Laisvės Kovos Dagiliškio Apylinkėse: Partizanų Atsiminimai ir Istorija

Ši knyga sudaryta iš Prisikėlimo, Kęstučio ir iš dalies Žemaičių partizanų apygardose veikusių Laisvės kovotojų prisiminimų. Pasakojimus stengiausi pateikti laikantis aprašomų įvykių sekos ir juos koncentruoti pagal atskirus būrius, rinktines, rajonus, valsčius ir kitas partizaninių bei administracinių vienetų teritorijas.

Dažnai vienų autorių prisiminimus papildo kitų prisiminimai, kad ne tik paprastiems skaitytojams, bet ir pokario istorijos tyrinėtojams galima būtų lengviau išskirti optimaliausius aprašomų įvykių variantus. Daugelio pasakotojų atmintyje jau išblėsę aprašomuose įvykiuose dalyvavusių žmonių vardai, ne visai tikslios datos, vietos, laikas.

Ši knyga, manau, susilauks nevienareikšmių vertinimų. Be abejo, atsiras klaidų, netikslumų, abejotinų teiginių bei nuomonių, tačiau neturėtume pamiršti, kad nuo aprašomų įvykių praėjo daugiau kaip pusė amžiaus, kita vertus, pačių pasakotojų atmintis jau gerokai priblėsusi, pasakojant neišvengta subjektyvumo.

Teko išklausyti nemažai priekaištų dėl prisiminimų autorių pateiktų įvykių interpretacijos, netolerantiškumo ir panašiai. Vieni priekaištai ne esminiai, kiti verti dėmesio ir gilesnės analizės. Apmaudu, kad klaidos ir netikslumai išaiškėja jau knygai pasirodžius. Vėliau tenka iš naujo apklausinėti žmones, tikslinti, tikrinti faktus, bet objektyvios tiesos vis tiek negalime garantuoti. Kai kuriuos prisiminimuose užrašyti faktai stipriai užgauna, net įžeidžia, tad tenka vėl ir vėl sugrįžti atgal, vėl tikslinti faktus, aiškintis, taisyti klaidas, o kartais ir atsiprašyti.

Būna ir tokių „klaidų", kuomet tikrasis kaltininkas bando nuslėpti nešvarius darbus, priekaištauja dėl netikslios informacijos, nors ta informacija buvo anksčiau gerai patikrinta, tik neviešinta. Žmogus mano, kad jo paslaptis niekam nežinoma, todėl jis, bandydamas ginti savo „teisybę", grasina, lieja tulžį dažnai ne prisiminimų autoriui, o knygos sudarytojui. Daugiausia priekaištų tenka susilaukti iš pačių rezistentų, kurių prisiminimai sudaro knygos pagrindą.

Dažnai teko išgirsti sakant, kad knygose pateiktas per gausus išdavysčių akcentavimas menkina rezistencinės kovos herojiškumą. Kadangi anksčiau išleistose A. P. P. knygose rasta kai kurių netikslumų, atsižvelgiant į pareikštas pastabas, prašymus ir pageidavimus, šios knygos pabaigoje pateikiama pastebėtų klaidų bei patikslintų įvykių aiškinimo lentelė.

Atsiprašau tų Laisvės kovotojų, kuriems nepatiks šioje knygoje pateikiama okupacinės valstybės MGB - KGB archyvinė dokumentinė medžiaga bei kitoks kai kurių prisiminimų autorių požiūris ar buvusio „liaudies gynėjo" prisiminimai. Juozo Starkausko sudarytoje knygoje „Stribai" (2001 m., p. 120) pažymėta, kad 1947 m. iš visų 5318 Lietuvoje buvusių stribų - 3687 sudarė vien lietuviai (iš viso Lietuvoje 1944 -1954 m. buvo per 20 000 stribų, iš jų didelis 69 procentai lietuvių).

