Vinco Krėvės Biografija ir Kūrybos Kelias

Vincas Krėvė (tikr. Mickevičius) - reikšmingiausias XX a. pradžios lietuvių rašytojas, literatūros klasikas. Krėvės asmenybės reikšmė lietuvių kultūroje apima daugelį sričių. Alberto Zalatoriaus žodžiais tariant, „nerastume mūsų dvidešimtajame amžiuje kitos tokios asmenybės, apie kurią sustoję galėtų įdomiai šnekėtis visokių profesijų žmonės: literatai ir tautosakininkai, istorikai ir politikai, pedagogai ir teatro mylėtojai, profesoriai ir paprasti sodiečiai.

Vincas Krėvė gimė 1882 m. spalio 19 d. Subartonyse (Varėnos raj.). Pasimokęs Merkinės pradinėje mokykloje bei pasiruošęs privačiai, Peterburge išlaikė 4 klasių kurso egzaminą, 1898 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, kurioje mokėsi 2 metus, bet dėl nesutarimų su seminarijos vadovybe iš jos pasitraukė. Nors dvasininku netapo, visą gyvenimą domėjosi religija.

Nuo 1907 m. iki gyvenimo pabaigos Krėvė rašė Biblijos motyvais pagrįstą veikalą Dangaus ir žemės sūnūs (išsp. 1949, 1961), kaip ir Johanas Volfgangas Gėtė viso gyvenimo kūrinį Faustą, Kristijonas Donelaitis - Metus. Užrašų sąsiuvinyje, kurį būsimasis rašytojas rašė lenkiškai, 1900-1902 m. mokydamasis kunigų seminarijoje, ne vienas įrašas byloja apie aistringą norą būti rašytoju. Taip pat ir apie maištingą prigimtį, kuri nuolat skatina ieškoti kliūčių ir jas įveikti, pasipriešinti net žemės traukai.

Ikaro sparnų vaizdiniu atskleidžiamas rašytojo prigimtyje esantis natūralus dramatiškumas. Krėvė visą gyvenimą išliko prieštaraujančiu, abejojančiu, svyruojančiu žmogumi. Pasak Zalatoriaus, „abejojančiu ne todėl, kad neturi savo požiūrio, o todėl, kad turi daugybę požiūrių, supranta, kaip gyvenime viskas sudėtinga ir painu, kad kiekvienam argumentui galima surasti kontrargumentą“.

Daugiabalsį priešingų požiūrių susikirtimą, kelių balsų skambėjimą, skirtingų aistrų ir gyvenimo sampratų susidūrimą geriausiai atskleidžia dramos forma, kurią dažnai rinkosi rašytojas. Tačiau dramaturgijos principai yra būdingi ir Krėvės prozai, kur dominuoja ne aprašymas, o dialoginė kalba, plėtojanti nenutrūkstančias konfliktų gijas. Krėvei svarbiausia vertybė yra individualizmas, kurį atskleidžia įvairaus žanro kūriniuose.

Aistra peržengti savojo pasaulio ribas galima paaiškinti ir Krėvės trauką Rytų kultūrai, ir stiliaus eksperimentus, liaudies dainas transformuojant į prozos tekstą, kuriant pakilų lyrinį tekstą, kokio lietuvių literatūroje iki tol nebuvo. 1904-1908 m. Kijevo, Lvovo, Vienos universitetuose Krėvė klausėsi filosofijos, literatūros, antikinių kalbų, sanskrito paskaitų, susižavėjo Rytų - Oriento kultūra, daug dėmesio skyrė Lietuvos istorijai, tautosakai.

Domėjimasis Rytų kultūra paskatino Krėvę išvykti į Kaukazą. 1909-1920 m. mokytojavo Baku, dėstė rusų kalbą ir literatūrą, vasaromis parvykdavo į tėviškę Dzūkijoje rinkti liaudies dainų ir padavimų. 1913 m. rugpjūčio 24 d. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje susituokė su Rebeka Karak. Krėvė aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir politiniame gyvenime: 1911 m. prisidėjo prie Baku liaudies universiteto steigimo, nuo 1912 m. universitete dėstė persų Viduramžių poeziją, budizmą ir islamą, 1917-1918 m. buvo Baku miesto tarybos narys, 1919 m. paskirtas Lietuvos konsulu Azerbaidžane.

