Kuniškių Sodybos Istorija Anykščių Rajone

Šiame straipsnyje panagrinėsime Kuniškių kaimo Anykščių rajone istoriją, remiantis įvairiais istoriniais šaltiniais ir liudijimais.

Anykščių rajono žemėlapis

Seniausi Laikai ir Pienionių Seniūnija

Dar prieš gerą dešimtmetį kupiškėnas kraštotyrininkas Alvydas Totoris ištyrinėjo 1672 m. istorinės karališkosios Pienionių seniūnijos inventorių. Tai dokumentas, kuriame surašomos seniūnijos ribose esančios gyvenvietės, kiemų (dūmų) savininkai, turimos ir dirbamos žemės kiekiai, ir, galiausiai, mokesčiai.

Kaip žinia, Anykščių krašte ne vieną šimtmetį egzistavo šie administraciniai dariniai: Anykščių ir Pienionių seniūnijos, Anykščių klebono beneficija (kuri išaugino ne vieną Anykščių kraštą garsinantį asmenį- architektą L.Masiulį, kitaip - Stuoką-Gucevičių, vyskupą A. Baranauską ir kitus) ir, žinoma, kitos privačios didikų valdos.

Taigi, 1672 m. LDK valdovo ir Lenkijos karaliaus M. K. Višnioveckio privilegija karališkoji Pienionių seniūnija buvo iki gyvos galvos atiduota Teodorai Sapiegaitei Tiškevičienei ir jos vyrui LDK maršalkai V. Tiškevičiui. Ta proga ir buvo sudarytas inventorius, kuriame paminėti ir šios seniūnijos Dvaro vaitijos kaimai, tarp kurių - Piktagalys ir Kuniškiai.

Iš 20 gyvenviečių trečdalis buvo traktuojamos kaip didelės, daugiau nei 10 valakų (1 valakas - apie 21 ha) turinčios. Tuo tarpu Lobinava arba Kuniškiai - turėjo tik 4 valakus.

Tuo tarpu Kuniškiuose buvo Stasiūno, Kuniškos, dvi Develių, Čeidos ir Bacioniškio kiemai. Svarbu atkreipti dėmesį, kad šie kaimai nors kaimyniniai, bet neturėjo bendrų ribų.

XVIII Amžius: Gyventojų Pokyčiai

Praėjus beveik šimtui metų, 1765 m. buvo sudarytas Ukmergės pavieto karališkųjų seniūnijų inventorius. Kuniškiai iš viso nepaminėti, matyt, maro metu gyventojai išmirė ir vietovė nebuvo apgyvendinta.

1784 m. Anykščių parapijos administraciniame- geografiniame surašyme Kuniškiai nepaminėti. 1789 m. Pienionių seniūnijos mokesčių rejestre Kuniškių - vėl ne. Tai rodo, kad ir tuo metu vietovė nebuvo apgyvendinta. Kuniškiai nepažymėti ir Anykščių ir Vyžuonų parapijų žemėlapyje, kuris datuojamas kaip 1812 m. nors, sprendžiant iš Debeikių parapijos nebuvimo, žemėlapis turėjo būti pieštas iki 1795 m.

XIX Amžius: Naujas Apgyvendinimas ir Pertvarkos

1795 m. Pienionių seniūnijos surašyme kaip atskiri kaimai paminėti Piktagalys ir Kuniškiai. Tuo metu Kuniškiuose užfiksuoti tik 5 kiemai: Oleško Košelioneko, Abramo Gafeno (abu činšininkai be prievolių), Zlatkaus, Žegenio ir Galeišos dūmai. Akivaizdu, kad vietovė naujai apgyvendinta.

1811 m. revizinio aprašymo metu Kuniškiuose dūmų skaičius sumažėjęs iki trijų: Gailiūno, Žeimio ir Zlatkaus.

Po P. Kisiliovo reformos (sutapo su III Lietuvos statuto galiojimo sustabdymu 1840 m.), vykdytos XIX a. ketvirto ir penkto dešimtmečio sandūroje, Pienionių seniūnijos pagrindu buvo sudarytas Andrioniškio valstybinis dvaras, kurio dalimi tapo Piktagalio ir Kuniškių kaimai.

1849 m. surašymo duomenimis per 8 varstus nuo Andrioniškio nutolusiuose Kuniškiuose buvo Žukovskio, Žeimio, Ražano ir Pavilonio kiemai. Taip pat išskirtos trys kampininkų šeimos: Šurnos (priskirtas į Andrioniškio miestelį), Griciūno (į Palatavio užusienį) ir Agafonovo (į Neivėnų arba Naujonių kaimą).

Praūžus 1863-1864 m. sukilimui vėl buvo atlikta administracinė pertvarka, valstiečius priskiriant prie valsčių. Piktagalys ir Kuniškiai tapo Anykščių valsčiaus dalimi kaip „Stepano“ valstiečių bendruomenė, kartu su Paneivėnais, Posiniais ir Čiunkiais. Tuomet minima, kad Kuniškiuose buvo 62 gyventojai.

Gyventojų Skaičius ir Santuokos

Apibendrinant gyventojų skaičių 1827-1905 metais, reikėtų atkreipti dėmesį, kad per šį laikotarpį 25 Kuniškių jaunuoliai ir 24 merginos Anykščių bažnyčioje priėmė santuokos sakramentą.

Tarpukaris ir Vienkiemiai

Pagal 1923 m. surašymą Kuniškiuose - 9 sodybos ir 68 gyventojai. Galiausiai, kaimų teritoriją geriausiai sutikslina 1937 m. Kuniškiuose vykęs valstiečių skirstymasis į vienkiemius.

