„TIKIU... ŠVENTŲJŲ BENDRAVIMĄ" - kalbame Apaštalų tikybos išpažinime, mūsų katalikiškajame „Credo". Tuo norime pasakyti, kad išpažįstame Dievo meilėje egzistuojant paslaptingą ryšį tarp mūsų ir tų, kuriuos Bažnyčia kartkartėmis beatifikuoja ir kanonizuoja. T.y. po mirties paskelbia Šventaisiais - neabejotinai jau pasiekusiais Tėvo namus, Kristaus pažadėtą nesibaigiančios Laimės pilnatvę ir iš ten galinčiais (bei norinčiais) mus čia, žemėje, savo draugyste lydėti. Tačiau šventųjų bendravimo tiesoje galime įžvelgti ir kitą aspektą.
Tai ne vien pagarbos bei maldos santykis su Danguje esančia Bažnyčios dalimi ar gailestingumo meldimas mirusiesiems, galbūt dar esantiems nuskaistinimo būsenoje, pakeliui į visišką Dievo artumą. Amžinosios Meilės valia bendravimas tarp mūsų, šios žemės tako bendrakeleivių, turi būti Šventųjų bendravimas.
Apaštalas Paulius Naujajame Testamente savo laiškų adresatus, pirmųjų amžių krikščionis, pakartotinai ir pabrėžtinai vadina šventaisiais:
- „Visiems Dievo mylimiesiems, esantiems Romoje, pašauktiesiems šventiesiems: tebūna jums malonė bei ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!" (Rom 1,7);
- „Rūpinkitės šventųjų reikalais, puoselėkite svetingumą" (Rom 12,13);
- „Aš pavedu jums mūsų sesę Febę /..-./ priimkite ją Viešpatyje, kaip dera šventiesiems, ir pagelbėkite jai, kai prireįks jūsų paramos, nes ir ji yra padėjusi daug kam...” (Rom 16,1-2);
- „Paulius, Dievo valia Kristaus Jėzaus apaštalas, šventiesiems, gyvenantiems Efeze, ir ištikimiesiems Kristuje Jėzuje" (Ef 1,1);
- „Paulius ir Timotiejus, Kristaus Jėzaus tarnai, visiems šventiesiems Kristuje Jėzuje, gyvenantiems Filipuose, kartu su vyskupais ir diakonais" (Fil 1,1);
- „Jus sveikina visi šventieji..." (FU 4,22).
Ką reiškia atkaklus šio neįprasto titulo kartojimas? Ar tai, kad tarp pirmųjų krikščionių nebuvo kalčių ir nusidėjėlių? Anaiptol, dažnai jau gretimuose tekstuose apaštalas griežtai įspėja ir bara dėl žmogiškųjų silpnybių ir ydų, turinio atžvilgiu nedaug tepakitusių ir XX amžiuje.
Teisę į kilnųjį vardą suteikia ne mūsų nuopelnai, o Išganytojo kryžiaus galia. Atleidžiančio Kristaus kraujo purpuras apgaubia pakrikštytųjų sielas karališkumo apsiaustu. Bet tai nėra vien sąlyginis pavadinimas, gražiai skambanti fikcija. Tai -Dievo meilės jėgos remiamas ir Nukryžiuotos Aukos skausmu rėkiantis įpareigojimas mums: „...būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas" (Mt 5,48). Aš, Esantysis, atpirkau jus iš pragaišties vergovės ir suteikiau jums tokią galimybę. Jeigu norėsite (sutiksite priimti) - būsite... Įveiksite chaoso ir menkybės trauką mano teikiamos dvasios sparnais.
Kad šis pažadas irgi nėra vien religinė poezija, o eksperimentiniu būdu - gyvenimo praktika patvirtinamas reikalas, rodo ne vien „keisti" praeities šventųjų, bet ir net labai šiuolaikiški Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II ir Kalkutos Motinos Teresės pavyzdžiai. Kad ir koks ciniškas, koks atžarus jų darbus ir jų asmenybes išugdžiusiam tikėjimui būtų nūdienos pasaulis, - o negali jais nesižavėti. Negali pinigo, aistros ir smurto valdomas pasaulis nuslėpti raudančio Šventųjų ilgesio...