Ši knyga, kaip ir anksčiau išėjusios knygos, manau, bus vertinama nevienareikšmiškai. Pokario rezistencija Lietuvoje - labai opi ir skaudi tema. Eilinis skaitytojas paklaustų, kodėl taip yra? Išanalizavus šūsnis KGB archyvuose esančios medžiagos, jau galime teigti, kad miško brolius, jų rėmėjus, ryšininkus dažniausiai išdavinėjo artimiausi jų aplinkos žmonės: broliai, seserys, pusbroliai, draugai, kaimynai... Stribai, enkavedistai buvo tik represijų vykdytojai. Retas kuris stribas buvo užverbuotas ir tapo slaptu MGB agentu. Komunistų partijos nariai irgi nebuvo verbuojami. Deja, ne visi kolaborantai yra žinomi, net ir šiandien jie slepiasi, kiršina pačius rezistentus, rezga intrigas.

Dėkoju tiems, kurie supranta, kad prisiminimų užrašymas, leidinių sudarymas reikalauja daug žmogiškų pastangų, pinigų ir laiko. Doc. dr. Dalis Prisikėlimo apygardos partizanų prisiminimų jau buvo publikuota „Aukštaitijos partizanų prisiminimų" 3-ioje dalyje. Apie Prisikėlimo apygardą gana plačiai aprašyta Aurelijos Malinauskaitės knygoje „Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje" (1999, Vilnius). Kažkiek informacijos apie šios apygardos Žaliąją rinktinę, dar vadinamą Lietuvos Žaliąja rinktine, pateikta Elenos Šveistienės knygelėje „Mūsų jaunystė" (1997, Radviliškis).

Dalis Prisikėlimo apygardos laisvės kovotojų pavardžių pateikta Vytauto Steponaičio sudarytame partizanų pavardžių sąvade „Laisvės kovų aukos Pietų Žemaitijoje" (pakartotinas leidimas, 1998, Kaunas). Nemažai rašytinės, archyvinės bei vaizdinės medžiagos apie Prisikėlimo apygardą ir jos Žaliąją rinktinę pateikta profesoriaus Vytauto Šerno sudarytoje knygoje „Daugyvenės kraštas" (1998, Kaunas). Reiktų paminėti, kad galbūt daugiausia Prisikėlimo apygardos partizanų archyvinės medžiagos jau po Atgimimo surado ir iš po žemių iškasė kaunietis Česlovas Kišonas.

Prisikėlimo apygardoje didelis dėmesys buvo skiriamas partizaninei spaudai. 1948 m. birželio 1 d. pasirodė pirmas šios apygardos laikraščio „Prisikėlimo ugnis" numeris, kuris buvo skirtas plačiajai visuomenei. Tais pačiais metais buvo parengta partizanų dainų ir eilėraščių rinktinė „Kovos keliu žengiant", 1949 m. išleistas laikraštėlis „Kova dėl laisvės", 1952 m. - „Mano gimtinė", vėliau buvo išleisti leidiniai „Povilo Lukšio rinktinė", „Partizano keliu", „Prie rymančio rūpintojėlio" ir kt. Taigi Prisikėlimo apygardos vyrai neapsiribojo vien ginkluota kova, jie su didele viltimi žvelgė į ateitį, kėlė kovotojų patriotinę dvasią, numatė gaires ir ruošė ateinančią kartą tolimesnei kovai.

Žemėlapiuose Prisikėlimo apygardos ribos yra tik menamos. Be to, ir visų kitų partizanų apygardų ribos pateikiamuose žemėlapiuose nėra tikslios, jos dažnai įvairuoja.

Gimiau ir gyvenau Pasvalio rajone, Pumpėnų valsčiuje, Moliūnų kaime. Pokario metais pas mus dažnai užeidavo partizanai. Kadangi mūsų teritorija priklausė Povilo Žilio-Klevo būriui, todėl maistą užsakydavo Žilio vyrai. Man tada buvo septyniolika metų, tuomet partizanų veikla aš dar nesidomėjau, bet kai kuriuos iš jų pažinojau. Masilioniai, kiek pamenu, buvo keturi, Žiliai - penki. Pažinojau ir partizaną Bernadicką, kuris vėliau stojo į stribyną ir pradėjo išdavinėti partizanus.