Baku parašė reikšmingiausius savo literatūros kūrinius, pelniusius jam lietuvių literatūros klasiko vardą: Šarūną (išsp. 1910-1911), Dainavos šalies senų žmonių padavimus (išsp. 1912), Pratjekabudą (išsp. 1913), Skirgailą (rus. 1916, išsp. 1922, liet. 1924), buitinę-psichologinę dramą Žentas, novelių rinkinį Šiaudinėj pastogėj (išsp. 1922). Šie pirmaisiais amžiaus dešimtmečiais sukurti kūriniai lėmė Krėvei didžiulį literatūrinį autoritetą. Krėvę amžininkai pripažino pasaulinio masto rašytoju.

Apie tai byloja istorinis epizodas, užfiksuotas Vandos Daugirdaitės-Sruogienės prisiminimuose. 1917 m. lietuvių studentai Maskvoje skaito Šarūną, „kaip per miglas atsimenu apytuštį kambarį, stalą, prie kurio kažkas skaitė Krėvės veikalą. [...] Lietuviškai tada dar silpnai mokėjau, tai ne viską supratau, tačiau iš sekusių diskusijų suvokiau, kad autorius - pasaulinio masto rašytojas. Lietuvis - pasaulinio masto rašytojas! Tai man padarė tokį didelį įspūdį, kad Krėvės vardą įsidėmėjau.“

Grįžęs į Lietuvą, 1922 m. Krėvė tapo besikuriančio Lietuvos universiteto profesoriumi, buvo Humanitarinių mokslų fakulteto organizatorius ir dekanas (1925-1937). Redagavo mokslinius leidinius Tauta ir žodis, Mūsų tautosaka, Darbai ir dienos, literatūrinius žurnalus Skaitymai, Literatūra, Dienovidis ir kt. Nuo pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės metų Krėvė palaikė patriotines visuomenines organizacijas, dalyvavo tautinės vienybės draugijose bei partijose, buvo Šaulių sąjungos pirmininku, Tautininkų sąjungos pirmininku.

Kaip Šaulių sąjungos pirmininkas, 1923‑iaisiais organizavo Klaipėdos sukilimą, kurio tikslas buvo prijungti prancūzų valdomą Klapėdos kraštą prie Lietuvos. 1924-aisiais Krėvė perkūrė 1916 m. rusų kalba parašytą dramą Skirgaila. Valstybės teatre Boriso Dauguviečio režisuotas spektaklis sukėlė karštas diskusijas. Vaižgantas piktinosi, kad dramoje aukštinama pagonių ideologija, o krikščionybė žeminama, kiti, - kad riteriškasis vokietis Keleris yra patrauklus herojus, o lietuvis Skirgaila - atstumiantis.

Po 1926 m. perversmo Krėvė nutraukė bičiulystę su Antanu Smetona, ėmė bendradarbiauti su kairiaisiais rašytojais, komunistiniu pogrindžiu (pasirašė žurnalo Literatūra redaktoriumi, bendradarbiavo Prošvaistėje). 1935-aisiais išspausdino dramą Mindaugo mirtis, 1939 m. - apysaką Raganius. 1939-1940 m. buvo Rašytojų sąjungos pirmininkas. 1940 m. tapo okupuotos Lietuvos Liaudies vyriausybės vadovu.

Rašytojas atsidūrė situacijoje, kurios sudėtingumas prilygo jo paties kūriniuose personažams sukurtoms dramatiškoms veikimo aplinkybėms. Vytauto Kubiliaus žodžiais tariant, sovietiniai emisarai pasirinko žymų rašytoją ir politiką kaip dekoraciją, kuria norėjo pridengti krašto okupavimą. Krėvė bandė dirbti su bolševikais, tačiau po derybų liepos 1-osios naktį su sovietų komisaru V. Molotovu patyręs, kad Lietuvos nepriklausomybės neišsaugos, grįžęs į Kauną atsistatydino iš marionetinės vyriausybės.

