Apleista sodyba - tai galimybė iš naujo įvertinti grožio standartus ir turimas žinias apie mus supantį pasaulį. Jei tik suteiksite sau šansą, atrasite neįtikėtinai įdomų, spalvų ir gyvybės kupiną pasaulį. Leiskite sau pajusti, kaip nuostabiai pievoje pavasarį žydi šalpusniai ir pienės, koks puikus ievos kvapas, kaip gera girdėti paukščio balselį ir žinoti, kad ten kikilis, o liepoje gieda geltonoji starta.
Dažnas pasakytų, kad Lietuvoje tokio dydžio žiedų net nebuvo regėjęs. Pelkinė kinrožė, prikausčiusi kupiškietės A. Žeimantaitės-Kedienės dėmesį Rokiškio centre, paskatino įsigyti šį augalą - ir jis atsidėkojo baltais žiedais.
Pelkinė kinrožė
Pelkinės Kinrožės: Įspūdingi Žiedai Lietuvoje
„Kai pamačiau tuos didžiulius rausvus žiedus Rokiškio centre, iš nuostabos važiuodama mašina vos avarijos nepadariau, - prisipažįsta A. Žeimantaitė-Kedienė, Kupiškio rajono Naivių gyventoja. - Neįtikėtina regėti tokio dydžio žiedą Lietuvoje, panašius mačiau tik Gruzijoje. Rokiškyje pasodintas nemažas šių augalų plotas - ir visi sutartinai žydėjo.
Pašnekovės pirktas sodinukas jau buvo su pumpurais, tad šie netruko išsiskleisti. Žiedai tokie pat dideli, balti su kreminiu atspalviu. Pamatavus vieno iš jų skersmuo siekė 17 cm. Žiemai A. Žeimantaitė-Kedienė pelkinės kinrožės sodinuką uždengs eglišakiais.
Kiek teko domėtis A. Jos pastebėjimu, pavadinimas „pelkinė“ gali šiek tiek klaidinti: ji nebūtinai turi augti ten, kur šlapia. Iš tiesų šis žolinis augalas nemėgsta užsemtų vietų, bet drėgmę toleruoja.
Gėlininkystės specialistės K. Balnytės pastebėjimu, pelkinės kinrožės veislių spalvos varijuoja nuo rausvos, baltos arba balsvos iki tamsiai vyšninės. Šie daugiamečiai augalai įspūdingi ne tik žiedais, galinčiais siekti iki 30 cm skersmens, bet ir akį traukiančiais lapais aksominiu paviršiumi. Daugiastiebis augalas susiformuoja kupolo formos, aukštis gali siekti 1,5-2 m, plotis - apie 1,5 m.
K. Balnytė pelkines kinrožes pataria sodinti tarp varpinių ir kitų žolinių augalų, kurie ilgai išlaiko dekoratyvumą. Pelkinės kinrožės gali būti dauginamos sėklomis, bet Lietuvos sąlygomis patogiausia dalinti kerą (geriau pavasarį). Pasodintą pelkinę kinrožę svarbu ypač puoselėti pirmais metais - neperdžiovinti, kartas nuo karto palaistyti. Drėgmę gali palaikyti ir mulčias.
Astilbės: Žydėjimo Pikas Vasaros Viduryje
PETITTI astilbės | Auginkite pavėsiui, atsparumui elniams ir apdulkintojams
Liepa - astilbių žydėjimo pikas. Astilbėms reikalingos:
- drėgnesnė vieta (tinka ir pakrantės);
- dalinis pavėsis (ypač dėl geresnio drėgmės išsaugojimo);
- lengvas ir purus dirvožemis (nors šiaip dirvai nereikli).
Jei dirvožemis smėlingas, tada dirvą „pariebinkite” moliu, kad sulaikytų drėgmę. Išvada: jeigu turite drėgną pusiau pavėsingą vietą, sodinkite astilbes ir jokio vargo neturėsite.
Ryški, dekoratyvi ir puošni astilbė ‘Cattleya’
Piramidės formos žiedyno pavyzdys - astilbė ‘Cattleya’. Liepos mėnuo - tai masinis žydėjimas ir bičių dūzgesys. Ši astilbė itin medinga.
