Šiame straipsnyje apžvelgsime įvairius aspektus, susijusius su sodyba Barzdos kalnu, remiantis esamais atsiliepimais ir kontekstine informacija.
Lietuvos reljefo žemėlapis.
Žemaitijos Įtaka ir Tėviškės Svarba
Žemaitija, su savo unikalia kultūra ir tarmėmis, turi didelę reikšmę vietos gyventojams. Dar vaikystėje skaitant Simono Daukanto veikalus, suvokiama, kad norisi užaugti panašiu žemaičiu, jų vertybės ir būdas artimi širdžiai.
Tėviškės vietos pavadinime tarsi buvo užprogramuoti du svarbiausi prasminiai gyvenimo žodžiai - „kalnas“ ir „giria“ (ąžuolynas). Gimimas Girgkalnyje, ant Apusino kranto, o prosenelių ūkis buvo dešiniajame Dubysos krante, priešais Betygalą. Kartais ir dabar ten nuvažiuoju - graži vieta, statūs upės slėnio krantai, netoli dunkso pilkapiai, piliakalniai.
Mašina neįvažiuosi - dega sankaba, tik arklių traukiamais ratais (vežimu) įdardėdavo į sodybos kiemą. Matydavosi dažyti namo skydais, gelžbetoninė ledainė (tokia yra išlikusi ir Maironio tėviškėje Bernotuose, matyt, tose vietose panašiai statydavo). Tarp trobos ir Dubysos buvo įsiterpusi nuostabaus grožio pieva, joje augo beveik trijų metrų aukščio avietės - niekur tokių vėliau nemačiau.
Kalba ir Tarmės Išsaugojimas
Daug kur Raseinių apylinkėse vietinės pietų žemaičių šnektos šiuo metu yra ant išnykimo ribos. Kalbėdavomės tik tarmiškai, nes kitaip ir būti negalėjo - kalbą perėmėm iš tėvų ir senelių. Vėliau, kai girdėdavau žmones, kalbančius per radiją, ar įgarsintus filmus, nesuprasdavau, kodėl jie taip keistai kalba. Kodėl reikia kalbėti kitaip, nei mes kalbėdavomės?
Kai vykstu į tėviškę, pervažiavęs Dubysą, iškart kitaip su žmona imu šnekėti. Nežinau, dėl ko, bet imu kalbėti tarmiškai.
Laisvės Paieškos ir Gimtųjų Šaknų Svarba
Savo sodybos Vilniuje, Lyglaukiuose (senuose žemėlapiuose rašoma - Rovnoje Pole), kieme ką tik rodėte akmeninį trobelės iš tėviškės, senovinės bakūžės atvaizdą, metaline grandine sujungtą su medine Jūsų ir skulptoriaus Arvydo Ališankos išskaptuota skulptūra „Laisvė“, kuri lyg sarkofago antvožas atkartojo Jūsų kūno formas ir joje išsitiesus padeda geriausiai pailsėti… Turbūt tai viena iš daugelio Jūsų laisvės buveinių, bet kodėl ji susieta su gimtąja pastoge? Ar toks šių lyg simbolinių meninių raiškų „sukabinimas“ rodo buvusių prirakinimų, judesių kaustymo ar išsilaisvinimo patirtį?
Bakūžę sodybos kieme reikia suprasti perkeltine prasme. Daug kas iš bakūžių atėję, na, gal kas ir iš dvarų… O „Laisvės“ skulptūra atsirado jau šiais laikais, kai iš tiesų pasijutau laisvas, nors niekas panašių indulgencijų ir nesuteikė. Pasijutau nepriklausomas, galintis daryti gerus darbus ir kad niekas man to negali uždrausti ar sutrukdyti. Noriu sodinti ąžuolus - ir sodinu visur, kur galiu.
Paprastai spalio mėnesį važiuodamas iš pajūrio Babtų ąžuolyne prisirenku maišelį gilių ir paskui visą rudenį ir pavasarį vaikščiodamas jų prisipylęs kišenes po Pavilnių miškus, Čepkelių raistus, Aukštaitijos, Kernavės, Dūkštų ir kitus ąžuolynus sodinu ąžuolus. Man tai patinka, man gražu.