Šių Dienų Kuniškiai

Tiesiog sunku suprasti, kaip XXI a. vienas kaimas gali „aneksuoti“ gretimo kaimo teritoriją. Čia gal kokia „vietovardinio chuliganizmo“ variacija? Jei galima Piktagalio dalį pavadinti Kuniškiais, tai kodėl Kuniškių dalies negalima būtų pavadinti Jurzdiku?

Moralas peršaši paprastas - jei pats negerbi vietovės, kurioje gyveni, tai sunku tikėtis, kad kiti irgi tave gerbs.

Lietuvos žemėlapis

Damutė Petniūnaitė: Atsiminimai apie Sodybą

Damutė Petniūnaitė nuolat prisimena nedidelį, bet gražų ežerą, kuris melsva akimi linksmai telkšojo gilioje dauboje, prie pat tėviškės sodybos. Tėvelis sugaudavo nemažai žuvies, kurią varžydamiesi nupirkdavo Anykščių žydai, o kartą sugavęs tokią didžiulę lydeką, kuri vos į vežėčias tilpo.

Vieškelis, kuris visai čia pat šakojosi į kryžkelę, sodybos šulinys gardžiu vandeniu atgaivindavo vasaros karštymečiu pro šalį keliaujančius. Mat iš kažkur atkakęs turtingas „amerikonas“ panoro trūks plyš įsigyti sodybą - jam labai patiko ši vietelė. Tad už tuos pinigus Vladislovas Petniūnas įsigijo gal net tris kartus didesnį, geresnės žemės plotą - visą valaką su trobesiais Meldaikių kaime, netoli Viešintų. Trumpai tepagyveno, nes jaunas pasimirė, o jaunylę Damutę paliko vos vienuolikos metų.

Visas baisybes pergyventi pagelbėjo laisvos Lietuvos šviesa, optimistinė, patriotinė dvasia, išugdyta pradžios mokykloje, namuose, kur dažnai atvykdavo vyriausias brolis Jonas Petniūnas. Tačiau jį ir dar kelis bičiulius nužudė 1941 metais birželyje iš Lietuvos besitraukiantys raudonarmiečiai.

Gerai uždirbdavo, gyvenimas nerūpestingas ir, rodėsi, niekada jokios bėdos jo nesudrums, bet po kelių metų sugrįžo sovietai. Vienas pirmųjų susišaudymų Damutės mylimajam, tuomet jau vyrui Broniui Antanėliui (1919-1945), jau buvo susituokę Viešintų bažnyčioje, ji jau laukėsi kūdikio, buvo lemtingas. O Damutė, taip pat kaip toj dainoj, pasiliko amžinai ištikima savo vyrui.

Sovietai persekiojo, kartą siausdami kaimą ne tik šaudė, bet ir degino trobesius, baugino. Artimuosius išblaškė, o ji klajojo su kūdikiu. Tai ten, tai ten, pas pažįstamus, gimines glaudėsi ar net įsiprašiusi tiesiog pirtelėje gyveno.

Kolchoziniai laikai buvo nelengvi. Rūpesčių daug, juk viena su vis labiau augančiu sūneliu Broniumi. Negalėjo nei per daug išsišokti, tačiau savo teises kiek galėdama ginė. Ūgtelėjo berniukas, veikiai subrendo. Motinai pasidarė lengviau. Ėmė darbuotis vairuotoju, po to vedė ir motulė vėl viena paliko, bet čia nelaimė - Bronius netikėtai mirė, pasiliko dar visai mažytės dvi jo dukrelės Jolita ir Lina našlaitėmis.

Tas kambarys vakariniame namo gale šaltmetyje vėjo perpučiamas, o vasarą maloniai vėsus. Vėliau įsitaisė nedidelį kambarėlį su virtuvėle, podėliu tvartelyje - labai tuo prieglobsčiu džiaugdavosi. Kaip pasakų peliuko namai - gal du aukšto vyro žingsniai pločio ir kiek daugiau nei trys ilgio. Šalia ir krosnis, ir lova, mažytis stalelis, kėdės.

Yra minutė laiko ir ima į rankas siuvinį, mezginį ar siuvimo mašiną iš dėklės traukia. Juk siuvėja buvo nebloga - skoningai, tvarkingai rengdavosi, kartais ir naujas madas apylinkėje paskleisdavo.

Nūnai jau kelerius metus Damutė gyvena pas anūkę Jolitą, kuri ją globoja ir tuo rūpinimusi labai džiaugiasi.

Paklausta, ar ilgas jos gyvenimas, nusišypso, kad mielai pagyventų dar penkiasdešimt metų. Tikriausia laimė, kad žmogus gyvas ir sveikas, o visa kita - kaip priimsi.

Vis dar gyvai domisi pasaulio įvykiais, žino, kas dedasi Lietuvoje, dabar labai susidomėjusi prezidento Trumpo politika. Įdomus jai ir keturių anūkų gyvenimas, ir dviejų proanūkų, guvių Gretos berniukų, pasaulis, tačiau daugiausia dėmesio kartu gyvenančiai Jolitai ir jos vyrui Gintarui - žino ir apie jų darbus, ir mintis, vis ką nors pataria.

Gyventojų Skaičiaus Dinamika

Ši lentelė apibendrina gyventojų skaičiaus dinamiką Kuniškiuose ir Piktagalyje pagal istorinius surašymus:

tags: #sodyba #kuniskiai #2015m #anyksciu #raj #planai