Tik kartais mums be reikalo gali pasirodyti, kad meilės darna spindinčios viršūnės - būtinai „toli" arba „aukštai". Iš tiesų šventumas (kitaip tariant, iš Dievo širdies žmogui teikiamas-žmogaus semiamas taurumas), kaip jį supranta šv. Paulius, nėra vien altorių garbės vainikas. Tai ir ėjimas, vaiko klupimas bei kėlimasis, laikantis Tėvo rankos, tai ir ugdančios Kūrėjo dovanos mumyse, bet tai ir mūsų pačių nuoširdus atsinaujinimo troškimas. Dievo Išminties valia būdami pašaukti bendrystei, Jo vaikų šeimai, šiame kelyje, šiame svarbiausiame mūsų būties siekime esame Kristaus pavyzdžiu ir žodžiu kviečiami vieni kitus paremti. Tai pagrindinė mūsų, žemiškojo, šventųjų bendravimo prasmė. Čia visi gyvenimo aspektai: meilė, skausmas, išbandymai, blogio išpuoliai ir t.t. Viskas, atrodytų, kaip ir netikinčiųjų buityje. Ir... viskas - šiek tiek kitaip.
Bet ar įmanoma prigimties netvarkos iš vidaus drumsčiamą, piktos valios iš šalies ardomą, pilkos kasdienybės rutinos smaugiamą mūsų egzistenciją paversti šventųjų bendravimu? Išsaugoti nuo tamsos ir absurdo gaivalų užviešpatavimo, kad „visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu", taptų būsimos tyros Dangaus bendrystės preliudija? Perskaitykime šią knygą - kunigo Juozo Zdebskio susirašinėjimą su keturiomis Prasmės ir Gyvenimo skausmingai ieškančiomis jaunuolėmis, kurių dvasios tėvas jis buvo. Įsižiūrėkime į tų penkių gyvenimų vaisius. Ir atsakykime sau.
Kunigas Juozas Zdebskis: Gyvenimo Pavyzdys
Po kun. Juozo Zdebskio mirties jo asmeniniame archyve šalia kitos dokumentinės medžiagos rastas didelis pluoštas jam adresuotų laiškų. Juos surūšiavus buvo kreiptasi į gausiausios korespondencijos autorius ir paprašyta leidimo taip pat ir išlikusius kun. Juozo laiškus (jei jie išsaugoti) prijungti prie archyvinės medžiagos ar net, atsiradus progai bei reikalui, iškelti į viešumą.
Knygoje „PAŽINSITE IŠ VAISIŲ" ir pateikiama korespondencija kelių kun. Juozo Zdebskio dvasios dukterų, atsiliepusių į tą kreipimąsi ir leidusių išsaugotus jo laiškus spausdinti. Korespondenciją palydi ir jų atsiminimai apie savo dvasios vadovą. Susitikimo su kun. J. Zdebskiu vaisiai - tolesnis gyvenimas tų žmonių, kuriems teko laimė vienaip ar kitaip su juo bendrauti.
Visi geriau jį pažinę ir su juo bendravę atsimena, kokia nuoširdi, bet ir santūri buvo jo elgsena. „Broliai Kristuje" - toks jo bendravimo su visais žmonėmis matas ir norma - pagrindinis principas, kurio laikėsi pats ir kurio mokė meilės ištroškusias, idealo pasiilgusias ir - kartais - jo kilnia asmenybe susižavėjusias širdis. Tačiau jo asmeniniame gyvenime ir santykiuose su žmonėmis nebuvo vietos nuodėmei, nors saviti apaštalavimo metodai kartais ir galėjo „papiktinti mažutėlius". Tai rodo kai kurie atgarsiai į skelbiamus atsiminimus apie kun. Juozą Zdebskį.
