Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido Rimvydo Stankevičiaus eseistikos knygą „Betliejaus avytė“. Knygoje autorius kalba apie literatūrą, gamtą, dievoiešką, svarbios idealizmo ir patriotizmo temos, atsiskleidžia susirūpinimas dabartinės visuomenės moraline sveikata ir kultūrine branda.
Atsakydamas į literatūros kritiko Arno Ališausko klausimus, „Betliejaus avytės“ autorius atskleidžia savo kūrybos ypatumus ir žanrą. Tai - antroji rašytojo knyga, sudaryta iš spaudoje skelbtų publicistikos skilčių (pratęsia anksčiau išėjusią „Diktantai sielai“), ir aštuntoji autoriaus knyga apskritai.
Žanro Apibrėžimas: Tarp Publicistikos, Poezijos ir Atsiminimų
Šią, knygą, kaip ir jos dvynę sesę „Diktantai sielai“, išleistą 2008 m., jungia viena savybė: knygos tikrai turi publicistikos grūdą, bet tai - ne publicistika. Jų tekstai tikrai poetiški, bet tai - tikrai ne poezija. Knyga sutartinai vadinama eseistika, bet man tai - net ne eseistika, lyginant su tekstais, kuriuos žmonės rašo, norėdami ką nors apsvarstyti.
Pasak autoriaus, jo kūryba yra kažkas tarp atsiminimų ir noro sau sudėlioti esminius, vertybinius taškus. O mano knygoje ir atsiminimai svarbūs. Toks ir žanras - kažkas tarp atsiminimų ir noro sau sudėlioti esminius, vertybinius taškus. Bet su lietuviškąja eseistikos tradicija, su G. Beresnevičiaus, J. Kunčino, D. Kajoko, S. Parulskio, G. Radvilavičiūtės, L. Jonušio, kitų stipriųjų eseistų nužymėtu traukos lauku tai nesutampa. Rašai kitus dalykus ir rašai kitaip.
R. Stankevičius teigia, kad jam trūksta amžiaus ir išminties rašyti kaip Donaldas Kajokas, o apsiskaitymo ir motyvo - kaip Giedra Radvilavičiūtė. Kad rašyčiau taip, kaip rašo Donaldas Kajokas, man trūksta ir amžiaus, ir išminties. Kad rašyčiau taip, kaip rašo Giedra Radvilavičiūtė, man ir apsiskaitymo trūksta, ir motyvo - aš nesu tas, kuris gali taip solidžiai kalbėti apie kultūrinius ir ne tik kultūrinius dalykus.
Vis dėlto, artimiausias jam kūrėjas yra Julius Sasnauskas, kuriam rūpi Dievas ir kurio rašinių dominantė yra būtent tokia. O jeigu vis dėlto lygintume mano rašymus su lietuvių eseistais, tai kūrėjas, kurio esu arčiausiai ir iš kurio mokiausi rašydamas, yra Julius Sasnauskas. Jis yra dvasiškis - jam rūpi Dievas, ir visų jo rašinių dominantė yra būtent tokia.
Stebėjimas ar Mąstymas?
Autorius teigia esantis stebėtojas, aprašantis tai, kas iš tikrųjų įvyko, tačiau aplinkiniai mano atvirkščiai. Man visada atrodo, kad aš esu stebintis ir kad visada aprašau tai, kas iš tikrųjų įvyko. Bet paprastai ir visi mano draugai, ir visi, kas mane skaito, mano atvirkščiai - kad tikrovė nelabai panaši į mano aprašymus. Bet specialiai aš nieko nedarau.
R. Stankevičius pripažįsta, kad jo tekstų gyvenimas gali atrodyti per daug harmoningas, teisingas ir tvarkingas, tačiau tai yra sąmoningas apsisprendimas. Jeigu tu kalbi apie nepasaldintą tikrovę, kurioje mes gyvenam ir kuri kartais pati prabyla ir kaip poezija, ir kaip eseistika, ir kaip filosofija, tai tuos vaizdus aš matau. Jeigu atkreipei dėmesį į tekstą „Pokalbis pirštais“, - tai yra ėjimas iki pat dugno. Bet mano sąmoningas apsisprendimas yra ties dugnu nepabaigti.