Kartą mamytė minkė duoną ir pamatė Bernadicką, išsigandusi sako: „Dabar jau viskas, mes išduoti...". Vėliau mus išdavė kaimynai Morozai, tiksliau - jų sūnus V., kuris anksčiau Žaliosios partizanams tiekdavo ginklus. Buvo gimnazistas, bet vieną kartą rusai jį su tais ginklais sugavo Žaliosios miške, kiek patardė ir užverbavo. Po to su M. S. iš Moliūnų kaimo jie mus ir išdavė. Tas M. S. buvo žmogus kaip žmogus, bet vienu metu pradėjo išdavinėt žmones. Iš pradžių jis irgi palaikė ryšius su partizanais.

Kartą su partizanais Tamošiūnu, Tamulioniu, Stašiu ir S. Mažeika pas mus buvo atėję. O jie visi suėjo į gryčią, susėdo už stalo, tėvas atnešė alaus. Geria alų, šnekasi. Dažnai ateidavo stribai, visaip grasindavo, terorizuodavo, ypač kai nebūdavo namuose tėvų. Mus, vaikus, sustato prie sienos, barškina automatus ir reikalauja pasakyt, kada banditai buvo atėję, ką kalbėjo ir t. Šiuo metu S. Mažeika gyvena netoli Panevėžio. Jo brolis Juozas apie 1951 metus vedė vieną partizaną ir atseit sutiko rusus, kurie tą partizaną nušovė.

Apie 1953 m. Morozienė nugirdė partizanus ir būtinai užsispyrė, kad jie miegotų daržinėje. Partizanams kilo įtarimas, kodėl taip primygtinai ši moterėlė varo juos gulti. Be to, partizanus buvom informavę, kad su Morozais būtų atsargūs. Išėję iš Morozų, jie išsisklaidė kas kur. Vienas jų atsigulė prie buvusios Kavaliauskų sodybos ir užmigo. Tuo metu pro šalį važiavo toks Vosylis iš Kriklinių ir, pamatęs, kad guli žmogus su ginklu, pranešė stribams. Mes ruošėmės eit į bažnyčią, kai pamatėm pilnas kareivių mašinas. Paėmė tą miegojusį partizaną, nusivežė į Kriklinius, o ten jį, matyt, kankino ir tardė. Paskui kartu su juo nuvažiavo į Moliūnų kaimą miškan, gal kokį bunkerį norėjo parodyt.

Partizanas Antanas Žitkevičius-Pušela iš Talačkonių kaimo žuvo apie 1952 metus Vadkų miškelyje. Jie ėjo trise iš Januškų kaimo ir nešėsi maisto. Eidami pametė kiaulės galvą. Kadangi buvo pasnigta, stribai pastebėjo pėdsakus, dar ir tą galvą rado, ėmė sekt ir susekė.

1949 metų kovo mėnesį Miesteliškių kaime, Daujėnų valsčiaus teritorijoje, įvyko partizanų kautynės su rusų NKVD kariuomene. Petro Tamošiūno-Simo būrys Miesteliškių kaime užėjo pas tokį Juozą Matulionį, statinių meistrą. Tuo metu jis varė naminę, atėję partizanai ėmė vaišintis. Tuo pat metu užėjo ir ūkininkas Liukpetris, buvęs frontininkas. Begurkšnodami naminę susipyko, ėmė ginčytis. - Aš atitarnavau ir šiandien vaikštau ramus. Liukpetris grįžo į namus, jo namai maždaug už puskilometrio nuo Tamulionio sodybos. Turėjo alaus pasidaręs, ėmė gert ir aiškint žmonai, kad su partizanais susikivirčijęs. Žmona, matydama, kad gali liūdnai baigtis (pas juos tarnavo iš Rusijos dar vokiečių karo metu atvežta rusė), samdinę užsodino ant arklio ir pasiuntė į Daujėnus pranešt garnizonui. Ta pranešė stribams, kurie kartu su garnizonu labai greit prisistatė. Partizanai, matyt, iš karto pajuto, kad juos supa, kiek pašaudė ir pasitraukė. Liukpetris sunerimo, suprato, kad gali liūdnai baigtis. Tada jis nuvažiavo į Smilgius ir paprašė rusų garnizono, kad jį saugotų. Garnizonas skyrė dešimt kareivių, kurie nuolat budėjo prie Liukpetrio namų. Gal savaitę taip saugojo. Po savaitės pas jį užėjo keturi partizanai, tai tris nušovė kieme, o vieną jau išbėgusį į laukus. Kiek žinau, ten žuvo Petras Berželis, Jonas Zinkevičius iš Dumblynės kaimo, kitų neprisimenu.