Antai 1987 m., parengus šią knygą kaip archyvinę medžiagą, keli mašinraščio egzemplioriai paplito tarp kun. Juozo bičiulių. Gautas anoniminis laiškas:
„Rašau, nežinodamas kam... Prašau Dievo, kad patektų kam reikia. Pažinau kun. Juozą Zdebskį keletą metų prieš jo mirtį. Paliko gražiausius atsiminimus. Po mirties norėjau geriau pažinti jo asmenybę ir domėjausi viskuo, kas buvo apie jį rašoma. Keletas jaunų žmonių atsiminimų padarė labai gerą įspūdį. Paskui į rankas pateko šūsnys moterų atsiminimų. Beskaitant iškilo keletas klausimų: Ar a.a. kunigas buvo nesubrendęs kaip dvasios vadas ir apaštalaudavo tik pririšimu prie savęs, nevesdamas į gilesnį dvasinį gyvenimą, į pilną dvasios laisvę, į tobulą Dievo meilę, į apaštalavimą tik dėl Dievo? Gal jis pasiliko sau tą subtilų malonumą likti tarp Dievo ir sielos, - bet tai kvepėtų savimeile, kuri svetima dideliems ir šventiems žmonėms? O gal jis, turėdamas šventos kantrybės toms nepagydomoms sentimentėms, kurių nemažai pasitaiko tarp moterų, bendravo su jomis, stengdamasis jų gyvenimą pakreipti kokia naudinga linkme? Kodėl leidžiama toms nepagydomoms ar nepagijusioms sentimentėms taip gausiai platinti savo atsiminimus? Juk jų tie visi liaupsinimai neobjektyvūs, neturi jokios vertės kunigo asmenybės pažinimui, o stato didelį klaustuką? Kodėl jos taip žemina garbingą žmogų?"
Laiško autorius sakosi pažinojęs kun. J. Zdebskį keletą metų prieš jo mirtį. Tačiau iki tol jo buvo nueitas ilgas - kelių dešimtmečių augimo kelias. Dar yra daug žmonių, kurie jį pažinojo ne tik kaip tvirtą ir bebaimį kovotoją, apaštalą, misionierių, jaunų sielų gelbėtoją, bet ir jo ieškojimų, žmogiškų silpnybių nugalėjimo ir dvasinio brendimo laikotarpiu.
Didžioji kun. J. Zdebskio gyvenimo pavyzdžio vertė gal ir yra būtent tai, jog Dievas pasirinko savo įrankiu vieną iš mūsų - silpnų, klystančių - kad būtų tikroviškesnis pavyzdys, kaip reikia pasitikėti ne savimi, o Dievo visagalybe ir besąlygiškai atsiduoti Švč. Mergelės motiniškai globai, kaip reikia tikra ir veiklia meile mylėti visus be išimties. Net tas nepagijusias ar nepagydomas sentimentes, kurias irgi galima kantrybe ir tėviška meile išvaduoti iš skrupulų, išgelbėti nuo savižudybės ar net psichiatrijos skyriuje gydytai padėti po kojų tvirtą tikėjimo pagrindą - ir ne tik laikinai, ne keleriems metams, bet visam tolesniam gyvenimui...
Tačiau tam reikia turėti tokią plačią širdį, kuri apimtų kiekvienos nelaimingos sielos skausmą, neviltį, sielvartą. Reikia, kad toji širdis neatstumtų ir visų paniekinto, savo menkavertiškumą skaudžiai išgyvenančio žmogelio, kad nepasmerktų save niekinančio nusidėjėlio. Tokią širdį turėjo kun. Juozas Zdebskis.
Nenuostabu, kad tokį žmogų galima ir pamilti. Argi yra bent vienas geras, tobulas, „šventas" kunigas, kurio niekada niekas nebūtų pamilęs?..
