas kiemas buvo užsodintas vien jurginais. Kokie nuostabūs jų žiedai, grožiuosi kiekvieną dieną. Štai ‚Ono Royal‘, ‚Cafe Rose‘ ‚Labirint‘, ‚Santa Claus‘, ‚Black Jack‘, ‚Mona Liza‘ ir daugybė kitų jurginų. Džiaugsmas akims ir sielai“, - atsidūsta gėles apžiūrėdama moteris.
Mano dukra patarė džiaugtis gyvenimu ir daryti tai, kas man teikia malonumą. Tai man patinka auginti jurginus, aš juos ir auginu. Džiaugiuosi. Mano metai jau tokie, kai reikia džiaugtis, kas belieka“, - šypsosi jurginų augintoja.
Laimutės Akmenų Sodyba: Gamtos ir Kūrybos Harmonija
Lietuvių meilė akmenims tikriausiai nieko nestebina. Kūrybiškoms Laimutės idėjoms įsibėgėti niekas nekliudė. Prieš du dešimtmečius Igliaukos kaime (Marijampolės sav.) pirktoje sodyboje jau daugiau nei penkerius metus niekas negyveno ir, kai į ją atsikėlė, nebuvo nei vandentiekio, nei nuotekų sistemos, o namą šildyti teko malkomis.
Nuo pirmos klasės svajojau tapti medicinos sesele ir štai jau 36-erius metus dirbu slaugytoja Marijampolės ligoninėje. Darbas ne iš lengvųjų, bet man labai patinka, jaučiuosi laiminga. Parą atbudėjusi, bendravusi su žmonėmis, grįžtu namo, suleidžiu pirštus į žemę, atsikratau nuovargio ir pasikraunu naujos, teigiamos energijos ir jaučiuosi puikiai, - atvirauja sodybos šeimininkė.
Vos įėjus pro vartus, pasitinka nuostabaus grožio medinė skulptūra. „Vidury kiemo augo sena sena obelis. Pastačius mašiną, obuoliai krisdavo tiesiai ant jos, bet visiškai išpjauti gražų dvikamienį medį buvo gaila. Laimei, socialiniuose tinkluose susipažinau su medžio drožėju, skulptoriumi Raimondu Uždvariu. Jis iš obels išdrožė gandrą ir varlę - tai buvo siurprizas ir gimtadienio dovana iš darbo kelionės grįžusiam sūnui Justinui, - istoriją pasakojo pašnekovė. - Taip ir užsikabinau, norėjosi daugiau medinių skulptūrų. Sodyboje apsigyveno šuo „Pulgosas“, kuris „nei loja, nei kakoja“, žiurkė, ežys, voras.
Įsibėgėjus statyboms, paaiškėjo, kad akmenų nepakaks. Daug jų buvo sunaudota kampiniam židiniui... Kita vertus, nesinorėjo, kad pavėsinėje būtų tamsu, niūru, ir tuo pat metu, kad nebūtų visiškai atvira. Išradinga suvalkietė nusprendė „pažaisti“ su turimomis medžiagomis ir daiktais. Vienoje neišbaigtoje sienoje įtvirtino didelį medinį voratinklį su voru, netoli įmūrijo medinį ratą, kitoje sienoje langelis su stiklainiais.
Kad nereikėtų dėti bortelių, aplink visą pastatą buvo sudėti akmenys. Po to ant suspaustos skaldos užpiltos atsijos ir tik tada sudėti akmenys. Jie gražiai įsispaudė, o į tarpus beliko įpilti ir įspausti sauso cemento (stipresnio) ir plauto žvyro mišinio (santykiu 1x3). „Brangus reikalas, bet man gražu, - neslėpė pašnekovė.
Per kelis metus tujos paaugo - žiūriu ir grožiuosi. Tankus miškas nesigavo, žmonės gali žvilgčioti pro tarpus į kiemą, bet tiek to. Užtat akmenys tai vienokio rašto, tai kitokio... Tikrai sergu „akmenlige“, nieko negaliu padaryti“, - silpnybę lauko rieduliams pripažino pašnekovė.