Žymaus rašytojo autoritetas neleido bolševikams susidoroti su Krėve. 1940 m. spalio 1 d. Liaudies švietimo komisaras paskyrė jį Lituanistikos instituto direktoriumi, 1941 m. - pirmuoju Lietuvos mokslų akademijos prezidentu. Hitlerininkams okupavus Lietuvą, buvusio Liaudies seimo nariai, tarp jų ir Krėvė pasirašė rezoliuciją, kuri atskleidė neteisėtus Sovietų Sąjungos veiksmus ir klastingą Stalino propagandą, okupuojant ir inkorporuojant Lietuvą į Sovietų imperiją 1940-ųjų vasarą.

Krėvė profesoriavo Vilniaus universitete, bet 1943 m. buvo uždarytos visos Lietuvos aukštosios mokyklos. 1943-iaisiais vokiečių valdžia išvežė į koncentracijos stovyklas daugelį Lietuvos intelektualų. Krėvė, vengdamas suėmimo, slapstėsi nuo gestapo, rašė romaną apie nepriklausomos valstybės saulėlydį Miglose: iš priešbolševikinių laikų reportažas (išsp. 1944).

1944 m. liepos mėnesį, vengdamas bolševikų represijų, su šeima pasitraukė į Austriją. DP (perkeltųjų asmenų) Glasenbacho stovykloje įkūrė lietuvių gimnaziją, buvo jos direktorius, redagavo žurnalą Į Tėvynę. 1946 m. Lietuvos TSR Liaudies komisarų taryba pašalino profesorius Vincą Krėvę-Mickevičių ir Mykolą Biržišką iš LTSR Mokslų akademijos tikrųjų narių ir paskelbė juos „tėvynės išdavikais“.

Pensilvanijos universitetui pakvietus dirbti slavų kalbų ir literatūrų profesoriumi, 1947 m. Krėvė išvyko į JAV. Universitete dėstė rusų, lenkų, lietuvių kalbas bei literatūras. Prieš mirtį Krėvė ketino baigti viso gyvenimo veikalą Dangaus ir žemės sūnūs, parašyti dramą apie Vytautą Didįjį. Mirė 1954 m. liepos 7 d. Springfilde (JAV). Krėvės asmenybės reikšmę tarpukario kartai atskleidžia A. Nyka-Niliūnas: „Filadelfijoje mirė Krėvė (užvakar). Pirmas žinios įspūdis - lyg būtų miręs Nemunas, Vilniaus katedra arba Šatrijos kalnas: taip giliai jis buvo įsišaknijęs mano sąmonėje“.

1992 m. Krėvės ir jo žmonos palaikai iš Putnamo lietuvių kapinių buvo perkelti į Subartonių kapines. Krėvės kūryba atspindi rūpestį dėl nepriklausomos tautinės valstybės atkūrimo, vėliau - valstybingumo išsaugojimo ir stiprinimo. 1912 m. išleidus Dainavos šalies senų žmonių padavimus, Krėvė aiškiai suvokia savo kūrybos tikslą - „parodyti, koki didvyriai buvo senovės lietuviai, sukelti mūsų tautiečiuose pasididžiavimą jais“.

Krėvė padavimuose tęsia Daukanto, Maironio romantinę tradiciją, aukštindamas herojišką tėvynės praeitį, tačiau jis įsiklauso ir į amžininkų neoromantikų programas, kuriose, pasitelkus tautosaką, siekiama atskleisti tautos dvasią. Iš tautosakos šaltinių Krėvė sukūrė dainišką stilių, - „melodingo poetinio pasakojimo kanoną, suteikdamas jam tautinio stiliaus statusą“ (V. Kubilius). Tautosakos stilių Krėvė susiejo su tragiškais siužetais, kurių veikėjai psichologizuoti, supoetinti.

Zalatorius kviečia pamąstyti apie Krėvės kūrybos įtaigumo paslaptį, - meistriškai tautosakos stiliumi parašyti padavimai nustotų didelės dalies įtaigumo, jeigu „po tais ritmingais, užburiančiais sakiniais nejaustume nuoširdaus susižavėjimo riteriška morale, maksimalistiniais žmogaus siekimais, nežabotos laisvės troškimo, meilės, ištikimybės, pasiaukojimo kėlimo į tokį aukštį, kad mums staiga ima darytis gėda dėl susmulkėjusios ir gyvybės instinktui pernelyg vergaujančios dvasios“.