Kun. J. Zdebskis net savo dvasinio brendimo laikotarpiu - pirmąjį kunigystės dešimtmetį - sąmoningai nesistengė savo asmeniu užstoti Dievo. Kitų reiškiamas prisirišimas dažnai jam buvo tikra našta, vargas. Tačiau jis niekada nepaisė savęs, o pirmiausia stengėsi padėti nelaimingoms sieloms, su kuriomis bendrauti tikriausiai kitam kunigui nebūtų užtekę kantrybės. Jis buvo kantrus ir turėjo begalinį - tarsi visus „normalių" žmonių jausmus pranokstantį norą padėti kiekvienam pagalbos reikalingam žmogui, nesvarbu kas jis būtų. Čia kun. Juozas nepaisė aplinkinių nuomonės. Savo pašaukimą jis suvokė kaip Kristaus sekimą - nesiteisindamas priimdavo ir tai, kas klaidingai buvo apie jį patį manoma, kuo piktai šmeižiamas.
O kokia buvo objektyvi tiesa? Ją šioje knygoje bent maža dalele bando atskleisti nuo savo jaunystės iki pat kun. Juozo mirties artimiau jį pažinojusios moterys. Nors kun. Juozas bendravo ir su vyrais: stengėsi padėti jiems suprasti didžią atsakomybę už tautos ateitį, ugdė jų tikrąjį vyriškumą, mokė meno mylėti kilnia ir atsakinga meile, nes nuo vyrų elgesio ir mąstysenos daug priklauso juos mylinčių moterų ateitis - visas gyvenimas, gal net amžinasis Likimas, bet... vyrai, matyt, mažiau rašo...
Amžinybėje bus viskas aišku. Tačiau norėtųsi, kad šio Kunigo asmenybė jau dabar būtų geriau pažinta ir suprasta. Čia nereikia pagražinimų, nudailinimų, jo asmens falsifikavimo. Į visus neaiškumus geriausiai atsako paties kun. Juozo Zdebskio dienoraščių dvi knygos „Gyvenimas mąstymuose". Šioji knyga - tik jų papildymas ir gyva iliustracija.
Jaunystės Dvasios Vadas
Taip sunku patikėti, kad apie kun. Juozą Zdebskį jau reikia kalbėti būtuoju laiku, kad liko tik atsiminimai. Paskutinės valandos prie karsto, iš lėto nusileidžiantis karsto dangtis, kaip aidas atplaukiantys kunigo Juozo žodžiai: „Atmink: gyvenime nėra ir neturi būti ramybės, negalima sakyti, kad jau viskas baigta. Ramybė ir pabaiga bus tada, kai užvoš karsto dangtį". Ir žodžiai ant antkapio: „MEILĖ NIEKADA NESIBAIGIA". Niekada, net ir tada, kai žemiško gyvenimo pabaigą pažymi kapo kauburėlis...
Prisimenu jį, vieną iš pirmųjų negausaus būrelio kovotojų dėl mūsų, tikinčiųjų, teisių, dėl kunigų seminarijos, dėl teisės mokyti vaikus tikėjimo. Prisimenu jį einantį Eucharistijos bičiulių organizuotos eisenos priekyje. Apie kun. Juozą, kaip visuomenininką, kovotoją, daug žinoma ir daug bus papasakota. Bet tai, kas svarbiausia, patys didieji stebuklai, vykstantys žmonių gyvenime ir sielose, yra nematomi. Jie jaučiami tik širdimi. Noriu papasakoti apie kun. Juozą kaip dvasios vadą, ankstyvos jaunystės metais atėjusį ir į mano gyvenimą.
Buvo jaunystė - didelių siekių ir ieškojimų metas - reikėjo spręsti daugybę prieštaringų klausimų. Išaugusi iš vaikiško tikėjimo Dievu, atsistojau lyg prieš tuštumą, į kurią veržėsi ateizmo banga: visur buvo rašoma, kalbama prieš Dievą. Jaunystė mėgsta vaikščioti bedugnių pakraščiais, atmesti senas tiesas, ieškoti sau priimtinų. Šitoje kryžkelėje, kai reikėjo rinktis Dievą ar ateizmą, ir sutikau kun. Juozą - jauną, drąsų, kalbantį kitaip negu kiti. Jo požiūris į daugelį gyvenimo klausimų, mokėjimas perteikti krikščionybės esmę atitiko mano polinkius ir nuotaikas. Po daugelio metų žvelgdama atgal suprantu, koks nuostabus Kristus, mano didysis Mokytojas, atsiuntęs man tada žmogų, nulėmusį mano gyvenimą. Atsimenu kun. Juozo žodžius: „Dievas visada atsako į klausimus, jei mes nuoširdžiai klausiame. Atsako per žmones, per knygas, per dvasinius nušvitimus, kada ima ir savaime klausimas paaiškėja".