1950 metų rugsėjo pradžioje užėjo partizanai iš Klevo būrio ir paprašė pakast bulvių. Mes pažadėjom jiems prikast bulvių ir padėt priepirty, nes pirtis buvo truputį toliau nuo namų. Mūsų sodybą tuo metu jau sekė, nes rytais rasdavom išmindytą vasarojų, daržinėje išgulėtus šiaudus. Šeštadienį tėvelis ruošėsi važiuot į turgų, o vyresnysis brolis Benius išėjo arklių ganyt. Tėvelis parsivedė arklį, pririšo kieme, žiūrim - pasipylė rusai ir Pumpėnų stribas Kazimieras Vasiliauskas. Tą Vasiliauską visi vadindavo Čvieku. Gal ką ir jautė, nes penktadieniais dažnai ateidavo partizanai. Mamytė atsiklaupė poteriauti, aš irgi nuėjau gult. Kai tik atsiguliau, prasidėjo šaudymas. Bandžiau šokt per langą, bet mamytė sulaikė. Prie namo augo senas alyvų krūmas, rusai, matyt, buvo sulindę į tą krūmą. Kai partizanai prisiartino prie namo, rusai iš krūmo pylė į juos, bet nušovė tik vieną Joną Žilį-Naktinį, o kiti pabėgo.

Iškart pakėlė tėvelį. Vasiliauskas kaip pasiutęs puolė mane su mama. Gal būtų ir nušovęs, bet rusų NKVD vadas jį nuramino. Tėvelis pakinkė arklį. Iš pradžių Vasiliauskas nuvarė mus prie nušauto partizano, ėmė koneveikti, kad pasakytume, kas čia toks. O rusai net nesidomėjo, tik tėveliui liepė nušautąjį įkelt į ratus. Jono Žilio kūną nuvežė į Kriklinius. Ryte atlėkė kareiviai ir paėmė mane, nuvežė į Kriklinius, iš mašinos neišlaipino, tik atvedė tėvelį, liepė jam įmest į kėbulą Žilio lavoną. Kai įlipo pats, liepė jam apžergt ir laikyt kūną.

Su šautuvais apstojo mus mašinos kėbule, nuvežė į Pumpėnus. Pumpėnuose Žilio kūną išmetė ant gatvės, o mus nuvarė tardyt. Tardė rusai su vertėju. Mane gerokai apstumdė, o tėveliui plaukus smarkiai nurovė. Po tardymo vėl susodino į sunkvežimį ir nuvežė į Joniškėlį. Joniškėlyje jau uždarė kaip reikiant. Čia irgi tardė rusai padedant vertėjui. Reikalavo pasakyt žuvusio partizano pavardę, vardą ir prisipažint viską, kas buvo paskųsta.