Krėvės sukurtame meniniame pasaulyje veikia herojai, kurie sudrumsčia konservatyvią ramybę, iš nesąmoningumo kylantį pasitenkinimą savo nykia buitimi (Šarūnas), išjuokia susmulkėjimą (aukščiausio rango dvasininkų paveikslai Skirgailoje), nugali „gyvybinį instinktą“, pasirinkdami mirtį, o ne prisitaikymą (Dainavos šalies senų žmonių padavimai). Pagal senųjų epų tradiciją Krėvės atkurtoje Lietuvos senovėje iškeliama laisvos, riteriškai garbingos bendruomenės idėja, įtvirtinama narsios ir karingos, ugnyje susideginančios, bet nepasiduodančios tautos vizija.

Vaizduodamas dramatiškose aplinkybėse atsidūrusius herojus, kurie atkakliai siekia savo tikslo, Krėvė žadino užguitos tautos žmonių pasitikėjimą savimi. Pasak Vytauto Kavolio, „užsidegimas vadų problematika [...] yra galbūt iš šiaudinės pastogės kilusiems, tik prieš penkiasdešimt metų iš baudžiavos išlaisvintiems psichologiškai būtinas žingsnis į žmoguje glūdinčios, pasaulį sukrečiančios galios pajautimą.

Krėvė neužgauna ir šiuolaikinių skaitytojų vertybinių nuostatų, nes dramatiškai gretina nesuderinamas vertybes, parodo, koks sudėtingas yra sprendimo ieškojimas. Krėvė lietuvių kultūroje užpildo herojinio tautos epo spragą. Neradęs tautosakoje medžiagos herojiniam tautiniam epui, kuriuo didžiuojasi kaimynai latviai, estai, suomiai, Krėvė sukuria literatūrinį lietuvių epą Šarūnas, kuriame atskleidžia „mitologinę žmonių galvoseną, senąją religiją, papročius, valstybingumo kilmę“ (V. Kubilius).

Tautosakos stiliaus dainiškumą Šarūne Krėvė pertraukia aštriais svarstymais, konfliktiškais dialogais ir monologais. Šarūnas - pirmasis lietuvių literatūroje dramatiškas herojus, prometėjiškas tipas, maištaujantis prieš dievus, jų sukurtą netobulą pasaulį. Daugiaplanis tautos būties paveikslas išreikštas pasitelkus „trilypę stilistiką - filosofinį disputą, buitinį pokalbį ir folklorinę saviraišką“ (A. Zalatorius).

Krėvės kūrinio tema - vienišo maištininko sukilimas prieš žmones, dievus, visuomenę - atskleidžia lietuvių literatūros modernėjimą, kuris vyksta atsiremiant į ryškius anuometinės europinės literatūros autoritetus, - F. Nyčės filosofijos idėjas, H. Ibseno dramaturgijoje keliamas problemas. Šarūno pastatymai tapo išskirtinės svarbos įvykiais teatro istorijoje.

Andriaus Olekos-Žilinsko spektaklis Šarūnas (1929), sukurtas pagal Petro Vaičiūno inscenizaciją, modernia forma išreiškė herojinio pasiaukojimo idėją (B. Sruoga, Šarūnas Valstybės teatre). Režisierius Jonas Vaitkus spektaklyje Šarūnas (1980) pateikė Šarūno analogiją su Hamletu, atskleidė išskirtinės asmenybės tragediją.

Krėvė praturtino lietuvių literatūrą subtiliu rytietišku stiliumi, kuriam būdingos lakoniškos sentencijos, hiperboliškas laipsniavimas, Biblijos sintaksė, pamokomų palyginimų intarpai, filosofinis disputas (Rytų pasakos, Dangaus ir žemės sūnūs). Rytų filosofijos idėjos buvo svarbios daugeliui XX a. pirmosios pusės lietuvių menininkų ir filosofų.