Šios grupės atstovė astilbė ‘Purpurlanze’ priskiriama prie vėlyvesnių veislių. Ji labai dekoratyvi: lapai garbanoti, ne tokie blizgūs, gal net šiurkštesni - apatinė lapų pusė netgi plaukuota, tamsi.
Astilbės ‘Purpurlanze’ tuoj pradės žydėti, jos fone - ankstyvesnės baltai žydinčios astilbės ‘Bergkristall’
Rombo formos žiedynai paprastai labai kompaktiški. Pavyzdžiui, veislė ‘Weisse gloria’: jos žiedynai suspausti, tankūs, purūs.
Astilbės ‘Weisse gloria’
Atrodo tikrai įspūdingai - tai viena iš įdomiausių baltai žalsvų veislių. Šios astilbės ankstyvos - liepos viduryje žiedynai jau pusiau peržydėję.
Svyrančios astilbės yra gerokai retesnės. Viena iš atstovių - rausvomis svyrančiomis šluotelėmis pasipuošusi tunbergo astilbė (Astilbe thunbergii) ‘Prof. O štai viena yra klaidinanti - hibridinė tunbergo astilbė ‘Straussenfeder’ yra tokia panaši į arunkus, kad dažnas juos supainioja.
Baltai žydinčios astilbės, į kurias nukreiptas mano žvilgsnis, neretai supainiojamos su arunkais. Iš tikrųjų astilbės ir arunkai yra giminaičiai, todėl nieko nuostabaus, kad ši balta svyranti astilbė suklaidina. O atskirti galite pagal žydėjimo laiką - arunkai yra gerokai ankstyvesni. Liepos mėnesį, kai fotografavome astilbes, arunkai jau buvo nužydėję.
Ž.Baškienė sako, kad selekcininkai dabar “medžioja” kuo žemesnes astilbių veisles. Kitas variantas - astilbė kininė var. pumila. Jos žiedynai atrodo kaip žvakės, pasižymi ryškia alyvine spalva. Kita miniatiūrinė veislė - Astilbe x crispa ‘Perkeo’. Visai žemas žiedelis, garbanoti lapeliai - pačios brangiausios ir populiariausios šiuo metu yra būtent tokios astilbės, sako Ž.Baškienė.
Astilbių Priežiūra
Kai astilbės nužydi, ar reikia jas nukirpti? Astilbėms nužydėjus, specialistė pataria žiedynus nukirpti, kad augalas nebrandintų sėklų, neeikvotų savo energijos, o šaknynas sutvirtėtų ir ruoštųsi žiemai.
Želdynuose žiedai nenukerpami ir paliekami žiemai dėl dekoratyvumo. Beje, jeigu nukirpsite dar nespėjusius paruduoti žiedynus, galite susidžiovinti juos.
Neapsigaukite - yra tokių, kurios keičia lapų spalvą laikui bėgant. Pavyzdžiui, pavasarį astilbės ‘Bronzelaub’ lapai ir koteliai būna raudonai rudi, o pradėjus žydėti, pažaliuoja. Ž.Baškienė pasakoja, kad įsigiję astilbes pavasarį, vėliau gali pagalvoti, kad ne tą veislę nusipirko. Astilbės ‘Bumalda’ koteliai ir lapai būna tamsūs, bet žydėjimo metu pašviesėja.
Astilbės neturi didelių priešų, vienintelis rimtesnis yra amarai. Panašu, kad jie linkę tik aukštuosius augalus užpulti. Amarai maitinasi prieš astilbių žydėjimą, todėl pažeisti žiedynai atrodo nedekoratyvūs, susisukę. Purškimas cheminiais preparatais nepriimtinas.
Astilbės žydi tik gerą mėnesį, nužydėjus lieka rudi žiedynai. Pabandykite susodinti melsves ir astilbes. Vaizdas nudžiugins. Astrancija taip pat puikiai tiks į draugiją astilbėms.