Žmogus nemėgsta naudotis svetima patirtimi, pamokymais. Žodžiai, kad ir kokie būtų teisingi, kito sakomi lieka gryna teorija. Kad jie taptų mūsų mintimis ir gyvenimu, reikia patirti ir praradimo kančią, ir atradimo džiaugsmą. Per gyvenimą mes turime eiti savo kojomis, Dievą pasiekti irgi savo keliu. Kun. Juozui reikėjo begalinės kantrybės ir subtilios intuicijos, kad suprastų kiekvieną sielą ir padėtų jai.
Buvau labai sunkiai auklėjama mokinė. Neklusnumas, pasitikėjimas tik savo nuomone, noras, kad viskas būtų taip, kaip aš noriu, trukdė daryti pažangą. Kiek daug ginčytasi su kun. Juozu pokalbiuose ir mintyse ilgų išsiskyrimų metais! Kategoriškai neigiau jo požiūrį į gyvenimą. O šiandien, kai gyvenimo saulė jau krypsta vakarop, kai žvelgiu į gyvenimo kryžkeles, į savo klaidas ir netektis, į trumpalaikį didžių vertybių suvokimo džiaugsmą, matau, kad jis, ilgametis mano sielos vadovas, buvo teisus. Kiekviena nauja aukštesnė gyvenimo pakopa buvo pasiekta tik todėl, kad amžinai gindama savo abejotiną tiesą gal nesąmoningai elgiausi taip, kaip mokė jis. Jo mintys, jo malda lydėjo mane gyvenimo keliais. Jis tyliai džiaugėsi kiekvienu teisingu mano žingsniu.
Nespėjau pasakyti jam, kad jis buvo teisus, kad jo požiūris į gyvenimą vedė į Dievą, kad tik Dievuje galima tobula laimė, meilė ir kitos didžios vertybės, kurių ieško žmogus. Ir kančia, kurios žmogus taip nenori, Dievo šviesoje įgauna kitą prasmę.
Savo gyvenime jis irgi patyrė ieškojimų ir kryžkelių, praradimų ir laimėjimų skonį. Toks jau žmogaus gyvenimas. Šalia šviesos būna ir šešėliai. Mano gyvenime švietė jo asmenybės šviesa. Tos šviesos nušviestu keliu einu į Dievą, į gyvenimo prasmės supratimą. Tame kelyje pasitaiko visko: didelės meilės ir didelės kančios, didelių pralaimėjimų ir nedidelių pergalių. Gyvenimas tęsiasi, prieš akis dar nepasiektos aukštumos. Į jas kopiame visi, kam jis vadovavo. Visą gyvenimą jis troško tik vieno: kuo daugiau sielų priartinti prie Dievo, padėti suvokti kančios prasmę ir išmokyti mylėti.
Iš Kun. J. Zdebskio Dienoraščio
„Šventoji Meile, artėja vienas iš didžiausių mano gyvenimo įvykių - tų, kurie gyvenime būna tik kartą, kaip, pavyzdžiui, šventimai. Tu sutinki, Mieloji, kad pasiaukočiau Tau visiškai ir neatšaukiamai, amžinai - įžadu, t.y. aukščiausiu būdu, kokį tik aš pažįstu.
Meilė gimdo atsidavimą. Žinau, kad mano meilė Tavo - Tyrosios Būtybės - akivaizdoje yra labai netobula, bet turiu viltį, kad mane išmokysi, juk motina kūdikį moko, kaip elgtis ir su ja pačia.
Šv. Juozapai, padaryk mano bendravimą su Tavo Šventąja Sužadėtine bent dalelyte panašų į Tavo meilę ir pagarbą Jai. Visi Dangaus angelai, šventieji ir šventosios, melskite už mane" (1956 1...).