Kartą kūlė javus. Atėjo partizanai po kūlimo ir paprašė už Verdenės upelio nunešt alaus, ko nors pavalgyt. Vienas padejavo, kad kepurę pametė bebėgdamas. Tuo metu buvo atėjęs ir Vladas Berželis, kuris vaikščiojo kartu su partizanais (jo brolis Petras jau buvo žuvęs). Aš tada buvau parėjusi į namus ir pasakiau tėveliui, kad partizanai prašė kepurės. Tėvelis davė savo kepurę, aš nunešiau ją partizanams. Kartu ten buvo ir Moroziukas. Joniškėlyje tardymo metu į kaulus gavau kaip reikiant. Grasino ir pakart: pastatė taburetę, ant jos užkėlė mane, visokius laidus raizgo, ėmiau rėkt, kad mane karia - kad žmonės žinotų, jog ne pati pasikoriau, o mane pakorė. Tada ruskis kaip spyrė taburetę - nugriuvau ant žemės. Kitas ruskis priėjo ir ėmė mane spardyt. Taip būdavo nuolat: kai tik ateina nakties dvylikta valanda, išveda į tardymą. Tardymas tęsėsi tris savaites.

Po dviejų tardymo savaičių mus su seseria Bronyte ruskiai ėmė verbuot, kad mes jiems dirbtume, teiktume informaciją. Aš kategoriškai atsisakiau ir pasakiau tiesiai, kad šnipe nebūsiu, tegu daro ką nori. Ką pasakėm, tai sakėm tėvelio vardu, nes jis labai prašė, kad visą kaltę verstume jam, nes jam vis vien byla jau sudaryta. Tėvelis stengėsi, kad tik manęs su seseria nepasodintų. Tėvelį nuteisė dvidešimt penkeriems metams lagerio ir penkeriems metams be teisės grįžti. Vėliau, kai mes jau buvom paleistos, ateidavo kartais toks ruskis iš NKVD ir vis prašydavo informacijos.

Kartą tas pats buvęs mano tardytojas atėjo pas mus ir sako, kad niekas nežinotų, netgi ir mama negirdėtų, jog aš turiu apie pirmą valandą nakties prisistatyti į Pumpėnų stribyną. Vieną kartą jis taip atėjęs ėmė mane ragint, po to kitą kartą atėjo su milicininku ir vėl ragina. Paprašiau brolį Joną, kad nuvežtų su arkliu. Nuvažiuojam abu pavakary į Pumpėnų stribyną. Tada vienas iš jų nusiveda mane į kitą namą, pradeda klausinėt nesąmonių apie kažkokias bandeles, kurias pavogė kažkas iš kolchozo pirmininko. Po to griebė mane ir bandė nurengt, ėmiau rėkt. Tada jis klausia, ar žino dar kas nors, jog aš čia atvažiavau. Pasakiau jam, kad brolis kieme laukia. Greit konfiskavo mūsų turtą, paliko nuogus ir basus.

1991 m. 1941 m. Daujėnų partijos sekretorius buvo Bajarskis. Mes kartu su broliu dirbome pas žmones, buto neturėjome. Kažkas mums įsakė kaime susirinkt pas Alešiūną (vėliau jį užmušė). Tas partijos sekretorius Bajarskis ėmė aiškint, kad jam reikia pas žmoną nueit, o Garbašauskas, Valakų kaimo gyventojas, važiavo tuo tarpu iš sesers ir matė pravažiuojančius du tuščius sunkvežimius. Supratome: lavonams arba sugautiems vežt. Kita pilna enkavedistų mašina stovėjo ant kelio kaime, netoli Joniškio. Kai aš persakiau saviesiems Garbašausko žodžius, tai jie iš manęs tik pasijuokė. - Tau kralikai galvoje maišosi, negali taip būti. Tada šešis pasiuntė į Daujėnus iškelt trispalvės. Ten, aikštėje, buvo jau ir stiebas paruoštas, o mes šešiese patraukėme į Smilgius. Mums įsakė eiti palei upelį, po to per tiltą tiesiai į valsčiaus valdybos namą.

Lietuvos partizanų apygardų žemėlapis

Stribų sudėtis Lietuvoje 1947 m.

Šioje lentelėje pateikiama informacija apie stribų tautybę Lietuvoje 1947 metais:

Pastaba: Iš viso Lietuvoje 1944-1954 m. buvo per 20 000 stribų, iš kurių didelė dalis (69%) buvo lietuviai.

tags: #sodyba #dagiliskio #km #pasvalio #raj