Rašymas Mamai ir Skaitytojui
Vienas iš motyvų rašyti eseistiką buvo noras, kad ji patiktų ir jo mamai, kuriai verlibras poezijoje nėra artimas. Vienas iš motyvų, kai ėmiausi ją rašyti, buvo: kad patiktų ir mano mamai. Tai labai svarbu. Mano mama verlibrą poezijoje nelabai gliaudo ir nesistengia suprasti - jai tokioje poezijoje tiesiog per mažai muzikalumo.
Eseistika turėtų būti paprastas kalbėjimas su dovana skaitytojui - šilumos ir jaukumo doze, kad literatūra kartu ir stiprintų, ir guostų. Tokia mintis rašyti eseistiką ir buvo: tebūnie tai žmonėms, kurie galbūt neišgliaudo manęs iš poezijos. Ir tai būdinga turbūt visai jos kartai ar didžiajai jos daliai - jiems artimiausi dalykai yra Salomėja Nėris, silabotonika ir t.t. Jai tinka paprastas kalbėjimas su dovana skaitytojui - šilumos doze, jaukumo doze. Kad literatūra kartu ir stiprintų, ir guostų.
Ką Autorius Gali Pasakyti Savo Tėvų Kartai?
Nepaisant jauno amžiaus, R. Stankevičius mano, kad turi ką pasakyti vyresniajai kartai. Manau, kad turiu ką pasakyti tai kartai. Pirmiausiai, tiems žmonėms reikia liudijimo, kad jų visą gyvenimą nešta sėkla dygsta. Jiems labai svarbu, kad yra persidengiančių patirčių ir vertybių - juos tai ramina.
Autorius nori papasakoti apie patirtį, kurios vyresnioji karta neturi, nes jis gyveno po jų, tame pasaulyje, kuris jiems yra svetimas. Kitas dalykas - aš noriu vyresniajai kartai papasakoti apie tą patirtį, kurios kaip tik ji ir neturi. Aš gyvenau po jų, gyvenau tame pasaulyje, kuris jiems yra svetimas.
Bet labiausiai autorius rašo norėdamas išspręsti savo dvasines problemas, nes bet kokiame dialoge dažnai pagalvoji apie dalykus, apie kuriuos vienas nepagalvotum. Bet būkim atviri iki galo - labiausiai autorius rašo ne norėdamas patikti skaitytojui, o norėdamas išspręsti savo dvasines problemas. Pirmiausiai - jis pats sau skaitytojas, nes bet kokiame dialoge, net ir tiesiog kalbėdamasis su žmogumi, dažnai pagalvoji apie dalykus, apie kuriuos vienas nepagalvotum.
Rašydamas savo padrikas mintis pirmą kartą jas suformuluoji išbaigtai, pats perskaitai ir tai tavy įsitvirtina. Čia prasideda ir formulavimo menas: rašydamas savo padrikas mintis pirmą kartą jas suformuluoji išbaigtai, pats perskaitai ir tai tavy įsitvirtina. Yra toks momentas - kalbėjimasis su savimi.
Tikrovė, prisiminimai yra svarbūs tiek vyresniajai, tiek jaunesniajai kartai, ir čia reiškiasi kiekvieno rašytojo užduotis - liudyti laikmetį. O tikrovė - ką aš kalbėjau apie prisiminimus - man atrodo, yra svarbi tiek vyresniajai kartai, tiek jaunesniajai, ir čia jau reiškiasi tiesiog kiekvieno rašytojo užduotis: liudyti laikmetį.
Atsiribojimas nuo Tuštybės
Autorius rašo, kad reikėtų atsiriboti nuo pinigų, politikos, net valstybės ar visuomenės, nes tai - praeinanti tuštybė, ir prasmę palikti tik dvasiniam gyvenimui. Bet tu labai atviru tekstu ne vienoje novelėje rašai, kad reikėtų atsiriboti nuo šitų dalykų - pinigų, politikos, net valstybės ar visuomenės, nes tai - praeinanti tuštybė, ir ne daugiau. Ir tu nuvertini šitą gyvenimo pusę su visa jos problematika ir visa realybe, prasmę palikdamas tik dvasiniam gyvenimui.
Jis pripažįsta, kad neapima visų dalykų, bet apie juos nekalba, nes ir taip pakanka knygų, kurios gilinasi vien į tai. Čia ne tiek klausimas, kiek priekaištas, ir jis visai pasvertas. Taip, yra dalykų, kurių aš neapimu. Ir kai tu sakai, kad aš juos nuvertinu, iš tikrųjų aš jų nenuvertinu - aš apie juos nekalbu. Manau, ir taip pakanka knygų, kurios gilinasi vien į tai.