Jei abejojate, kokios spalvos ir aukščio astilbes pasirinkti, jei nežinote, kaip paskaičiuoti, kiek sodinukų pirkti gėlynui ir kokiais atstumais sodinti, apsilankykite “Augalų komponavimo dirbtuvėse”.
Apleistos Sodybos Atgaivinimas
Tikriausiai daugumai „sodybiečių“ labiausiai įsimena tas momentas, kai supranti: šita! Paskui užsisuka dokumentų tvarkymo maratonas, piniginiai reikalai, ir pati sodyba tarsi šiek tiek nutolsta. Kol vieną dieną supranti - viskas, galima pradėti tvarkytis.
Pasakysiu paprastai: atsakykite patys sau, KODĖL pirkote šią sodybą? Kaip įsivaizduojate viską po metų? Kiek laiko ketinate ten leisti? Gal Jūsų planas - vos pora savaitgalių per sezoną? O gal ketinate įsirengti laikiną rezidenciją vasarai? Atsakymas - tai jau žingsnis.
Kaip dabar prisimenu dieną gegužės pabaigoje, kai pirmą kartą atvažiavome jau į SAVO sodybą. Automobilis į kiemą „įplaukė“, braukdamas „pilvu“ per žoles. Įvažiuoti pavyko iki pusės keliuko, ir tai buvo viskas - kelio pabaiga. Gegužė - tai laikas, kai visko aplink pilna: žolės, medžių, šakų, žiedų, vabalų ir paukščių. Sodyba, negyventa ir netvarkyta mažiausiai dešimt metų, šio gėrio trigubai daugiau.
Taip, norėjau gamtos ir žalumos, bet čia jos buvo per daug ir ji nebuvo mums draugiška: puolė visokie neaiškūs gyviai, segėsi net per drabužius.
Dabar labai madinga nueiti lengviausiu keliu ir viską sutvarkyti benzininiu pjūklu ir buldozeriu - „paskui pasisodinsime veją, porą tujų, bus gražu“. Vis tikiuosi, kad toks požiūris jau tuoj bus nebemadingas ir žmonės supras, kad vejos pardavėjų reklaminiai bukletai nėra stilingi. Ten viskas geometriškai taisyklinga, kompiuteriu sumodeliuota, nudailinta. Gamtos grožis kaip tik ir slypi tuose kompiuteriu neatkartojamuose netobulumuose. Tai mes čia suklaidinti ir sunkiai skiriame, kas yra gražu ir teisinga. Dažnai esame reklamos aukos.
Nesu visiška miestietė, gyvenau kaime, žinau, kas ir kaip, tačiau tik turėdama savo sodybą supratau, kokios paviršutiniškos buvo (ir vis dar yra) mano žinios.
Dažnai tenka išgirsti neviltį: „Mano sklype viskas auga bet kaip…“ Ne, ne bet kaip. Jei sodas ilgą laiką buvo neprižiūrėtas, tikėtina, kad priaugo daug savaiminukų, tačiau pagrindiniai medžiai buvo sodinti pagal schemą, su mintimi. Gal po tuo kaštonu kadaise stovėjo suolelis, gal ant jo susėdusios kalbėjosi moterys? Gal tos trys peraugusios pušys iš tiesų buvo pasodintos trijų dabar jau užaugusių vaikų gimimo proga?
Vieną dieną karingai nusiteikusi su dažų balionėliu ir primityviu sklypo planu įsibroviau į sodo tankmę ir ėmiau grubiai žymėtis pačius stambiausius medžius. Dažais pažymėtus medžius reikėjo pjauti. Labai greitai supratau, kad mano „šabakštynas“ visai nėra „šabakštynas“. Tvarkingais atstumais susodintos obelys, kriaušės, netgi slyvos.
Jau kelinti metai kasmet prieinu prie dažais pažymėtos ir vėliau perbrauktos obels (dažai taip ir nenusivalė). Jos stambūs balti žiedai džiugina kasmet, o obuoliai… Tas vaikystės sodo skonis - dideli, sultingi, rausva odele. Nežinau jų pavadinimo, bet nėra metų, kad nepagalvočiau - o juk jos galėjo nebebūti!