Lietuvos Aukščiausios Viršūnės
Esu ne kartą to paklaustas, ir būdavo gėda, kad ne ant visų jų buvau užlipęs, bet stengiausi tai padaryti. Buvau užkopęs į Ažušilės kalną, ką ir kalbėti apie Medvėgalį, Rambyną, Šatriją (ten giminės gyvena, prisimenu, kaip tėtis dviračiu važiuodavo). Kartą sunkiai ieškojom Girgždutės, už Kelmės vis sukom ratus - turi būti, o nėra, bet, pasirodo, prie jos nėra kelio ir ji gausiai apaugusi krūmynais. Užpulti laukinių širšių brovėmės per juos, kol užkopėme.
Vėliau geografas Rimantas Krupickas pakvietė dalyvauti aukščiausio Lietuvos kalno Aukštojo (294,84 m) įvardijimo ir pažymėjimo šventėje. Pasirodė, kad jis kiek aukštesnis už anksčiau Medininkų kalvyne tokiu laikytu Juozapinės kalną (293,83 m). Neseniai ten lankėmės, ant Aukštojo buvo pastatyta Dalios Matulaitės skulptūra su keturiais žirgais, statomas apžvalgos bokštas, man 2006 m. ten pavyko nuvežti akmenį su pavadinimo užrašu ir aukščio skaitmenimis. Ypač džiaugiuosi, kad prie Juozapinės kalno šį pavasarį buvo pasodintas penkių šimtų medelių Medininkų kalvų ąžuolynas.
Štai lentelė, kurioje pateikiami aukščiausi Lietuvos kalnai:
| Kalnas | Aukštis (metrais) |
|---|---|
| Aukštasis kalnas | 294,84 |
| Juozapinės kalnas | 293,83 |
| Ažušilės kalnas | - |
| Medvėgalis | - |
| Rambynas | - |
| Šatrija | - |
Alpinizmo Patirtis ir Kalnų Dvasingumas
Pradėjęs rimčiau domėtis alpinizmu, pirmiausia 1961 m. nuvykau į Kaukazą. Tai įvyko po mūsų alpinizmo pradininkų Gedimino Akstino, Vytauto Vosyliaus ir Felikso Mieliausko žūties 1959 m. Kaukaze, ji palietė ir mano širdį. Ėmiau turistauti, treniruotis, užsiėmiau orientaciniu sportu, didinau ištvermę, kad būčiau pasirengęs kalnų iššūkiams.
Po kelerių metų buvau pakviestas į pirmąją ekspediciją (vadovas - Kazimieras Monstvilas), kuri ketino kopti į Lenino (dabar Avicenos) viršūnę (7134 m). Pasirinkome sunkų ir keistą maršrutą iš pietų pusės, kur tolimas priėjimas. Atsidūrėme visiškai laukinėje, negyvenamoje gamtoje, kur nelaimės atveju nerealu sulaukti pagalbos. Vos ne du mėnesius malėmės po tuos sniegynus ir ledynus, bandydami arčiau viršūnės atlikti aklimatizaciją, pastatyti sniego urvą audros ar nelaimės atvejams.
Ne mažai tautų ir genčių nuo seno įsitikinę, kad išskirtinės kalnų viršūnės yra dievų buveinės. Iš tiesų daugelis kalnų viršūnių laikomos dievų buveinėmis. Taip yra dėl to, kad senovėje žmonės nekopdavo į kalnus ir ten apgyvendindavo tik dievus. Ir net dabar Himalajuose kai kurios tautelės, kurių teritorijoje yra aukšti kalnai, prašo nelipti į pačią viršūnę, nes ten gyvena dievai. Iš pagarbos toms tautelėms alpinistai kelio lika metrų iki viršūnės nelipa. Ir Everestą vietiniai vadina Džomolungma, tai jų kalba reiškia „Dievų motina“. Ir Tibete yra šventi kalnai, ir daug kur kitur… Žmonės dievus apgyvendino aukštybėse - vieni kalnuose, kiti ant debesėlių ar virš jų, danguje.
Everestas.
Tai - gerieji dievai, o blogieji yra nugrūsti po žeme, į gilybes ir tamsybes. Nusistovėjo toks esminis žmonių supratimas apie šventumą. Gal todėl taip norisi lipti aukštyn, o ne leistis žemyn. Bent man.