Autorius sąmoningai nori rodyti švaresnį pasaulį, negu jis yra. Reiškia, čia tavo sąmoningas ėjimas. Taip - sąmoningas ėjimas, sąmoningas noras rodyti švaresnį pasaulį, negu jis yra.
Kaip Būti Įdomiam Mokiniams?
Anot R. Stankevičiaus, diktantas kaip pamokų dalis atriboja vaiko sąmonę nuo galimybės priešintis tekstui. Diktantas kaip pamokų dalis atriboja vaiko sąmonę nuo galimybės priešintis tekstui. Tada vaikas nesijaučia tiesioginis to teksto adresatas - jis tik rašo diktantą. O tiesos krenta tiesiai į jo sąmonę.
Knygos apibrėžtis būtų „rašinėliai“ - tie patys rašinėliai laisva tema, kuriuos rašydavom mokykloj. Grįžtant prie klausimo apie žanrą, labai tiksli šitos knygos apibrėžtis būtų „rašinėliai“. Tie patys rašinėliai laisva tema, kuriuos rašydavom mokykloj. Čia gal ir sąsaja su „Diktantų“ ir „Avytės“ turiniu - aš nesistengiu skleisti visuotinių tiesų, aš deklaruoju tas vertybes, kurios man svarbios, kurios many prigijo ir kurias aš atsinešiau ne iš kur kitur, o iš mokyklos.
Autorius teigia, kad praeina laikas, per kurį pasaulis suvalgo, ištirpina ir išbarsto tavąją kartą, ir dauguma suvokia, kad tai, ką kadaise girdėjo iš mokytojų, vis dėlto buvo ir yra išmintinga. Kai kalbi tai, ką kalbėjo mokytojai, iš pradžių tai labai nepopuliaru. Vajėzau, tik ne tai! Bet praeina laikas, per kurį pasaulis suvalgo, ištirpina ir išbarsto tavąją kartą. Kartos nebelieka, kalbančiojo taip, kaip kalbėjo mokytojai, nebelieka, ir dauguma suvokia, kad tai, ką kadaise girdėjo iš mokytojų, vis dėlto buvo ir yra išmintinga.
Jaunimas per jaunas suprasti F. Dostojevskio filosofijos ar teologijos idėjas, todėl autorius pateikia viską nekoduotai, ir tai veikia. Pavyzdžiui, jie per jauni suprasti F. Dostojevskio filosofijos ar teologijos idėjas - o aš jiems viską pateikiu nekoduotai. Ir darau išvadą, kad tai veikia, nes randu citatų iš savo knygų jų tinklaraščiuose, komentaruose. Randu ištraukų iš „Diktantų“ ten, kur jie nediktuojami. Esmė ta, kad jie, būdami jauni, daug jaučia, bet dar nemoka suformuluoti, ir man kartais pavyksta pasakyti už juos.
Trys Vertybiniai Banginiai: Išmintis, Patirtis ir Tikėjimas
Skaitydamas tavo knygą, susidariau įspūdį, kad viską statai ant trijų vertybinių banginių: išmintis, patirtis ir tikėjimas. Bet išmintį kiekvienas ugdo ir auginasi savaip, patirtis irgi kiekvienam unikali, tikėjimų ar netikėjimų asortimentas irgi - didžiulis. Taigi, viskas labai reliatyvu - o kur tavo tiesos ar tiesų ribos?
Tie trys dalykai - tai ne tik šitos knygos, tai yra ir mano gyvenimo, mano domesių kertiniai akmenys. Tie trys dalykai - tai ne tik šitos knygos, tai yra ir mano gyvenimo, mano domesių kertiniai akmenys. Tai sritys, kuriose ir mokausi, ir stengiuosi save realizuoti.
Autorius teigia, kad jam svarbu, kad būtų oponuojančių, kad vieniems patiktų, o kitiems sukeltų pasipriešinimą, nes tai skatina galvoti apie dalykus, apie kuriuos atprasta galvoti. Kalbant apie išmintį - dėl Dievo meilės, kad tik būtų oponuojančių, kad vieniems patiktų, o kitiems sukeltų pasipriešinimą - gal kas nors parašys visai priešingą esė, išjuokiantį Stankevičiaus požiūrį. Aš matau vertę, kad pasiūliau galvoti apie tai - apie dalykus, apie kuriuos mūsų plėšrioje pinigingoje tikrovėje apskritai atprasta galvoti. Aš pasiūlau temą, į kurią gilindamasis ir pats žmogus darosi gilesnis.