Krėvės kūryboje Rytai sudramatinami. Į indų, persų, žydų religines ir filosofines sistemas Krėvė žvelgia Vakarų kultūros žmogaus žvilgsniu, atskleidžia aktyvios asmenybės nepasitenkinimą savimi, maištą, veržimąsi į naujas žinojimo sritis. Neoromantinėje prozoje Krėvės sukurti kaimo išminčiai - Skerdžius, Vainorus, Jonas Gugis gerai jaučia ir supranta gamtos kalbą, pirmapradę kaimo žmogų supančių reiškinių prasmę.

V. Krėvės kūrybos skalė labai plati: nuo tautosakinių padavimų iki istorinių asmenybių, nuo šiaudinės pastogės veikėjų iki Biblijos personažų, nuo Rytų pasakų iki savo tautos išminčių. Įdėmiai tyrinėjęs Krėvės kūrybą A. Zalatorius jos vietą ir reikšmę lietuvių literatūrai šitaip apibūdina: „Jis kūrė didingą giesmę žmogaus drąsai, pasiaukojimui, tėvynės meilei, pirmiausia paisydamas meno uždavinių (.). Jis pirmiausia buvo idėjų, koncepcijų, o ne išraiškos reformatorius.

1966 m. Subartonis kaime įkurtas rašytojo memorialinis muziejus. 1967 m. ant rašytojo namo Žaliakalnyje (Vydūno al. 47) atidengta atminimo lenta. 1978 m. ant namo Kauno senamiestyje (Vilniaus g. 29) atidengta memorialinė lenta. 1988 m. spalio 24 d. Lietuvos SSR Mokslų akademijos prezidiumas sugrąžino akademiko vardą. 1989 m. šio prospektas Dainavos mikrorajone pavadintas jo vardu.

1989 m. Merkinės vidurinei mokyklai suteiktas V. Krėvės vardas. 1994 m. prie mokyklos pastatytas paminklas. 1997 m. bute Vilniuje, Tauro g. 10-1, kuriame nuo 1940 m. iki 1944 m. gyveno V. Krėvė, atidarytas memorialinis muziejus. 1997 m. gruodžio 18 d. minint rašytojo 115-ąsias gimimo metines, Lietuvos MA įsteigė Vinco Krėvės literatūrinę premiją.

Kūryba

• Šarūnas (1911)
• Dainavos šalies senų žmonių padavimai (1912)
• Skirgaila (rusų k., 1922)
• Žentas (1922)
• Šiaudinėj pastogėj (1922)
• Dainavos krašto liaudies dainos (1924)
• Mindaugo mirtis (1935)
• Raganius (1939)
• Miglose (1944)
• Dangaus ir žemės sūnūs (1949-1961)

Apdovanojimai ir įamžinimas

• Latvijos universiteto garbės daktaras (1938)
• Subartonių kaime įkurtas memorialinis muziejus (1966)
• Atminimo lenta ant namo Žaliakalnyje (1967)
• Vinco Krėvės literatūrinė premija (1997)

Šalia kūrinių Šarūnas (1911), Žentas (1922), Skirgaila (rusų k., 1922), Dainavos šalies senų žmonių padavimai (1912), Raganius (1939), apsakymų rinkinio Šiaudinėj pastogėj (1922), parengė tautosakos rinkinius - Dainavos krašto liaudies dainos (1924), Sparnuočiai liaudies padavimuose (1933), Patarlės ir priežodžiai (3 t., 1934-1937 m.) ir kt. Buvo išleisti V. Krėvės Raštai (10 t., 1921-1930).

Nuo 1907 m. iki gyvenimo pabaigos rašė Biblijos motyvais pagrįstą kūrinį Dangaus ir žemės sūnūs. Suartėjo su antifašistiniais rašytojais, buvo žurnalo Literatūra redaktorius, draugijos Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos (SSRS) kultūrai pažinti valdybos narys. 1940 m. ėjo ministro pirmininko pavaduotojo ir užsienio reikalų ministro pareigas marionetinėje Lietuvos vyriausybėje, tačiau įsitikinęs savo bejėgiškumu - atsistatydino. 1941 m. paskirtas Lietuvos mokslų akademijos pirmuoju prezidentu.