Skaitytojui įdomios tik tos patirtys, kurios giminiškos su jo asmeninėmis patirtimis. Antras punktas - patirtys. Neseniai atradau tiesą, kad skaitytojui įdomios tik tos patirtys, kurios giminiškos su jo, skaitytojo, asmeninėmis patirtimis. Visiškai nebuvęs tame patirties lauke, apie kurį tu rašai, žmogus tikrai neras bendrų taškų, jam nebus įdomu, jam nepatiks. Tai būtų tolygu kalbėjimui apie pasaulį sąvokomis, kurių atitikmens čia nėra.
Kiekviena karta išgyvena esmines patirtis, kurios aplimpa laikmečio detalėmis, leidžiančiomis kalbėtis kartoms ir darančiomis pokalbį įdomų. Patirčių „persidengiamumas“ svarbiausia. Juk kiekviena karta išgyvena esmines patirtis - meilę, neapykantą, skurdą, ateities baimę ir t.t. Ir visi šie grynieji jausmai aplimpa laikmečio detalėmis, kurios yra labai autentiškos, skirtingos. Bet tai leidžia kalbėtis kartoms ir daro pokalbį įdomų - tai leidžia suprasti aštuoniasdešimtmečiui dvidešimtmetį, ir atvirkščiai.
Autorius stengiasi nekviesti įkyriai link tikėjimo, bet tiesiog pasakoja, kaip buvo jam. O link tikėjimo stengiuosi labai įkyriai nekviesti. Pats buvau vaikas ir jaunuolis, ir žinau, kad įkyrus grūmojimas pirštu ir valdingas kvietimas link Dievo visada sulauks tik neigiamų padarinių. Todėl aš tiesiog pasakoju, kaip buvo man. Galbūt tai irgi veiksmas su tomis persidengiančiomis patirtimis, galbūt mano religinius išgyvenimus priims ir pasiims tas, kuris yra net ne to paties tikėjimo.
Pasaulis Toks, Koks Turėtų Būti
Kai apie tavo tekstus sako, kad tu pasaulį vaizduoji ne tokį, koks jis yra, o tokį, koks turėtų būti, - tai tau kritika ar komplimentas? Man - komplimentas. Išsisukai - pasislėpei už vargšės Astridos Lindgren.
Paskutinė Eseistikos Knyga?
Laikraštyje, kuriame dirbi, vyksta permainos, ir neliks prievartos kas savaitę parašyti po eseistikos skiltį. Bet grįžkim prie realybės: laikraštyje, kuriame dirbi, vyksta permainos, ir neliks prievartos kas savaitę parašyti po eseistikos skiltį.
R. Stankevičius teigia, kad tai - paskutinė jo eseistikos knyga, nes kasmet vis sunkiau parašyti tai, ko dar nesi parašęs. Pirmiausiai noriu pasakyti, kad tai - paskutinė mano eseistikos knyga. Ir kasmet vis sunkiau parašyti tai, ko dar nesi parašęs. O rašyti vien iš prievartos ir vien iš žurnalistinės pareigos būtų ir melas, ir kančia.
Autorius nebesudarinėtų trečios knygos, nes dominantės išsakytos, o kitais žodžiais vėl ir vėl apžaisti tą patį jis nebenorėtų. O jeigu tos skiltys viena ar kita forma vis tiek tęstųsi, aš trečios knygos jau nesudarinėčiau. Dominantės išsakytos, o kitais žodžiais vėl ir vėl apžaisti tą patį aš jau nebenorėčiau.
Tai, ką jis norėjo pasiimti sau ir atiduoti skaitytojui, - išsėmė iki dugno. Tai, ką aš norėjau iš šitų rašinėlių pasiimti sau ir ką norėjau atiduoti skaitytojui, - išsėmiau iki dugno. Viskas.
Sakai „niekada nesakyk niekada“ - gal kada nors senatvėje, gal visai kitokios eseistikos knygų atsiras, bet va tokių rašinėlių, postilių, pamokslų jau nebebus. Sako „niekada nesakyk niekada“ - gal kada nors senatvėje, gal visai kitokios eseistikos knygų atsiras, bet va tokių rašinėlių, postilių, pamokslų jau nebebus.
tags: #sodyba #kajokas #meditacija