Nuo 1940 m. gyveno ir dirbo Vilniuje. 1944 m. pasitraukė į Austriją, 1947 m. - į JAV. Kaune buvo pastatytos jo dramos: Skirgaila (1924), Šarūnas (1929, 1979).

Apie jį išleistos knygos: Petrė Česnulevičiūtė Vincas Krėvė (Kaunas, 1982), Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje (Vilnius, 1983), Jonas Vėlyvis Neleisk mūsų gundyti: Krėvės 1940 metų vasara (Vilnius, 2002), Andrius Baltuonė Vincas Krėvė: gyvenimas ir kūryba (Vilnius, 2003), Albertas Zalatorius Vincas Krėvė: nebaigta monografija (Vilnius, 2003), Mindaugas Tamošaitis Vinco Krėvės-Mickevičiaus politinė biografija : rašytojo tragedija politikoje (Vilnius, 2012).

1983 m. pagamintas jam skirtas medalis (skulptorius Algirdas Bosas), 1985 m. [1967 m.] Žaliakalnyje, ant rašytojo namo Vydūno al. 47 pakabinta atminimo lenta: „Šiame name 1926-1940 m. 1978 m. ant namo Vilniaus g. 29 atidengta memorialinė lenta su įrašu „Šiame name 1919-1924 m. gyveno kalbininkas Jonas Jablonskis. 1920-1922 m. 1997 12 18, minint rašytojo 115-ąsias gimimo metines, Lietuvos mokslų akademija įsteigė Vinco Krėvės literatūrinę premiją.

Vincas Krėvė-Mickevičius. 1954 m. Nežinomas fotografas [Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis butas-muziejus, VKMV F 1] Atminimo lenta pažymėtas namas Vydūno al. 47. 2004 m. Fotogr. V. Tamoliūnas [Kauno apskrities viešoji biblioteka] Atminimo lenta (Vydūno al. 47). 2004 m. Fotogr. [1882 10 19 Subartonyse (Varėnos r.) - 1954 07 07 Springfylde (JAV)], rašytojas, lietuvių literatūros klasikas, visuomenės veikėjas, profesorius, akademikas.

1920-1940 m. gyveno Kaune. 1920 m. grįžęs iš Baku, įsikūrė Kaune. Dirbo Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos sekretoriumi. Vadovavo Šaulių sąjungai. 1922-1940 m. profesoriavo Lietuvos universitete, 1925-1937 m. buvo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas. Redagavo tęstinius leidinius: Tauta ir žodis, Darbai ir dienos, Mūsų tautosaka, Skaitymai ir kt., dalyvavo Lietuvių meno kūrėjų bei Lietuvių rašytojų draugijų veikloje. Pastarajai vadovavo 1939-1940 m. Rinko liaudies kūrybą, ją publikavo, vadovavo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) tautosakos komisijai.

1940 06-08 buvo vadinamosios Liaudies vyriausybės ministro pirmininko pavaduotojas ir užsienio reikalų ministras (teigė, kad ji sudaryta teisėtai, kad SSRS įvedė savo kariuomenę tik Lietuvos saugumui sustiprinti). 1940 07 parvykęs iš Maskvos (kur įsitikino SSRS ketinimais) bandė atsistatydinti. V. Krėvė dalyvavo priimant Liaudies seimo rinkimų įstatymą, 1940 08 buvo paskirtas Lietuvos užsienio reikalų ministerijos likvidacinės komisijos pirmininku.

1940-43 dėstė Vilniaus universitete. Prisidėjo prie Lietuvos mokslų akademijos įsteigimo (1941), tapo jos prezidentu. SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas (1941). 1944 pasitraukė į Austriją. 1947 išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, dėstė slavistiką Pensilvanijos universitete, rengė spaudai savo kūrinius.

Moderniai mąstantis tarpukario Lietuvos jaunimas, Alfonso Nykos-Niliūno tvirtinimu, į Krėvės kūrybą žiūrėjo kritiškai dėl „atsparumo intelektualinėms laiko revoliucijoms (dėl to jis daugeliu požiūrių taip ir neperžengė XIX amžiaus ribos), bet gerbė ir vertino jį kaip jau praėjusio laiko apraišką“.

Vinco Krėvės nuotrauka

tags: #skirgailos #kilnus #ir #turtingas #siela